Kurtumas kūrybai – ne kliūtis

Kur­tu­mas kū­ry­bai – ne kliū­tis

Prieš dvi sa­vai­tes Šiau­lių ap­skri­ties ges­tų ver­tė­jų cent­re ati­da­ry­to­je kur­čių­jų me­ni­nin­kų kū­ry­bos ga­le­ri­jo­je „Mo­zai­ka“ tarp try­li­kos au­to­rių kū­ri­nių eks­po­nuo­ja­mi ir dvie­jų šiau­lie­čių dar­bai – Vac­lo­vo Onai­čio dro­ži­niai ir Ži­vi­lės Us­ci­lės fo­tog­ra­fi­jos. V. Onai­tis – jau pri­pa­žin­tas tau­to­dai­li­nin­kas, pel­nęs ne vie­ną tarp­tau­ti­nį ap­do­va­no­ji­mą, Ž. Us­ci­lė me­no pa­sau­ly­je žen­gia tik pir­mus žings­nius.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Iš­gar­sė­jo di­džiai­siais šach­ma­tais

Su me­ni­nin­kais su­si­ti­ko­me Ges­tų kal­bos ver­tė­jų cent­re. Bend­rau­ti pa­dė­jo ges­tų kal­bos ver­tė­jos Kris­ti­na Bun­ti­nė, Edi­ta Gar­ny­tė ir Ali­ci­ja Bog­da­no­vič.

Me­džio dro­žė­jas ir skulp­to­rius V. Onai­tis gi­mė 1942 me­tais Skuo­do ra­jo­ne, Puod­ka­liuo­se. Dar anks­ty­vo­je vai­kys­tė­je ne­te­ko klau­sos, mo­kė­si Kau­no kur­čių­jų mo­kyk­lo­je. 1961 me­tais V. Onai­tis at­vy­ko į Šiau­lius ir įsi­dar­bi­no Šiau­lių me­džio ap­dir­bi­mo kom­bi­na­te. Ja­me dir­bo iki 2009-ųjų.

Po­nas Vac­lo­vas pa­sa­ko­ja, jog dro­ži­nė­ti pra­dė­jo 1966 me­tais, gi­mus sū­nui. „Iš ne­tu­rė­ji­mo ką veik­ti“, – šyp­so­si kū­rė­jas.

Ka­dan­gi dir­bo me­džio ap­dir­bi­mo kom­bi­na­te, iš jo par­si­neš­da­vo me­džio at­rai­žų ir ban­dy­da­vo rea­li­zuo­ti ki­lu­sius su­ma­ny­mus. Pir­mi dar­bai ne­bu­vo to­bu­li, ta­čiau bė­gant lai­kui ran­ka vis la­biau įgu­do ir pa­pras­čiau­sios pliaus­kos virs­da­vo an­ge­liu­kais, rū­pin­to­jė­liais, kar­žy­giais. Il­gai­niui me­džio dro­ži­niai ta­po ne tik po­mė­giu, bet ir pa­pil­do­mu už­dar­biu.

„Jau 52 me­tus dro­ži­nė­ju ir dro­ži­nė­siu, kol ga­lė­siu. Man tai la­bai pa­tin­ka“, – sa­ko V. Onai­tis, Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rys nuo 1968-ųjų.

Tau­to­dai­li­nin­kas yra su­ren­gęs ne vie­ną au­to­ri­nę sa­vo dar­bų pa­ro­dą, da­ly­va­vęs dau­giau kaip pus­šim­ty­je res­pub­li­ki­nių ir tarp­tau­ti­nių pa­ro­dų, pel­nęs ne vie­ną aukš­čiau­sią ap­do­va­no­ji­mą. O la­biau­siai tau­to­dai­li­nin­kas ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už jos ri­bų iš­gar­sė­jo sa­vo iš­drož­tais be­veik žmo­gaus ūgio šach­ma­tais.

Pir­muo­sius di­džiuo­sius šach­ma­tus – 32 fi­gū­ras Sau­lės mū­šio te­ma­ti­ka – V. Onai­tis iš­dro­žė dar 1979 me­tais kom­bi­na­te, ku­ria­me dir­bo. Ko­le­gos ne­tgi iš­lie­jo kie­me šach­ma­tų len­tą, o dro­žė­jas prie fi­gū­rų pri­tvir­ti­no ra­tu­kus, kad žai­džiant bū­tų ga­li­ma leng­vai jas stum­dy­ti. Už šį įspū­din­gą dar­bą meist­ras bu­vo ap­do­va­no­tas pa­sky­ra nau­jam au­to­mo­bi­liui įsi­gy­ti.

Po po­ros de­šimt­me­čių įmo­nė bank­ru­ta­vo ir šach­ma­tai din­go. Prieš dau­giau kaip 10 me­tų V. Onai­tis ėmė­si drož­ti nau­jus di­džiuo­sius šach­ma­tus ir 2012-ai­siais pri­sta­tė juos au­to­ri­nė­je pa­ro­do­je Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je bei Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je.

„Ma­no šach­ma­tai su­lau­kė dau­giau­siai pa­gy­ri­mų, gy­rė juos ir sve­čiai iš Vo­kie­ti­jos, gal to­dėl ir pa­čiam šis dar­bas at­ro­do reikš­min­giau­sias“, – sa­ko V. Onai­tis.

Meist­ro ran­kai pa­klūs­ta ir šaukš­tai, ir sto­gas­tul­piai

Dar di­des­ni V. Onai­čio kū­ri­niai – Ig­na­li­nos na­cio­na­li­niam par­kui 1977 me­tais su­kur­tas 8 met­rų aukš­čio sto­gas­tul­pis ir 2015 me­tais su­kur­ta Eg­lės žal­čių ka­ra­lie­nės skulp­tū­ra, puo­šian­ti Šiau­lių cent­ri­nį mies­to par­ką.

Meist­ras di­džiuo­ja­si ir prieš tre­jus me­tus iš­dro­ži­nė­ta ke­lių met­rų il­gio gy­va­te, ku­ri ne tik įmant­rios for­mos, bet ir puoš­ta ypač smul­kiu or­na­men­tu.

Pas­ta­rų­jų me­tų V. Onai­čio po­mė­gis – šaukš­tai. „Kai pra­dė­jau juos drož­ti, la­bai ner­vin­da­vau­si, nes ne­pa­vyk­da­vo iš­gau­ti to­bu­lai iš­gaub­tos for­mos, bet da­bar jau įgu­dau ir ga­liu iš­drož­ti nuo ma­žiau­sio iki di­džiau­sio šaukš­to“, – džiau­gia­si kū­rė­jas.

Šaukš­tų ko­tai puoš­ti bal­tų mi­to­lo­gi­jos ir įvai­rių mies­tų sim­bo­li­ka.

Pak­laus­tas, kiek dar­bų per tuos pen­kis de­šimt­me­čius yra su­kū­ręs, V. Onai­tis sa­ko, jog kruopš­čiai į kny­ge­lę už­si­ra­šo, kam ir ko­kį dar­bą par­da­vė ar pa­do­va­no­jo. To­kių jo są­ra­še – apie 1 600.

Ne­to­li na­mų V. Onai­tis tu­ri jau­kias dirb­tu­ves, ku­rio­se pra­lei­džia di­džią­ją die­nos da­lį. Tik kai bū­na la­bai šal­ta, dar­bo ne­ša­si na­mo.

Ro­dy­da­mas į maž­daug pu­sės met­ro aukš­čio an­ge­lo skulp­tū­rą, eks­po­nuo­ja­mą ga­le­ri­jo­je, sa­ko, kad jai iš­drož­ti pri­rei­kė 47 va­lan­dų.

„La­bai džiau­giuo­si, kai gau­nu už­sa­ky­mų ką nors iš­drož­ti, ta­da sten­giuo­si kuo grei­čiau pa­da­ry­ti“, – sa­ko kū­rė­jas.

Tau­to­dai­li­nin­ko sva­jo­nė ir di­džiau­sias no­ras – sa­vo ži­nias per­duo­ti jau­ni­mui. Mo­ky­to­jo pa­tir­ties V. Onai­tis jau tu­ri – dro­žy­bos už­siė­mi­mus yra ve­dęs dar­že­li­nu­kams, moks­lei­viams. Dro­ži­nė­ti pas V. Onai­tį mo­kė­si ir ges­tų kal­bos ver­tė­ja E. Gar­ny­tė. Tau­to­dai­li­nin­kas nei­gia įsi­ti­ki­ni­mą, kad šis ama­tas tik vy­rams, mie­lai dro­ži­nė­ja ir mer­gi­nos.

V. Onai­tis sa­ko, jog me­džio dro­žy­ba kaip me­no rū­šis ga­lė­tų bū­ti dės­to­ma ir uni­ver­si­te­tuo­se bei me­no aka­de­mi­jo­se, nes tau­to­dai­lė­je dro­žy­ba yra svar­bi ir ne to­kia pa­pras­ta.

Pats au­to­rius jo­kio mo­ky­to­jo ne­tu­rė­jo, vis­ko mo­kė­si ir mo­ko­si pa­ts.

Dar vie­na aist­ra – so­di­nin­kys­tė ir fo­tog­ra­fi­ja

„Man 76 me­tai, bet tu­riu daug ener­gi­jos ir ne­si­jau­čiu se­nu­kas. Vi­sa­da vi­sur ei­nu pės­čio­mis, grei­tu žings­niu, to­dėl vi­sur su­spė­ju ir tu­riu svei­ka­tos, – sma­giai pa­sa­ko­ja tau­to­dai­li­nin­kas. – Tu­riu so­dą, ku­rį la­bai my­liu ir puo­se­lė­ju. La­bai pa­tin­ka au­gin­ti gė­les ir dar­žo­ves. Kar­tą pa­si­sė­jau pu­pe­lių, tai vie­na užau­go ke­lių met­rų aukš­čio, o ant jos bu­vo 120 ankš­čių! Dar la­bai mėgs­tu gry­bau­ti, man la­bai pa­tin­ka gry­bai, daug jų pri­si­džio­vi­nu žie­mai.“

V. Onai­tis ne tik mėgs­ta au­gin­ti įvai­riau­sias gė­les, bet ir jas fo­tog­ra­fuo­ja. Įam­ži­na ir ki­tas sa­vo so­do gro­žy­bes, taip pat fik­suo­ja šei­mos įvy­kius, ar­ti­mų žmo­nių emo­ci­jas. Tau­to­dai­li­nin­kui la­bai pa­tin­ka žie­ma, tad sa­vo nuo­trau­kų al­bu­muo­se ne­ma­žai tu­ri jos at­vaiz­dų.

V. Onai­čio ma­ma Pet­ro­nė­lė Onai­tie­nė taip pat bu­vo tau­to­dai­li­nin­kė, tik ta­py­to­ja. Po­nas Vac­lo­vas sa­ko, kad jis pir­mas ėmė­si kū­ry­bos, o ma­ma pa­se­kė jo pa­vyz­džiu.

Daik­tų ne­fo­tog­ra­fuo­ja

Šiau­lių kur­čių­jų rea­bi­li­ta­ci­jos cent­re pro­jek­tų va­do­ve dir­ban­ti Ži­vi­lė Us­ci­lė kaip mė­gė­ja fo­tog­ra­fuo­ja se­niai. Daž­niau­siai jos ob­jek­ty­ve – žmo­nės, kar­tais – gy­vū­nai. Tik daik­tų ne­mėgs­ta fo­tog­ra­fuo­ti.

Kai ne­bu­vo skait­me­ni­nių fo­toa­pa­ra­tų ir fo­tog­ra­fuo­jan­čių mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų, ne­re­tai iš­ryš­ki­nus fo­to­juos­te­lę re­zul­ta­tas nu­vil­da­vo, bet tai ska­tin­da­vo to­bu­lė­ti, ieš­ko­ti ge­res­nio spren­di­mo.

Šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos la­bai pa­leng­vi­na fo­tog­ra­fo mė­gė­jo dar­bą, sa­ko Ži­vi­lė, ne­pa­ti­ko kad­ras – iš­try­nei ir pa­kar­to­jai.

Vi­sos ga­le­ri­jo­je eks­po­nuo­ja­mos Ž. Us­ci­lės nuo­trau­kos pa­da­ry­tos mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu, ne­pai­sant to, bu­vo la­bai ge­rai įver­tin­tos pro­fe­sio­na­lių fo­tog­ra­fų.

Tu­rė­jo Ži­vi­lė ir veid­ro­di­nį fo­toa­pa­ra­tą, di­de­lį, sun­kų, bet jį ne­šio­tis bu­vę per daug var­go, be to, pa­ma­čius ge­rą kad­rą ne vi­sa­da fo­toa­pa­ra­tas kar­tu, o mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas – vi­sa­da po ran­ka.

Įsi­gy­da­ma mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną Ž. Us­ci­lė vi­sa­da pir­miau­sia at­krei­pia dė­me­sį į fo­to­ka­me­ros pa­ra­met­rus, kad ga­lė­tų da­ry­ti ko­ky­biš­kas nuo­trau­kas.

Prieš ku­rį lai­ką kur­tie­siems į ges­tų kal­bą bu­vo iš­vers­ti fo­tog­ra­fi­jos kur­sai. Juo­se da­ly­va­vo ir Ži­vi­lė. Sa­ko, jog pa­si­sem­ti in­for­ma­ci­jos ir ži­nių bu­vo nau­din­ga, ypač kom­po­zi­ci­jos sri­ty­je.

Ma­ty­da­mi Ži­vi­lės nuo­trau­kas feis­bu­ke drau­gai ir ko­le­gos daž­nai jas gir­da­vo, tad su­lau­ku­si ga­le­ri­jos „Mo­zai­ka“ įkū­rė­jų pa­siū­ly­mo dar­bus eks­po­nuo­ti čia, nu­spren­dė pa­ban­dy­ti.

Au­to­rė no­rė­tų atei­ty­je rim­čiau už­siim­ti fo­tog­ra­fi­ja, ta­čiau fo­tog­ra­fuo­ti ves­tu­vių, krikš­ty­nų ir pa­na­šių ren­gi­nių ne­no­rė­tų.

„Man la­biau pa­tin­ka fo­tog­ra­fuo­ti žmo­nes lais­vai ju­dan­čius, sa­vo na­tū­ra­lio­je bū­se­no­je, o ne po­zuo­jan­čius“, – sa­ko Ži­vi­lė.

Vie­no­je iš eks­po­nuo­ja­mų nuo­trau­kų už­fik­suo­tos krep­ši­nio rung­ty­nės. Spor­tas Ži­vi­lei pa­tin­ka, ypač plau­ki­mas, taip pat smi­gi­nis, bou­lin­gas, sta­lo te­ni­sas. Tik pa­si­gen­da šių spor­to ša­kų už­siė­mi­mų Šiau­liuo­se kur­tie­siems.

Šiais me­tais Lie­tu­vo­je pa­plū­di­mio tink­li­nio kur­čių­jų čem­pio­na­te šiau­lie­čių ko­man­da, ku­riai at­sto­vau­ja Ži­vi­lė, pir­mą kar­tą is­to­ri­jo­je iš­ko­vo­jo pri­zi­nę tre­čią­ją vie­tą.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vac­lo­vas Onai­tis tarp sa­vo kū­ri­nių. „Man la­bai pa­tin­ka dro­ži­nė­ti“, – sa­ko tau­to­dai­li­nin­kas, šio me­no iš­mo­kęs pa­ts.

Pa­ro­do­je sa­vo dar­bus Ž. Us­ci­lė de­monst­ruo­ja pir­mą kar­tą, bet jau su­lau­kė ge­rų įver­ti­ni­mų.

Vac­lo­vas Onai­tis ir Ži­vi­lė Us­ci­lė emo­cin­gai ges­tais pa­sa­ko­jo apie gy­ve­ni­mą ir kū­ry­bą.

Ži­vi­lės Us­ci­lės po­mė­gis – fo­tog­ra­fuo­ti.

Įei­nan­čius į Šiau­lių ap­skri­ties ges­tų kal­bos ver­tė­jų cent­rą ir kur­čių­jų me­no ga­le­ri­ją „Mo­zai­ka“ pa­si­tin­ka V. Onai­čio dro­ži­nė­tas „La­bas“.

Ž. Us­ci­lei pa­tin­ka žmo­nes ir gy­vū­nus „pa­gau­ti“ ne­po­zuo­jan­čius, sa­vo na­tū­ra­lio­je bū­se­no­je.