Naujausios
LAIŠKAS PREZIDENTEI
Reikalingas juodas diržas
Stanislovas JOKUBAUSKAS, Akmenės rajono Ventos miesto gyventojas:
Prezidentės darbo pradžia — gera. Matyti, kad yra nepriklausoma nuo jokios klikos. Dirba savo galva. O ji, kaip man atrodo, nėra prasta.
Linkėjimas būtų toks: laikyti paruoštą savo juodą diržą. Ir su sagtele — kam reikia.
Žinau, kad jos galimybes riboja Konstitucija, o aš nebūčiau prieš, jei tų galimybių turėtų daugiau veikti. Būtų geriau, jei Prezidentas būtų nenominalus. Bet yra kaip yra, nes gyvename parlamentinėje valstybėje.
Tegul laikosi savo kietos linijos. O tokios labai reikia.
Reikia prispausti ir tuos nacionalinius turtus — kaip viena Seimo narė yra pavadinusi save ir tokius pat kolegas. Esą todėl jie ir privalo su prabangiomis mašinomis važinėtis.
Savo laiku, kai atkuriant Lietuvą dirbau Aukščiausios tarybos deputato padėjėju, tai deputatas gaudavo 500 rublių, o padėjėjas buvo vienas už 300 rublių. Ir susitvarkydavo. O dabar tris kartus daugiau padėjėjų ir daugybę kartų daugiau pinigų atlyginimams. Juk atitrūko tokia liaudis nuo tikrovės. Pasijuto išrinktaisiais nepakeičiamaisiais ir spjaudo ant tikros liaudies.
Tad ir linkiu Prezidentei pastatyti valdžios žmones į savo vietas. Antra vertus, Prezidentės pasiūlymus gali vetuoti Seimas, kaip ir Prezidentė — Seimo. Tad praktiškai kvailas reikalas paveikti valdžią.
Ko tikiuosi iš Prezidentės? Esu jau išaugęs iš to amžiaus, kad tikėčiau į gerą carą. Maždaug prieš metus vykusiame Sąjūdžio minėjime išsitariau, kad esame runkeliai. Ir jei tokius išsirenkame, išeitų, jog mes to norime. Tad Prezidentė mums proto neįdės. Tad pakaktų, jog jį normaliai kreiptų visus daromus reikalus, kad būtų savo vietoje, nepasiduotų įvairioms įtakoms.
Svarbu, kad Prezidentė padarytų arba bent stengtųsi padaryti, ką privalo padaryti nekvailas žmogus, atsidūręs tokioje vietoje. Kad išlaikytų padorumą, neatitrūktų nuo žmonių.
Užrašė Vytautas RUŠKYS
Vytauto RUŠKIO nuotr.
Mums ir šimtas litų — dideli pinigai
Birutė ŽILINSKIENĖ, joniškietė, rajono Moterų draugijos pirmininkė:
— Mes, moterų organizacijų atstovės, esame susirūpinusios pastarojo laikotarpio šalies Vyriausybės priimtais sprendimais socialinėje ir sveikatos apsaugos srityse. Jau ir taip skurdžių pensijų karpymas bei sveikatos įstaigų rajonuose mažinimas pirmiausia palies sunkiausiai besiverčiančių pagyvenusių žmonių ir neįgaliųjų sluoksnį.
Kodėl taupymo ir diržų veržimosi programa nepradedama nuo pasiturinčiai gyvenančių bei valdžios žmonių? Juk milijonieriui tūkstantis litų nieko nereiškia, o mums ir šimtas litų yra reikšmingi. Ypač dabar, artėjant žiemai, kylant mokesčiams už komunalines paslaugas, šildymą, darosi neramu. Labai didelis smūgis mums — nuolat kylančios vaistų kainos, kurių niekas nereguliuoja, bet be medikamentų negalime apsieiti.
Nors ponas A. Kubilius tvirtina, kad jau baigia susitarti su pensininkais ir invalidais dėl solidarizavimosi, bet konkrečiai nepasako, kiek solidžių atlyginimų nusikirps valdžia. Kur humaniškumas ir solidarumas, jei iš to pačio mokesčių mokėtojų sukaupto pinigų maišo dalijamės diskriminaciniais metodais.
Labai papiktino neseniai transliuota televizijos laida, kurioje premjeras, susodinęs vargšus pagyvenusių žmonių organizacijų atstovus vertė pasirašyti nacionalinį susitarimą.
Gerbiama Prezidente, prašome Jūsų įtakoti Vyriausybės nutarimus, kad būtų išvengta pagyvenusių ir neįgalių žmonių naikinimo politikos. Mes tikime jūsų gera valia ir išmintingais sprendimais.
Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
Birutė Žilinskienė.
Parengė Loreta RIPSKYTĖ
LAIŠKAI PREZIDENTEI
Reikia dėmesio paveldui
Zenonas GEGECKAS, pensininkas iš Pakruojo:
— Gera žiūrėti, kaip Prezidentė rūpinasi ekonomika — jaučiasi vis dėlto moters ranka. Juk namų, ūkio ekonomika tradiciškai moterims ir rūpi labiausiai. Nesu prieš, kad ir pensijas kažkiek sumažins, nes visi turim padėti valstybei išgyventi sunkius laikus. Aišku, būtų geriau, jei nesumažintų labai smarkiai...
Prezidentės dėmesio labai reikėtų Lietuvos kultūriniam, istoriniam paveldui. Turime unikalių objektų, kuriais reikėtų pasirūpinti, juos išsaugoti. Galbūt nutarti, kaip paskatinti istorinių statinių savininkus, kad jie būtų suinteresuoti tą paveldą sutvarkyti ir prižiūrėti. Derėtų nepamiršti ir žymių Lietuvos žmonių atminimo, vienaip ar kitaip jį įamžinti. Nes dėmesys tėvynės istorijai svarbus ne mažiau, nei dabarties problemoms.
Autorės nuotr.
Reikia gelbėti kaimą
Kelmės rajone Vašilėnuose gyvenanti kraštotyrininkė dviejų knygų apie Karklėnus autorė Janina Garbenienė po Prezidento rinkimų paskambino į redakciją ir entuziastingai pasidžiaugė, kad Prezidente išrinkta būtent Dalia Grybauskaitė. Dabar, praėjus keliems mėnesiams, Janinos paklausėme, ką ji norėtų pasakyti Prezidentei.
— Ar nepakeitėte nuomonės apie Prezidentę?
— Tikrai ne. Manau, kad Prezidentė visada sako tiesą. Tai tikras žmogus. Ne lėlė. Kad tik jai kuo mažiau kaišiotų purvinų pagalių į ratus. Jei tikrai žinočiau, kad Prezidentei pavyks prikelti Lietuvą, atsisakyčiau pusės menkos savo pensijos. Sutikčiau gyventi iš trijų šimtų litų.
— Kaip išgyventumėt?
— Vaikai duotų pieno, mėsos, bulvių. Nenaudočiau dujų — valgį virčiau kūrendama malkas. Saldinčiau medumi. Nepirkčiau cukraus. Kaip nors išgyvenčiau. Juk po karo ne tiek iškentėm. Avėjom medinėm kurpėm, dėvėjom milinius sijonus. Žinoma, to negaliu siūlyti miesto žmonėms. Jau dabar negaliu įsivaizduoti, kaip jie išgyvena viską pirkdami ir už viską mokėdami.
— Bet karo dabar juk nebuvo...
— Tas ir skaudžiausia. Pasižiūriu, kaip dabar kaime gyvena jauni žmonės. Neįsivaizduoju, kaip jie išgyvena. Mano pačios sūnus ūkininkauja. Tačiau tas ūkininkavimas panašus į labdaros teikimą tiems, kurie nori kuo greičiau prasikurti. Ar tai kaina 36 centai už litrą pieno? Tai vergovė.
Sūnus keliasi pusė šešių ryto. Nesvarbu ar lyja, ar šalta, traukia į ganyklą melžti karvių, nes be penkiolikos septynios jau atvažiuoja paimti pieną. Tas karves reikia ne tik melžti, bet ir šerti. Reikia įdirbti žemę, prižiūrėti ganyklas.
O žiemą, kad galėtų išlaikyti šeimą sūnus važiuoja į užsienį uždarbiauti. Iš pradžių užsienyje dirbo už techniką. Darbdavys jam parūpindavo naudotos, neveikiančios technikos ir duodavo detalių, kad ją susiremontuotų. Dabar apsirūpino technika. Parsiveža šiek tiek pinigų. Tuo metu, kai sūnus dirba užsienyje, visas ūkis užgula marčios pečius. Ji melžia, mėžia, šeria, prižiūri vaikus, tvarko namus. Gaila žiūrėti. Jauni žmonės, o turi taip sunkiai dirbti. Jokios pramogos, tik juodas, sunkus darbas. Kaip turi mylėti žemę, kad šitiek dirbtum!
Į užsienį galimybę išvažiuoti turi vienintelis mano sūnus iš pusantro šimto kaimo gyventojų. Kaip išsiverčia kiti — neįsivaizduoju.
Viliuosi, kad Prezidentė pasistengs dėl kaimo žmonių. Dirbti jie netingi. Tik reikia, kad turėtų kur tai, ką užauginę, parduoti. Už normalią kainą, o ne už centus kaip dabar. Žemdirbio kantrybė — beribė. Bet ir ji gali kada nors trūkti.
— Ar šiandieninė socialinė padėtis neprivers kaimo degraduoti?
— Būtų labai gaila. Žmonės mūsų kaime labai darbštūs, geri ir vieningi. Jeigu kas numiršta, tuoj subėga kaimynai, kas kiemą šluoja, kas namus tvarko — šermenims ruošia. Kiekvieną karstą kaimo vyrai nuneša iki paskutiniąją kaimo trobą žyminčio beržo ir tik ten įkelia į katafalką.
Jie išsiilgę šviesos. Į mano knygos pristatymą suėjo septyniasdešimt žmonių iš tokio nedidelio kaimo. Naujųjų Metų naktį sveikina vieni kitus.
Tačiau nuolatinis kaimo kvailinimas, skriaudimas ir išnaudojimas gali atsisukti prieš pačią tautą. Dabar daugelis kaimo žmonių, gavę centus už pieną, verda pykčiu. Keikia Kubilių ir visą jo Vyriausybę. Nepasitenkinimas gyvenimu liejasi per kraštus. Jauni žmonės, neatlaikę beviltiškos padėties, grimzta į girtuoklystę.
VILTIS: Kelmės rajono Vašilėnų kaimo gyventoja Janina Garbenienė tiki, kad Prezidentė neleis visiškai pražudyti kaimo.
Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
Būtinas viešumas ir mirties bausmė
Mindaugas SIDARAVIČIUS, Šiaulių apskrities ligoninės vaikų chirurgas:
Mūsų Prezidentė labai drąsi ir žavi moteris. Labai gerai, kad ji sugrįžo pas mus. Manau, kad jai — moteriai — yra sunku, nes ne kiekvienas vyras tokius dalykus pakeltų, tokį darbą sugebėtų dirbti. Aš juokauju, kad kaip „mama“ pasakys, taip ir darysim. Visi iš jos turėtumėme imti pavyzdį, bent jau vyrai.
Siūlymų Prezidentei turėčiau daug, bet pasakysiu keletą: vienas pirmųjų būtų — atnaujinti mirties vykdymo procedūrą, kad stabilizuotųsi kriminalinė ir kitokia padėtis šalyje. Valstybėje dabar tarpsta akivaizdus nihilizmas. Nusikaltimų niekas nebenori tirti ir nagrinėti.
Jei Prezidentė įsiklausytų, pastebėtų, kad medicinoje daug bėdų, sistemą reikia keisti. Jei žmogus nebeguli stacionare, jo gydymą reikėtų apmokestinti, nes dažnai žmonės pas gydytojus dar eina kaip į pramogą ar pailsėti, pabendrauti.
Tokie žmonės turi per savo piniginę sužinoti tikrą gydymosi kainą. Bet kurioje civilizuotoje europinėje šalyje suskaičiuojama, kad ligonis buvo ne tik gydytas, į sąskaitą ir šaldymo procedūrai dėtų ledukų kaina įtraukiama. Iš užsienių parvažiavę tautiečiai pasakoja, kad vienas „nuogas“ lovadienis ligoninėje be gydymo ir kitų paslaugų kainuoja apie 600 eurų.
O mūsų medicinoje dabar pertvarka daroma iš kito galo. Spręsti reikia gerai apskaičiavus materialiąją pusę, nes nemokamų pietų dabar niekur nebūna.
Labai reikėtų, kad viešoje erdvėje būtų pradėtos skelbti medicinos paslaugų kainos. Pavyzdžiui, kad operacija įkainota tiek ir tiek, gydymas kainuoja tiek, o dabar niekas nežino kainų ir mokama tiek, kiek pacientui liepiama. Net medikai nežino, kokios ir kiek kainuoja realios sąnaudos. Jei statybininkas paskaičiuoja pastato kainą nuo vinies iki raktų, tai ir šioje srityje turi būti panašiai.
Būtinas aiškumas ir viešumas. To nėra. Užtat dabar ir skamba, kad medicinoje vien korupcija.
Užrašė Natalija KONDROTIENĖ
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
