Naujausios
NEPAPRASTI PAPRASTŲ ŽMONIŲ GYVENIMAI
Lėlių teatro akmenukas
„Gimsta žmogus ir atsineša „kinkį“, o mano „kinkis“ buvo lėlės“, – juokiasi gruzdiškė Jurgita Jasiškytė, jau dvidešimt trečius metus kurianti ir režisuojanti lėlių teatrą „Abrakadabra“ – iš pradžių Gruzdžių bibliotekos (Šiaulių raj.) , o vėliau – šeimos. Teatrą, kuriame vaidina visa penkių asmenų Jurgitos ir Rimo šeima.
Nijolė KOSKIENĖ
nkoskiene@gmail.com
Yra žodis „reikia“
Su Jurgita ir Rimu susitinkame Gruzdžių bibliotekoje, mat Jurgita oficialiai – vietinės Gruzdžių bibliotekos vadovė, o realiai – žmogus, be kurio Gruzdžių kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas.
Tokia gimė. Nuo mažumės buvo nuolatinė vietinės bibliotekos lankytoja, visokiausių renginių ir spektalių statytoja mokykloje ir apskritai – vienas tų žmonių, kurie yra vedami žodžio „reikia“.
„Reikia eilėraščio – sukursim (Jurgita dar priklauso ir Gruzdžių eiliuotojų klubui – aut.past.), reikia spektaklio – rodysim, reikia pristatyt bendruomenę – pristatysim, reikia knygos apie Gruzdžius – darom, reikia centrinę eglę papuošt – puošiam...“, – vardija Jurgita.
„Aš noriu, sakyk“, – įsiterpia Rimas.
„Kartais ir nenoriu. Bet kol nededi priekyje žodelio „ar“, tai ir neužkliūna. Niekada neklausiu, ar reikia. Darom, ir viskas“, – patikslina Jurgita.
Užtat, kai kas paskambina ir klausia: „Ar atvažiuosit? Reikia spektaklio“, pirmas žodis būna Jurgitos (o jis visada toks pat: „jei reikia, bus"), antras – Rimo (ar nuveš?).
„O ar galiu atsisakyt?"- klausia Rimas.
„Aišku. Susirasim kitą mašiną“
„To aš ir bijau“, – atsidūsta šeimos galva, pats „pametęs galvą“ dėl namų lėlių teatro.
„Kažkoks likimas svaidosi akmenukais, bimt, įmeta akmenuką – ir reikia daryt“, – susimąsto Jurgita, kai paklausiu, kaipgi prasidėjo tas jau visą gyvenimą besitęsiantis žaidimas lėlėmis.
Pirmas spektaklis, dievuliau tu mano...
Jurgita prisimena lėles kurdavusi nuo mažens, mokykloje statydavusi spektaklius, o iš kur tas noras atsineštas, nė pati nežino.
Kai 1990-taisiais pradėjo dirbti Gruzdžių bibliotekoje, suprato, kad laiko kūrybai yra, erdvės – irgi, o kadangi lėlės kirbėjo seniai, su bendradarbe Irena Petravičiene nutarė kurti bibliotekos lėlių teatrą. Ir įkūrė.
Tais pačiais metais su biblioteką lankančiais vaikais išvažiavo į Radviliškį, patį pirmąjį lėlių teatro festivalį „Molinukas“, rodyti pirmojo savo spektaklio pagal E.Mieželaičio „Zuikį puikį“.
Kai dabar Jurgita prisimena savo kūrybinės karjeros pradžią, stveriasi už galvos: iš kur tiek drąsos?
Sugalvojo kurti lėlių teatrą, bet kaip tai daryti? Literatūros mažai, pati siuvo lėles, darė dekoracijas.
„Tas pirmas spektaklis, dievuliau tu mano... Kai pamatėm kitus teatrus, net gėda buvo nešt savo dekoracijas. Atsimenu, Petravičienę užsodinau ant scenos su plokšele, garsiakalbį padėjau, ir ji junginėjo muziką. Bet tas mūsų spektaklis buvo toks paprastas, nuoširdus, be didelių įmantrybių ir vaikams labai patiko“, – prisimena Jurgita.
Būtent šis festivalis ir yra didysis pretekstas statyti spektaklius, nuo to laiko kas antri metai Jurgita važiuoja su vis naujais spektakliais.
Šeimos teatras
Kai Jurgita pastatė lėlių spektaklį, kuriame vaidino mažoji sesuo ir trys vyresniosios sesers vaikai, teko, važiuojant į gastroles, vaikus iš pamokų išprašyti. Tuomet kažkas ir pasakė: „Oho, čia visas šeimos teatras“.
„Kaip pasakė, taip ir įstrigo, visai gi neblogai būtų“, – dabar juokiasi Jurgita.
Šią viziją įgyvendino po keletos metų, kai sukūrė spektaklį „Bandelė“, kuriame vaidino su savo 3,5 metų dukryte Simona.
Jurgita su Rimu lenkia pirštus: pirmagimė Simona ant scenos užlipo būdama trejų su puse metų, vidurinėlė Marija – dviejų, o jaunėlė Ugnė debiutavo būdama pusantrų metukų spektaklyje, skirtame specialiai jai migdyti – „Miegok, Ugnyte“.
Dabar Simonai aštuoniolika, Marijai – dvylika, o Ugnei – šešeri metai.
Ar dukros nesispyrioja?
„Simonai vaidyba ir spektaklio statymai, matyt, įaugę į kraują su motinos pienu“, – sako Jurgita. Mergina dabar yra S.Sondeckio menų mokyklos auklėtinė, ruošiasi studijuoti meno vadybą.
Marija, svarsto abu tėveliai, yra kiek lėtesnė, tačiau didelė fantazuotoja, ji svajoja, rašo knygas ir turi susikūrusi savo pasaulį, kuriame ir gyvena.
Užtat mažoji Ugnė yra tikra šeimos teatro režisierė. Ji reikalauja tvarkos ir tikslumo. Ir neduokdie tėvelis per spektaklį paimprovizuoja, Ugnė gali nutraukti spektaklį ir įsisprendusi į šonus pareikšti: „Tėti, tu ne tuos žodžius pasakei“.
Teatras – kaip šeimos terapija
„Lėlių teatras – Jurgitos vaikystės svajonė. O ką jums reiškia toks šeimos teatras. Gal jūs tiesiog įgyvendinate žmonos vizijas? Juk Jūs – rimtas veterinarijos gydytojas“, – provokuoju Rimą.
„Ką jūs, aš jau Kalėdų seniu ėjau nuo šešiolikos metų. Keturis metus per kaimynus seniu vaikščiojau, ir niekas nepažino“, – šypsosi šis.
Kai atvažiavo į Gruzdžius, iškart įsijungė į vietinį dramos kolektyvą, šoko, dainavo.
„Visa tai – gyvenimo dalis, kažkas aukščiau buities, be to, man patinka su vaikais“, – sako Rimas.
Rimas penkeris metus nuo vasaros barzdą augindavo, Gruzdžiuose į vietinių keramikų Mataičių Kalėdų senio Molio dirbtuves vaikščiojo, apie 1000 vaikų nudžiugino, ir daugelis jų patikėjo, kad Kalėdų senis vis dėlto yra.
Todėl, kai Jurgita įtraukė Rimą į šeimos teatrą, šis nė kiek nesipriešino.
„Šeimos teatras man – bendravimas su šeima, su vaikais. Juk statistika negailestinga, suaugę vidutiniškai per dieną vaikams skiria vos kelias minutes. O mes repetuojame kartu, kuriame kartu, kartais į gastroles dviems dienoms išvažiuojame. Ilgesnių kelionių metu sužinai vaikų problemas, bendrauji su vaiku per lėlę, stebi, kaip jis lėlę valdo, koks jo charakteris“, – pasakoja Rimas.
Be to, Jurgita ir scenarijus kuria, atsižvelgdama į šeimos narius.
Štai Marija sapnuodavo blogus sapnus, Jurgita rašo scenarijų apie blogą ir gerą sapną. Ugnė sunkiai užmigdavo – gimė spektaklis „Miegok, Ugnyte“.
Arba tarp dviejų vyresniųjų mergaičių prasidėjo trintis – statomas spektaklis, kuriame jos abi turi būti tarsi sulipusios, tuos pačius žodžius kalbėti.
„Per tą spektaklį jos pradėjo geriau bendrauti“, – lyg sąmokslininkai susižvalgo tėvai.
„Kai bus anūkai, ir su jais vaidinsiu“
Lietuvoje tokių ilgai gyvuojančių šeimos teatrų – vos vienas kitas. Vaikai išauga, šeimų teatrai subyra. Ir Jurgita su Rimu prisipažįsta, kad kartais norėtų „atsikratyti“ lėlėmis. Mat jei nori pastatyti gerą spektaklį, turi labai daug darbo įdėti, lėles kurti.
„Mes juk mėgėjai, negalime konkuruoti su profesionalais, kurie turi finansavimą ir gali lėlę už tris tūkstančius litų pagaminti“, – įsikarščiuoja Rimas.
„Užtat mes turime du arkliukus: pirma, esame šeimos teatras, antra, stengiamės gaminti netradicines lėles“, – vyrą nuramina teatro režisierė.
Abu gamina lėles iš pagalvių, krepšių, buitinių atliekų. Pavyzdžiui, paskutiniame spektaklyje „Pienės suknelė“ panaudotos plastiko atliekos.
O kadangi dekoracijas patiems reikia susivežti lengvuoju automobiliu, jas paprastai atstoja sulankstomos popierinės dėžės.
Kiek dar gyvuos šeimos teatras „Abrakadabra“?
„Kol Ugnelė bus, dar vaidinsim“, – primeta gerą dešimtmetį tėtis Rimas.
„Na jau ne. Kai bus anūkų, ir su jais vaidinsiu“, – nukerta Jurgita.
PO SPEKTAKLIO: Prie paminklo H.K.Andersenui Panevėžyje su dukromis (iš kairės) Marija, Ugne ir Simona.
DEKORACIJOS: Su dukra Simona lėlių teatrų festivalyje Kurtuvėnuose. Dekoracijas ir lėles Jurgita stengiasi kurti netradicines: iš pagalvių, antklodžių, krepšių ar buitinių atliekų.
SPEKTAKLIS: Spektaklis „Grybukas stogiukas“ Panevėžio Vežimo teatre.
Asmeninio archyvo nuotr.
