Naujausios
Aktualus interviu
Lietuviai sunkmečiu padeda vieni kitiems
Dirkas Cvikas, jau keturiolika metų Šiauliuose gyvenantis gamyklos „Baltik vairas“ vadovas, neseniai grįžo iš parlamento rinkimų Vokietijoje, kuriuose užtikrintai nugalėjo kanclerės Angelos Merkel partija, o pati A. Merkel kanclere išrinkta antrai kadencijai.
Su D. Cviku susitikome pokalbiui apie Vokietijos ir Lietuvos panašumus bei skirtumus sunkmečiu. Pradedant vadovių moterų populiarumu ir baigiant ... laidotuvėmis.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Prezidentė galėtų pasimokyti
— Prieš ketverius metus interviu „Šiaulių kraštui“ sakėte, kad su A. Merkel atėjimu Vokietijoje prasidėjo didžiulė euforija, ponia Merkel įgijo didžiulį pasitikėjimą, tai lėmė net ekonomikos ir vartojimo pakilimą. Tokį žmonių pasitikėjimą dabar turi D. Grybauskaitė. Dabar užsiminėte, kad A. Merkel populiarumas sumažėjo. Kodėl?
— Ponia A. Merkel prarado pasitikėjimą, kadangi jos vadovavimo stilius buvo ne ryžtingas, bet ieškantis harmonijos ir konsensuso. Deja, reformos nebuvo įgyvendintos taip, kaip buvo galima reikalauti iš tokios stiprios koalicijos. Ypač tai pasireiškė sveikatos reformoje, iš kurios buvo maža naudos.
— Gal ieškoti harmonijos yra moteriškas bruožas?
— Kai žiūriu į Lietuvos Respublikos Prezidentę, iki šiol atrodo, kad pirmoje vietoje stovi ne harmonija, bet tikslas ir tvirta politinė nuomonė.
Yra politikų, kurių nuomonės labai greitai keičiasi — šiandien populiaru viena, rytoj — gal kita. Prezidentės populizmo kol kas nematau. Ji turi unikalų statusą, nes yra tiesiogiai išrinkta, nepriklauso partijoms ir neturi daryti kompromisų. Jei ponia Grybauskaitė nesistengs daryti kompromisų, o maksimaliai sieks politinio tikslo, ji turi didelį šansą daug ką pakeisti.
Beje, verslas irgi suvokia politinio sprendimo svarbą — kai nėra ekonominės prasmės, tačiau dėl kažko tai reikia padaryti.
Vokiečių finansiniai instrumentai: mitai ar tikrovė?
— Nuolat girdime, kad kitų šalių vyriausybės krizės sąlygomis mažina mokesčius ir skatina vartojimą, o mūsiškė elgiasi priešingai. Kaip yra Vokietijoje?
— Dabartinė Vokietijos vyriausybė pažadėjo rinkėjams sumažinti mokesčius, nors verslo analitikai sako, kad to nebus. Aš galvoju, kad sunkmečiiu nereikėtų žadėti to, kas neįmanoma. Reikėtų subalansuoti mokesčių sistemą taip, kad kiekvienas neštų savo naštą.
— Bet juk Vokietijos vyriausybė, gelbėdama automobilių pramonę, nutarė subsidijuoti naujų mašinų įsigijimą, jei senoji bus atiduota į metalo laužą. Kokia jūsų nuomonė apie tokį mechanizmą?
— Iš tiesų mūsų Vyriausybė, gelbėdama automobilių pramonę, skyrė po 2,5 tūkstančio eurų, perkančiam naują automobilį, jei senesnė, negu 9-erių metų mašina buvo atiduodama į metalo laužą. Tai turėjo efektą — sunkmečiu automobilių pramonė pardavė daugiau, negu klestėjimo laiku. Tačiau kokia prasmė? Kam to reikia?
Automobilius pirko tie, kurie ir taip žadėjo pirkti, tad vartojimas buvo tik paankstintas, o sunkmetis automobilių pramonėje dar laukia. Juk tas, kuris nusipirko mašiną dabar, kitos greitai nepirks.
Atvirkštinė tokios politikos pusė — užsidariusios remonto dirbtuvės, netekę darbo žmonės. Pagaliau kas sako, kad devynerių metų mašina yra bloga? Reikia suprasti, kad vyksta didžiulis lobizmas, o automobilių pramonė yra labai stipri.
Krizė nusinešė vokiečių pesimizmą
— Kaip dar Vokietijoje skatinamas vartojimas?
— Labai keista, bet to nereikėjo daryti. Sunkmečio laikotarpiu, kai Vokietijos eksportas dramatiškai krito, vartotojų pasitikėjimas nesumažėjo. Niekas nesitikėjo, kad vidaus vartojimo lygis ir gyventojų tikėjimas ateitimi bus toks didelis šiuo sunkiu laikotarpiu. Tai nepaaiškinamas dalykas.
— Kodėl? Juk krizė, regis, palietė visus vienodai?
— Reikėtų paminėti seną finansinį instrumentą, kuris Lietuvoje nevartojamas. Jei Vokietijos įmonėje yra prastova, tai darbdavys moka tik socialinio draudimo mokestį už darbuotoją, o 80 procentų atlyginimo darbuotojui moka Darbo birža. Valstybės požiūriu, jei problemos trumpalaikės, geriau, kad įmonės neatleistų darbuotojų. Tai vis tiek pigiau, negu mokėti bedarbių pašalpas ir nuvaryti įmonę į bankrotą. Juk įmonės kartais iš viso neturi finansinių galimybių atleisti žmones, nes kompensacijos jas sužlugdytų. Tokio mechanizmo taikymo laikotarpis pratęstas iki dvejų metų, o tai reiškia, kad iki šiol nedarbo lygis Vokietijoje yra fantastiškai mažas, kaip prieš krizę. Jei tas instrumentas padės išgyventi sunkmetį be masinių atleidimų, žmonės nepraras pasitikėjimo ir vilties.
— Gal Vokietijos valdžia nebaugina žmonių, gal kalbama apie laikiną sunkmetį, gal priimtas sprendimas nežlugdyti tautos psichologiškai?
— Ten yra taip pat, kaip ir Lietuvoje. Politikams labai sunku iš anksto įvertinti savo žodžių pasekmes. Pavyzdžiui, krizės pradžioje Vokietijos kanclerė su Finansų ministru pranešė, kad jie garantuoja už taupomuosius indėlius. Tačiau reakcija buvo atvirkštinė: jei politikai priversti garantuoti, tai turėtų būti labai blogai.
Reakcijos ir tikslai yra taip supainioti, kad neaišku, ką politikai turėtų sakyti. Todėl per lengva politikus kaltinti.
Kiekvienas savęs turėtų paklausti, stengdamasis blaiviai mąstyti: kas jam gali atsitikti blogiausia? Laikinai praras savo gyvenimo lygį? Bet tai — ne pasaulio pabaiga. Manau, sunkmetį pereiti gali daug žmonių, jie tam yra paruošti, tačiau svarbiausia — vizija, pasitikėjimas ateitimi. Tai turėtų būti visų bendras tikslas. Gal aš esu svajotojas, bet mane motyvuoja, kad turiu viziją ir aiškų tikslą.
Lietuvių solidarumas užkoduotas papročiuose
— Gal tai tinka Vokietijos modeliui, kai žmonės neatsiduria visiškai be pajamų šaltinio, jie turi sukaupę padorias pensijas. Lietuvoje yra tūkstančiai atvejų, kai abu sutuoktiniai netenka darbo, pašalpų negauna po kelis mėnesius, o vaikus reikia maitinti. Kaip svajoti lietuviui tokioje situacijoje?
— Aš suprantu, bet solidarumas. Pavyzdžiui, mūsų įmonė tikrai nepajėgi pakeisti „Sodros“ sistemos. Bet mes sunkiu momentu iš specialaus fondo skiriame beprocentines paskolas, negrąžinamas pašalpas. Jei mūsų kolektyve kažkam atsitiks bėda, esame pajėgūs padėti. Jei solidarumas veiktų platesniu mastu — ne tik tarp darbdavio ir darbuotojų, bet ir tarp kaimynų, bendražygių — visiems būtų lengviau.
— Ar tai jūsų graži utopija, ar, pavyzdžiui, Vokietijoje tai egzistuoja?
— Ne, Vokietijoje klesti žymiai didesnis egoizmas, negu Lietuvoje.
— Vadinasi, utopija?
— Mūsų įmonė tai daro, vadinasi, tai — ne utopija. Pavyzdžiui, televizijos laidos, kurių metu papasakotos žmonių tragedijos paskatina žmones paremti, aukoti. Bet kodėl reikia televizoriaus? Kodėl mes užsimerkiame, kai tas, kurį reikia paremti, yra šalia?
Ir būtent dėl to, kad Lietuvoje nėra tokio didelio egoizmo, aš matau žymiai didesnes galimybes solidarumui, negu Vokietijoje.
Jūs sakote, kad yra tūkstančiai žmonių, atsidūrusių bėdoje, bet mes esame Lietuvoje milijonai. Vadinasi, tikrai įmanoma nors truputį kompensuoti žmogui sunkiausioje situacijoje.
— Kodėl manote, kad lietuviai — mažesni egoistai už vokiečius?
— Pateiksiu pavyzdį. Kai buvau komandiruotėje Vokietijos įmonėje, paaiškėjo, kad mirė mūsų įmonės finansų vadovo mama. Pasiteiravau, kas iš įmonės važiavo į laidotuves. „Ką mes ten veiksime“, — nustebo kolegos. Lietuvoje dėl to nebūtų diskusijos.
Vokietijoje į laidotuves eina tas, kas pažinojo velionį, einama atsisveikinti su mirusiuoju. Lietuvoje einama į laidotuves palaikyti žmones, kuriems dabar sunku, nes jų artimasis mirė. Tai visiškai skirtingas požiūris į tą patį dalyką. Lietuvos požiūris: sunkmečiu mes esame kartu. To Vokietijoje tikrai nėra.
Lietuvių mentalitetas, gyvenimas, šiltumas, draugiškumas, nepalyginami su vokiečių.
—–Jūs visada apie lietuvius galvojote geriau, negu mes patys apie save...
— Bet tai pavyzdys ne iš oro.
FILOSOFIJA: Dirkas Cvikas įsitikinęs, kad laidotuvių papročiai labai daug pasako apie tautos mentalitetą. Vokietijoje į laidotuves einama atsisveikinti su velioniu, Lietuvoje — palaikyti gyvųjų. Lietuviai turi daug šansų išgyventi sunkmetį solidarizuodamiesi.
Citata: „Jei Vokietijos įmonėje yra prastova, tai darbdavys moka darbuotojui tik “Sodros“ dalį, o 80 procentų atlyginimo jam moka Darbo birža.
Jono TAMULIO nuotr.
citata: Jei solidarumas veiktų platesniu mastu — ne tik tarp darbdavio ir darbuotojų, bet ir tarp kaimynų, bendražygių — visiems būtų lengviau.
