Naujausios
LITO ISTORIJOS (1)
Lietuviški litai taps istorija
Litus iš savo piniginės galėsime ištraukti ir pasidėti atminimui – 2015 metų sausio 1 dieną jie taps istoriniu objektu. Šiaulių „Aušros“ muziejaus muziejininkai Almantas Šlivinskas ir Saulius Bieliauskas litui jaučia sentimentus, o dėl euro netrykšta džiaugsminga euforija. Muziejininkai priminė nacionalinių pinigų istoriją bei unikalius pinigus, cirkuliavusius tik Šiauliuose.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Vytis nuo LDK laikų
Šiaulių „Aušros“ muziejaus numizmatikos rinkiniuose sukaupta monetų nuo pirmųjų pasaulio monetų, pradėtų kalti dar Antikos laikais IV tūkstantmetyje p.m.e. Labiausiai muziejininkai didžiuojasi lietuviškų pinigų kolekcija. Didžiąją dalį senųjų pinigų muziejui perdavė šiauliečiai numizmatai kolekcininkai ar atsitiktinai monetų lobius radę žmonės.
Pirmosios monetos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) pradėtos kaldinti XIV a. pabaigoje. „Kurio valdovo – ar Vytauto, ar Kęstučio – laikais, istorikai vieningai nesutaria. Aišku tik viena, kad jie pradėti kaldinti dar iki krikščionybės Lietuvoje įvedimo, iki 1387 metų“, – pasakojo muziejininkas, muziejaus edukacines ekskursijas apie pinigų istoriją vedantis A. Šlivinskas.
Pirmosios lietuviškos monetos sidabriniai denarai buvo nekokybiško kalimo, nelygiomis briaunomis, tačiau su lietuviška simbolika – Gedimino stulpais, Vyčio ženklu.
Vytis vyravo nuo pat senųjų laikų, pagal tai mokslininkai identifikuoja pinigo kilmę. Kiekvienas didesnis Lietuvos miestas turėjo savo monetų kalyklą.
Banknotai atsirado kur kas vėliau. Pirmieji popieriniai pinigai išleisti Kinijoje VIII a., vėliau juos perleido persai, japonai. Į Europą banknotai atėjo tik XVIII a., paplisdami ir pakeisdami monetas.
„Kadangi pirmosios monetos buvo kaldinamos iš tauriųjų metalų, reikėjo daug išteklių. Pirmieji banknotai atsirado kaip banko įstaigų pasižadėjimai ar kreditiniai pinigai, pažymintys įkeistą aukso kiekį, paplito po pasaulį“, – istoriją priminė A. Šlivinskas.
Litas ar muštinis?
Lietuvoje nacionalinė valiuta litas įvesta į apyvartą nuo 1922 m. spalio 1 d. Jo aukso turinys buvo lygus 0,150462 g grynojo aukso, JAV doleriui prilygintas santykiu 10:1.
Lietuviškas pinigas „litu“ pavadintas ne iš karto. To meto spaudoje randama diskusijų, jog buvo siūloma piniginį vienetą pavadinti „muštiniu“ – pagal jo gamybos technologiją mušimo būdu.
Muziejininkai rodo Berlyne 1922 metų rudenį spausdintus pirmuosius litus iš antrosios pinigų laidos. Popierius buvo prastas ir nekokybiškas, nuo čiupinėjimo greit nusidėvėdavo. Ant popieriaus buvo spausdinami ir centai. Netrukus atsirado daug pinigų padirbinėtojų.
Ant pinigo parašyta „laikinasis banknotas“, mat valdžia jau iš anksto planavo pinigus keisti geresniais. Sustiprėjusi Lietuvos valstybė netrukus išleido naujus litus, nukaldino ir centus, metalinius litus. Jie cirkuliavo iki pat 1940-ųjų sovietų okupacijos. Tuomet į apyvartą įvesti červoncai ir rubliai.
A. Šlivinskas pažymi, jog okupuojant Lietuvą lito vertė buvo dirbtinai sumažinta – 1 litas prilygintas tik 90 kapeikų, nors tuo metu lito vertė buvo gerokai aukštesnė: maždaug 1 litas – 5 rubliai.
„Tai buvo vienas iš politinės okupacijos požymių, kai per prievartą nusmukdyta pinigų vertė tam, kad išaukštintų kitą valiutą“, – sakė muziejininkas.
Tarpukariu vidutinė alga – 90 litų
Vyr. muziejininkas, numizmatikos rinkinio kuratorius S. Bieliauskas demonstruoja vienus retesnių eksponatų – pirmos laidos 500 ir 1000 litų banknotus. Jų išspaudinta itin mažai, nes nebuvo poreikio – tarpukaryje mažai kas gaudavo tokio dydžio algą.
Pavyzdžiui, 1930 metais sargo atlyginimas buvo 100 Lt, muziejaus sekretoriaus – 180 Lt, muziejaus vedėjo – 300 Lt, mokytojo – 300 – 400 Lt. Pragyvenimo minimumas Lietuvoje buvo vidutiniškai 90 Lt per mėnesį suaugusiam žmogui. „Tikriausiai tik pulkininkas gaudavo 1000 litų algą. Šiandien mes tokio nominalo banknoto neturime“, – sakė A. Šlivinskas.
Darbinis arklys ar melžiama karvė kainavo 100–150 Lt, kiaulė – nuo 65 iki 100 Lt. Višta didžiuosiuose miestuose kainavo 5–6 Lt, mažesniuose atsieidavo 3–4 Lt. Vyriškų batų porą Lietuvos miestuose buvo galima įsigyti už 25–35 Lt, kostiumą – už 80 Lt.
Remiantis to meto spauda, 1930 m. liepą Šiaulių turguje 1 kg sviesto kainavo 4,50 Lt, kiaulienos – 2,90 Lt, centneris bulvių (50 kg) – 3 Lt, rugių – 10 Lt, kviečių – 17 Lt.
Talonai su "žvėriukais"
Nuo 1941 iki 1944 metų Lietuvoje cirkuliavo Vokietijos cirkuliaciniai pinigai – reichsmarkės. Nuo 1944 iki 1947 metų nepakitę grįžo TSRS červoncai ir rubliai. Tik 1947 metais pasirodė nauja rublių laida, stambesniųjų červoncų nebeliko.
„Ant rublių jokių lietuviškumo ženklų nebuvo, tik 15 Sovietų Sąjungos respublikų herbai ir po apačia kiekvieno jų parašyta lietuviškai. Šriftas buvo labai smulkus, reikėjo įgudimo jį suskaityti“, – pasakojo S. Bieliauskas.
1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos bankas, siekdamas apginti Lietuvos prekių rinką nuo nuvertėjančių rublių srauto, 1991 metų vasarą išleido į apyvartą bendruosius talonus, kurie buvo naudojami kartu su rubliais įsigyjant didelės paklausos pramonines prekes. 1992-ųjų spalį talonai liko vieninteliai pinigai, rubliai išimti iš apyvartos.
Talonai žmonių buvo pakrikštyti „vagnorkėmis“ – pagal tuomečio premjero Gedimino Vagnoriaus pavardę. Dėl ant jų pavaizduotų žvėrių ir paukščių paveikslėlių dar vadinti „žvėriukais“. Pirmieji talonai buvo nekokybiškai pagaminti, juos aktyviai padirbinėjo, ypač 500 nominalo „meškiukus“.
Talonai naudoti apie trejus metus, kol 1993 metų birželio 25 dieną oficialiai įvestas litas. Tuomet talonai buvo gerokai nuvertėję, į litus buvo keičiami santykiu 100:1, kaupusieji santaupas prarado nemažai pinigų.
Pirmųjų litų kokybė taip pat buvo prastoka, ilgainiui jie tobulinti, gerinamas ne tik popierius, daugėjo apsaugos ženklų, tobulinamas dizainas. Pirmuosiuose lituose būta klaidų, spalvos buvo nekokybiškos.
Ilgainiui dėl didelio nusidėvėjimo iš apyvartos išimti 1, 2 ir 5 litų banknotai. Ant 1 lito buvo vaizduojama rašytoja Žemaitė, ant 2 – blaivybės puoselėtojas kunigas Motiejaus Valančius, ant 5 – kalbininkas Jonas Jablonskis.
Ypatingi šiauliečių pinigai
S. Bieliauskas atkreipia dėmesį, jog Šiauliai banknotų spausdinimo istorijoje taip pat užima ypatingą vietą. Didžiausias tokių žaismingų pinigų idėjų autorius ir iniciatorius – tuometinis miesto vyriausiasis dailininkas Vilius Puronas.
1980 metais jis sumanė atspausdinti Naujametinius pinigus, kuriuos įteikė valdžios atstovams kaip dovaną.
Šiaulių sporto manieže 1989 metais vyko mugė, joje galiojo ne sovietų rubliai, o Žemaičių litai vadinami „Žemaitiū juomarka pinigs“. Skaičių pavadinimai parašyti taip pat žemaičių tarme.
Šių pinigų idėją pasiūlė šiaulietis Šiaulių žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ įkūrėjas Kazys Alminas, litams dizainą sukūrė V. Puronas. Pinigai buvo atspausdinti „Titnago“ spaustuvėje, galiojo vieną dieną. Prieš įeidami į prekybos salę "jomarko" dalyviai galėjo nusipirkti Žemaičių litų, o išeidami juos galėjo vėl atsikeisti į rublius.
1991-aisiais liepą IV pasaulio lietuvių žaidynėms šiauliečiai išleido „litaurus“ ir „centaurus“. Ant jų buvo pavaizduoti įvairių sporto šakų epizodai. Pinigai panašūs į tikrus – spalvoti, su tam tikromis apsaugos priemonėmis. Šie pinigai cirkuliavo sporto šventės metu.
Suvenyriniai banknotai Šiauliuose buvo išleisti 1993 metais, popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimo proga. Šiaulių „Aušros“ muziejus 1994 metais per Amatų dienas buvo išleidęs Malūno pinigus.
Būsimu euru nesidžiaugia
„Atėjus eurui dabartiniai litai taps ne tik numizmatine retenybe, bet ir mūsų istorija, kurios mes ilgėsimės kaip dalies savo nacionalinio tapatumo. Tampame kosmopolitiški. Neramu, kad nacionalinis identitetas ateityje susiniveliuos“, – apgailestavo A. Šlivinskas.
Pasak jo, kiekvienas šalies pinigas kartu yra ir pasididžiavimas savo kraštu, tėvyne. Mažųjų šalių, tokių kaip Lietuva ar Latvija, gyventojai savo nacionalinės valiutos praradimą išgyvena skausmingiau, nes turi stipresnį nacionalinės savasties jausmą.
Pasak jo, anglai niekuomet nesutiktų atsisakyti savo svarų su karalienės atvaizdu, o mes savo ilgą istoriją turintį pinigą paleidžiame labai legvai. Muziejininkai svarsto, jog litai yra artimesni už eurus ir dėl sentimentalaus fakto – ant litų pavaizduoti žmonės, o ant eurų – pastatai.
„Apie litų apsaugos ženklus yra labai daug rašoma, Lietuvos bankas išleido net specialus bukletus, o apie būsimą eurą beveik nieko nežinome. Netrukus jį įsivesime, bet plačiai išplatintos informacijos nėra“, – atkreipia dėmesį A. Šlivinskas.
Jis spaudoje taip pat pasigenda kritinio požiūrio apie euro įsivedimo minusus. Daugiausia kalbama apie ekonominę naudą, propaguojamas džiugus laukimas.
„Tame įžiūriu tam tikrą demokratijos stoką. Euras neišgydys mūsų ekonomikos. Labai abejoju, ar euras pagerins mūsų gyvenimą“, – pažymi A. Šlivinskas.
Trečiadienį Europos Sąjungos Tarybai priėmus galutinį sprendimą dėl euro įvedimo Lietuvoje, Vilniuje virš Lietuvos banko pastato durų pakabintas specialus laikrodis pradėjo skaičiuoti laiką, likusį iki istorinės datos. „Manęs tas laikrodis nedžiugina“, – liūdnai šypteli A. Šlivinskas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
RETENYBĖ: Vienus retesnių Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatų – pirmos laidos 1000 litų banknotas. Jų išspausdinta itin mažai, nes nebuvo poreikio – tarpukaryje mažai kas gaudavo tokio dydžio algą.
PIRMASIS: Vyr. muziejininko, numizmatikos rinkinio kuratoriaus Sauliaus Bieliausko rankose – pirmosios nacionalinės valiutos pinigas litas, įvestas į apyvartą nuo 1922 m. spalio 1 d.
NERIMAS: Muziejininkui Almantui Šlivinskui nerimą kelia tai, jog apie litų apsaugos ženklus yra daug rašoma, o apie būsimą eurą beveik nieko nežinome, nors netrukus jį turėsime.
LITAI: Pirmieji lietuviški litai, galioję tarpukariu iki 1940 metų sovietų okupacijos. Centai taip pat buvo popieriniai.
