Marijonas – apie vaikystės Kalėdas ir ko po eglute laukia jo sūnus Majus

Ma­ri­jo­nas – apie vai­kys­tės Ka­lė­das ir ko po eg­lu­te lau­kia jo sū­nus Ma­jus

Pak­laus­tas apie sa­vo vai­kys­tės Ka­lė­das, Ma­ri­jo­nas Mi­ku­ta­vi­čius pa­pa­sa­ko­ja il­gą ir la­bai gra­žią is­to­ri­ją. O taip pat iš­duo­da, ko­kios do­va­nos la­biau­siai bi­jo­da­vo bū­da­mas vai­ku ir ko­kią ne­są­mo­nę yra ga­vęs jau suau­gęs. Ir dar apie tai, ką po eg­lu­te ti­ki­si ras­ti jo pust­re­čių me­tų sū­nus Ma­jus bei ko­dėl šie­met žie­mą jis ren­gia tik vie­nin­te­lį are­ni­nį kon­cer­tą – pir­mą­ją Ka­lė­dų die­ną Šiau­liuo­se.

– Pa­pa­sa­kok, ko­kios bu­vo ta­vo vai­kys­tės Ka­lė­dos? Juk so­viet­me­čiu ne­bu­vo pa­pras­ta jas švęs­ti.

– Ka­lė­das kar­tais švęs­da­vo­me, ta­čiau nie­ka­da – mies­te, o tik pas se­ne­lius kai­me. Ten jau bu­vo šven­tė su vi­sais at­ri­bu­tais – žva­kė­mis, šven­tin­to­mis plot­ke­lė­mis, sil­ke su gry­bais, šiau­dais po stal­tie­se ir t. t. Se­ne­liai bu­vo se­no­sios Lie­tu­vos žmo­nės ir jie šven­tė su vi­su re­li­gi­niu iš­kil­min­gu­mu ir kai­mie­tiš­ku nuo­šir­du­mu. Vai­kys­tė­je tas lai­kas (tie­są sa­kant, taip ir li­ko) bu­vo la­bai svar­bus ir jau­kus. Mo­te­rys kiau­rą die­ną kuis­da­vo­si vir­tu­vė­je. Ga­mi­na­ma bu­vo ant mal­ko­mis kū­re­na­mos kros­nies ir be per­sto­jo de­gan­ti ug­nis taip pri­kai­tin­da­vo tro­bą, kad nuo­lat ati­da­ri­nė­jom lan­gus pra­vė­din­ti. Su­te­mus ir pri­si­žai­dę snie­guo­se, mes vai­kai, su­sės­da­vom ant šil­to pe­čiaus, ku­rį pas mus Dzū­ki­jo­je kaž­ko­dėl va­din­da­vo „liuf­tu“, o suau­gu­sie­ji ap­sės­da­vo sta­lą. Se­ne­lis pra­ves­da­vo ri­tua­lus, vi­si su­kal­bė­da­vo po­te­rius ir už­va­ka­ro­da­vo iki ge­ro­kai po vi­dur­nak­čio. Sta­lą pa­lik­da­vo ne­nu­rink­tą, kad ga­lė­tų pa­si­mai­tin­ti mi­ru­sių­jų dva­sios. Vai­kus gul­dy­da­vo vi­sai ne­šil­do­ma­me tro­bos ga­le, tai iš pra­džių ant liuf­to su­si­temp­da­vom pa­ta­lus, kad įšil­tų, o vy­res­nie­ji trauk­da­vo bur­tus, kas pir­mas eis pri­šil­dy­ti lo­vą, nes ten bu­vo konk­re­tus šal­dy­tu­vas, kvė­puo­jant iš bur­nos ei­da­vo ga­ras. Bet kai su­šil­da­vom, mie­gas ta­me gai­via­me šal­ty­je bu­vo bai­siai gi­lus, o ry­tas vai­kiš­kai lai­min­gas – vos pra­si­mer­kus ma­ne iš kar­to apim­da­vo džiaugs­mas, jog šian­dien dar šven­tė ne­si­bai­gia ir vi­si vėl bus džiu­giai nu­si­tei­kę. Tas aki­mir­kas mums be­sė­dint ant pe­čiaus aš ir da­bar pri­si­me­nu, kai prieš mie­gą ban­dau gal­vo­ti apie ką nors la­bai ge­ra. Se­ne­liai ma­ny­je pa­sė­jo ši­lu­mą šiai šven­tei.

– Ka­da nu­sto­jai ti­kė­ti Ka­lė­dų Se­ne­liu?

– Pa­me­nu tik, kad ap­si­ver­kiau, kai vy­res­nis pusb­ro­lis pa­sa­kė, kad jo nė­ra. Aš ver­kiau ir šau­kiau, kad jis me­luo­ja, o jis, niek­še­lis, tik žven­gė ir vis kar­to­jo: „nė­ra, ot ir nė­ra“. Ma­nau, po to vis tiek il­gai ti­kė­jau, kad jis yra. Kaip koks svy­ruo­jan­tis ti­kin­ty­sis, ku­ris są­mo­nin­gai ve­ja ša­lin pa­si­tai­kan­čias abe­jo­nes dėl Die­vo eg­zis­ta­vi­mo.

– Ar ieš­ko­da­vai na­muo­se su­slaps­ty­tų do­va­nų?

– Ži­no­ma. Vi­sa­da kaž­ko­dėl ma­ny­da­vau, kad do­va­na tu­ri bū­ti di­de­lė, tad pir­miau­sia ap­žiū­rė­da­vau vi­sas di­džiau­sias ert­mes: virš spin­tų, po spin­to­mis, spin­to­se, po lo­vo­mis, balkone... Ten nie­ko ne­ra­dus, nu­ma­no­mos do­va­nos ga­ba­ri­tai ma­žė­da­vo ir rei­kė­da­vo pra­si­neš­ti pro stal­čius, tarp dra­bu­žių ir pa­žiū­rė­da­vau net šiukš­lia­dė­žė­je – o gal ji su dvi­gu­bu dug­nu kaip fil­muo­se apie šni­pus. Ne­ra­dus ir ten, gal­vo­je pra­dė­da­vo tvenk­tis tam­sūs de­be­sys – vėl gau­siu ko­kią su­mau­tą už­ra­šų kny­gu­tę su tu­ši­nu­ku, kaip per­nai ir dar už už­per­nai. Ži­no­ma, ne vi­suo­met bū­da­vo taip blo­gai. Kar­tais ras­da­vau to­kius da­ly­kus, kad vos su­si­val­dy­da­vau, kad ne­pa­siim­čiau iš kar­to, ne­lauk­da­mas ofi­cia­lios da­tos. Kar­tais ne­ras­da­vau iš­vis. Tė­vai ži­no­da­vo, kad ieš­ko­siu ir do­va­nas pa­lik­da­vo dar­be.

– Ko­kią keis­čiau­sią ir kvai­liau­sią do­va­ną esi ga­vęs?

– Pri­pu­čia­mą gu­mi­nę var­lę, plaš­ta­kos dy­džio. Bu­vau jau gal dvi­de­šim­ties me­tų. Pri­ri­šau prie au­to­mo­bi­lio an­te­nos ir ją pa­si­glem­žė vė­jas. Už­mušk, ne­ži­nau, ko­dėl to­kias ga­mi­na ir juo la­biau do­va­no­ja.

– O ko­kios bu­vo ta­vo vai­kys­tės sva­jo­nių do­va­nos?

– La­bai mė­gau to­kius konst­ruk­to­rius: plast­ma­si­nius ka­ri­nius lai­vus, ku­riuos rei­kė­jo su­kli­juo­ti iš dau­gy­bės ma­žy­čių de­ta­lių. Ma­tyt tai bu­vo so­vie­ti­niai lai­vai, nes abe­jo­ju, ar jie bū­tų par­da­vi­nė­ję ką nors iš NA­TO.

– Kaip šven­ti Ka­lė­das da­bar?

– Kaip ir dau­gu­ma: per Kū­čias bū­nam su šei­mo­mis, o ant­rą­ją die­ną – su drau­gais. Ži­no­ma, jei­gu ne­dir­bu. Lai­kau­si kon­ser­va­ty­vių ma­dų ir eg­lu­tę puo­šiu tik iš­va­ka­rė­se, ne­sta­tau jos lapk­ri­čio vi­du­ry ir ne­ke­liu iš­fo­tog­ra­fuo­tos pen­kio­li­ka ra­kur­sų į so­cia­li­nius tink­lus. Kaž­ka­da bu­vo tra­di­ci­ja per Ka­lė­das pa­svei­kin­ti sa­vo drau­gą žy­dą. Jis, kaip vi­si ne­krikš­tai, per Ka­lė­das nuo­lat dirb­da­vo už vi­sus šven­čian­čius sa­vo ka­ta­li­kus bend­ra­dar­bius, tad mes su ki­tais drau­gais pa­pras­tai ap­lan­ky­da­vom jį dar­be ir pa­do­va­no­da­vom bu­te­lį vy­no. Tra­di­ci­ja il­gai­niui nu­ny­ko, ta­čiau rei­kės at­gai­vin­ti. Dar per Ka­lė­das iš­si­ren­ku skur­džiai at­ro­dan­tį, ta­čiau pro­tin­gų, ge­rų akių žmo­gų ir pa­do­va­no­ju stam­bų pi­ni­gą. Ai, dar žiū­riu „Vie­nas na­muo­se“. Man jis nė vel­nio ne­nu­si­bos­ta ir neer­zi­na.

– Kaip pa­si­kei­tė Ka­lė­dos paau­gus sū­nui Ma­jui?

– Sū­nus da­bar yra sa­vo egoiz­mo vir­šū­nė­je ir juo mė­gau­ja­si. Su tė­vais ar uoš­viais mums da­bar tie­siog sun­kiau pa­si­šne­kė­ti, nes vos tik pa­ju­tęs, jog jam per ma­žai ski­ria­ma dė­me­sio, pa­pras­čiau­siai vi­siems iš­su­ki­nė­ja ran­kas ir ko­jas.

– Ar jis lau­kia Ka­lė­dų, ar jau su­pran­ta, kad tai šven­tės?

– Tie­są sa­kant Maj­ka-Ja­mai­ka dar to­kio am­žiaus, kad ne­la­bai at­skir­tų Ka­lė­dų nuo lai­do­tu­vių, ta­čiau šie­met bus pir­mie­ji me­tai, kai jis aiš­kiai ži­no, ko­kios no­ri do­va­nos. Jis jau iš­ta­ria žo­dį „dramb­lys“ ir bū­tent jį reiks pa­kiš­ti po eg­lu­te. Laiš­kas Ka­lė­dų Se­ne­liui dar ne­pa­ra­šy­tas, ne­bent laiš­ku lai­ky­sim rau­do­nu flo­mas­te­riu iš­pai­šy­tas na­mų sie­nas.

– Ar yra te­kę per Ka­lė­das dirb­ti?

– Vi­saip yra bu­vę. Ke­lis kar­tus Ka­lė­das esu pra­dir­bęs te­le­vi­zi­jo­je kaž­ko­kių lab­da­ros pro­jek­tų me­tu. Esu ir kon­cer­ta­vęs, nes pa­me­nu, kaip iš vi­sų va­lios jė­gų steng­da­vau­si ne­per­si­val­gy­ti per Kū­čias, nes ta­da ki­tą die­ną jau­tie­si per lė­tas ir per tin­gus. Bet čia – nor­ma­lus pra­mo­gų vers­lo ka­len­do­rius. Mes ir taip per daug tin­gim, kai nor­ma­lūs žmo­nės dir­ba.

– Šie­met ir vėl ne­teks per­si­val­gy­ti per šven­tes, nes pir­mą­ją Ka­lė­dų die­ną tu­rė­si iš­skir­ti­nį kon­cer­tą Šiau­lių are­no­je. Koks jis bus?

– Ka­lė­di­nis ir šven­tiš­kas. Skrai­dys ba­lio­nai, šau­dys fe­jer­ver­kai. To­kią die­ną vis­kas ir taip pa­ky­lė­ta, tai mes pa­ža­dam, kad tos nuo­tai­kos tik­rai ne­su­ga­din­sim.

– Ko­dėl tik vie­nas kon­cer­tas ir ko­dėl Šiau­liai?

– Su­sap­na­vau pra­na­šiš­ką sap­ną. Tar­si sto­viu ant Ram­by­no kal­no, o apa­čioj ty­vu­liuo­ja jū­ra. Stai­ga ji pra­si­ski­ria, atei­na Mo­zė ve­di­nas dviem dra­ko­nais ir rūs­čiu bal­su by­lo­ja: „Šie­met tu ne­gro­si nie­kur dau­giau ir iš ta­vo gerk­lės joks gar­sas te­nesk­ris“. „Ne­bausk ma­nęs ši­taip bai­siai, ge­ra­sis žmo­gau“, – sa­kau jam, – „Man re­mon­tą rei­kia da­ryt. Vai­ką į dar­že­lį leist“. „Na ge­rai“, – sa­ko Mo­zė, – tu vie­nin­te­lį kar­tą su­gro­si Šiau­liuo­se ir nie­kur dau­giau“. Nes­pė­jau pa­klaus­ti, ko­dėl bū­tent Šiau­liai, bet jū­ra už­si­da­rė ir ošė tar­si nie­ko ne­bu­vę. Ki­tą ry­tą at­si­kė­liau, su­kal­bė­jau po­te­rius ir už­bu­ki­nau Šiau­lių are­ną, o ant ran­kos iš­si­ta­tui­ra­vau. – „Šiau­liai. Ka­lė­dos 2018“. Atei­kit, ten bus ge­rai.

R/Reklamos nuo­tr./marijonas_1, marijonas_2, marijonas_3, ma­ri­jo­nas_4