Naujausios
Medicina: dusinimo politika ir klanų karai
Šiaulietis gydytojas kardiologas Romaldas Stankevičius, švenčiantis šešiasdešimties metų sukaktį, tris dešimtmečius mato mediciną iš arti ir pripažįsta, kad sistema yra niekam tikusi: klesti korupcija, hierarchija ir kalnų viešpatavimas.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
— Šiaulių apskrities ligoninė yra pirmoji ir vienintelė Jūsų darbovietė. Trisdešimt metų dirbate medicinos sistemoje. Ar per šiuos dešimtmečius pasikeitė medicina ir mediko darbas?
— Niekas iš esmės nepasikeitė. Gydai ligonius ir tiek, gal tik daugiau turime galimybių padėti ligoniams, jau mokame valdyti skausmą, tiksliau diagnozuoti ligas, atsirado geresnių vaistų. O šiaip, kaip buvo ligoniai mirtingi — tokie ir liko.
— Ligoniams geriau, o gydytojams ar dirbti tapo geriau?
— Didelio skirtumo nematau. Buvo popierizmas, popierizmas ir tebėra. Visą gyvenimą laikiausi taisyklės, kad į formalius dalykus, reikia žiūrėti formaliai. Nepakovosi su tuo, o jei kovosi, tai daug jėgų atiduosi ir rezultato nebus. Juolab, kad popierizmo niekur netrūksta, net užsienyje. Svarbiausia sukaupti visą dėmesį į ligonį, jo ligą.
Medicinoje yra ir pasikeitimų, kurie man nelabai patinka: instrumentiniai tyrimai lemia diagnostiką — rentgenologija, radiologija, kompiuteriniai tomografai, branduolinis magnetinis rezonansas, kas prieš trisdešimt metų atrodė didžiulis stebuklas, dabar yra darbo kasdienybė. Gydytojai dabar gali gydyti net neprisilietę prie ligonio. Pasaulyje dabar populiarėja medicina be prisilietimo. Net po mirties skrodimų daryti nebereikia, viskas jau būna ištirta ir žinoma.
Kiek lavindavome pojūčius, klausą, kad išgirstume širdies ūžesius, jos darbą. O dabar nusiuntei ligonį kompiuteriniam tyrimui ir viskas. Negi ginčysiesi su kompiuteriu? Intuicija lieka, ligoniams reikia kontakto su gydytoju. To mažėja.
— Gydytojas dirbdamas savo darbą susiduria su mirtimi. Ar paciento ir gydytojo požiūris į mirtį keičiasi?
— Kolegoms kartais pasakau, nebūkime dievais, mes negalime visko padaryti. Lendame į tą žmogų, žiūrime, darome kažką. O gal reikia tiesiog sustoti ir leisti garbingai numirti?
Pavyzdžiui, mirtis reanimacijoje. Siaubas. Pacientas prijungtas prie gyvybę palaikančios aparatūros, jis niekam neberūpi. Gydytojai jį „nurašo“, nes žino, kad tik laiko klausimas, kiek jis begyvens. Artimieji bijo mirties ir delsia atjungti gyvybę palaikančią įrangą, o gydytojas galvoja, kada bus atlaisvintas aparatas, nes kitas pacientas laukia eilėje. Įsivaizduojate, kaip turėtų būti baisu mirti tokioje aplinkoje? Niekam nereikalingas, aplink jokios meilės ir ramybės.
Seniau kaime prie mirštančio žmogaus susirinkdavo šeima, artimieji atsisveikinti — dar gyvo pagerbti. Mano močiutės prieš mirtį, niekas nesistengė paguldyti į ligoninę. O dabar namiškiai bijo, kad artimas jiems žmogus mirs namie. Ir veža į ligoninę, kur paskutiniąsias gyvenimo valandas praleidžia svetimoje aplinkoje, tarp nežinomų žmonių. Mirtis nebėra ori. Niekas nemoko mūsų, kad mirtis — natūralus dalykas, kaip ir gimimas.
— Jūsų šeimoje beveik visi gydytojai: žmona, du sūnūs, tik jaunėlė duktė tapo teisininke. Ar niekada nebandėte atkalbėti savo vaikų nuo nelengvos ir mažai apmokamos mediko profesijos?
— Niekada jų neskatinau tapti gydytojais, bet ir atkalbėti nesistengiau. Mano vaikai tik dabar pasako, kad nieko be medicinos ir nežinojo, nematė, nors namuose su žmona vengėme kalbėti apie darbą. Bet, matyt, to išvengti nepavyko.
Sunki situacija privertė vieną sūnų pasirinkti farmacijos pasiūlytą kelią. Anksti sukūrė šeimą, reikėjo pinigų. Visur darbas yra įdomus, jei nori jį dirbti. Gerai jam dabar sekasi.
Būtų dirbęs gydytojo darbą, jei būtų tinkamai įvertintas, o tais laikais už darbą kelias „meškutes“ duodavo. Nematė perspektyvos. Jei Lietuvoje prieš 5-6 metus politikai būtų susigaudę situacijoje, būtume bent neatsilikę nuo Estų ar net Latvių sistemos, kur medikų atlyginimai keliolika kartų didesni.
— Šalies medicinoje — visiems žinomi trūkumai: nepakankamas medikų darbo užmokestis, gydytojų trūkumas, gydymo įstaigų finansavimo stoka. Ar tai labai įtakoja kasdienį gydytojo darbą?
— Gydytojo darbo krūviai didžiuliai, užmokestis nedidelis. Labai prasta gydytojų darbo organizacija, o žmonės išties labai gerai paruošti. Kaip galima kažką padaryti, kai nėra tinkamo finansavimo? Tampama administratoriais, kurie turi galvoti, kokios paslaugos ar procedūros apsimoka finansiškai, o kas ne.
Veikia klanai — Vilnius, Kaunas, Klaipėda. Vos spėja ministerija įsigyti naują modernų įrenginį, kaip jį „išgraužia“ kuri iš didžiųjų ligoninių. Visur yra broliai, pusbroliai, švogeriai. Kažkur dingo basanavičiai, kudirkos, tokie žmonės, kurie galvotų ne tik apie savo kišenę, giminę, parapiją, o apie Lietuvą.
Gydytojai įspausti į kampą, net neaišku, ko laukti, ko sulauksime. Įkainius pakėlė, bet algos vistiek mažos, Estijoje apie 20 kartų didesni atlyginimai negu čia.
Paradoksalu, tačiau į aukštumas iškelti kai kurių specialybių gydytojai-legionieriai. Pavyzdžiui, anesteziologai tris kartus daugiau uždirba, už kitus gydytojus, kurie žymiai daugiau dirba, tačiau dirba rajone. Kartais geriau nežinoti, kiek uždirba kolega, nes tada atsiranda pyktis — „aš nesu blogesnis“. Tai — sistemos iškrypimas.
Kaip galima išlaikyti mokyklą, jei joje mokosi penki mokiniai? Ligoninėje lygiai taip pat, jei rajone atliekamos kokios penkios nesudėtingos operacijos ir skyrius vistiek išlaikomas — negerai. Gerai, nors gimdymo skyrius rajonuose sumažino, o tai sėdi penkių žmonių komanda ir laukia, kol kokia gimdyvė atvažiuos. Specialistai tokiomis sąlygomis degraduoja. Labai trūksta geros vadybos. Gal po daugelio metų kas nors ir pasikeis.
— Kaip galima pakeisti situaciją?
— Kažkada prieš prezidento rinkimus ligoninėje lankėsi A. Paulauskas ir išsivystė kalba, ką reikėtų medicinoje daryti kitaip. Pasakiau, kad mane paskirtų dviems savaitėms sveikatos ministru, prirašysiu dekretų, mane gali išmesti, nes už pasiūlymus visuomenė suvalgys, bet dekretus vykdyti reikėtų. Būtų padaryta rimta reforma: uždarytos visos ligoninės rajonuose, tik didžiuosiuose miestuose paliktos kokios 4-5 ligoninės. Kai susergama rimta liga, niekas nenori gydytis Meškuičiuose ar Gruzdžiuose. Rajonuose nebent palikti palaikomojo gydymo ligonines.
Uždaryti reikėtu visas sanatorijas, jos atlieka tik rekreacinio pobūdžio funkcijas. Mažinti reabilitacinių centrų skaičių ir skirti jiems mažiau lėšų. A. Paulauskas pritarė, kad sistema gal ir nebloga, tik su tokiais nepopuliariais pasiūlymais niekas į postą neišrinktų.
Nesąmoninga yra situacija su kvotomis, geriausias gydytojas tas, kuris nesiunčia pas specialistus, išrašo puspigį vaistą ir yra geras. Tikslas turi būti surasti ligos priežastį, sureguliuoti savijautą, gydyti efektyviai, bet ne kuo pigiau.
— O kas dabar vyksta?
— Vyksta medicinos dusinimo politika. Jei taip ir toliau, daktarai degraduos. Be pinigų — nė iš vietos. O aplinkoje labai daug „juodų“ pinigų. Patys pacientai atėję pasakoja, kiek, kur ir kas kainuoja, ne šimtatūkstantinės sumos, kaip politikoje, bet tai egzistuoja. Medicinoje sukurta visa korupcijos sistema.
Baisu, kai tapo taisyklė nešti vokelį — tai žemina gydytoją, bet nepaneigsi, kad yra ir tokių, kurie pinigų reikalauja patys. Pažiūrėjęs į sumą pacientui pasako, kad šitiek reikia duoti už vieną sąnarį, o kur už antrą?
Visame sviete veikia honorarų sistema. Amerikoje dukra, gimdė tai už kelių dienų naujagimio priežiūrą buvo atsiųsta 20 tūkstančių dolerių sąskaita. Pirmasis vaiko vardu gautas laiškas buvo skola — gimė jau skolingas.
Nenorėčiau dirbti nė vienoje Vilniaus ar Kauno ligoninių — ten labai ryški hierarchija, padlaižiavimas. Niekada negalėčiau būti ten, nes tas rankšluosčių padavinėjimas, nuolatinis lankstymasis profesoriams užmuša. O po to iš tokių išauga tokie pat profesoriai, kurie tęsia tradicijas. Šiauliuose to nėra, galima normaliai dirbti.
— Tai kodėl jaunuoliai renkasi gydytojo profesiją?
— Taip, vėl atsiranda norinčių studijuoti mediciną. Kol kas dar veikia jaunimo užbūrimas profesijos romantika, nes daugiau nelabai ką ir galima jiems pažadėti. Pasikalbu su kolegomis profesoriais, kurie moko būsimuosius gydytojus, jie pripažįsta, kad studentų lygis labai suprastėjęs. Anksčiau į mediciną eidavo patys geriausi, dabar net mokytis konkursų didelių nebėra.
Brolio sūnus pasirinko mediciną, dabar jis baigė penktą kursą. Jo amžiaus žmonės jau aukštąsias pabaigė ir dirba, o jis mokslus tik įpusėjo. Dar penkerius metus mokysis, o pabaigęs bus jaunas pradedantis karjerą gydytojas, kuris gaus 800-900 litų algą. Liūdna situacija.
Šiaulių apsikrities ligoninės I kardiologijos skyriaus vedėjas Romaldas Stankevičius sakė, kad per trisdešimt darbo metų medicinoje niekas iš esmės nepasikeitė — buvo ligoniai mirtingi, tokie ir liko.
POLITIKA: „Šalyje vyksta medicinos dusinimo politika. Sistema iškreipta“, — sakė tris dešimtmečius Šiaulių apskrities ligoninėje dirbantis gydytojas kardiologas I kardiologijos skyriaus vedėjas Romaldas Stankevičius.
Jono TAMULIO nuotr.
