Naujausios
Mėnulio pilnatis šviečia stipriau, kai keičiasi santvarkos arba artėja apvalios datos. Pilnaties reiškinius lydi solidi dozė mistikos, kuri įmagnetina didelę dalį visuomenės. Nemažai „mėnulio“ publikacijų išspausdinta per pirmąjį „Šiaulių krašto“ penkmetį.
Milijardieriaus ir įtakingo JAV prezidento administracijos pareigūno Ilono Masko valdomame socialiniame tinkle „X“ paviešinti dokumentai, kaip JAV ambasada Lietuvoje prisidėjo prie dienraščio „Respublika“ naikinimo ir prie Prezidento Rolando Pakso nuvertimo. Reaguojant į informaciją apie R. Paksą, žiniasklaidoje prisimenama žiniuonė Lena Lolišvili, neva, dariusi didelę įtaką Prezidentui. Kas toji Lena Lolišvili, pas kurią lankydavosi visi to meto Lietuvos „didieji“ žmonės?
Rankraščiai nedega – atsiverčiame to laikmečio „Šiaulių kraštą“.
Kur Lena?
Apie Leną Lolišvili didžioji dalis „Šiaulių krašto“ skaitytojų sužinojo 1992 metais iš jaunos žurnalistės Jūratės Masalskytės rašinio „Tai aš – legenda?“.
Lena Lolišvili stebukladarė? Dievo atsiųstoji. Nuo jos rankų prisilietimo pasveiksta sunkūs ligoniai, ji suteikia šviesą neregiams, išmoko vaikščioti nevaikščiojančius... Tais metais Lena Lolišvili pirmą kartą aplankė šiauliečius: „Aš ne ekstrasensė, – sakė ji. – Per mane jus gydo Dievas.“
Į Šiaulius Lena atvažiavo iš Alytaus. Balsas jai pasakė, kad laikas apšviesti šiauliečius. Atvažiavo. „Pirmą kartą išgirdau Dievo balsą, būdama toli nuo savo namų, – pasakojo Lena. – Labai ilgėjausi vaikų, kentėjau, kad negalėjau jų matyti. Vieną naktį mane prikėlė stebuklingas balsas, nuramino, pasiėmė mano kančias ir nuo to karto aš galiu palikti tėvynę, šeimą, vaikus, eiti ten, kur mane kviečia Dievas.“
Penkerius metus Neringą kankino sunki liga, šeima jau ruošėsi šermenims. „Mergaitę išvežė į Alytų pas Leną. Po pirmojo seanso Neringa jau vaikščiojo, valgė, gyveno normalų gyvenimą. Neseniai Neringa ištekėjo“, – tokia stebuklingoji pagijimo istorija vainikavo straipsnį apie Dievo atsiųstąją.
Po publikacijos redakciją užvertė laiškai, netilo skambučiai. Kur Lolišvili? Po mėnesio redakcija išspausdino: „Šiuo metu L. Lolišvili Lietuvoje nėra, todėl mes negalime skaitytojams paskelbti jos adreso. Du mėnesius ji gydys žmones Lenkijoje. Apie tolesnį Lenos Lolišvili darbą Lietuvoje sužinosime, kai Lena grįš į Alytų.“
Iš Radviliškio – į Paryžių
Dar kartą su Lena Lolišvili susitikta po metų, kai ji apsireiškė Radviliškyje, ten įkūrė individualią įmonę ir ėmė gydyti žmones.
Garsas apie stebukladarę greitai pasklido. Žmonės nebepasitikėjo vietos gydytojais ir buriavosi prie Lenos durų. Tarp medikų kilo pavydas. Savivaldybėje stengtasi išsiaiškinti, kokiu pagrindu jai leista hospitalizuoti ligonius, diagnozuoti ir gydyti. Žurnalistė Jadvyga Buivydienė, taip pat norėjusi išsiaiškinti iš kur, kaip ir kodėl, rašė:
„Lena operavo ir kitą savo ligonį vilnietį Nerijų. Iškritęs iš antrojo aukšto balkono ir susižeidęs stuburą, vaikinas buvo prikaustytas prie lovos.
– Negalėčiau pasakyti, ar Lena mane operavo daugiau rankomis, ar akimis. Uždėjo savo rankas ant mano rankų, ir krūtinėj pajutau sunkumą. Pavedžiojo akimis per kūną, manyje ėmė vykti kažkokie procesai, pats nesuprantu, kokie. Pagaliau pajutau, kaip užtirpo kojos, kurių aš po traumos nejaučiau.
Nerijus tiki. Jis pirmą kartą po ilgo laiko pajuto turintis kojas.“
Iš Radviliškio Lena išvažiavo į Paryžių.
Po dešimtmečio jau visa Lietuva kalbėjo apie ją, kaip apie Prezidento Rolando Pakso šeimos draugę, pas kurią lankėsi ir gydėsi daugelis šalies žymūnų. Kai R. Paksą ėmė versti iš posto, Lenos korta buvo iškelta virš Lietuvos. Ji tapo „Dviračio žinių“ heroje, o gydomasis tualetinis popierius – vizitine kortele. Bet prieš tai „Šiaulių krašte“ buvo interviu su Vytauto Landsbergio sūnumi – rašytoju ir režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu.
„Kitokio pasaulio paieškos“
– Žemaičiai sako: „Kuom kvep, tuom tep“. Vaikai sako dar paprasčiau: „Kas ant kitų sako, tas ant savęs pasisako“. Taip yra ne tik teatre. Ir ne tik su aktoriais ir kritikais.
Štai kardinolas A. J. Bačkis ėmė ir nusprendė, kad garsioji aiškiaregė Lena Lolišvili – šėtono tarnaitė. O man sukirba mintis, kad tas, kuris žino, kad tai nuo šėtono, turi didelę dovaną šėtoną atpažinti.
Vyriausiasis katalikų dvasiškis suskirsto žmones į Dievo pateptuosius ir šėtono apsėstuosius. Prakeikia. Kas turi prakeikimo teisę? Tiktai šėtonas. Man labai gaila to žmogaus. Manau, kad jam pačiam egzorcisto (asmens, kuris išvaro piktąsias dvasias) paslaugas reikėtų pasiūlyti. Duokdie, kad jis atsiverstų ir jam pagerėtų, kad jis daugiau meilės žmonėms įgytų...
– Ar jūs asmeniškai tikite aiškiaregiais?
– Mane tai domina. Apie aiškiaregystės fenomeną, apie ypatingomis galiomis apdovanotus, su Dievu bendraujančius žmones esu sukūręs ne vieną filmą. Mane kamavo sunki depresija, turėjau problemų dėl alkoholio. Norėjau su jomis susitvarkyti. Ieškojau kelių. Važiavau į šventas vietas. Buvau Lurde Prancūzijoje, Fatimoje Portugalijoje, Medžiugorijoje Bosnijoje. Trumpai to nenusakysi – įsitikinau, kad tos vietos iš tikrųjų veikia žmogų.
Lietuvoje irgi yra tokių vietų ir tokių žmonių.
– Su aiškiarege Lena Lolišvili esate asmeniškai pažįstamas?
– Taip. Todėl žinau, kad prieš mėnesį Lena lankėsi Vatikane pas aukštus dvasininkus dar kartą pasitikrinti, ar jos galios yra nuo Dievo, ar nuo piktųjų dvasių. Ji buvo palaiminta ir gavo patvirtinimą, kad turi labai stiprių Dievo galių. Taigi Vatikane vienokia nuomonė, Vilniuje – kitokia.
(„Šiaulių kraštas“. 2003 04 15)
