Naujausios
Merginos širdis atsigauna kaime
Kelmės rajone, Kražių miestelyje, gyvenanti 24 metų Jolanta Penikaitė likdama tėviškėje nori paneigti apie kaimą sklandančius kalbas: čia gyvena tik senukai, girtuokliai ir valkatos.
„Kaime galima normaliai gyventi“, – sako nuo 19 metų ūkininkaujanti, jau antroje kolegijoje besimokanti, savo tėvus, neįgalią seserį ir du jos mokyklinio amžiaus vaikus globojanti mergina.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Pusdienis ligoninėje
Popietę Penikų namuose virė įprastas kaimiškas gyvenimas. Didžiulė šeimyna sėdo prie stalo valgyti cepelinų, nors ką tik buvo grįžę iš Kelmės.
Jolanta vežė savo tėvus pas gydytojus. Sugaišo visą pusdienį. Tačiau cepelinai jau buvo paruošti iš ryto. Beliko sumesti į vandenį ir išvirti.
Kaime gyvenimas slenka lėčiau ir ramiau. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia planuoti savo laiko. Ypač Jolantai, apie kurią sukasi visas šeimos gyvenimas.
Trapi, visai jauna mergina turi pasirūpinti ir negaluojančiais tėvais, ir neįgalia seserimi, ir dviem mokyklinio amžiaus jos vaikais.
Daugiau nėra kam. Iš penkių Penikų vaikų du sūnūs užsienyje. Vienas, dirbdamas Ispanijoje, pateko į avariją, vos išvengė mirties, dabar neįgalus.
Viena dukra taip pat neįgali. Visas rūpestis gula ant jauniausios Jolantos pečių, likusios Lietuvoje.
Tačiau mergina nekeikia savo likimo. Taip susiklosčiusias aplinkybes priima kaip dovaną.
„Nenorėčiau visko palikti ir lenkti nugarą kokiam nors užsienio ponui. Aš noriu paneigti susiklosčiusius stereotipus, kad kaime gyvena tik senukai, latrai ir ubagai. Kaime galima normaliai gyventi. Mūsų ūkis – nedidelis. Tik dvylika hektarų žemės, penkios karvės, pora arkliukų, kiaulės ir paukščiai. Bet išsilaikome. O šeimyna – nemaža, šeši žmonės.“
Neskiria vyriškų ir moteriškų darbų
Jolantos diena prasideda penktą valandą ryto. Iki septynių ji pamelžia ir pašeria karves, apliuobia kitus gyvulius. Grįžusi iš tvarto ruošia mokyklon sesers Redos vaikus: dvylikametį Vytuką ir dešimtmetę Silviją.
Po to tvarko kitus reikalus arba dirba tai, kas tuo metu svarbiausia ūkyje.
Jolanta neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus. Pati mėžia tvartus, prižiūri savo žemaitukę kumelę ir ponį, kurį nupirko globotinei Silvijai. Sėda į traktorių, kurį vairuoja nuo devyniolikos metų.
Merginos rūpestis - šienauti, nuravėti daržus, pasirūpinti malkų.
„Pati imu motorinį pjūklą ir pjaunu medžius. Mūsų žemėje yra daug pelkynų, krūmų, šiek tiek miško. Negi pirksi malkas, kai savų yra? Tai kas, kad aš moteris. Juk dabar yra tiek daug prie ūkio pagelbstinčios įrangos, kad joks darbas nėra per sunkus,“ – tikina Jolanta.
Merginai padeda ir tėvai. Dvylikametis Vytukas irgi mielai eina į tvartą, pjauna žolę. Prie ūkio darbų stoja ir iš tolimojo reiso grįžtantis Jolantos draugas. Ko pati mergina negali padaryti, padeda kaimynai ūkininkai.
Mokslas turi padėti išgyventi
Kai Jolanta baigė Kražių gimnaziją, daugelis patarė stoti į universitetą, nes gerai mokėsi. Abiturientė žinojo daug pavyzdžių, kai gerai besimokantys jauni žmonės būtinai siekė mokslo aukštumų, tačiau, po penkerius šešerius metus vargę, turėdami magistro diplomą negali gauti darbo, registruojasi darbo biržoje.
Merginos nuomone, mokslas turi tarnauti žmogui, padėti jam išgyventi, o ne būti tik prestižo reikalu. Todėl ji neklausė patarimų. Pasirinko Rietavo kolegiją. Ten mokėsi apželdintojos specialybės. Pamanė, jog tokia specialybė kaime pravers.
Praverčia. Jaunoji ūkininkė daug žino apie augalus. Praverčia dirbant žemę. Pavasariop paaugina gėlių daigų. Parduoda.
Už tas lėšas gali leisti sau kokią pramogą. Kitus pinigus jauna mergina turi skaičiuoti. Tėvai ir sesuo gauna pensijas. Tačiau turi savų poreikių. Reikia vaistų. Reikia degalų kelionėms pas gydytojus. Galiausiai reikia maitintis, rengtis.
Jolantos globojamiems vaikams valstybė skiria po 520 litų. Po šimtą litų globėja sumoka už vaikų pietus mokykloje. Po šimtą atideda jų ateities mokslams.
Reikia pagerinti ir šeimos gyvenimo sąlygas. Jolanta jau planuoja keisti namo stogą, remontuoti kambarius.
Būdama devyniolikos metų mergina perėmė tėvų ūkį. Prieš tai turėjo lankyti specialius jaunųjų ūkininkų kursus.
Prieš porą metų, kai sesuo dėl negalios nebegalėjo pati pasirūpinti vaikais, juos globoti nusprendė Jolanta. Teko lankyti specialius globėjų kursus.
„Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi,“ – liaudies išmintimi vadovaujasi mergina.
Svajoja įkurti žirgyną
Dabar po vieną dieną dieną per savaitę Jolanta važiuoja į paskaitas Raudondvario technologijų ir verslo mokykloje. Čia mokosi žirginio sporto instruktoriaus specialybės.
„Labai įdomu. Sužinau apie žirgus viską, nuo jų gimimo iki mirties, – pasakoja Jolanta, svajojanti ateityje turėti savą žirgyną ir siūlyti pramogas į Kražius atvykstantiems turistams. – Daugelį dalykų man užskaito iš Rietavo kolegijos. Mokytis užtenka vienos dienos per savaitę. O dar ir stipendiją gaunu, nes turiu aukštą 9,2 balo vidurkį.“
Jaunoji ūkininkė ketina veisti žemaitukų veislės žirgus, juos treniruoti. Jau turi nusipirkusi šios veislės kumelę.
Kad išsipildytų jos svajonė, mergina turi plėsti ir ūkį. Pasak Jolantos, ūkininkai žirgus išlaiko tik kitų gyvulių, dažniausia karvių, sąskaita.
Jolanta teikė paraišką pusiau natūriniam ūkiui pagerinti. Paramos gaus penkerius metus. Už pirmaisiais metais gautus pinigus nusipirko melžimo įrangą. Už kitais metais gautą paramą pirks kitų ūkiui reikalingų dalykų.
„Tik gaila, kad žemės aplink Kražius pirkti jau nebėra. O didesni plotai labai praverstų plečiant ūkį,“ – apgailestauja mergina.
Savo gyvenimo nemainytų į lengvesnį
24 metų Jolantai tenka daugybė rūpesčių, kuriuos sunkiai atlaikytų brandesnio amžiaus žmogus.
„Aš nedievinu nei vakarėlių, nei klubų, – sako Jolanta. – Negeriu. Nerūkau. Vietoj klubo man labiau patinka pajodinėti ar tiesiog pamiegoti. Besimokydama kolegijoje mačiau daug geriančio jaunimo. Nesusižavėjau jų gyvenimo būdu. Nesaikingai linksminasi, o paskui rėkia, kad neturi pinigų. Man gaila leisti pinigus tokiems dalykams. Geriau juos investuoti į svajonių išpildymą, mokymąsi.“
Nors kaime daug rūpesčių ir darbų, mergina įsitikinusi, jog laikas čia eina lėčiau, jo nesuvalgo miesto spūstys, bendravimas tik iš mandagumo. Todėl atranda valandėlę ir savo pomėgiams: piešti, nueiti į sporto salę, megzti.
Kaip kasdienę relaksaciją Jolanta priima ir patį kaimo gyvenimą. „Aš atsigaunu, užuodusi šieno kvapą. Širdis džiaugiasi paglosčius gyvulį. Kai atlikau praktiką Šiauliuose, teko gyventi daugiabutyje. Visą tą laiką negyvenau, o merdėjau.“
Autorės nuotr.
DRAUGYSTĖ: Jolanta Penikaitė labai myli žirgus. Meilę skiepija ir savo globotinei Silvijai.
GYVENIMAS: Likusi savo tėviškėje, kur nuo vaikystės arklių traukiamu vežimu su tėveliu veždavo šieną, kur dienos buvo pilnos kaimiškų darbų, Jolanta Penikaitė sako kitokio gyvenimo ir nepripažįstanti.
DOVANA: Jolanta sako, jog rūpestis sesers vaikais Silvija ir Vytautu, jai visai nesunkus. 22 metų tapusi globėja Jolanta nesupranta, kaip tėvai kartais nesusitvarko su vaikais. Ji savo globotinius laiko likimo dovana, nes tai labai geri vaikai.
SVAJONĖS: Jolanta Penikaitė svajoja įkurti žirgyną.
