Naujausios
Neslėpsiu, su Anastasija interviu Sumuose panorau padaryti sužavėtas jos grožio. Tai buvo per trejus karo metus mano sutikta pati simpatiškiausia fronto kovotoja. Norėjau išklausinėti: dėl kokių priežasčių tokia daili mergina, greičiausiai turėjusi ir turinti daugybę gerbėjų civiliame gyvenime, atsidūrė kovų sūkuryje ir kasdien rizikuoja gyvybe, o ne linksminasi restoranuose Kyjive ar lengvabūdiškai krykštauja Vilniuje kartu su čia suvažiavusiais tautiečiais.
Išgirdusi interviu prašymą mergina iš pradžių kiek sutriko, pasakė, jog su žiniasklaidos atstovais negali be leidimo bendrauti. Tačiau po akimirkos pasitikslino, ar tikrai atstovauju Lietuvą, o tada pasakė savo telefoną. Sutiko, nes jos daliniui neseniai padovanojo automobilį „Mažojo konvojaus“ savanoriai lietuviai. Šios organizacijos vadovas Valdas Bartkevičius kovotojams pristatė jau trečią mašiną,kuri labai reikalinga, nes priešo dronai sunaikino beveik visas turėtas.
Į kavinę Sumų centre Anastasija atėjo punktualiai, nedėvėjo karinės aprangos, be jokio makiažo. Paklausiau: ar nesidažo specialiai tam, kad nesukeltų kariams noro flirtuoti? Mergina prisipažino, kad išėjusi kariauti nusprendė neturėti jokių romantiškų santykių ir atsiriboti nuo nedarbinių pažinčių, o visą energiją skirti profesinei veiklai.
„Dabar karas, o aš esu profesionalė, karo mokyklą baigusi leitenantė. Minčių apie susiporavimą išsižadėjau kategoriškai, nes noriu kuo geriau atlikti savo pareigas, kad ateityje galėčiau pasakyti – dėl tėvynės padariau maksimumą ką galėjau. Kariai žino, jog visada gali pasiprašyti pokalbio su manimi kaip psichologės. Manau dabar ne laikas flirtui, turim aukotis tėvynei. Dėl to dalinio vaikinai mane praminė „Ledo karaliene“, tačiau iš tikrųjų aš noriu ištekėti, pagimdyti mažiausiai du vaikus. Į santuoką žiūriu labai rimtai, gal todėl, kad nenoriu patirti skyrybų. Svajoju apie mylintį vyrą ir vaikus, poilsį be bombų gaudesio ir dronų dūzgesio”, – sakė mergina.
Anastasijos tėvai išsiskyrė mergaitei neturint nė metukų. Mergaitė pergyveno, kad tėvai ne kartu, ėmė globoti gatvės šunis ir kates. Tą daro ir dabar, išveždama iš pafrontės kaimų paliktus gyvūnus. Vėliau lankė krepšinį Dnipro miesto olimpinio rezervo vaikų mokykloje, ir manė likimą susiesianti su sportu ar gyvūnų globa. Baigdama mokyklą nusprendė tapti kariūne, nes tais metais Rusija užgrobė Krymą ir įsiveržė į Lugansko bei Donecko regionus.Septyniolikos įstojo į Kyjivo karo akademiją, prisiekė ginti Ukrainą.
–-
„2022 vasaryje mūsų dalinys buvo kaime prie pat Lugansko srities ribos. Nežinojome, kad kils karas, bet buvo paskelbta ypatingoji parengtis, tvyrojo įtampa. Vasario 24 ryte mus pasiuntė į Svatovą. Vykstant ten pradingo ryšys, todėl nežinojome, kad patekome į apsuptį. Pirmosios netektys. Miegoti teko lauke šąlant prie mašinų, nes kaimiečiai neįsileido į namus” , – karo pradžią įsiminė psichologė.
Merginai teko pabuvoti visuose fronto ruožuose. Didžiausią pavojų išgyveno Bachmuto ir Lisičansko gyvenvietėse Donecko regione. Bachmute kartu su kariais buvo įsitvirtinusi devynių aukštų namo rūsyje, o tą pastatą rusai ėmė bombarduoti raketomis.
Blokinis namas palengva ėmė griūti, ir iškilo grėsmė visiems būti sutraiškytiems cemento blokų, nes vienintelį išėjimą priešas intensyviai apšaudė. Gyvi išliko todėl, nes ties namas visiškai nesugriuvo.
“Chersone vienu momentu įsivaizdavau, kad esu mirusi ir guliu po žeme. Toje apylinkėje nebuvo medžių, o per bombardavimus slėptis reikėjo žemėje iškastuose urvuose. Į vieną tokį įlindusi ir aplinkui baisiai griaudėjant sprogimams pagalvojau – jei atskris šalia, žemės mane užvers ir uždusiu, išsikapstyti nebus jokių šansų. Taip nenutiko, tačiau susitaikiau, kad bet kokiu momentu galiu žūti. Susitaikiau ir su tuo, kad išvykus į frontą lydi baimė, Su ja nekovoju, žinau, kad baimės nepavyks atsikratyti, todėl teks patirti pagreitintą širdies plakimą arba prakaitavimą, rankų drebulį. Tai natūrali organizmo reakcija”, – pasakojo mergina.
Anastasijai tenka prisijungti prie gelbėtojų ir regėti, liesti mirusius. “Nebuvau tam pasiruošusi, bet tenka matyti, kaip karys miršta, kaip keičiasi jo veidas bei žvilgsnis, o po to lieka vien suglebęs kūnas. Tai nenoromis palieka įspaudą, kaip ir tai, kad tenka matyti persiskyrusias kūnų dalis. Kartą teko nešti sužeisto vaikino ranką, ir po to ilgai sapnuodavau tai.”
Anastasija sako, kad fronte visi tampa mažiau ar daugiau religingi, kai kurie net garsiai ima kalbėtis su Dievu. Mergina viešpačiui pasakoja apie savo baimes, skausmą, viltį, nes kariams silpnumo negali rodyti, privalo juos guosti. “Žinau, kad žūtis yra šalia, tačiau žinau ir tai, kad mūsų siela yra nemirtinga, o miršta vien kūnas. Nemirtingos yra ir bendražygių sielos, tačiau jiems žuvus nesusilaikau ir raudu, bet stengiuosi, kad kiti kariai to nematytų. Tapau labai jautri, neretai apsiašaroju ir socialiniuose tinkluose, regėdama okupantų įkeltus vaizdus, kuriuose tyčiojamasi iš nukautų ukrainiečių karių”, – kalbėjo mergina.
––
Anastasija neslėpė, jog fronte turėjo labai gerą bičiulį, sielos draugą Slaviką, su kuriuo galėdavo kaip brolis su sesuo išsikalbėti apie viską. Draugo netektį mergina išgyveno labai sunkiai, gėrė antidepresantus.
Slaviko Solomkos žūtis jai sukėlė iki pat dabat tebesitęsiantį norą keršyti priešui. „Aš nenoriu griebti ginklą ir šaudyti į juos, bet okupantams jaučiu milžinišką neapykantą. Neprisiversiu linkėti gėrio ir sveikatos žmonėms, kurie atėjo žudyti ir nori užgrobti mano šalį. Jaučiu didelį norą, kad mus užpuolusi tauta išnyktų iš žemės paviršiaus, kad jų nebeliktų nė vieno. Mano neapykanta yra didžiulė, ji neleidžia mažiau dirbti, atsipalaiduoti“, – sakė Anastasija.
