Naujausios
Sparčiai didėjanti spaudos šeima žadėjo amžinąjį gyvenimą. Jaunystės entuziazmas ir noras kurti Kitokį laikraštį vijo šalin visas abejones, nors prieš akis vėrėsi vandenys ir brūzgynai. Apie nesėkmę negalvota, nes dar nežinota, kad ji galima ir neretai – neišvengiama.
„Šiaulių kraštas“ skaitytojams prisistatė kaip naujas laikraštis, be praeities, privalėjęs sukurti savąją istoriją, kad ir 35-erių metų.
„Šiandien gimė „Šiaulių kraštas“. Jo leidėjai žino, jog sunku bus rasti plyšelį perpildytoje spaudos rinkoje. Jie taip pat žino, kad šiandien žmones jaudina artėjanti žiema, varo į neviltį spazmuojanti ekonomika, valdininkų – senų ir naujų – savivalė. Taip pat – kad ir švenčiausios idėjos užplakamos tuščiagalvių ir nedorų žmonių liežuviais, kad partijų partijėlių rietenos neša Lietuvai tik protų sumaištį, chaosą ir gera daro mūsų nedraugams“, – rašyta, tada buvo įprasta sakyti, pirmojo laikraščio numerio vedamajame straipsnyje.
Ar šiandien, prabėgus 35-eriems metams, tą patį rašyčiau?
Taip, nes „Šiaulių kraštą“ palydintieji žodžiai – lyg šiandien suguldyti.
1990-ųjų metų pabaiga buvo labai įtempta, labai politizuota. Visuomenėje jautėsi nuovargis nuo ekonominių nepriteklių, nerimo dėl Nepriklausomybės ir dėl asmeninės ateities. Aktyviai veikė Lietuvos valdžia, tačiau sprangią košę virė ir buvusieji, vadinamieji platformininkai – TSKP emisarai. Politikos laikraštyje buvo labai daug. Politika tada buvo neatsiejama mūsų visų gyvenimo dalis.
1990-ųjų pabaigoje Maskvos centrinės televizijos pagrindinė vakaro informacinė laida pranešė, kad Šiaulių rajone Krašto apsaugos departamento (KAD) pareigūnas areštavo tarybinio ūkio partinės organizacijos sekretorę, išsivežė į Šiaulius, atėmė dokumentus, grasino pistoletu, grasino mirtimi. Sveikas protas diktavo: politinė situacija kiekvieną dieną kaista, šalyje dislokuojami elitiniai sovietų desantininkai – pakvipo provokacija, panašu į 1940-uosius. Tuomet Maskva pareiškė, kad lietuviai grobia jų karius, dislokuotus Lietuvoje.
Redakcija atliko tyrimą. Publikacijoje pateikėme abiejų konflikto dalyvių versijas. Tik pasirodžius laikraščiui į redakciją paskambinęs platformininkų vadas pažadėjo bilietą į Šiaurę, o po kelių valandų prisistatę du KAD-o diržais persijuosę vyrai grasino, o išvaryti pažadėjo grįžti ir pakalbėti kitaip. Kaip?
Negrįžo, nors laikraštis ne kartą rašė apie panašias kvailių (o gal KGB agentūros?) provokacijas.
Tokios to meto ką tik gimusio laikraščio realijos: „Šiaulių kraštas“ neįtiko nei raudoniesiems, nei ultrapatriotams.
Redakcija elgėsi atsakingai, todėl specialiai neieškota sensacingų naujienų, nepūsta informacinių burbulų. Po Sausio 13-osios viename laikraščio numeryje akcentavome šūkį: Reakcija puola: saugokimės provokatorių, kvailių, saugokime kitataučius!
Šiandien parašyčiau: Saugokimės propagandistų ir rėksnių!
Redakcija akcentavo vienybės, susitelkimo, bendro darbo jaunos valstybės labui, ragino nepasiduoti provokacijoms, galinčioms sukelti tautinę nesantaiką.
Sausio pabaigoje rusų kalba išleidome laikraštį „Krovavoje voskresenje“ („Kruvinasis sekmadienis“) apie kruvinąją naktį Vilniuje. Apie 100 tūkstančių laikraščio egzempliorių, padedant demokratiškoms organizacijoms, išplatinta Leningrade, Kijeve, Taline, keliuose Sibiro miestuose ir tarp Lietuvoje gyvenančių rusiškai kalbančių žmonių.
„Fašistui nesvarbu, kas tu: lietuvis, rusas, azerbaidžanietis, gruzinas“, – tokiais žodžiais skaitytojams pristatytas unikalus leidinys. Didžiuojamės šiuo leidiniu.
Ypatingomis sausio dienomis jauno laikraščio žmonės įrodė pilietinę brandą, profesionalumą, norą aktyviai dalyvauti įvykiuose, sugebėjimą veikti ne tik Šiauliuose, aplinkiniuose rajonuose, bet ir visoje šalyje. Kartu su Lietuva mūsų laikraštis išlaikė brandos egzaminą.
Tokia buvo pradžia.
Pradžia be pabaigos.
(Bus daugiau)
