Naujausios
„Atrodo, skubėdami statyti paminklus atkurtai savo valstybei, kažką pražiopsojom. Ir politikai jau ėmė mušti pavojaus varpais, kad tą išgarbintą valstybę laikas gelbėti. Arba ją gatavai suės mafija“, – rašyta „Šiaulių krašte“.
Nors varpai ir skambėjo, žmonės nejautė, kad valstybė juos gina. Ir tai visiškai akivaizdu, kai peržiūrime pusantrų metų trunkančią Šiaurės Lietuvos mafijos istoriją. Nuo 1991 m. rugpjūčio iki 1993 m. gegužės. Faktai badė akis. Peržiūrėkime tai, ką yra skelbęs „Šiaulių kraštas“, bet ką jau spėjome pamiršti, priprasti, susitaikyti, nors Šiauliai ir visas regionas buvo panašus į pilietinio karo lauką.
Iš kriminalinės kronikos
1991 09 17. Žinutė „Pirmasis aukcionas įvyko“. Nepraeina nė mėnuo ir pranešama, kad spalio 5 dieną 19 val. Šiauliuose, Dvaro gatvėje, prie 113 namo, penkiais „Makarovo“ pistoleto šūviais nušautas UAB „Gabija“ prezidentas V. B. „Gal nusikaltimas kažkuo susijęs su privatizacija, su prasidėjusiais aukcionais?“ – keliama versija.
–
1991 10 23. Pranešama, kad spalio 21-osios naktį, apie 3 val., Šiauliuose, Tilžės gatvėje, sudegė privati parduotuvė „Nora“. Ji buvo labai sunkiai nupirkta įtemptose varžytinėse.
–
1991 12 04. Naktį Šiauliuose, Dvaro g. 45 namo kieme, susprogdinta fizkultūros medicinos dispanserio gydytojo R. B. mašina.
–
1992 01 07. Susprogdintas šiauliečio K. P. automobilis. Vyras buvo iš tos grupės asmenų, kurie aukcione nupirko Kuršėnų siuvyklą. Asfalte po mašina išmušta pusės metro skersmens duobė. „Plėtojantis privatizacijai tokių nusikaltimų daugės“, – komentavo policijos komisaras A. Milašauskas.
–
1992 02 06. „Mafijos Lietuvoje nėra!“ Šiuos žodžius pasakė Šiauliuose viešėjęs vidaus reikalų ministras P. Valiukas. Jis buvo nepatenkintas spauda, kuri per daug rašo apie šiurpius nusikaltimus, bet pripažino, kad egzistuoja organizuotas nusikalstamumas. Ministras pažadėjo, kad nusikaltėliams bus paskelbtas tikras karas.
„Šiaulių kraštas“ toliau ieškojo ministro paskelbto karo.
1992 02 25. Naktį Šiauliuose, savo namo kieme, keliais pistoleto šūviais sužeistas „Sakalo“ sporto klubo metodininkas, įžymi asmenybė, vienas iš miesto „princų“ V. Baranauskas. Tačiau jis įstengė sulaikyti šaudžiusįjį. Sulaikytajam, kuris prisipažino atvykęs iš Ukrainos įvykdyti užsakomąją žmogžudystę, sužeistasis pretenzijų neturįs.
–
1992 03 11. Susprogdintas Radviliškio policijos komisaro O.T. garažas.
–
1992 03 31. Radviliškyje mažo kalibro ginklu tris kartus šauta į buvusio rajono teismo pirmininko V. J. buto langą. Atsitiktinai niekas nenukentėjo.
–
1992 09 01. Rugpjūčio 30 d. naktį driokstelėjo sprogimas Šiauliuose, prie parduotuvės „Žemaitis“. Parduotuvė tik prieš dieną buvo nupirkta aukcione, kuriame susivaržė pustuzinis konkurentų.
–-
1992 12 15. Keturi jaunuoliai Radviliškyje apsiskelbia reketininkais,
apkrausto privačią kavinę „Tranzitas“ ir privačią parduotuvę „Tuja“. Atseit dabar duoklę reikėsią mokėti ne šiauliškiams, bet jiems. Tačiau jie greitai sučiumpami – mėgėjai!
–
1992 12 16. Akmenės rajone tvenkinyje rastas G. P. (dar žinomo „Partizano“ pravarde) kūnas. Jis buvo nušautas mažo kalibro šautuvu, po to, pririšus akmenį ir vario gabalą, įmestas į tvenkinį. Policija įtarė, kad jis su būreliu bendraminčių užsiiminėjo reketu.
–
1993-iųjų kovo pabaigoje ir balandžio pradžioje Šiauliai tiesiog drebėjo nuo sprogimų: „Šiaulių“ viešbutis, komercinis kioskelis geležinkelio stoties kieme, UAB „Ežerėlis“ parduotuvė, S. Ž. priklausančio namo rūsys... Sprogimais susidomi pats Prezidentas A. Brazauskas.
–
1993 05 08. Pranešimas iš Bubių (Šiaulių r.) policijos nuovados: naktį iš gegužės 6 d. į gegužės 7 d. ją kažkas sudegino. Kaip policija apgins mus, jeigu nebeapsigina savo būstinių?
Dvivaldystė
Visa spauda, taip pat ir „Šiaulių kraštas“ mirgėjo kriminaliniais pranešimais. Sprogdinimai, turto prievartavimas, žmogžudystės. Banditų karai. Buvo sakoma, tegul išsišaudo.
Ką daryt verslininkui, kai pas jį ateina ambalas turto prievartautojas? Kreiptis į policiją? Bet juk norisi gyventi, dar ir vaikai, žmona, tėvai. O gal, suprantant valstybės bejėgiškumą, susirasti kitą reketininką, duoti jam kelis tūkstančius dolerių ir užbaigti su anuo?
Tačiau prieš nusikaltėlius jų metodais ėmė kovoti ne tik verslininkai. Radviliškyje, kai buvo užpulta ir apiplėšta moteris, jos sūnus, keršydamas, su draugais gaudė ir mušė įtariamuosius. Kauno „turgelninkai“ „Šiaulių krašte“ didžiavosi, kad jie turgaus reketininkus „patvarkė“ grandinėmis, lazdomis, dujų balionėliais ir tą patį siūlė daryti Šiaulių prekeiviams.
Vienas aukšto rango komisaras laikraščiui pasakė: arba oficialiai perduosim valdžią mafijai, arba ginkluoti vyrai turės liautis žaidę demokratiją ir daryti perversmą. Dvivaldystė ilgai tęstis negalės.
Akis į akį su „mafijos tėvu“
Apie Vidą Antonovą išgirdau dar neapšilęs kojų Šiauliuose. Legendinis kalinys, vos ne Blinda, supermenas, kurį kalėjime negalėjo sulaikyti ir storiausios sienos – kad nepabėgtų, nupjovė koją. Tai bent. Po Nepriklausomybės apie jį pradėta kalbėti jau kaip apie mafijos tėvą.
Į redaktoriaus kabinetą atėjo pats Antonovas. Su abiem kojom. Ėmė aiškinti žinąs redakcijos problemas dėl laikraštinio popieriaus (buvo toks laikas), todėl jo galėtų parūpinti ir dėl bendrovės apsaugos pakalbėti gali, be to, ne tik jis žinąs, kokiu keliu į mokyklą eina mano dukros. Laikai juk neramūs, visko gali atsitikti. Pasakiau, kad dėl popieriaus galėtume susitarti. Žurnalistinis tyrimas prasidėjo. Antonovas pažadėjo vėl apsilankyti gal po savaitės...
Gal po savaitės į Šiaulius atvyko Generalinėje prokuratūroje ką tik įsteigto Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus tardytojų grupė. Mafijos tėvas su sėbrais jau buvo susemti. Valstybė paskelbė mafijai karą. Skyriaus vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka, prieš kelerius metus dirbęs Šiauliuose, interviu „Šiaulių kraštui“ pripažino, kad nukentėjusieji nuo reketininkų, liudininkai dažnai pradeda politines ekonomines diskusijas: neduosiu parodymų, nes nepasitikiu nei policija, nei prokuratūra.
1993 metais Antonovas ir jo sėbrai buvo nuteisti. Vadeiva septyneriems metams keliavo už grotų. Išėjus jam į laisvę „didžiojoje“ žiniasklaidoje pradėtas kurti „mafijos tėvo“ mitas. Jis vadintas legendiniu (legendiniai krepšininkai, legendiniai artistai, legendiniai banditai). Jis – ir kovotojas su vagimis įmonių vadovais, teisybės nešėjas, todėl reketavimo laikais vos ne prie miestų ribos jo laukdavo išsirikiavę direktoriai, kuriuos Antonovas vesdavosi tvarkyti reikalų į bankus, į savivaldybes. Antonovas atvažiavo – bus tvarka.
Pajutęs antgamtinių jėgų pliūpsnį legenda ėmė gydyti žmones, bet „tik švarių sielų“. Įvairios televizijos jį ėmė garsinti kaip bardą, išmintingą sveikuolį, didelės šeimos tėvą senolį. Jo žmona taip pat tapo žvaigžde, kuriai pritaikyta daug „socialinių akcijų“. Antonovo laidotuvės tapo šalies įvykiu, todėl apie tai pranešė visa nebulvarinė nacionalinė žiniasklaida.
„Šiaulių kraštas“ šiame procese nedalyvavo.
Laukiniai Vakarai
Kas tik tada nenešiojo ginklo. Veikė ginklų juodoji rinka: pirma – pinigai, po to – revolveris. Išsikraustanti sovietinė armija paliko daugybę sprogmenų, rankinių ginklų, net raketų „oras-oras“. Ši karinė amunicija buvo perkama, keičiama ir grobiama.
Kūrėsi kariuomenės „Geležinio vilko“ batalionai, bet šalia veikė gana amorfiškos savanoriškai kariškos grupuotės – SKAT'as. 1993 m. savanoriams įsakyta sunešti ginklus į saugyklas.
Dalis ginkluotų vyrų nepakluso. Pakaunės miškuose prasidėjo karinis politinis demaršas prieš demokratiniuose rinkimuose išrinktą Lietuvos parlamentą ir Prezidentą. Pučo įgyvendinti nepavyko, bet ir iki šiol neišsiaiškinti šios priešvalstybinės akcijos užsakovai ir vėliau su tuo įvykiu susijusios mirtys. Dar viena uždrausta zona naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje.
Greičiau už policiją
Mūsų buto langai buvo prieš Mokesčių inspekciją. Iš redakcijos turėjau grįžti anksčiau, todėl girdėjau ir mačiau, kaip ši įstaiga prieš pat darbo pabaigą driokstelėjo.
Po 5 minučių įvykio vietoje jau buvo ir „Šiaulių krašto“ žurnalistai. dar ir šiandien Šiaulių policijoje prisimenama, kad pirmasis į įvykio vietą atskubėjo „Šiaulių kraštas“.
Sprogo taip stipriai, kad inspekcijos pastate pajudintos sienos iki ketvirto aukšto. Nukentėjo apie 40 žmonių, nuo sužalojimų ligoninėje mirė Mokesčių inspekcijos darbuotoja J. R, be mamos liko du mažamečiai vaikai.
Netrukus po sprogimo Prezidentas Valdas Adamkus paprašė Amerikos pagalbos tiriant nusikaltimą. Į Šiaulius atvažiavo JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) atstovas Baltijos šalims Markas Jimersonas. Jis pažadėjo, kad į Lietuvą atvyks du FTB agentai, atskleidę garsiojo maniako, praminto Unabomberiu, bylą. Seklių iš Amerikos Šiaulių pareigūnai nesulaukė. Byla ištirta ir sprogdintojai 2000 m. nuteisti.
1995 m. iki įvykio Mokesčių inspekcijoje Šiauliuose susprogdintas restoranas „Gausos ragas“, nukentėjo keturi vaikai ir moteris, užtaisas sprogo ir „Šiaulių baldų“ parduotuvėje. Pareigūnai komentavo, kad mieste įsiplieskė nusikaltėlių gaujų karas.
Policija sprogdinta tris kartus
1995 m. vasario pradžioje sprogo nedidelio galingumo bomba „Lukoil“ degalinėje. Policija fiksavo grasinimus susprogdinti: ligoninę, kino teatrą ir policijos komisariatą.
Šiaulių policija sprogdinta tris kartus. Pirmasis sprogimas prie Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato nuaidėjo 1997-ųjų balandžio 3-iąją. Tos dienos vakarą savo kabinete dar dirbo Šiaulių kriminalinės policijos vyresnysis komisaras Aldividas Tručinskas su kolega. Sprogimo banga juos nusviedė kelis metrus į šoną, tačiau pareigūnai nenukentėjo.
Tais pačiais metais sprogimai prie Šiaulių policijos komisariato nugriaudėjo dar du kartus. Vieną kartą šalia pastato rasta nesprogusi bomba.
Bombos – ant lėkštutės
Bombų sprogimai tapo kasdienybe. Gal ir prie jų įprantama. „Šiaulių krašto“ žurnalistams kartais net ir nereikėdavo važiuoti į įvykio vietą. Sprogimai – ant lėkštutės.
1996 m. birželio pabaigoje keliasdešimt metrų nuo redakcijos, reklamos tūriniame stende prie kavinės, kurioje lankydavosi Šiaulių nusikalstamo pasaulio šulai, pastebėtas ryšulys, panašus į sprogstamąjį užtaisą, girdėjosi lyg ir laikrodžio tiksėjimas.
Dar policijai neatvykus teko pro stendo plyšį žvilgtelėti, tą patį padarė ir atvykęs Šiaulių meras Alfredas Lankauskas. Iš kur pas vaikinus tiek drąsos!
Kai bomba, panaudojus vandens patranką ir sukėlus mini sprogimą, buvo nukenksminta, paaiškėjo, jog sprogmuo iš trotilo ir kitų komponentų buvo užtaisytas šratais.
1999 metų sausio viduryje fotoreporteriui Giedriui Baranauskui tik praėjus Šiaulių centre, P. Višinskio gatvėje, prie restorano „Juodasis katinas“ stovintį prabangų mersedesą, pasigirdo sprogimas. Automobilio detalės nukrito po žurnalisto kojomis. Tą akimirką žuvo vienas iš nusikalstamo pasaulio autoritetų Rolandas Stanaitis. Išplėštas priekinis mašinos langas žnegtelėjo prie rogučių, kuriose gulėjo tėvų trumpam paliktas vaikas. Vienerių metukų mažylė nenukentėjo.
Daugiau informacijos – daugiau saugumo
Dažnai redakcijos atakuojamos dėl kriminalinių rašinių: vien kraujas, negatyvas, baisu kojos iš namų iškelti. Gal nereikia tokios informacijos? Kai „Šiaulių krašte“ sumažėja kriminalinių pranešimų, sulaukiama klausimų, kur jie dingo, gal jau laimėta kova su nusikalstamumu?
Be informacijos apie užpuolimus, plėšimus, apie autoavarijas, prievartavimus, telefoninių sukčių atakas ir kitokios rūšies nusikaltimus galėtum ir pagalvoti, kad saugotis nebereikia: idealioje visuomenėje nieko pikto negali nutikti. Be tokios informacijos žmogus tampa dar nesaugesnis. Argi kam gali pakenkti žinia apie pavojingiausias miesto vietas? Sutemus pravartu juodųjų zonų vengti.
Būna, kad kriminalinė informacija viešinama ne dėl visuomenės saugumo, bet dėl smalsumo. Daliai žmonių rūpi žinoti, kiek kartų smogta, šauta, kiek kraujo, kaip kankinta. To „Šiaulių krašte“ vengiama, nes žinoti visuomenei nebūtina, o nusikaltimo detalės skaudina aukas, jų artimuosius.
Laikraščio aušroje būta perlenkimų ir dėl nežinojimo, ir dėl vyraujančios žiniasklaidos etikos, įstatymų normų. Nejautri ir ribota jaunystė. Dar kartą atsiprašome. Pirmaisiais ar antraisiais „Šiaulių krašto“ leidybos metais išspausdinome žinutę apie gatvėje mirusį vyrą: paminėta pavardė, darbovietė, amžius. Atėjusi į redakciją velionio žmona sugėdino: jis taip mėgo laikraštį, o jūs...
1999 m. nužudyto nusikalstamo pasaulio autoriteto laidotuvės Šiauliuose sukėlė milžinišką susidomėjimą. Išleidome reportažą iš laidotuvių – ir pirmajame puslapyje. Gėlių jūra ir prabangių automobilių paradas: procesijos priekyje važiavo tik „Mercedes Benz-600“ ir septintos klasės BMW. Diskutuota, ar tokio reportažo reikia? Įtikinėjau – reikia, tegul skaitytojai įsitikina, kiek Jų daug, kokie Jie turtingi ir dar galingi. Tačiau po publikacijų sulaukėme kaltinimų, kad laikraštis su Jais išvien, vos ne bendrininkai... Iš klaidų mokomės: reikėjo riebios antraštės ir komentaro.
(Bus daugiau)
