Naujausios
Kad surastumėme atsakymus į šį, rodos, nesudėtingą klausimą, redakcija ieškojo vis naujų būdų ir formų.
Viena iš formų – BUDINTIS REPORTERIS. Daugiau nei rubrika ar specialus puslapis. Tai – idėja, tiltas tarp redakcijos ir skaitytojų. Neatsitiktinai „Budintis“ gyvavo beveik 30 metų ir pasirodė labai skirtingais pavidalais.
Įvairiai skatinta skaitytojus diskutuoti, pareikšti savo nuomonę. „Budintis“ siūlydavo diskusijų temas. Stengtasi, kad diskusijų temos nesuponuotų vienareikšmių atsakymų, todėl klausimai buvo formuluojami išsamiai, nurodant ir galimas diskusijos kryptis. Klausimą palydintis tekstas taip pat paaiškindavo, kodėl diskusijos tema yra daugiabriaunė.
Pakviesta pakalbėti apie radikalizmą politikoje, ekonomikoje ir kasdieniame gyvenime. Paaiškėjo, kad žmonės atsargiai žiūri į kraštutines politines jėgas, kraštutinius politikų sprendimus, staigias gyvenimo permainas, kurių tuo metu teko patirti.
Buvo laikas, kai po psichiatrijos ligonines, skyrius netrukdomi lyg dvasios daktarai vaikštinėjo įvairiausių religijų atstovai, siūlydami savuosius išgijimo metodus. Todėl „Šiaulių kraštas“ paklausė, ar tikite stebuklais, ar psichiatrijos ligoninės turi būti atviros religijų propaguotojams?
Taip, gerbiamieji skaitytojai, praėjo tik keliolika metų ir tokios temos jau nebeegzistuoja. Antra vertus, įvairiausių krypčių gyvenimo mokytojai persikėlė į internetinę žiniasklaidą, socialinius tinklus ir net televizijas – moko, kaip ir ką valgyti, kaip mąstyti, ką mylėti ar kaip persikelti į buvusius gyvenimus:)
2002 metais pirmąkart Vilniuje įvyko Vilniaus aukštuomenės „Vienos balius“. Vėliau kažkas panašaus vyko ir Šiauliuose. Vienus skaitytojus pykdė sostinės rotušėje vykusio Vienos pokylio prabanga, kiti džiaugėsi, kad gimstanti Lietuvos aukštuomenė nepagailėjo lėšų vaikų ligoninei. Žmonės kaltino pokylio dalyvius – Seimo ir Vyriausybės narius – visišku Lietuvos nuskurdinimu ir sužlugdymu. Ne vienas prisipažino, jog mielai prisidėtų prie V. Šustausko kompanijos. Daugeliui akis badė valdžios ponų ir ponių puošnumas, renginio ištaigingumas.
„Dar ne laikas Vienos šokių pokyliams Lietuvoje“, – sakė nuosaikesnieji. Jie iš esmės neneigė labdaros pokylių naudos, bet norėjo, kad jie būtų demokratiškesni, pasiekiami ir vidutiniškas pajamas turinčiam piliečiui.
Ar teisūs buvo laikraščio skaitytojai sakydami, kad Vienos balius dar kartą parodė Vilniaus vadinamojo elito provincialumą: beždžioniavimą ir pasipūtimą, ribotumą ir aroganciją? Gal būtent Vienos balius didino V. Šustausko „ubagų“ judėjimo populiarumą, pagaliau sudarė jų lyderiui sąlygas tapti Kauno meru ir Seimo nariu? Antra vertus – kodėl Vytautas Šustauskas negalėjo tapti meru ar Seimo nariu: ne iš Marso nukrito, o buvo išrinktas demokratiškuose Lietuvos rinkimuose?!
XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje „Šiaulių kraštui“ dažnai tekdavo aprašinėti valdininkų puotas. Apie tai sužinodavome ne telepatijos kanalais, o savo skaitytojų informuoti.
1999-ųjų metų sausio pradžioje Pakruojo rajono savivaldybės tarnautojai darbo metu taip pat surengė puotą. Apie vienuoliktą valandą kabinetai buvo gerokai ištuštėję, o salėje už užrakintų durų sklido smagus šurmulys. Laikraščio žurnalistė bandė išsiaiškinti, koks ten renginys. „Joks. Nieko nevyksta“, – atsakyta. Tačiau į salę galima patekti ir iš mero kabineto. Įėjusi į svečių kabinetą žurnalistė pravėrė salės duris.
Staiga šurmulys nuslopo. „Sustingo rankos, prie lūpų kėlusios stikliukus... Būrys valdininkų prie stalo stovėjo kaip įbesti. Situaciją aiškinti ėmėsi Savivaldybės kontrolierė: „Čia aš kaltininkė. Įsiprašiau mero čia į šitą salelę“, – rašė žurnalistė.
Po kelių dienų „Šiaulių krašte“ pasirodė „Budinčio reporterio“ tema „Valdininkai puotauja. Žmonės palauks?“. Po savaitės išspausdintas nuomonių puslapis.
Pravartu vartyti senus laikraščius. Jau rašiau, kad redakcijos „Budintis“ reiškėsi kaip ir diskusijos vedėjas, o temos būdavo parenkamos iš tų dienų aktualijų, jas pasiūlydavo ir skaitytojai.
Ar reikalingas vasaros laikas? Iki šiol sprendžiama neišsprendžiama. 2000-ųjų pradžioje nusirito kalbos apie Vytauto Landsbergio pasitraukimą iš politikos. Tad ir paklausta: ar jau laikas? Visuomenės nuomonės apklausų duomenys rodė, kad konservatorių šalininkų belikę mažiau nei 5 procentai, tad ir pastarojoje diskusijoje vyravo antilandsbergiškos nuotaikos. To meto nesutarimai konservatorių partijoje vertinti kaip V. Landsbergio politinio saulėlydžio pradžia. Akivaizdu – paskubėta.
Prisiminkime kraupią istoriją. Sausio pabaigoje Karniškių miške (Akmenės r.) sušalo penkerių metukų Donatas. Berniukas kartu su dėde, ryškią psichinę negalią turinčiu žmogumi, pasiklydo. Visą parą jo dėdė negalėjo rasti kelio į namus, nešė vaiką ant rankų, bet, kai juos pastebėjo medkirčiai, Donatas jau buvo miręs.
Gydytoja, konstatavusi mirtį, pasakojo: „Donatas gražus žmogutis. Labai plonai aprengtas buvo. Dar dabar akyse stovi tos juodai mėlynos nušalę kojytės. Bandžiau kelnytes užtempti, bet jos buvo išaugtinės.“
Gruzdžių (Šiaulių r.) policijos nuovadoje sužinota, kad tą vietą žmonės vadino beždžionynu, beždžionių kraštu: 50 proc. gyventojų degradavę. „Vaikai jiems reikalingi, kad gautų pašalpas. Jei vaikai tokiose šeimose išgyvena, užauga psichiškai atsilikę. Berniuko tėvai ir giminaičiai visi labai susimaišę“, – apibūdino nuovados vyresnysis inspektorius. „Beždžionyno“ daugiabučiai nerakinami, žmonės keliauja iš buto į butą ir sunku suprasti, kas, kaip ir su kuo gyvena.
Redakcijai pasakojo sušalusio berniuko motinos sesuo: „Jie liepė man apsimesti Jolanta. Jolanta sumušta, pas kaimynus užrakinta, kad jums teisybės nepapasakotų. Donatas – ne Edvardo vaikas. Edvardas be proto nekentė posūnio. Spardydavo. Vaiką jis išvarė. Nebuvo malkų. Neleido Jolantai vaiko aprengti.“
Tik kelios detalės iš kraupios realybės reportažo. 2000-ųjų pradžia, 16 metų iki Lietuvoje daug emocijų sukėlusį „vaikų nemušimo“ įstatymą.
Po publikacijos sulaukėme skaitytojos laiško: „Mano nuomone, neįgalaus proto ir degradavusias moteris reikia sterilizuoti. Turi būti skubiai priimtas įstatymas. Sakysite – žiauru, nehumaniška? O ar nežiauru kankinti nekaltus vaikučius, kurie negali apsiginti nuo tokių gimdytojų?“
Taip, jūs teisūs, absoliuti dauguma savo nuomonę pasakiusiųjų buvo už sterilizaciją.
„Atgimsta nacizmas. Neduok Dieve, kad vėl į valdžią ateitų kažkas panašaus į Hitlerį ir pradėtų valymą. Tačiau reikia iš anksto užkirsti kelią išsigimimui“, – turbūt nuoširdžiai mums rašė Ieva iš Šiaulių rajono.
Suprask, nacizmas, Hitleris – blogai, bet ką daryti?!
Redakcija išsakė ir savo poziciją: „Kada vos gimusį vaikelį kas nors išmeta į sąvartyną, Šiaulius apima agresyvumo protrūkiai – nebe pirmą sykį laikraštyje skamba siūlymai kastruoti, šaudyti, karti viešai. Nors patys siūlytojai tą jausmą vadina gailesčiu, bet apie gailestingumo protrūkius dar neteko girdėti. Minios dar nesiveržė prie gimdymo namų prašyti paliktų kūdikių... Neseniai mūsų Prezidentas paskelbė kovą prieš skurdą. Tačiau nomenklatūrinė respublika nieko negali. Paprastas žmogus visų „ubagų“ irgi neiššers. Atrodo, ir iškastruoti trečdalį tautos nebūtų taip paprasta.“
„Šiaulių kraštas“ nekovoja nei su slibinais, nei su vėjo malūnais, nors daugybę kartų esame pavadinti donkichotais ar prakeiktais idealistais. Informavome, diskutavome, stengėmės paliesti problemos nervą.
Neorganizavome mitingų, protestų, nors jie ir kildavo po mūsų rašinių.
Nemoralizavome. Nebijojome pralaimėti, nes stengėmės eiti ne kartu su visuomene, bet nors vienu žingsneliu priekyje, todėl neretai likdavome nesuprasti, atstumti ir pasmerkti. Niekada neliksi mažumoje, jei kurpsi serialus iš žvaigždūnų pasaulio, aprašinėsi nesubrendusių milijonierių nuotykius arba nuolat šauksi „gelbėkit!“. Todėl mažumoje niekada ir nelieka bulvarinė bei propagandinė žiniasklaida, nes aplinkoje įsivyravo paaugliškas mentalitetas ( dabartistinė pasaulėjauta) ir baimė prieštarauti. Patogiau patylėti ir pastovėti po medžiu.
Kol jo dar nenukirto...
Nukirs?
Tad – iki antradienio. Tądien papasakosiu dar vieną kraupią istoriją iš sukaupto „Šiaulių krašto“ archyvo, o toliau – bus šviesiau.
