Metų mokytoja: vien talento neužtenka

Me­tų mo­ky­to­ja: vien ta­len­to neuž­ten­ka

Ant­ra­die­nį Val­do­vų rū­muo­se ap­do­va­no­ti pen­ki ge­riau­si 2016 me­tų mo­ky­to­jai. Vie­na jų – Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jos akor­deo­no spe­cia­ly­bės mo­ky­to­ja eks­per­tė, Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tė Ma­ry­tė Mar­ke­vi­čie­nė. Mo­ky­to­ja sa­ko, kad tik ne­dau­ge­lis mo­ki­nių pa­si­ren­ka mu­zi­ko ke­lią, daž­nas ren­ka­si spe­cia­ly­bes, ku­rios mū­sų vi­suo­me­nė­je ver­ti­na­mos la­biau. Bet mei­lė mu­zi­kai iš­lie­ka vi­sam gy­ve­ni­mui.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

M. Mar­ke­vi­čie­nė per 38 me­tus išau­gi­no ne vie­ną ta­len­tin­gą akor­deo­nis­tą. Mo­ky­to­ją džiu­gi­na ne tik akor­deo­nis­tų Mar­ty­no Le­vic­kio, Eg­lės Bart­ke­vi­čiū­tės, Ta­do Mo­tie­čiaus, Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jos asis­ten­to Ro­mo Mor­kū­no ir ki­tų pa­sie­ki­mai, bet ir tų, ku­rie ta­po mu­zi­kos mo­ky­to­jais, ki­tų spe­cia­ly­bių at­sto­vais, ta­čiau puo­se­lė­ja mei­lę mu­zi­kai ir da­li­ja­si ja su ki­tais.

Drau­ge su mo­ki­niais M. Mar­ke­vi­čie­nė da­ly­vau­ja res­pub­li­ki­niuo­se ir tarp­tau­ti­niuo­se kon­kur­suo­se, kon­cer­tuo­se. Ji yra mo­ky­to­jų ates­ta­ci­nių ko­mi­si­jų na­rė, Lie­tu­vos akor­deo­nis­tų aso­cia­ci­jos Šiau­lių kraš­to pir­mi­nin­kė. Ap­do­va­no­ta Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­no me­da­liu.

Su mo­ky­to­ja su­si­ti­ko­me Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jo­je, kur jos pirš­tų lie­čia­ma akor­deo­no mu­zi­ka skam­ba jau nuo 1969 me­tų. Jos kla­sė – ma­ža, bet jau­ki. Ant sie­nų pui­kuo­ja­si auk­lė­ti­nių nuo­trau­kos ir kon­cer­tų pla­ka­tai, spin­to­se su­ri­kiuo­ti akor­deo­nai.

„Aš čia la­bai ge­rai jau­čiuo­si, tu­riu pa­čią jau­kiau­sią kla­sę gim­na­zi­jo­je. Esu dė­kin­ga šiai mo­kyk­lai. Ji ma­ne užau­gi­no, iš­mo­kė, ta­po ant­rai­siais na­mais“, – su mei­le dai­ry­da­ma­si po sa­vo kla­sę, ku­rio­je ga­li re­pe­tuo­ti iki pen­kių mo­ki­nių, sa­ko me­tų mo­ky­to­ja.

– Ką jums reiš­kia Lie­tu­vos me­tų mo­ky­to­jos ap­do­va­no­ji­mas?

– Dau­ge­lis mo­ky­to­jų Lie­tu­vo­je yra la­bai šau­nūs, ir iš­si­rink­ti iš tos dau­gy­bės pen­kis, yra la­bai su­dė­tin­ga. Ir jei­gu tu juo tam­pi, tai yra la­bai di­de­lė gar­bė, di­de­lis pa­si­ti­kė­ji­mas ir įpa­rei­go­ji­mas. Rei­kia pa­tei­sin­ti šį var­dą.

Šis ap­do­va­no­ji­mas džiu­gus mums vi­siems, ku­rie šian­dien mo­ko­me vai­kus mu­zi­kuo­ti. Tai pa­ro­do, kad mū­sų dar­bas yra ma­to­mas, rei­ka­lin­gas ir reikš­min­gas.

Tai, kad ga­vau šį ap­do­va­no­ji­mą, ma­no šei­mos – vy­ro, taip pat akor­deo­no mo­ky­to­jo Jo­no Mar­ke­vi­čiaus, vai­kų Mil­dos ir Liu­do – bei gau­sios akor­deo­nis­tų šei­mos nuo­pel­nas. Be jų vi­sų pa­lai­ky­mo to­kių re­zul­ta­tų ne­bū­čiau pa­sie­ku­si.

– Ko­kia me­ni­nio ug­dy­mo reikš­mė?

– Da­bar me­ni­nis ug­dy­mas in­teg­ruo­tas į bend­ro­jo ug­dy­mo pro­gra­mas, ir mes tu­ri­me tar­nau­ti bend­rų­jų kom­pe­ten­ci­jų ug­dy­mui. Su­tin­ku su tuo, bet mes pri­va­lo­me siek­ti ir pro­fe­si­nių aukš­tu­mų, iš­ryš­kin­ti ga­biau­sius vai­kus, kad jie mu­zi­kos ke­lią pa­si­rink­tų kaip sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią.

– Ar be­si­ren­kan­čių­jų mu­zi­ko ke­lią ne­ma­žė­ja?

– Jų ma­žė­ja, kaip ir ma­žė­ja vai­kų. Mu­zi­ko ke­lias ne­leng­vas, įpa­rei­go­jan­tis daug ir kant­riai dirb­ti. Čia neuž­ten­ka vien ga­bu­mų, rei­kia pra­leis­ti la­bai daug lai­ko su inst­ru­men­tu. Daž­nas pa­gal­vo­ja: „Ką ga­liu pa­siek­ti grei­čiau?“, ir ren­ka­si tą spe­cia­ly­bę, ku­ri mū­sų vi­suo­me­nė­je ver­ti­na­ma la­biau.

– Bet mu­zi­kos mo­kyk­los ir Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­ja vai­kų sty­giu­mi, pa­na­šu, ne­si­skun­džia?

– Tuo me­tu, kai aš mo­kiau­si, mū­sų gim­na­zi­jo­je, ku­ri ta­da va­di­no­si Šiau­lių aukš­tes­nio­ji mu­zi­kos mo­kyk­la, bu­vo for­muo­ja­mos dvi kla­sės po 35 vai­kus. Da­bar for­muo­ja­me vie­ną kla­sę, ku­rio­je mo­ko­si maž­daug 25 vai­kai. Bet kal­bant apie akor­deo­no spe­cia­ly­bę, kai mo­kiau­si, mes bu­vo­me trys akor­deo­nis­tės, o da­bar pas mus mo­ko­si nuo dvie­jų iki še­šių akor­deo­nis­tų, yra bu­vę net ke­tu­rio­li­ka.

– Va­di­na­si, akor­deo­no spe­cia­ly­bė po­pu­lia­rė­ja?

– Taip. Tam tik­rą lai­ko­tar­pį ji bu­vo la­bai po­pu­lia­ri.

Akor­deo­nas gy­ve­na tik 200 me­tų. Tai – jau­niau­sias inst­ru­men­tas. Iš pra­džių jis bu­vo skir­tas at­lik­ti leng­va­jai mu­zi­kai. Vė­liau, kai inst­ru­men­tas bu­vo iš­to­bu­lin­tas, jis iš­si­ver­žė į kla­si­ki­nę sce­ną ir ta­po la­bai po­pu­lia­rus.

Už šio inst­ru­men­to po­pu­lia­ri­ni­mą Lie­tu­vo­je pri­va­lau pa­sa­ky­ti „ačiū“ Mar­ty­nui (Le­vic­kiui). Jis tik­rai tai da­ro nuo­šir­džiai.

– Gal­būt mu­zi­ko ke­lią ren­ka­si tik ne­dau­ge­lis to­dėl, kad me­ni­nin­kams mū­sų ša­ly­je ne­leng­va pra­si­muš­ti?

– Taip. Tu­ri bū­ti la­bai ga­bus, la­bai ryš­kus. Jei­gu toks esi, ra­si sa­vo vie­tą gy­ve­ni­me. Ir Lie­tu­vo­je, ne­bū­ti­nai už­sie­ny­je. Kai ku­rie mū­sų auk­lė­ti­niai iš­vyks­ta į už­sie­nį ir vėl su­grįž­ta.

– Esa­te mi­nė­ju­si, kad da­bar vai­kai no­ri grei­to, leng­vai pa­sie­kia­mo re­zul­ta­to. Gal­būt tai at­si­spin­di ir ren­kan­tis gro­ja­mus kū­ri­nius?

– Mū­sų mo­ki­nių in­te­re­sai la­bai skir­tin­gi. Bet džiau­giuo­si, kad atė­ję mo­ki­niai kei­čia sa­vo po­žiū­rį į mu­zi­ką. Jei­gu atė­jo mo­ki­nys gro­da­mas tik leng­vą­ją mu­zi­ką, pa­si­mo­kęs me­tus, jau sa­ko, kad jam la­bai pa­tin­ka kla­si­ka ar­ba no­ri gro­ti ori­gi­na­lią mu­zi­ką. La­biau­siai džiau­giuo­si, kad mū­sų mo­ki­niai my­li vi­są mu­zi­ką.

– Ko ge­ro, mu­zi­kos be­si­mo­kan­tys vai­kai iš­si­ski­ria iš sa­vo bend­raam­žių. Ko­kio­mis sa­vy­bė­mis jie pa­si­žy­mi?

– Jie tik­rai ski­ria­si. Šie vai­kai tar­si pri­vi­le­gi­juo­ti, nes mes tu­ri­me ga­li­my­bę dirb­ti su vie­nu vai­ku, ge­riau jį pa­žin­ti, skir­ti dau­giau dė­me­sio. Mes esa­me jiems ir mo­ky­to­jas, ir ma­ma ar tė­vas, ir psi­cho­lo­gas.

Ma­nau, kad kiek­vie­nas vai­kas, ku­ris mo­ko­si mu­zi­kos, ki­taip žiū­ri į jį su­pan­čią ap­lin­ką – ma­to gė­rį ir gro­žį. Pa­mo­ko­je mes sten­gia­mės tai su­kur­ti ir per­teik­ti, kad vė­liau ga­lė­tu­me pa­si­da­ly­ti su sa­vo klau­sy­to­ju.

Mu­zi­ki­nis la­vi­ni­mas mū­sų jau­ni­mui yra la­bai rei­ka­lin­gas, nes ug­do ir as­me­ni­nes sa­vy­bes: ge­ru­mą, švel­nu­mą, dė­me­sin­gu­mą, mo­ko pla­nuo­ti lai­ką, o svar­biau­sia – rea­li­zuo­ti, iš­reikš­ti sa­ve.

Ne vie­nas mū­sų mo­kyk­lą bai­gęs mo­ki­nys yra pa­sa­kęs, kad čia iš­mo­ko at­skleis­ti sa­ve. Jie ne­bi­jo žiū­rė­ti žmo­nėms į akis, bend­rau­ti jiems yra leng­va ir ge­ra. O to mes iš­moks­ta­me sce­no­je. Čia tau nie­kas ne­pa­dės, tu­ri vie­nas per­teik­ti tai, ką ži­nai ir no­ri per­teik­ti. Tu­ri su­gro­ti taip, kad pa­siek­tum klau­sy­to­jo šir­dį.

– Kaip jūs ta­po­te mu­zi­ke? Gal esa­te iš mu­zi­kų šei­mos?

– Ma­no tė­vai ne­mu­zi­ka­vo, tie­siog jiems bu­vo la­bai svar­bu, kad vai­kai mo­ky­tų­si. No­rė­jau iš­mok­ti gro­ti, ir jie ma­ne nu­ve­dė į mu­zi­kos mo­kyk­lą. Neb­lo­gai se­kė­si, atė­jau į šią mo­kyk­lą mo­ky­tis, po to – į Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­ją, ir su džiaugs­mu kar­tu su vy­ru grį­žo­me dirb­ti į sa­vo mies­tą.

Už įskie­py­tą mei­lę akor­deo­nui tu­ri­me bū­ti dė­kin­gi sa­vo švie­sios at­min­ties mo­ky­to­jai, šiau­lie­tei, Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jos do­cen­tei Zi­tai Ab­ro­ma­vi­čiū­tei (1946–2007). Ji įpa­rei­go­jo mus, kad Šiau­liuo­se skam­bė­tų akor­deo­no mu­zi­ka.

– O jū­sų vai­kai pa­su­ko mu­zi­kos ke­liu?

– Duk­ra Mil­da bai­gė mū­sų mo­kyk­los for­te­pi­jo­no kla­sę, ke­le­tą me­tų mo­kė­si gro­ti gi­ta­ra. Sū­nus Liu­das mo­kė­si dai­lės mo­kyk­lo­je ir spor­ta­vo. Bet nei vie­nas, nei ki­tas ne­pa­si­rin­ko pro­fe­si­jos su me­nais.

Duk­ra vis sa­ky­da­vo, kad kai tu­rės sa­vo na­mus, pir­mas pir­ki­nys bus pia­ni­nas. Ne­se­niai įgy­ven­di­no sa­vo sva­jo­nę. Įsi­gi­jo šiuo­lai­kiš­ką inst­ru­men­tą su au­si­nė­mis, kad ga­lė­tų ir va­ka­rais gro­ti.

– Jū­sų dar­bas tur­būt ati­ma daug lai­ko. Ar lie­ka lai­ko lais­va­lai­kiui, kaž­ko­kiam po­mė­giui?

– Ma­no dar­bas yra ir ma­no ho­bis. Daž­nai į mo­kyk­lą atei­nu 8 va­lan­dą ry­to ir išei­nu 8 va­lan­dą va­ka­ro. Jei­gu kaž­ko ne­sus­pė­ja­me su mo­ki­niais pa­da­ry­ti, atei­na­me ir šeš­ta­die­nį ar­ba sek­ma­die­nį.

Nors ma­no duk­ra ir sū­nus ne­si­skųs­da­vo, kad ma­ma nuo­lat dar­be, bet jau­čiu tru­pu­tį kal­tę prieš juos. Rei­kė­jo dau­giau lai­ko skir­ti.

Ma­nau, kad mo­te­ris tu­ri dau­giau lai­ko pra­leis­ti na­muo­se ne­gu dar­be. Aiš­ku, dar­bas rei­ka­lin­gas, rei­kia sa­ve rea­li­zuo­ti, bet ne­ga­li­ma nu­skriaus­ti šei­mos. Vai­kas pir­miau­sia au­ga šei­mo­je ir iš jos vis­ką at­si­ne­ša. Šei­ma – pa­grin­di­nė ląs­te­lė, ku­rią tu­ri­me sau­go­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vil­niu­je, Val­do­vų rū­muo­se, vy­ku­sio­je 2016 me­tų mo­ky­to­jų pa­ger­bi­mo šven­tė­je akor­deo­no mo­ky­to­ja eks­per­tė Ma­ry­tė Mar­ke­vi­čie­nė do­va­nų ga­vo ne tik pre­mi­ją, pa­dė­kos raš­tą ir Me­tų mo­ky­to­jo ženk­le­lį, bet ir stik­lo meist­rų pa­ga­min­tą sie­ni­nį laik­ro­dį, ku­ris pa­puoš jau­kią mo­ky­to­jos kla­sę.

Me­tų mo­ky­to­ja Ma­ry­tė Mar­ke­vi­čie­nė: „Šis ap­do­va­no­ji­mas džiu­gus mums vi­siems, ku­rie šian­dien mo­ko­me vai­kus mu­zi­kuo­ti. Tai pa­ro­do, kad mū­sų dar­bas yra ma­to­mas, rei­ka­lin­gas ir reikš­min­gas.“