Naujausios
Miestą kuria ne pastatai, o žmonės
Dizaineris, Šiaulių universiteto dėstytojas Vilmantas Dambrauskas Gardine, Baltarusijoje, pristato fotografijų parodą „Mano miesto portretai“. Gruodį ši paroda bus parodyta ir Šiauliuose – po rekonstrukcijos atidarytame Šiaulių fotografijos muziejuje. Vilmantas sako, kad būti „ to paties kaimo fotografu“ yra didžiulė garbė.
Irena BUDRIENĖ
irena@skrastas.lt
„Dvasinis kaimas“
Vilmantą Dambrauską pristatyti savo fotografijų parodą „Mano miesto portretai“ Baltarusijoje, Gardine, pakvietė garsus tos šalies grafikas Jurij Jakovenko. Jį nustebino, kad šiauliečio menininko darbuose žinomi Šiaulių žmonės rodomi netikėtu kampu – pavyzdžiui, ŠU profesorius, Menų fakulteto dekanas Vaidotas Janulis skaldo malkas.
– „Mano miesto portretams“ fotografuojate žinomus Šiaulių žmones. Kas buvo pirmas?
– Pradėjau nuo skulptoriaus profesoriaus Aloyzo Toleikio. Prisimenu sėdėjau vasaros kavinėje, o profesorius ėjo pro šalį. Pamaniau, kad būtų gerai jį nufotografuoti. Pats nedrįsau A. Toleikio užkalbinti, tai už mane padarė kolega Petras Rakštikas. Po to fotografavau profesorių Vytenį Rimkų.
Aš fotografuoju ne todėl, kad šie žmonės – žymūs, žinomi, o todėl, kad jie yra iš mano aplinkos – tie, su kuriais dirbu, bendrauju. Fotografuojant atsirado platesnis suvokimas: būti „to paties kaimo fotografu“ yra didžiulė garbė. Na, ne kaimo (šypteli). Fotografuoju dvasinį miestą kuriančius žmones. Jie miestą ir daro miestu.
– Kokių privilegijų suteikia „to paties kaimo fotografo“ statusas?
– Miesto garsenybių istorijas žinai ne iš žurnalų puslapių. Žinai tas istorijas kitokias, gal pats esi dalyvavęs jose. Marijoną Mikutavičių fotografuotum kitaip, nes vadovautumeisi šablonais, kuriuos perskaitei.
Su savos aplinkos garsenybėmis atsiranda visai kitas ryšys – dirbant su jais susikuria savotiškas dvasinis kaimas. Pavydžiu pats sau, kad galiu daryti tai, ką noriu.
Kartu pasitikrinu, ko esu vertas – juk aš kviečiu, o jie ateina pas mane į studiją. Štai profesorius Vytenis Rimkus sakė: „Ačiū, antrąkart gyvenime dalyvavau fotosesijoje. Pirmąkart buvau devynerių, kai tėvas Kaune nusivedė į fotoateljė“. Supratau, kad kuriančių žmonių niekas neskuba fotografuoti. Jeigu esi žurnalo žmogus – „brendas“ – tave fotografuoja...
O šie mūsų mohikanai išeina ir išeis. Labai gailiuosi, kad nespėjau nufotografuoti aktoriaus Prano Piauloko, kitų žmonių, kurių nebėra.
Neseniai sužinojau, kad mano mama irgi buvo modelis. Miestelio fotografas prašydavo jos, pasipuošusios skrybėlaite, pozuoti fotoateljė iškabai.
Dalykai, kurie bukina
– Ar portretai persmelkti nostalgijos?
– Šis ciklas žiauriai nostalgiškas. Net kėdės, ant kurių fotografuoju savo herojus – senoviškos, stovėjusios dar senelių namuose. „Mano miesto portretai“ pasakoja apie gerąjį pasaulį „iki interneto“.
Apie senąją kartą – ne tik apie kūrėjus, bet ir kovotojus, gyvenusius gūdžiais sovietiniais laikais. Profesorių Vytenį Rimkų ne kartą vedė sušaudyti, o jis iki šiol gyvas, dalyvauja miesto visuomeniniame gyvenime. Ir daugiau yra tokių žmonių – legendų. Tai – jautresnė, tikrai matanti ir daug suvokianti karta.
Internetas užbaigė tą gerąją epochą. Didesnės apgavystės kaip internetas žmonijos istorijoje nebuvo. Atsiradęs tam, kad padėtų bendrauti, iš tikrųjų sukūrė vienišų žmonių armiją. Namuose prie facebook-o su kotletu sėdintis internautas tampa tobulu vartotojiškos visuomenės nariu – vartotoju.
Dar vienas bukinantis reiškinys – televizija. Neseniai atradau, kad normaliai gyventi galiu tik atsisakęs cigarečių, alkoholio, mėsos ir televizijos.
Terapija
– Nuo ko prasideda jūsų fotosesija? Ar yra koks nors ritualas?
– Nepuolu fotografuoti ką tik pro fotostudijos duris įžengusiojo, nors jį ir gerai pažįstu. Sėdam, pakalbam, išgeriam arbatos. Bendravimas tarsi nubraukia dulkes, kurias jis atsinešė iš miesto – rūpesčius, mintis apie suplanuotus darbus ir panašiai.
Fotosesija būna kaip pokalbio tąsa, o portrete užfiksuojama būsena, į kurią žmogus įeina bendraudamas. Kartais prašau fotografuojamųjų užsimerkti, tada jie tarsi atsijungia nuo šio išorinio pasaulio.
Fotosesija yra dviejų žmonių bendravimas, gana intymus dalykas. Dingsta kameros ar tariamo nefotogeniškumo baimė.
Vilius Puronas sakė: „Niekas tokio manęs nematė, aš pats savęs tokio nesu matęs“. Nors sąmoningai ypatingų savo herojų būsenų neprovokuoju. Vienas iš jų tai, kas vyksta fotosesijos metu, pavadino fototerapija.
Gal taip ir yra? Blogai pasijutusios moterys dažnai vaikšto po parduotuves, gal geriau darytųsi fotosesiją? Ne tam, kad afišuotųsi ar rodytųsi, o kad pasijustų geriau.
Nelaiko savęs fotografu
– Kiek šio ciklo portretų sukūrėte?
– Esu nufotografavęs 50 žmonių, bet ne visi portretai pateko į parodą. Nustebau, kad Šiauliuose yra tiek daug įdomių, kuriančių asmenybių.
Paroda Gardine lyg tramplinas, repeticija – gruodžio mėnesį ji bus pristatyta Šiauliuose, po rekonstrukcijos atidarytame Fotografijos muziejuje. Tikiuosi, kad ateis ir mano fotografijų herojai – profesoriai Aloyzas Toleikis ir Vytenis Rimkus, fotografai Ričardas Dailidė, Algirdas Musneckis, Aleksandras Ostašenkovas, Rolandas Parafinavičius. Jie nuotraukų nematė, todėl vis klausia, kada bus paroda.
– Kodėl „Mano miesto portretuose“ tiek daug žinomų Šiaulių fotografų veidų?
– Ant šių žmonių laikosi Šiaulių fotografija. Be to, fotografus rinkausi gana sąmoningai, kad savyje nuslopinčiau vidinę abejonę. Nesu fotografas, aš – dizaineris. Nebijau nerti į fotografijos vandenį, o jeigu bus priekaištaujančių, sakysiu „sorry, aš – ne fotografas“. Tuo ciklu nieko nenoriu įrodinėti – tiesiog darau savo išjaustus dalykus.
Mano kelias link fotografijos labai natūralus. Sritys, kuriose dirbu – dizainas ir reklama itin susijusios su fotografija. Pradžioje dirbau kartu su fotografais, o vėliau fotografuoti pradėjau pats. Suvokiau: kitas žmogus, kad ir kaip kantriai paaiškinčiau užduotį, negali tobulai atskleisti mano, kaip dizainerio, sumanymo. Dabar viską darau pats – ir fotografuoju, ir kuriu dizainą.
Tik grožio nepakanka
– Jūsų fotografijų herojai – tik menininkai ir fotografai?
– Kad ir kaip įdomu buvo fotografuoti solidžius, daug nuveikusius kūrėjus, norėjau daugiau šarmo. Todėl šalia garsių rimtų vyrų atsirado ir jaunų merginų. Jos irgi yra menininkės, kūrėjos, tik pradedančios savo kūrybinį kelią, todėl į šią parodą pateko lyg avansu. Moterų portretai parodai suteikia žavesio.
Šalia atsiranda patirtis, vyriška branda ir jaunatviškumas, švytėjimas.
Tokiu švytėjimu mane nustebino šachmatininkė Viktorija Čmilytė. Nemoku šio reiškinio įvardinti kitaip – eina gatve ir švyti.
Kai V. Čmilytė atėjo į studiją pozuoti „Mano miesto portretams“ susidarė įspūdis, kad ją pažįstu jau šimtą metų, nors anksčiau jos nepažinojau.
– Kartais gajus stereotipas, kad moteriai dideli pasiekimai nebūtini, užtenka būti gražiai...
– Gal užtektų, kad mergina būtų tik graži, bet ar tai būtų įdomu? „Mano miesto portretams“ pozavusios merginos – studentės, jaunos kūrėjos ir tikrai yra nemažai pasiekusios, atidariusios ne vieną parodą.
Eilinė gražuolė fotografijose nori atrodyti gerai, kad jas galėtų įsikelti į facebook-ą. Menininkė nuotraukoms kelia kur kas aukštesnius reikalavimus.
– Ar parodą „Mano miesto portretai“ galima vadinti reprezentacine?
– Esame įpratę, kad miestas pristatomas kaip gražių vietų ir pastatų rinkinys. Bet yra ir kitas miestas – tai žmonės, atstovaujantys tam tikrai epochai. Būtų gražu, kad šalia portretų gimtų ir maži esė – ką šie kuriantys žmonės mąsto.
Iki parodos atidarymo Šiauliuose ketinu ir toliau fotografuoti, o portretus parodai kruopščiai atrinkti. Gal pavyks ir katalogą išleisti.
Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.
AUTOPORTRETAS: Vilmantas Dambrauskas save taip pat priskiria dvasinį miesto veidą kuriantiems žmonėms.
ŠVYTĖJIMAS: Garsi šiaulietė šachmatininkė Viktorija Čmilytė ciklo „Mano miesto portretai“ autorių Vilmantą Dambrauską nustebino nuoširdžiu bendravimu ir vidiniu švytėjimu.
MATYMAS: „Kartais prašau fotografuojamų žmonių užsimerkti, tada jie tarsi atsijungia nuo šio išorinio pasaulio“, – pasakojo Vilmantas Dambrauskas. Nuotraukoje – Remigijus Ruokis.
VEIDAS: Šiaulių dramos teatro aktorius Dalius Jančiauskas – vienas iš ciklo „Mano miesto portretai“ veidų.
