Naujausios
Ministras nori atsiprašyti kultūros darbuotojų už mažiausias algas
Kultūros tarybos įstatymas – tarytum pagalys, kurį atbuvęs Seimas pakišo Kultūros ministerijai, palikdamas ją be finansinių resursų, o ministrą Šarūną Birutį – be kultūros valdymo instrumentų. Tačiau ministras turi vilties sėkmingai dirbti net tokiomis sąlygomis: „Jeigu darbai, kuriuos esu numatęs, pasirodys neišjudinami, tą pačią dieną paliksiu ministeriją, nes gaišti savo laiko nematau prasmės“.
 |
| Kultūros ministras Šarūnas Birutis ELTA nuotr. |
– Gal jau pavyko apšilti kojas ministro kėdėje? Gal net norėtumėt kuo pasidžiaugti? O gal atsiprašyti, kaip ministras L.Linkevičius, kad ligi šiol mūsų abėcėlė vis dar be lenkiškų raidžių?
– Galėčiau atsiprašyt tik kultūros darbuotojų už savo pirmtakus, už Vyriausybę, už valstybės vyrus ir moteris, kad viešajame sektoriuje jų atlyginimai yra mažiausi. Dėl kažkokių priežasčių tas apsileidimas arba kultūros sektoriaus nuvertinimas yra labai didelis. Aš kalbu ne apie metus ar dvejus praėjusius metus, bet apie visus 20 Nepriklausomybės metų. Dėl to apgailestaudamas sakau, kad dėsime visas pastangas padėčiai pakeisti. Mus labai liūdina, kad dalis kultūros darbuotojų pereina į švietimo sferą, kur atlyginimai didesni, – juk tiek čia, tiek ten reikia aukštos kvalifikacijos specialistų.
– Tai pagrindinis dalykas, ko kultūros žmonės prašo jūsų?
– Problemų yra daug ir prašymų yra labai įvairių. Didžioji dalis prašytojų ateina pinigų. Tai aš visiems pasakau, kad ministras pinigų neturi, o kiek turi savų, jų neužteks, kad visas kultūros laukas būtų prisotintas. Kultūra vienintelė sritis Lietuvoje, kuri nėra gavusi ES struktūrinės paramos, tai mane stipriai stebina ir labai nuvilia. Tiesiog visos valstybės iš ES lėšų susitvarkė savo kultūros infrastruktūrą. Jeigu 60 savivaldybių su daugybe infrastruktūros objektų (centrų, bibliotekų, muziejų ir pan.) iš viso skiriama devyniolika su trupučiu milijono metams, tai jais galima tik kai ką palopyt, pataisyt ir nieko neužbaigti iki galo. Paimkim, pavyzdžiui, Kretingos biblioteką: buvo patvirtinta ir sąmata apie 14 milijonų, ir projektas, pradėti darbai, investuota daugiau kaip keturi milijonai, o šiemet teskirta 400 000 litų. Nesunku apskaičiuoti, kad tokiomis investicijomis biblioteką statysime dar ketvirtį amžiaus, kitaip tariant, pūdysime ir niekada nepastatysime. Kitas pavyzdys: Vyriausybė patvirtino tiek muziejų, tiek bibliotekų modernizavimo programas, tačiau jos visiškai nebuvo pagrįstos finansiniais resursais. Todėl turint galvoje sunkią Lietuvos biudžeto situaciją ir nemąžtančias socialines reikmes, mums reikia apsispręsti: arba tęsti ką pradėjome, arba tas programas užbraukti (nežinau, kas tai pasakys garsiai, bet kažkas turi pasakyt). Ir jei mes artimiausiu metu kaip visuomenė, kaip valstybė neapsispręsim kultūros naudai, dalį kultūros mums teks laidoti ir laidoti...
– Teisingai suprantu: jei rastųsi laisvas milijonas, jį skirtumėt, tarkim, paveldui gelbėti, o ne moderniškam spektakliui demonstruoti?..
– Pasirinkimo mes net neturime. Mes turime didžiulę atsakomybę ir būtinybę, nes ateities kartos mums delsimo neatleis. Kultūros paveldą galime prarasti amžiams, paskui jokie milijardai jo nebeprikels. Kultūra nėra vien pasilinksminimai ar tik šventės, kultūra yra mūsų istorija, mūsų identitetas, mūsų paveldas, mūsų esybė, kaip tautos. Nes jei prarandam kultūrą, kaip valstybė mes prarandam savo šaknis, stuburą, todėl manau, kad delsti pražūtinga. Kai kalbam apie emigraciją tik kaip ekonominę, negaliu sutikt, – emigracija dažnai kyla ir iš nusivylimo valstybe. O pasididžiavimą savo valstybe mums gali įdiegti tik istorija ir plačiąja prasme kultūra.
– Neseniai paviešintas parlamentaro V.Stundžio puolimas dėl neva neskaidriai skirstomų ministerijos lėšų leidžia įtarti apie jums daromą spaudimą.
– Yra nekorektiškų politikų, nebijau to pasakyt, kurie patys pridarė bėdų ir, žinodami tas bėdas, arba tas bombas, kurias paliko, vėliau bando save politiškai sureikšminti ir skelbti pavojų ten, kur jo iš tiesų nėra. Jeigu kas nors mato kokių nors pavojų, prašom, ministerija atvira ir dialogams, ir kritikai, ir pastaboms, ir pasiūlymams, bet nežinant tikros padėties skleisti gandus yra ne tik nekorektiška, bet ir amoralu. Apie tai kalbėjom ir su Kultūros ir meno taryba, ir visi puikiai žino, kokia yra situacija.
– Žurnalistams sakėte apgailestaująs dėl kazuso, kai ministerija lyg ir nebegali skirstyti lėšų, o šiuos įgaliojimus perėmusios Kultūros tarybos dar nėra. Turėtume suprasti, kad Kultūros tarybos įstatymą, dėl kurio patekote į keblią padėtį, laikote klaida?
– Ne, galvočiau, kad įstatymas pozityvus dalykas, bet jo realizavimo terminai buvo numatyti, negalėčiau sakyt, kad tyčia, bet neapgalvotai. Spalio mėnesį buvo priimtas Kultūros tarybos įstatymas, o jau sausį taryba turi dirbt. Kažkas galvoja, kad galima mostelt burtų lazdele, ir atsiras nauja institucija su savo administracija, taisyklėmis, – taip nebūna. Tai nėra tik 10 žmonių komandos surinkimas, tai visiškai naujos institucijos įsteigimas nuo patalpų iki paraiškų priėmimo ar lėšų skirstymo tvarkos. Arba įstatymo kūrėjai gyvena iliuzijų pasaulyje, arba gyvenime nieko panašaus nėra darę. Kadangi pats esu daug dirbęs administruojant ir projektus, ir kadaise verslą, žinau, kad nėra paprasta kurti institucijas, ypač tas, kurios turės valdyti gana didelius finansus.
– Jūsų pirmtakas A.Gelūnas irgi kalbėjo, kad Kultūros taryba – modernus reikalas, bet deramai taip ir nepaaiškino, kam tokiu atveju reikalingas kultūros ministras?
– Šiuo klausimu mes turėtume surengti diskusiją. Kultūros ministerija šiuo atveju lieka be jokių savo programų, be jokių finansų, išskyrus atlyginimams ir radiatorių pašildymui. Neabejoju, kad neturint finansinių svertų labai sunku formuoti bet kokią politiką, todėl aš norėčiau įstatymo kūrėjų paklaust apie jų įsivaizduojamą modelį. Palikti Kultūros ministeriją nuogą, be jokių finansinių lėšų ir be įtakos, išskyrus tai, kad ministras gali Kultūros tarybos pirmininką pasiūlyt, mano supratimu, yra pavojinga, bet mes tai išbandysime ir, manau, vis tiek atrasime būdų, kaip veikti sėkmingai ir gerai.
– Juk labai patogu, kai nuo ministro nutraukiama atsakomybė.
– Matot, aš ne tas ministras. Gyvent be atsakomybės būtų laiko gaišimas, o man laikas brangus ir aš gyvenime turiu ką veikti. Mes bandysime perduot Kultūros tarybai buhalteriją, o kultūros politikos formavimo svertus palikti Vyriausybėje. Juk atsakomybė už tai tenka Vyriausybei ir jos ministrams. Mes sugalvosim, kaip tai padaryt teisingai, tvarkingai, skaidriai, viešai, ir, mano supratimu, vien tai, kad jau dabar daugelį problemų sprendžiam tardamiesi su kultūros visuomene, o ne biurokratų kabinetuose, padės mums atrasti glaudų dialogą ir nuveikti darbus, kurie būtini kultūrai.
– Ministre, jums perėjo ir teatras, kuris buvo paliktas mirti, – turiu galvoje konfliktą J.Miltinio dramos teatre. Kas bus su juo?
– Yra ir daugiau teatrų, paliktų mirti, tiktai niekas garsiai apie tai nekalba. Klaipėdos dramos teatras jau daug metų kaip uždarytas, rekonstruojamas, ir jei valstybė kasmet jam skirs tiek lėšų, kiek šiems metams numatė buvusi Vyriausybė, mes mažiausiai dar penkerius metus tvarkysim tą teatrą, bet per tą laiką gali trupės ir nelikti. Teatras nėra sienos, tai pirmiausia kolektyvas, ir kolektyvas yra demoralizuojamas. Aš nesakau, kad valstybė, sakau, kaip kai kurie politikai, kurie atsakingi už finansus, mąstė ar nemąstė ir kaip jie paliko Klaipėdos teatrą žlugti. Ir Klaipėdos muzikinis teatras tokioj pačioj situacijoj. Panevėžio dramos teatre kiek kitokia padėtis, sienos ten dar pusėtinos. Aišku, konfliktas, kuris yra įsisenėjęs, nėra lengvai išsprendžiamas, ir kuri pusė teisi, šiandien aš nepasakyčiau, – ir viena, ir kita daro daug klaidų, turi per daug, na, perdėtų, netgi liguistų ambicijų. Kompromiso neradimas rodo tam tikrą sustabarėjimą ir kolektyvo, ir jo vadovo. Kita vertus, kai kurie mūsų teatro kolektyvai (nebūtinai šitą teatrą turiu omenyje) yra paveldėję sovietinį mentalitetą. Žmogus, kuris kitados galbūt buvo ir garsus, ir turėjo pavykusių vaidmenų, įsivaizduoja, kad visuomenė, t.y. mes visi, ir šiandien turime mokėti už tai, ką jis tada nuveikė. Aš žiūriu į kitus kūrėjus, pavyzdžiui, jeigu žurnalistas nerašo, jis algos negauna. Kodėl aktorius nevaidindamas nori gauti algą ir labai pyksta, jei kas nors pasiūlo pasiieškoti kito darbo? Kodėl? Ar čia išskirtinė visuomenės dalis, ar ji nenori solidarizuotis su visais piliečiais?..
– Klausausi jūsų su tam tikru nerimu. Gal būtumėt nieko prieš ir valstybės stipendijas menininkams apkarpyti?
– Jokiu būdu. Aš suprantu, kad kūrybos žmonės ne visada turi įkvėpimą ir ne kiekvieną dieną gali kurti, ir visuomenė, suprasdama, kad menininkas yra labai svarbus valstybės gyvenimo kūrėjas, skiria dalį pinigų jam palaikyti. Tik jei parašei jaunystėje vieną knygą, nereikia tikėtis, kad visą gyvenimą tau bus už tai mokama. Kūrėjas irgi turi norėti dirbt ir ieškoti būdų, kaip užsidirbti. Tačiau manau, kad rentos nusipelniusiems menininkams klausimas yra ne tik svarstymo objektas, bet ir siekis.
– Jūsų pirmtakas buvo filosofas ir dailininkas, jūs – ekonomistas ir teisininkas, matote šiuo atžvilgiu kokių nors savo minusų ir, jei matote, kaip manote juos versti pliusais?
– Minusu galima laikyti tai, kad nelabai gerai žinai vieną ar kitą dailininką, nemoki laisvalaikiu ką nors nupiešti ar panašiai, bet valstybės valdyme visos sritys turi būti valdomos pagal suformuotą politiką, remiantis normatyvais, teisiniais dokumentais. Mes galim filosofuoti į valias šitam kabinete ar jame pasistatyti molbertą, bet nuo to kultūros procesai nepajudės iš vietos. Aš manau, kad formuojant politiką, šiuo atveju kultūros politiką, labai svarbu žinot principinius jos formavimo dalykus, o įsigilinti į atskiras sritis padės patarėjai, departamentai, skyriai. Visko vis tiek nuodugniai nesužinosi.
– Viename pirmųjų savo, kaip ministro, pasisakymų akcentavot kalbą, kaip tautos savasties pagrindą. O ką manote dėl lenkiškų rašmenų, taip ir neatsakėte.
– Aš manau, kad reikia įsiklausyti į abi puses, jas suprasti ir kada vieni kitus suprasime, atrasime geriausią sprendimą. Ar lenkiškų rašmenų atsiradimas asmeniniame dokumente būtų kam tragedija? Kitas dalykas vietovardžiai. Mano supratimu, kitais rašmenimis vietovardžiai galimi tik tuo atveju, jei jie yra istoriniai, jei jie yra paveldas, bet nesutikčiau su vertimais.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
