Mirė gyvosios istorijos pradininkė archeologė Birutė Kazimiera Salatkienė

Mi­rė gy­vo­sios is­to­ri­jos pra­di­nin­kė ar­cheo­lo­gė Bi­ru­tė Ka­zi­mie­ra Sa­lat­kie­nė

Va­kar am­ži­ny­bėn išė­jo ar­cheo­lo­gė, mu­zie­ji­nin­kė, dės­ty­to­ja dr. Bi­ru­tė Ka­zi­mie­ra Sa­lat­kie­nė (1951–2018).

Iš Su­val­ki­jos ki­lu­si B. Sa­lat­kie­nė į Šiau­lius at­vy­ko 1974 me­tais. Bai­gu­si Vil­niaus uni­ver­si­te­tą bu­vo pa­skir­ta „Auš­ros“ mu­zie­jaus Is­to­ri­jos sky­riaus ve­dė­ja.

„At­va­žia­vau gal­vo­da­ma: ati­dirb­siu tuos me­tus ir iš­va­žiuo­siu. O kai jau rim­tai su­si­ruo­šiau iš­vyk­ti ar­čiau gim­to­sios Su­val­ki­jos, at­ra­dau Lie­po­rius, ir vis­kas iš­si­spren­dė. Nuo 1990 me­tų tiks­liai ži­no­jau, kad nie­kur iš čia neiš­va­žiuo­siu. Šiau­liuo­se gy­ve­nu be­veik vi­są są­mo­nin­gą, kū­ry­bi­nį gy­ve­ni­mą“, – in­ter­viu „Šiau­lių kraš­tui“ yra sa­kiu­si B. Sa­lat­kie­nė.

Lie­po­rių gy­ven­vie­tės ir ka­pi­ny­no ka­si­nė­ji­mus ar­cheo­lo­gė va­di­no Die­vo do­va­na ir di­džiau­siu nu­veik­tu dar­bu Šiau­liuo­se.

B. Sa­lat­kie­nė be­veik du de­šimt­me­čius ty­ri­nė­jo Kur­tu­vė­nų dva­ro so­dy­bą, iš­lei­do kny­gą „Kur­tu­vė­nų dva­ras: is­to­ri­jos pa­sa­ko­ji­mai“. Ar­cheo­lo­gės dė­ka Kur­tu­vė­nų dva­ro so­dy­ba ta­po vie­na la­biau­siai ar­cheo­lo­giš­kai iš­ty­ri­nė­tų dvar­vie­čių Lie­tu­vo­je.

1989 me­tais B. Sa­lat­kie­nė „Auš­ros“ mu­zie­ju­je įkū­rė Ar­cheo­lo­gi­jos sky­rių ir jam va­do­va­vo iki 1998 me­tų.

Ar­cheo­lo­gė įvar­di­ja­ma gy­vo­sios is­to­ri­jos pra­di­nin­ke Lie­tu­vo­je, ak­ty­via jos pro­pa­guo­to­ja.

„Tau­ti­nę kul­tū­rą, so­cia­li­nę ta­pa­ty­bę rei­kia nuo­lat ug­dy­ti. Is­to­ri­nis ta­pa­tu­mas žmo­gui tu­ri bū­ti ro­do­mas vis ki­to­mis for­mo­mis, kad jis iš tik­rų­jų jaus­tų­si šios že­mės gy­ven­to­jas, o ne bū­ty­bė be lai­ko ir be erd­vės“, – yra sa­kiu­si B. Sa­lat­kie­nė.

B. Sa­lat­kie­nė bu­vo ap­do­va­no­ta Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos pre­mi­ja už mu­zie­ji­nin­kys­tės ir res­tau­ra­ci­jos dar­bus. Ji – Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Pe­lik­so Bu­gai­liš­kio pre­mi­jos lau­rea­tė. Šią pre­mi­ją lai­kė pa­čiu aukš­čiau­siu gy­ve­ni­me ap­do­va­no­ji­mu.

1998 me­tais B. Sa­lat­kie­nė pra­dė­jo dirb­ti Šiau­lių uni­ver­si­te­te. 2007 me­tais ap­gy­nė Hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją „Ge­le­žies me­ta­lur­gi­ja Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je iki XIII am­žiaus. Ar­cheo­lo­gi­jos duo­me­nys“.

Prieš tre­jus me­tus pa­klaus­ta, ko­kią ma­to Šiau­lių atei­tį, B. Sa­lat­kie­nė sa­kė: „Iš pri­gim­ties esu op­ti­mis­tė, ma­kab­riš­kų min­čių, kad Šiau­liai iš­si­vaikš­čios, už­da­rys uni­ver­si­te­tą, liks pro­vin­ci­jos lik­tar­na, ne­tu­riu. Vi­suo­met gal­vo­ju kaip ka­rei­vis Švei­kas: „Vis tiek kaip nors bus. Taip ne­bū­na, kad nie­kaip ne­bū­tų.“

„Šiau­lių kraš­to“ inf.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Bi­ru­tė Ka­zi­mie­ra Sa­lat­kie­nė moks­li­niu, kū­ry­bi­niu, pe­da­go­gi­niu dar­bu pra­tur­ti­no Šiau­lių ir Lie­tu­vos is­to­ri­ją.