„Mirties zonoje“ gyvenimas kitoks

„Mir­ties zo­no­je“ gy­ve­ni­mas ki­toks

Neiš­si­gan­du­sie­ji ra­dia­ci­jos iki šiol gy­ve­na zo­no­je, kur 1986 me­tų ba­lan­džio 26-ąją spro­go bran­duo­li­nis reak­to­rius ket­vir­ta­ja­me Čer­no­by­lio  (Uk­rai­na) ato­mi­nės elekt­ri­nės blo­ke. Net­ eks­kur­si­jos ren­gia­mos. Tik va­do­vau­ja­ma­si čia tai­syk­lė­mis: jo­kių ne­rei­ka­lin­gų veiks­mų, pri­si­lie­ti­mų, nu­kly­di­mų. Nep­la­nuo­tas žings­nis – ir ra­dia­ci­jos nor­ma ga­li šok­ti tūks­tan­čius kar­tų.

Šiau­lių J. Ja­no­nio gim­na­zi­jos fi­zi­kos mo­ky­to­jos Va­len­ti­na Ra­ku­žie­nė ir Ire­na Šau­ly­tė rugp­jū­čio pa­bai­go­je kar­tu su ko­le­go­mis fi­zi­kais iš ki­tų ša­lies mies­tų ap­lan­kė už­draus­tą­ją zo­ną ir ne­tgi pa­sto­vė­jo gre­ta spro­gu­sio reak­to­riaus sar­ko­fa­go.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Trys žie­dai – ap­sau­gai

Paš­ne­ko­vės sa­ko, kad ka­dais ko­ne mir­ti­mi dvel­kęs žo­dis „Čer­no­by­lis“ po eks­kur­si­jos įga­vo vi­sai ki­to­kią spal­vą: da­lis uk­rai­nie­čių su­grį­žę į ra­dia­ci­jos nu­siaub­tas gim­tą­sias vie­tas ir čia sėk­min­gai gy­ve­na.

Tie­sa, Čer­no­by­lis te­bė­ra izo­liuo­tas – iš vi­sų pu­sių 30 ki­lo­met­rų spin­du­liu ap­sup­tas me­ta­lo ir spyg­liuo­tos vie­los tvo­ra. Bet ga­vus lei­di­mą bei praė­jus dau­gy­bę pa­tik­ros pro­ce­dū­rų, už­da­rą­ja va­di­na­mą Čer­no­by­lio zo­ną ga­li­ma ap­žiū­rė­ti sa­vo aki­mis.

Vi­sa už­da­ro­ji te­ri­to­ri­ja su­skirs­ty­ta į tris žie­dus – žie­das žie­de. Kiek­vie­nas ap­juo­sęs ra­dioak­ty­vu­mu vis ag­re­sy­ves­nę te­ri­to­ri­ją. Tre­čia­sis žie­das juo­sia Pri­pe­tės mies­te­lį ir spro­gu­sios Čer­no­by­lio ato­mi­nės elekt­ri­nės apy­lin­kes.

Įva­žia­vus pro pir­mą­ją Čer­no­by­lio zo­ną juo­sian­čią tvo­rą, eks­kur­si­jos da­ly­vius pa­si­tin­ka ap­sau­ga – ke­liau­to­jai iš­ri­kiuo­ja­mi prie au­to­bu­so, tik­ri­na­mi do­ku­men­tai.

To­kia pro­ce­dū­ra dėl to, kad uk­rai­nie­čiai, iš­gy­ve­nan­tys ka­ro lai­ką, la­bai bai­mi­na­si te­ro­ris­tų. Be to, pa­sta­ruo­ju me­tu į ap­leis­tus pa­sta­tus vis daž­niau įsi­su­ka va­gys.

Vi­so­je už­da­rojo­je zo­no­je ne­leis­ti­na jo­kia ūki­nė veik­la, drau­džia­ma me­džio­ti. O me­džio­ti iš­ties bū­tų ką: per dau­giau nei 30 me­tų gam­ta čia pa­da­rė sa­vo.

Kaip lie­tu­viams tei­gė su­tik­ti uk­rai­nie­čiai, pa­si­ro­dė ne­tgi tos gy­vū­nų veis­lės, ku­rios jau se­niai bu­vo iš­ny­ku­sios. Į Čer­no­by­lį, vien tam, kad bū­tų iš­sau­go­ta veis­lė iš Azi­jos at­vež­ti ne­tgi Prže­vals­kio ark­liai – pa­ma­čius jų pul­ką vaiz­das pri­bloš­kian­tis.

Nie­ko ne­lies­ti ran­ko­mis, ne­lip­ti ant sa­ma­nų, ant smul­kių ak­me­nu­kų, ant vis­ko, kur ga­lė­tų bū­ti nu­sė­du­sios iš spro­gu­sio reak­to­riaus iš­spjau­tos ra­dioak­ty­vios gra­fi­to dul­kės – to­kius nu­ro­dy­mus eks­kur­si­jos da­ly­viai ga­vo iš gi­dų ir ap­sau­gos.

„Mums juo­kais ir rim­tai sa­ky­ta, kad jei­gu už­lip­si­me ant ra­dioak­ty­vios dul­ke­lės, teks pa­lik­ti ba­tus, jei at­si­sė­si­me – išei­sim be kel­nių, jei at­si­ger­sim – teks iš­bū­ti ap­sau­gos po­ste, kol ra­dia­ci­ja pa­si­ša­lins“, – pa­sa­ko­ja V. Ra­ku­žie­nė.

Pir­ma sto­te­lė: „Du­ga 2“.

Mo­ky­to­jų žo­džiais, gy­ve­ni­mas pir­mo­jo­je už­da­ro­je zo­no­je vyks­ta: dir­ba pa­rei­gū­nai, į sa­vo na­mus su­grį­žę kai ku­rie gy­ven­to­jai, vei­kia par­duo­tu­vės, mo­kyk­los.

Šio­je zo­no­je te­bes­tūk­so ir vie­na iš di­džiau­sių So­vie­tų Są­jun­gos pa­slap­čių – ra­dio­lo­ka­ci­nės an­te­nos „Du­ga 2“. Tai Čer­no­by­lio zo­no­je vei­kęs 40 mi­li­jo­nų va­tų ga­lin­gu­mo ant­že­mi­nis jo­nos­fe­ros ra­da­ras, ko­ne vie­no ki­lo­met­ro il­gio im­tu­vo an­te­nų komp­lek­sas, ka­dais skir­tas šni­pi­nė­ti. Sig­na­las bu­vo gir­di­mas vi­so­je pla­ne­to­je. Dėl jam bū­din­go ka­li­mo, sig­na­las ga­vo „Ru­siš­ko ge­nio“ var­dą.

V. Ra­ku­žie­nei pa­si­ro­dė keis­ta, kad dau­ge­lis an­te­nų vis dar li­ku­sios nė tru­pu­čio ne­su­rū­di­ju­sios.

Eks­kur­si­jos po Čer­no­by­lio zo­ną da­ly­viams bu­vo pa­sa­ky­ta, kur tų grės­min­gai at­ro­dan­čių an­te­nų te­ri­to­ri­jo­je ga­li­ma ei­ti, o kur ra­dia­ci­nis fo­nas ga­lė­tų bū­ti smar­kiai pa­di­din­tas ir dėl to kenks­min­gas.

Ne­ga­li­ma – smal­su. Ra­dio­met­rais ap­si­gink­la­vę fi­zi­kai kyš­te­lė­jo no­sį ir ten, kur pa­pras­tos eks­kur­si­jos da­ly­vis ne­bū­tų išd­rį­sęs. Taip lie­tu­viai įsiam­ži­no SSSR di­džio­sios pa­slap­ties – komp­lek­so val­dy­mo cent­rą, mo­ky­mo kla­ses, tie­sa, pa­sta­te įran­gos jau ne­bė­ra.

Pa­sak V. Ra­ku­žie­nės, ta­ry­bi­niais me­tais šis gran­dio­zi­nis „šni­pi­nė­ji­mo“ komp­lek­sas bu­vo įvar­di­ja­mas kaip pio­nie­rių sto­vyk­la. Ne vi­siems bu­vo ži­no­ma tik­ro­ji šios už­da­ros te­ri­to­ri­jos ir an­te­nų raiz­ga­ly­nės vie­ta.

Esą ne­tgi Čer­no­by­lio ato­mi­nė elekt­ri­nė da­lį elekt­ros ga­min­da­vo bū­tent šiam komp­lek­sui iš­mai­tin­ti.

Vė­liau moks­li­nin­kai tir­da­mi, bran­duo­li­nio reak­to­riaus spro­gi­mo prie­žas­tis tarp dau­ge­lio spė­ja­mų prie­žas­čių už­si­mi­nė ir dar apie vie­ną, esą spro­gi­mas ga­lė­jo įvyk­ti su­ri­zi­ka­vus di­din­ti reak­to­riaus, ap­rū­pi­nu­sio „Du­ga 2“ ener­gi­ja, ga­lin­gu­mą.

Sto­te­lė: Pri­pe­tė

Aukš­ta me­ta­li­nė tvo­ra su spyg­liuo­ta vie­la. Lie­tu­vius vėl pa­si­tin­ka ap­sau­ga. Ir vėl ten­ka praei­ti pa­tik­rą. De­le­ga­ci­jos prie­ky­je ei­na pa­rei­gū­nas, pa­rei­gū­nas ir ga­le. Pa­sa­ky­ta, kad ga­li­ma ei­ti tik ta­ke­liu, ne­žen­giant nė žings­nio į šo­ną.

Vie­no­je ta­ke­lio pu­sė­je ma­ty­ti va­di­na­ma­sis Ru­da­sis miš­kas, juo­sian­tis ato­mi­nę elekt­ri­nę iš vi­sų pu­sių. Miš­kas sty­ro vi­siš­kai ru­dais, ra­dia­ci­jos pa­žeis­tais me­džiais – ru­di jie li­ko aki­mirks­niu po ava­ri­jos. Miš­ke ra­dia­ci­jos nor­ma vir­šy­ta ke­lis tūks­tan­čius kar­tų.

Įst­ri­go Ko­pa­či kai­mo, bu­vu­sio ar­čiau­siai nuo ava­ri­jos vie­tos, na­mų ka­pi­nės. Po ava­ri­jos ra­dia­ci­jos per­si­gė­ru­sius šio kai­mo na­mus bul­do­ze­riai su­nai­ki­no su­stum­da­mi į gi­lias iš­kas­tas duo­bes ir už­vers­da­mi juos že­mė­mis. Ta­me pa­čia­me kai­me yra ir mi­ni tech­ni­kos ka­pi­ny­nas.

Mir­ties til­tas – už ke­lių šim­tų met­rų nuo elekt­ri­nės. Lie­tu­viai iš gi­dų su­ži­no­jo, kad tuo­jau po ava­ri­jos žmo­nės ėjo ant to til­to žiū­rė­ti vais­kiai tar­si Šiau­rės pa­švais­tės ap­švies­to dan­gaus – jis švy­tė­jo nuo sklei­džia­mos ra­dia­ci­jos. Pas­kui pra­si­dė­jo gais­ras. Dėl to til­tui ir pri­gi­jo pa­va­di­ni­mas – Mir­ties. Ar tarp pa­si­gė­rė­ju­sių šiuo vaiz­du dar yra gy­vų?

Eks­kur­san­tai, nors ir ne­leis­ti­nai, trum­pam ap­si­lan­kė au­ši­ni­mo ka­mi­nų – ne­baig­tų sta­ty­ti reak­to­rių – vie­to­je. Da­bar jie jau irs­tan­tys.

Tu­ris­tų mėgs­ta­ma vie­ta – prie pat sar­ko­fa­gų esan­tys au­ši­ni­mo ka­na­lai, kur plau­kio­ja ke­lia­met­ri­niai ša­mai. Ša­mų dy­dis – ne ra­dia­ci­jos pa­sek­mė, tie­siog jie to­kie užau­ga.

Šer­da­mi ša­mus, lie­tu­viai ne­pra­lei­do pro­gos pa­ma­tuo­ti ir jų ra­dioak­ty­vu­mą – nor­ma ne­vir­šy­ta. Paaiš­kė­jo, kad pa­tys ša­mai, nors ne­ra­dioak­ty­vūs, jų vi­du­je yra pri­si­kau­pę pa­vo­jin­go ce­zio.

Ra­dia­ci­nis fo­nas Pri­pe­tė­je ir dar ar­čiau ato­mi­nės elekt­ri­nės ne­pas­to­vus: štai iš vie­nos lie­tu­vius ve­žan­čio au­to­bu­so pu­sės – nor­ma, o iš ki­tos nor­ma vir­ši­ja­ma šim­tus kar­tų. Po ke­lių met­rų – at­virkš­čiai. Tai vis dėl jau mi­nė­tų ra­dioak­ty­vių ir pa­pras­ta aki­mi ne­ma­to­mų iš spro­gu­sio reak­to­riaus pa­skli­du­sių gra­fi­to dul­ke­lių, su­si­da­riu­sių ra­dia­ci­nių ki­še­nių.

Pri­pe­tė­je iki šiol gy­ven­ti ne­lei­džia­ma. Vis tik čia dir­ba ap­sau­gos pa­rei­gū­nai, ka­ri­nin­kai, čia įreng­ti ir vei­kia van­dens va­ly­mo įren­gi­niai.

Priar­tė­jus per ke­lias­de­šimt met­rų nuo ato­mi­nės elekt­ri­nės, iš to­lo švie­čia nau­ja­sis spro­gu­sio reak­to­riaus sar­ko­fa­gas.

„Reak­to­riaus vi­du­je dirbs ro­bo­tu­kai, ar­dys lie­ka­nas ir iš­si­ly­džiu­sią ma­sę“, – sa­ko V. Ra­ku­žie­nė.

Ap­lin­ka – eks­kur­san­tams

Tre­čią­ja va­di­na­mo­je zo­no­je, pa­sak pa­šne­ko­vių, šian­dien daug kas da­ro­ma tu­ris­tams. Pa­vyz­džiui, užė­jus į dar­že­lio te­ri­to­ri­ją, vie­no­je iš pa­tal­pų, prie pat lan­go be stik­lo, su­vers­tos lo­vos iš me­džio drož­lių plokš­čių – ne­su­pu­vu­sios, šva­rios, ne­su­dū­lė­ju­sios. Ar­ba vai­ko są­siu­vi­niai, va­do­vė­liai vie­no­je iš mo­kyk­lų: neišb­lu­kę, ne­pa­ru­dę, ne­su­lie­ti van­de­niu, neap­dul­kė­ję.

„Nie­kas ma­nęs neį­tikins, kad tie są­siu­vi­niai to­kie pa­tys ir li­ko per 30 me­tų. Va­di­na­si, pa­si­steng­ta dėl eks­kur­si­jų“, – sa­ko V. Ra­ku­žie­nė.

Tei­gia­ma, kad ne­ma­ža da­lis uk­rai­nie­čių, tuo­jau po ava­ri­jos pa­li­kę gim­tą­sias vie­tas, pa­skui su­grį­žo at­ga­lios. Kai ku­rie Čer­no­by­lio dau­gia­bu­čiai šiuo me­tu vėl ap­gy­ven­din­ti. Tuš­ti bu­tai tik tie, ku­rių lan­gai žiū­ri į šiuo me­tu ne­be­vei­kian­čios ato­mi­nės elekt­ri­nės pu­sę – bai­mi­na­ma­si vė­jo, ku­ris at­neš­tų ra­dioak­ty­vias dul­kes.

Na­mi­niai gy­vū­nai – šu­nys, ka­ti­nai – Čer­no­by­ly­je pa­žy­mė­ti spe­cia­liais gel­to­nais že­to­nais – zo­nos gy­ven­to­jai. Lie­tu­vių ra­dio­met­rai ne­pa­ro­do, kad gy­vū­nai yra ra­dioak­ty­vūs.

Tas pa­ts ir su gry­bais – ra­dia­ci­nė nor­ma iš­lai­ky­ta.

Pa­sak pa­šne­ko­vių, nė­ra Čer­no­by­ly­je nei mu­tan­tų, nei šu­nų su tri­mis gal­vo­mis, nei met­ri­nių gry­bų.

Nors vis­kas at­ro­dė sau­gu, mo­te­rys ne­nei­gia, kad keis­to jaus­mo, ap­žiū­rint vie­to­ves, kur su­dau­žy­ti žmo­nių gy­ve­ni­mai, vis tik bū­ta – eks­kur­si­jos ved­liai at­si­mi­nė, kad štai šia­me na­me gy­ve­no jų gi­mi­nai­čiai, į tą dar­že­lį ėjo jie pa­tys, čia ga­zuo­to van­dens au­to­ma­tai sto­vė­jo...

Da­bar ten, ties Pri­pe­te – smar­kiai per tris de­šim­tis me­tų su­ža­lia­vę me­džiai. Kai ku­rie pa­sta­tai iš­si­lai­kę, kai ku­rie dėl ne­prie­žiū­ros su­kri­tę.

„Gy­ve­ni­mo, koks ka­dai­se Čer­no­by­ly­je bu­vo, ten jau nie­ka­da ne­be­bus. Il­gaam­žiai izo­to­pai, įsi­skver­bę į že­mę ga­li iš­lik­ti gy­vy­bin­gi net apie ke­tu­ris tūks­tan­čius me­tų“, – sa­ko V. Ra­ku­žie­nė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių J. Ja­no­nio gim­na­zi­jos fi­zi­kės Va­len­ti­na Ra­ku­žie­nė (kai­rė­je) ir Ire­na Šau­ly­tė sa­vo aki­mis pa­ma­tė Čer­no­by­lio ato­mi­nės elekt­ri­nės reak­to­riaus spro­gi­mo pa­sek­mes.

As­men. nuo­tr.

Spro­gu­sio reak­to­riaus sar­ko­fa­gas.

Di­džio­ji SSSR pa­slap­tis – šni­pi­nė­ji­mo ba­zė „Du­ga 2“

Par­kas Pri­pe­tė­je. Apž­val­gos ra­tą pla­nuo­ta pa­leis­ti 1986 me­tų ba­lan­džio 27 die­ną. Ta­čiau pla­nus su­jau­kė iš­va­ka­rė­se įvy­ku­si ato­mi­nė ava­ri­ja.

For­te­pi­jo­nas bu­vo Pri­pe­tės mu­zi­kos mo­kyk­lo­je – prieš tris de­šim­tis me­tų.

Ru­da­sis miš­kas – toks jis ta­po po ava­ri­jos.

Pri­pe­tė. Gy­ve­ni­mas.