Mo­ki­niams trūks­ta ry­šio su kny­ga ir šei­ma

Mo­ki­niams trūks­ta ry­šio su kny­ga ir šei­ma

Šiau­lių Si­mo­no Dau­kan­to gim­na­zi­jos lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jai me­to­di­nin­kei Lo­li­tai Nar­bu­tie­nei šie moks­lo me­tai jau 23-i. Pe­da­go­gė ma­to jau­ni­mo el­ge­sio ir įpro­čių po­ky­čius. Nors esa­ma daug smalsių ir tiks­lo sie­kian­čių moks­lei­vių, ta­čiau men­kas kny­gų skai­ty­mas ir per daž­nas nau­do­ji­ma­sis tech­no­lo­gi­jo­mis da­ro mo­ki­nius ne­raš­tin­gus ir nu­to­lu­sius nuo žmo­niš­ko­jo tar­pu­sa­vio ry­šio. Mo­ky­to­ja pa­ste­bi ir švie­ti­mo sis­te­mo­s spra­gas.

Dau­man­tė BA­RA­NAUS­KAI­TĖ

daumante@skrastas.lt

Kei­čia­si ver­ty­bės

L.Nar­bu­tie­nė sa­ko, kad as­me­ny­bę da­bar vei­kia ne­ma­žai veiks­nių, ku­rių, pa­vyz­džiui, prieš 20 me­tų ne­bu­vo: emig­ra­ci­ja, iš­ma­nių­jų tech­no­lo­gi­jų po­pu­lia­ru­mas. Da­bar ar­ti­mai jau­no žmo­gaus ap­lin­kai rei­kia pri­skir­ti ne tik šei­mą, drau­gus, bet ir vir­tua­lią erd­vę, ku­rio­je bend­rau­ja­ma dau­giau ne­gu rea­ly­bė­je.

Mo­ky­to­ja ža­vi­si šiuo­lai­ki­nių mo­ki­nių ge­bė­ji­mu grei­tai orien­tuo­tis, ryž­tin­gai veik­ti, no­ru at­vi­rai kal­bė­tis su mo­ky­to­ju.

„Pa­žįs­tu daug jau­nuo­lių, ži­nan­čių, ko sie­kia, ir tik­rai ra­sian­čių sa­vo vie­tą gy­ve­ni­me. Be to, sma­gu, kad jie ge­rai iš­moks­ta bent vie­ną už­sie­nio kal­bą, ge­ba bū­ti ak­ty­vūs ir vie­nin­gi“, – džiau­gia­si mo­ky­to­ja. Šie po­žy­miai tei­kia vil­ties, kad au­ga drą­si ir mo­kan­ti ap­gin­ti sa­vo in­te­re­sus kar­ta. Be to, yra ak­ty­viai spor­tuo­jan­čių mo­ki­nių, dau­ge­lis do­mi­si svei­ka gy­ven­se­na.

Pa­va­sa­rį L. Nar­bu­tie­nė su ko­le­ge G. Špu­kie­ne or­ga­ni­za­vo res­pub­li­ki­nę kon­fe­ren­ci­ją „Šiuo­lai­ki­nio li­tua­nis­ti­nio ug­dy­mo ak­tua­lu­mas, efek­ty­vu­mas ir pro­ble­mos“. Dis­ku­tuo­ta apie šiuo­lai­ki­nį gim­to­sios kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­mą su ko­le­gė­mis iš įvai­rių Lie­tu­vos mies­tų – vi­sur pro­ble­mos tos pa­čios.

Pa­ly­gi­nus su XX am­žiaus pa­bai­gos jau­ni­mu, vie­nas es­mi­nių as­me­ny­bės po­ky­čių – pa­sau­lė­žiū­ra. Šiuo­lai­ki­nis jau­ni­mas žy­miai pra­gma­tiš­kes­nis. „Kai pa­klau­si, ku­ri ver­ty­bė svar­biau­sia, dau­ge­lis at­sa­ko – pi­ni­gai. Nau­dos prin­ci­pu rem­da­mie­si daž­nai jau­nuo­liai ren­ka­si pro­fe­si­ją, tai vei­kia ne­tgi bend­ra­vi­mą, mo­ky­mą­si“, – tei­gia L. Nar­bu­tie­nė. Ji įsi­ti­ki­nu­si, jog anks­čiau daug svar­bes­nės bu­vo dva­si­nės ver­ty­bės.

Skir­tu­mai – dėl laik­me­čio

Mo­ky­to­ja pri­me­na, jog Lie­tu­va prieš 20 me­tų iš­gy­ve­no dva­si­nį pa­ki­li­mą – žmo­nės džiau­gė­si lais­ve: „At­ro­dė, praeis vi­sai ne­daug lai­ko ir vi­si gy­ven­si­me pui­kiai. Vai­kams tai per­si­duo­da­vo, nes kiek­vie­no vai­ko cha­rak­te­rį, mąs­ty­mą vei­kia šei­mos ir sa­vo laik­me­čio pa­sau­lė­žiū­ra“. Tuo­kart mo­ki­niai no­rė­jo grei­čiau užaug­ti, tap­ti sa­va­ran­kiš­ki, jiems la­biau rū­pė­jo ge­rai mo­ky­tis, dau­giau skai­ty­ti.

At­ve­jų, kai pri­va­lo­mų li­te­ra­tū­ros kū­ri­nių mo­ki­niai ne­pers­kai­ty­da­vo, pa­si­tai­ky­da­vo vos ke­li kla­sė­je. Nors ir tuo­met ne vi­siems pa­tik­da­vo pri­va­lo­mo­ji li­te­ra­tū­ra, vai­kai sten­gė­si at­lik­ti už­duo­tis, nes sva­jo­jo įsto­ti į aukš­tą­ją mo­kyk­lą, kon­kur­sai bū­da­vo di­de­li, ga­li­my­bės mo­ky­tis už pi­ni­gus ne­bu­vo.

Bū­tent men­ką skai­ty­mą mo­ky­to­ja įžvel­gia kaip di­džiau­sią mo­ki­nių ydą. Nes­kai­ty­da­mas žmo­gus ne­la­vi­na kri­ti­nio mąs­ty­mo, ne­su­si­ku­ria švie­ses­nio po­žiū­rio į pa­sau­lį, tu­ri skur­dų žo­dy­ną ir to­dėl ne­su­ge­ba pa­ra­šy­ti įdo­mes­nio ra­ši­nio, dis­ku­tuo­ti su­dė­tin­ges­nė­mis te­mo­mis.

Tik­rą skai­ty­mą, ug­dan­tį as­me­ny­bę, vis daž­niau pa­kei­čia in­for­ma­ci­jos paieš­ka – mo­ki­niai nau­do­ja­si te­le­fo­nu, plan­še­te ar kom­piu­te­riu, nes ieš­ko in­for­ma­ci­jos apie kū­ri­nius, užuo­t juos per­skai­tę. „De­ja, la­bai įsi­ga­lė­jęs mąs­ty­mo ste­reo­ti­pas, kad „pa­gūg­lin­siu“ ir vis­ką ra­siu“, – sa­ko mo­ky­to­ja.

Daž­niau skai­to­mos ne kny­gos, o jų ap­ra­šy­mai, straips­niai. Dar­gi daž­nai ne skai­to­ma, o tik per­žvel­gia­ma, kas nau­jo in­ter­ne­te. Ten­ki­na­ma­si „vaiz­de­liais“ pa­mirš­tant, kad nors tai ir sma­gu, bet ne­la­vi­na in­te­lek­to, neug­do kri­ti­nio mąs­ty­mo.

Anot pe­da­go­gės, Lie­tu­vo­je dau­gė­ja mo­ki­nių, tu­rin­čių skur­dų žo­dy­ną, sun­kiai per­skai­to­mą ra­šy­se­ną, da­ro­ma daug ra­šy­bos, sky­ry­bos, kal­bos kul­tū­ros klai­dų. Dau­gė­ja at­ve­jų, kai ne­ge­ba­ma ge­rai pa­ra­šy­ti ra­ši­nio, neiš­lai­ko­mas vals­ty­bi­nis gim­to­sios kal­bos eg­za­mi­nas, nes ne­pa­sie­kia­ma kul­tū­ri­nė bran­da.

Trūks­ta žmo­niš­ko ry­šio

Mo­ky­to­ja pažymi įsi­ga­lė­ju­sį jau­ni­mo mąs­ty­mo ste­reo­ti­pą, esą tech­no­lo­gi­jos di­džiau­sia ver­ty­bė, o in­ter­ne­tas – vie­nin­te­lis dė­me­sio ver­tas ži­nių šal­ti­nis. „De­ja, daug daž­niau in­ter­ne­tas yra ne ži­nių, o pra­mo­gų šal­ti­nis. Nyks­ta gy­vas, nuo­šir­dus san­ty­kis su kny­ga ir net su žmo­gu­mi“, – įsi­ti­ki­nu­si pe­da­go­gė.

L. Nar­bu­tie­nė daž­nai ma­to at­sai­nų bend­ra­vi­mą. Daž­nai jau­nuo­liai, su­sė­dę gre­ta, ne kal­ba­si, o įsi­ste­bei­li­ję į sa­vo te­le­fo­nus: „Ro­dos, jie ša­lia, bet dva­siš­kai ne kar­tu. Kai pa­si­kal­bu su žmo­nė­mis, paaiš­kė­ja, kad ir na­mie pa­na­šiai el­gia­ma­si“.

Mo­ky­to­ja ste­bi­si, kad žmo­nėms rū­pi ne vie­nam su ki­tu pa­bend­rau­ti, o pa­žiū­rė­ti, kas nau­ja so­cia­li­nia­me tink­le. To­dėl ma­žė­ja įsi­jau­ti­mo į ki­to žmo­gaus si­tua­ci­ją, nuo­šir­du­mo.

Taip pat ji pa­ste­bi in­di­vi­dua­liz­mo su­ve­šė­ji­mą ir nyks­tan­tį pla­tes­nį do­ro­vi­nį mąs­ty­mą. Ne­re­tai žmo­gus pla­nuo­ja sa­vo da­bar­tį ir atei­tį gal­vo­da­mas tik apie sa­ve.

„Da­bar daž­nas no­ri do­mi­nuo­ti, no­ri vis­ko, kas ge­riau­sia – sau“, – sa­kė pe­da­go­gė. Jos ma­ny­mu, gal dėl šių prie­žas­čių mo­ki­niai bū­na ne­kant­rūs, el­gia­si aro­gan­tiš­kai, ag­re­sy­vo­kai bend­rau­ja.

Pak­laus­ta apie nau­ją­sias tech­no­lo­gi­jas pa­mo­ko­se, mo­ky­to­ja sa­ko, jog tai rei­ka­lin­ga sai­kin­gai. Nie­kas neį­ro­dė, kad grei­čiau ir ge­riau iš­mo­ky­ti vai­ką gim­to­sios kal­bos ga­li­ma nau­do­jant kom­piu­te­rį, o ne kny­gą ir są­siu­vi­nį. „Ki­ta ver­tus, šiuo­lai­ki­nis pa­sau­lis be iš­ma­nių­jų tech­no­lo­gi­jų sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mas. Tik ne­rei­kia jų idea­li­zuo­ti. Vis­kas ge­rai, kol ne­pra­ran­da­mas sai­kas“, – įsi­ti­ki­nu­si L. Nar­bu­tie­nė.

Ma­ža ar­ti­mų­jų dė­me­sio

Mo­ky­to­ja sa­ko, kad dėl nū­die­nos moks­lei­vių el­ge­sio at­sa­ko­my­bę tu­rė­tų pri­siim­ti ir ar­ti­mie­ji. Per­ne­lyg ma­žai bend­rau­ja­ma šei­mo­je. Ki­ta ver­tus, šei­mos gy­ve­ni­mą vei­kia eko­no­mi­nės bei psi­cho­lo­gi­nės tau­tos gy­ve­ni­mo są­ly­gos.

Anot pe­da­go­gės, daž­nai dė­me­sio sto­ka kom­pen­suo­ja­ma do­va­no­mis, ta­čiau vai­kui rei­kia nuo­šir­džių pa­šne­ke­sių, svar­bu at­sa­ky­ti į jam ky­lan­čius klau­si­mus. Su vai­ku kal­bė­tis bū­ti­na nuo ma­žens, o kar­tais pa­si­da­ry­ti „tik mū­sų“ va­ka­rą – išei­ti pa­si­vaikš­čio­ti, nuei­ti į ki­ną, į spek­tak­lį, mu­zie­jų, baž­ny­čią.

„Vai­kui bū­ti­na pa­ro­dy­ti, kad gy­ve­ni­mo sėk­mę nu­le­mia ne tik ma­te­ria­li­nė ge­ro­vė, kad gy­ve­ni­me yra ne tik pra­mo­gos, bet ir pa­rei­gos. Jis tu­ri jaus­ti, kad jo nuo­mo­nė svar­bi, kad tė­vams ge­ra bū­ti su juo, ta­da ir vė­liau iš­liks tik­ras ar­tu­mas, ir at­si­spir­ti nei­gia­mai įta­kai, iš­gy­ven­ti paaug­lys­tę bus ne­sun­ku“, – sa­ko L. Nar­bu­tie­nė. Ne­su­lau­kęs pa­kan­ka­mai ši­lu­mos iš šei­mos, vai­kas pra­de­da ieš­ko­ti jos ki­tur: paaug­lių kom­pa­ni­jo­se ir vir­tua­lio­je erd­vė­je.

Švie­ti­mo sis­te­mos spra­gos

Mo­ky­to­ja ma­to spra­gų ir švie­ti­mo sis­te­mo­je – nė­ra konk­re­čios stra­te­gi­jos. Kai pra­dė­jo dirb­ti pe­da­go­gės dar­bą, bu­vo ke­ti­na­ma kur­ti tau­ti­nę mo­kyk­lą, ta­čiau ši idė­ja ge­so. Bu­vo par­vež­ta dau­gy­bė nau­jo­vių iš už­sie­nio, jos pri­myg­ti­nai per­ša­mos kaip mo­der­nios ir pui­kiau­sios neat­siž­vel­giant į bū­ti­ny­bę.

Mo­ky­to­ja pa­me­na, jog vie­nu me­tu bu­vo at­si­sa­ky­ta li­te­ra­tū­ri­nio ra­ši­nio, nes ne­va jis ne­ska­ti­na kū­ry­bin­gu­mo. Taip pat ne­li­ko dik­tan­tų, nes ir jie blo­gai – rei­kia tes­tų. At­si­sa­kius ra­ši­nio, mo­ki­niai kū­rė in­terp­re­ta­ci­jas, ku­rios daž­niau­siai bū­da­vo tra­fa­re­ti­nės, nes ne kiek­vie­nas ga­li pa­ra­šy­ti įdo­miai – tam rei­kia ap­si­skai­ty­mo ir ta­len­to. Tes­tai neiš­mo­kė su­vok­ti teks­to kaip žo­džio ir for­mos vie­no­vės, mo­ki­niai neiš­mo­ko ra­šy­ti tai­syk­lin­gai.

„Kol tą su­pra­to­me, praė­jo daug lai­ko. Da­bar vėl ra­šo­me dik­tan­tus ir ra­ši­nius. Kren­ta į akis, kad ei­na­me ne į prie­kį, o ra­tu. Užuot iš­siaiš­ki­nę, ko rei­kia lie­tu­viams ir Lie­tu­vai, idea­li­zuo­ja­me ir ko­pi­juo­ja­me už­sie­nio pa­tir­tį“, – sa­ko L. Nar­bu­tie­nė.

Pe­da­go­gė taip pat pa­ste­bi, kad be­veik neat­siž­vel­gia­ma į mo­ky­to­jų siū­ly­mus, ta­čiau ati­džiai įsi­klau­so­ma į už­sie­nio eks­per­tų nuo­mo­nę, ku­ri su pa­si­di­džia­vi­mu ci­tuo­ja­ma.

„Ar­gi žmo­gus, tik pa­si­žiū­rė­jęs iš ša­lies, te­gul ir pui­kios kva­li­fi­ka­ci­jos, jau tam­pa ži­no­vu?“ – ste­bi­si mo­ky­to­ja. Jai pra­dė­jus dirb­ti, vyk­da­vo mo­ky­to­jų ap­klau­sos prieš kei­čiant ug­dy­mo pro­gra­mą, nes bū­tent mo­ky­to­jas yra ar­čiau­siai mo­ki­nio, jis ge­riau­siai ži­no, kaip pa­keis­ti si­tua­ci­ją.

L. Nar­bu­tie­nė sa­ko, kad, no­rė­da­mi po­ky­čių švie­ti­mo sis­te­mo­je, tu­ri­me pri­pa­žin­ti pro­ble­mą, bend­rau­ti šei­ma – mo­kyk­la – mi­nis­te­ri­ja ją spren­džiant ir nuo­šir­džiai gerb­ti tė­vus, mo­ki­nį ir mo­ky­to­ją.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė Lo­li­ta Nar­bu­tie­nė sa­ko, kad dau­gė­ja at­ve­jų, kai ne­ge­ba­ma ge­rai pa­ra­šy­ti ra­ši­nio, neiš­lai­ko­mas vals­ty­bi­nis gim­to­sios kal­bos eg­za­mi­nas, nes ne­pa­sie­kia­ma tam rei­ka­lin­ga kul­tū­ri­nė bran­da.

Mo­ky­to­ja ma­to spra­gų švie­ti­mo sis­te­mo­je – nė­ra konk­re­čios stra­te­gi­jos, be­veik neat­siž­vel­gia­ma į mo­ky­to­jų siū­ly­mus, ta­čiau ati­džiai įsi­klau­so­ma į už­sie­nio eks­per­tų nuo­mo­nę, ku­ri su pa­si­di­džia­vi­mu ci­tuo­ja­ma.