Mokytoja tapo gimnazijos enciklopedijos kūrėja

Mo­ky­to­ja ta­po gim­na­zi­jos en­cik­lo­pe­di­jos kū­rė­ja

Šimt­me­čio ju­bi­lie­jų mi­nin­ti Lin­ku­vos gim­na­zi­ja (Pak­ruo­jo ra­jo­nas) tu­ri sa­vo en­cik­lo­pe­di­ją. Jo­je pa­mi­nė­ti be­ne vi­si per 100 me­tų mo­kyk­los gy­ve­ni­me da­ly­va­vę – dir­bę ir mo­kę­si. Vir­tua­laus lei­di­nio su­da­ry­to­ja il­ga­me­tė gim­na­zi­jos ma­te­ma­ti­kos ir in­for­ma­ti­kos mo­ky­to­ja Emi­li­ja Sta­ne­vi­čie­nė dau­giau nei še­še­rius me­tus in­for­ma­ci­ją en­cik­lo­pe­di­jai ren­ka po kruo­pe­lę. Di­džiau­sia ver­ty­bė – gim­na­zi­jos is­to­ri­ją kū­rę žmo­nės, sa­ko mo­ky­to­ja.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Pra­džių pra­džia

Vi­si mo­ky­to­jos Emi­li­jos Sta­ne­vi­čie­nės en­cik­lo­pe­di­jo­je pa­mi­nė­ti žmo­nės – pe­da­go­gai, dar­buo­to­jai, 94 lai­dų mo­ki­niai – bus pa­kvies­ti į spa­lio 26–27 die­no­mis vyk­sian­čius bai­gia­muo­sius Lin­ku­vos gim­na­zi­jos šimt­me­čio ju­bi­lie­jaus ren­gi­nius: kon­cer­tą, sve­čių eks­kur­si­ją po gim­na­zi­ją bei mu­zie­jų, šv. mi­šias baž­ny­čio­je.

Tą­dien gim­na­zi­jos kie­me bus ati­deng­tas ir Šimt­me­čio ak­muo. Be abe­jo­nės, bus pa­mi­nė­ta ir šimt­me­čiui skir­ta Lin­ku­vos gim­na­zi­jos en­cik­lo­pe­di­ja – šio kraš­to žmo­nių is­to­ri­jos lo­by­nas.

Pris­ta­ty­ti Lin­ku­vos gim­na­zi­ją vi­suo­ti­nių ži­nių kau­pyk­lo­je „En­cik­lo­pe­di­ja Lie­tu­vai ir pa­sau­liui“ (ELIP) pa­siū­lė bu­vęs mo­ki­nys Vi­tas Po­vi­lai­tis. Bu­vo 2012-ie­ji. Jo elekt­ro­ni­nis laiš­kas (vė­liau – ir dar ke­li) bu­vo ad­re­suo­tas Lin­ku­vos gim­na­zi­jos di­rek­to­riui, bib­lio­te­kai ir mo­ky­to­jai E. Sta­ne­vi­čie­nei.

En­cik­lo­pe­di­jų su­da­ri­nė­ji­mu už­si­de­gęs V. Po­vi­lai­tis ra­šė, jog yra su­kū­ręs spe­cia­lius met­raš­čio tra­fa­re­tus, ku­riuos rei­kė­tų už­pil­dy­ti fak­tais, pra­šė pa­gal­bos ren­kant ži­nias, pri­si­mi­ni­mus, nuo­trau­kas, ki­tus liu­di­ji­mus apie gim­na­zi­ją.

E. Sta­ne­vi­čie­nė pri­si­me­na ke­lias die­nas į mo­ki­nio laiš­ką ne­rea­ga­vu­si. Pas­kui, jos žo­džiais, pa­ju­tu­si kal­tę: Vi­tas bu­vo vie­nas ga­biau­sių jos mo­ki­nių, ma­te­ma­ti­kos olim­pia­dų da­ly­vis, kaip ir ji, pa­si­rin­kęs ma­te­ma­ti­ko ke­lią...

At­sa­ky­me V. Po­vi­lai­čiui iš­dės­tė tie­siai ir švie­siai: ji – ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja, ne is­to­ri­kė ir ne mu­zie­ji­nin­kė, to­dėl esą nė kal­bos ne­ga­li bū­ti, jog tap­tų ELIP Lin­ku­vos gim­na­zi­jos en­cik­lo­pe­di­jos su­da­ry­to­ja.

Ta­čiau V. Po­vi­lai­tis ne­pa­si­da­vė: gal gim­na­zi­ja vis tik tu­ri iš­sau­go­ju­si abi­tu­rien­tų vin­je­čių?

E. Sta­ne­vi­čie­nė pri­si­mi­nė vin­je­tes ka­bant gim­na­zi­jos ko­ri­do­riu­je. Pa­si­ta­rė su di­rek­to­riu­mi Vac­lo­vu Sta­pu­šai­čiu: gal vis dėl­to rei­kia da­ry­ti!? Lin­ku­vos fo­tog­ra­fo, gim­na­zi­jos mo­ki­nio Vid­man­to Pė­že­lio per­fo­tog­ra­fuo­tos vin­je­tės ne­tru­kus bu­vo iš­siųs­tos Lie­tu­vos mo­kyk­lų en­cik­lo­pe­di­jos ini­cia­to­riui Vi­tui.

Lai­ko­tar­pį, kai vin­je­tės ne­bu­vo da­ro­mos, kom­pen­sa­vo mo­ky­to­jos s su­tuok­ti­nis – tik­ras lin­ku­viš­kis Ze­no­nas Sta­ne­vi­čius. Jo, Lin­ku­vos gim­na­zi­jos moks­lei­vio, pa­skui ir mo­ky­to­jo, nuo­trau­kų bei at­si­mi­ni­mų ar­chy­vas bu­vo la­bai reikš­min­gas kau­pia­mai en­cik­lo­pe­di­jai.

Azar­tas au­go

Vin­je­tės pa­ska­ti­no mo­ky­to­ją ner­ti į is­to­ri­ja ta­pu­sio gim­na­zi­jos gy­ve­ni­mo liu­dy­to­jų ir liu­di­ji­mų paieš­kas nuo pat Lin­ku­vos gim­na­zi­jos įkū­ri­mo – 1918-ųjų.

Po­niai Emi­li­jai la­bai pa­gel­bė­jo lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja, kraš­to­ty­ri­nin­kė Fe­li­mo­ni­ja Skre­bai­tė-Mie­lie­nė. Pa­sak E. Sta­ne­vi­čie­nės, bū­tent šios mo­ky­to­jos, Lin­ku­vos gim­na­zi­jos mu­zie­jaus va­do­vės, ini­cia­ty­va bu­vo pa­kal­bin­ta dau­gy­bė žmo­nių, už­ra­šy­ti jų at­si­mi­ni­mai. F. Mie­lie­nės su­rink­ta me­džia­ga už­pil­dė ne­ma­žą en­cik­lo­pe­di­jos vie­tą.

Su­lig kiek­vie­na die­na mo­ky­to­jai Emi­li­jai azar­to dau­gė­jo. Gim­na­zi­jos en­cik­lo­pe­di­jos sky­riai: di­rek­to­rių, mo­ky­to­jų, mo­ki­nių są­ra­šai – nuo pir­mų lai­dų iki pa­sku­ti­nės – 94-osios, biog­ra­fi­jos, mo­kyk­lą gar­si­nu­sių ir gar­si­nan­čių moks­lei­vių pa­var­dės, bend­ruo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo mo­men­tai, abi­tu­rien­tų lai­dų veik­la, ren­gi­nių aki­mir­kos – tuš­ti bu­vo neil­gai.

Mo­ky­to­jai už­siė­mi­mas ta­po nau­ja, pra­smin­ga sa­va­no­riš­ka veik­la ir po­mė­giu.

E. Sta­ne­vi­čie­nei ži­nių paieš­kos už­pil­dė ar­ti­mo žmo­gaus ne­tek­ties skaus­mą.

Sep­ty­nias­de­šimt­me­tė mo­ky­to­ja, su­skai­čia­vu­si 44 pe­da­do­gi­nio dar­bo me­tus, šyp­so­si: ne­sus­kai­čiuo­tų, kiek va­lan­dų pra­lei­do ieš­ko­da­ma in­for­ma­ci­jos in­ter­ne­te, kiek kny­gų, ži­ny­nų per­skai­tė, kiek lai­ko pra­lei­do mo­kyk­los mu­zie­ju­je, bib­lio­te­ko­je, te­le­fo­nu pri­kal­bė­jo, rank­raš­čių per­spaus­di­no.

Štai į ran­kas pa­ten­ka se­na, de­šimt­me­čius me­nan­ti nuo­trau­ka – bū­rys jau­nų žmo­nių, pe­da­go­gų, dau­ge­lio jau ne­bė­ra. Kas jie, ko­kie li­ki­mai...

Ne­pa­mai­no­mas pa­gal­bi­nin­kas to­kiose pai­nio­se si­tua­ci­jo­se E. Sta­ne­vi­čie­nei yra so­cia­li­niai tink­lai. Bū­na, kad iš­pla­ti­nus nuo­trau­ką su ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių vei­dais, žiū­rėk, ir at­si­ran­da pa­ži­no­ju­sių, ka­dais bend­ra­vu­sių, drau­ga­vu­sių, my­lė­ju­sių – Lin­ku­vos gim­na­zi­jos en­cik­lo­pe­di­ja pa­si­pil­do nau­jais ver­tin­gais liu­di­ji­mais.

Ne­se­niai E. Sta­ne­vi­čie­nė nu­ta­rė iš­plės­ti gim­na­zi­jos en­cik­lo­pe­di­ją įtrauk­da­ma ap­lin­kui Lin­ku­vą esan­čių ar bu­vu­sių kai­mų mo­kyk­las. Juk į Lin­ku­vą su­va­žiuo­ja vai­kai iš ap­lin­ki­nių kai­mų! Taip vir­tua­lus gim­na­zi­jos ži­ny­nas pa­si­pil­dė ži­nio­mis apie 15-a kai­mo mo­kyk­lų: ten dir­bu­sius mo­ky­to­jus, be­si­mo­kiu­sius mo­ki­nius, ren­gi­nius, įvy­kius. Anot su­da­ry­to­jos, šiuo me­tu gau­siau­sia dauo­me­nų apie Guos­ta­ga­lio mo­kyk­lą.

Pe­da­go­gė ro­do šūs­nį ran­ka ra­šy­tų laiš­kų: ra­šo bu­vę mo­ki­niai, jų vai­kai, anū­kai.

„Mo­kyk­los anks­ty­vų­jų lai­dų mo­ki­niai man vis dar ra­šo. Pa­ra­šo ir Am­ži­ny­bėn išė­ju­sių mo­ki­nių ar­ti­mie­ji. Da­li­ja­si pri­si­mi­ni­mais, do­va­no­ja nuo­trau­kų“, – sa­ko mo­ky­to­ja. Vi­sus laiš­kus ji kruopš­čiai sau­go – kai ku­rie bus per­duo­ti gim­na­zi­jos mu­zie­jui.

Vie­nas bran­giau­sių laiš­kų met­raš­ti­nin­kei – 1938 me­tais, su XIV lai­da Lin­ku­vos gim­na­zi­ją bai­gu­sio An­ta­no Šid­laus­ko anū­ko at­siųs­tas laiš­kas su se­ne­lio ran­ka ra­šy­tais at­si­mi­ni­mais, mo­kyk­li­niu die­no­raš­čiu.

Kraš­to at­min­čiai

Ko­dėl mo­ky­to­ja Emi­li­ja tai da­ro?

Ne dėl sa­vęs, sa­ko, tai da­ran­ti – dėl Lin­ku­vos, dėl jos žmo­nių, dėl at­min­ties, dėl kraš­to is­to­ri­jos.

Šiau­liuo­se penk­tąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą (da­bar – Didžd­va­ro gim­na­zi­ja) bai­gu­si, Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ma­te­ma­ti­kės spe­cia­ly­bę įgi­ju­si E. Sta­ne­vi­čie­nė at­vi­ra: jos šir­dis čia, Lin­ku­vo­je. Iš­te­kė­jo už vie­ti­nio Ze­no­no Sta­ne­vi­čiaus, Lin­ku­vos gim­na­zi­jos fi­zi­nio auk­lė­ji­mo mo­ky­to­ja (vė­liau – pra­di­nio ka­ri­nio ren­gi­mo va­do­vo) tuoj po stu­di­jų. Lin­ku­vo­je kaip tik trū­ko ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­jų.

1970-ai­siais įsi­dar­bi­no Lin­ku­vos vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je.

Lin­ku­vo­je užau­go abu Sta­ne­vi­čių sū­nūs. Jau­nes­nį­jį pa­si­glem­žė lem­tis... Vy­res­nė­lis su šei­ma gy­ve­na Šiau­liuo­se.

Mo­ky­to­ja da­bar jau gy­ve­na vie­na – prieš me­tus, per Min­dau­gi­nes, Am­ži­ny­bėn išė­jo vy­ras Ze­no­nas.

„Dar­bas prie en­cik­lo­pe­di­jos, sun­kiai ser­gant vy­rui, bu­vo bū­das už­si­mirš­ti. Ar­ti­mo žmo­gaus ne­be­li­kus, tai – ga­li­my­bė ne­si­jaus­ti vie­ni­šai, juk da­bar, kaip toj dai­noj, „vie­na na­muo­se, aš da­rau, ką no­riu“, – juo­kau­ja jau­nat­viš­ka mo­te­ris.

Sa­ko, my­lin­ti žmo­nes, ne­si­jau­čia vie­ni­ša.

Pri­si­me­na, tuo­jau po vy­ro lai­do­tu­vių bu­vu­si mo­ki­nė, prieš pen­ke­tą me­tų gim­na­zi­ją bai­gu­si Ak­vi­lė, ge­din­čiai mo­ky­to­jai pa­siū­lė eks­kur­si­ją į Nai­sius. Mo­ky­to­ją ke­lio­nė­mis pa­ma­lo­ni­no ir bu­vę mo­ki­niai Lai­mu­tis, Pal­mi­ra.

E. Sta­ne­vi­čie­nei ma­lo­nu, kad bu­vę mo­ki­niai, gy­ve­nan­tys Lie­tu­vo­je ir šak­nis su­lei­dę už­sie­ny­je, ją pri­si­me­na, skam­bi­na, ra­šo, ap­lan­ko.

Bran­gu ir tai, kad ne­ma­žas bū­rys mo­ki­nių to­les­niam gy­ve­ni­mo ke­liui pa­si­rin­ko ma­te­ma­ti­ką, Emi­li­jos žo­džiais, di­džią­ją jos mei­lę.

O liūd­no­ka, kad Lin­ku­vos gim­na­zi­ja trau­kia­si: jai pra­dė­jus dirb­ti čia mo­kė­si 740 mo­ki­nių, o da­bar ne­be­sie­kia nė 400...

Lin­ku­vos en­cik­lo­pe­di­ja

Lin­ku­vos gim­na­zi­jos in­ter­ne­ti­nis ad­re­sas lie­tu­vai.lt/wiki/sritis:Lin­ku­vos gim­na­zi­ja

Lin­ku­vos gim­na­zi­jos en­cik­lo­pe­di­jo­je šian­dien ga­li­ma ras­ti tik pa­vie­nius rau­do­na spal­va nu­spal­vin­tus įra­šus – „rau­do­nie­ji“ reiš­kia, jog in­for­ma­ci­jos apie tai kol kas ne­ras­ta. Mo­ky­to­ja ži­no: šian­die­ną tuš­ti sky­re­liai ka­da nors tik­rai bus už­pil­dy­ti, nes žmo­nių, įvy­kių, is­to­ri­jų be praei­ties tie­siog nė­ra.

Dėl to ir tvir­ti­na, kad gim­na­zi­jos šimt­me­čiui skir­ta en­cik­lo­pe­di­ja ne­bus baig­ta, kol gy­vuos gim­na­zi­ja. Kiek­vie­nais me­tais met­raš­tis pa­si­pil­dys nau­jo­mis pa­var­dė­mis, nau­jo­mis abi­tu­rien­tų lai­do­mis, įvy­kiais – jie virs nau­jais gim­na­zi­jos is­to­ri­jos pus­la­piais.

Ta­čiau mo­ky­to­ja, lyg veik­los bū­tų ma­ža, prieš ke­le­tą mė­ne­sių ta­po ir Lin­ku­vos mies­te­lio en­cik­lo­pe­di­jos su­da­ry­to­ja. Ži­nios apie mies­te­lį jau gu­la į in­ter­ne­to stal­čiu­kus.

Emi­li­ja Sta­ne­vi­čie­nė ti­ki­si, kad jos su­rink­ta me­džia­ga pra­vers is­to­ri­kams, kraš­to­ty­ri­nin­kams ir vi­siems, ku­rie bran­gi­na sa­vo kraš­tą.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Il­ga­me­tė ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja Emi­li­ja Sta­ne­vi­čie­nė juo­kia­si, jog jai ir die­nos per ma­ža: va­lan­dos, klai­džio­jant in­ter­ne­to pla­ty­bė­se ir ieš­kant su Lin­ku­vos gim­na­zi­ja su­si­ju­sių žmo­nių, pra­skrie­ja aki­mirks­niu.

Sta­ne­vi­čių šei­mos is­to­ri­jai Emi­li­ja Sta­ne­vi­čie­nė pa­sky­rė vie­no kam­ba­rio sie­nas.

Mo­ky­to­jai Emi­li­jai kiek­vie­nas at­siųs­tas laiš­kas, kiek­vie­nas at­si­mi­ni­mas, at­si­tik­ti­nai su­ži­no­ta de­ta­lė, liu­di­ji­mas – neį­kai­no­ja­ma ver­ty­bė.

Lin­ku­vos gim­na­zi­jo­je dir­bu­sių ir be­si­mo­kiu­sių žmo­nių biog­ra­fi­jos, at­si­mi­ni­mai, nuo­trau­kos, mo­ky­to­jos Emi­li­jos Sta­ne­vi­čie­nės dė­ka, gu­la į Lin­ku­vos gim­na­zi­jos en­cik­lo­pe­di­ją.