Naujausios
Mokytojai patyrė smurtą
Beveik 69 procentai mokytojų per pastaruosius metus asmeniškai patyrė psichologinį, 17 procentų – fizinį smurtą. Tai atskleidė Lietuvos švietimo profesinės sąjungos kartu su Švietimo įstaigų profesine sąjunga atliktas tyrimas. Nors teisinių būdų apsiginti yra, mokytojai jaučiasi bejėgiai, kai juos mokiniai provokuoja, filmuoja ar įžeidinėja.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Tyrimas atskleidė grėsmingą situaciją
Vasario ir kovo mėnesiais atliktoje apklausoje dalyvavo daugiau nei 4 tūkstančiai mokytojų.
Dažniausiai apklausti pedagogai susidūrė su garsiu rėkavimu ar kitokiu trukdymu pamokai, įžeidžiančiomis pastabomis ir žodinėmis moksleivių patyčiomis.
Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininkas Eugenijus Jesinas teigia, kad mokyklose su moksleivių atakomis susiduriantys mokytojai yra beteisiai – jiems ne tik sunku nuo bendramokslių teroro apsaugoti kitus mokinius, bet ir sulaukti deramos administracijos reakcijos.
Beveik visi apklausti pedagogai mano, kad teisinė bazė apsaugoti pedagogo psichinę ir fizinę sveikatą ir orumą yra nepakankama.
44 procentai apklausoje dalyvavusių pedagogų mano, kad už psichologinį smurtą prieš mokytojus prasižengusių mokinių tėvams turėtų būti skiriamos piniginės baudos. 40 procentų apklaustųjų nuomone, geriausia bausmė – izoliavimas nuo klasės.
Vaizdeliai atsiduria internete
Atsikalbinėjo, triukšmavo, mėtė šiukšles, iškeikė, pastūmė, tyčiojosi, filmavo – su tokiais mokinių veiksmais per pamoką susidūrė mokytojai.
„Suprantu, kodėl patyčias patiriantis vaikas nenori apie tai kalbėti su tėvais. Tai – labai sunku. Gėda prisipažinti, kad su tavimi vyksta tokie dalykai“, – „Šiaulių kraštui“ prisipažino su mokinių psichologiniu smurtu susidūrusi mokytoja.
Ji daugiau nei dešimt metų dirba mokykloje. Per tuos metus sutiko visokių vaikų. Būdavo ir „sunkių“, tačiau pavykdavo susitarti. Tačiau prieš porą metų nutikusį įvykį mokytoja norėtų ištrinti iš atminties.
Klasė, su kuria mokytoja dirbo jau ne pirmus metus, nusprendė „papokštauti“. Atsirado pora provokatorių, kurie triukšmavo pamokoje, stengėsi išvesti iš pusiausvyros mokytoją, kol ši nesusilaikiusi pradėjo šaukti. Visą šią sceną vienas mokinys filmavo mobiliuoju telefonu.
Netrukus filmukas atsidūrė internete. Visi matė ir aptarinėjo, vaikai šaipėsi, kolegos bandė guosti. Klasę perdavė kitam mokytojui. Mokytoja į policiją nesikreipė: „Kodėl? Nežinau. Norėjosi greičiau viską pamiršti.“
Mokyklos administracija nepadeda
Kita daugiau kaip 20 metų mokytoja dirbanti moteris pasakoja, kad vis dažniau susiduria su neįtikėtinu vaikų įžūlumu: „Tokiam triukšmadariui nieko nepasakysi, nieko nepadarysi. Jis žino savo teises. Nors ir nepasako garsiai, bet visa jo laikysena šaukte šaukia: „Ir ką tu man padarysi?“
Mokytojai tikina, kad realių priemonių apsiginti nuo smurtaujančių mokinių nėra. Mokyklos administracija dažniausiai tai vertina kaip mokytojo negebėjimą susitvarkyti su klase. Pokalbiai su tėvais ir socialiniu darbuotoju taip pat mažai gelbsti. Net jeigu incidentas rimtas, beveik niekada nesikreipiama į policiją. Mokykla savo jėgomis bando jį užglaistyti, kad tik nenukentėtų mokyklos prestižas.
Mokytojai svarsto, gal klasėse vertėtų pastatyti kameras, kurios užtikrintų motyvuotų mokinių ir mokytojų saugumą.
Priežasčių daug
Šiaulių švietimo profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė Rasa Jasmontienė sako, kad mokytojas turi teisinių būdų apsiginti, bet tai padaryti labai sudėtinga: „Filmuoti vaikų negalima, todėl mokytojas beveik neturi jokių būdų surinkti įrodymus.“
Pasak R. Jasmontienės, per daug vaikams kalbama apie jų teises ir per mažai – apie pareigas. Kai kurie vaikai iš šeimos neatsineša supratimo apie kultūringą, mandagų elgesį.
„Kai toks vaikas atsiduria kolektyve, jam reikia skirti daugiau dėmesio. Tačiau mokytojui, dirbančiam su 30 skirtingų poreikių ir gabumų mokinių, skirti pamokoje kiekvienam laiko tiesiog neįmanoma. Mūsų mokytojai neturi padėjėjų, kaip kitose Europos šalyse.“
Tai, kad mokiniai iki penktos klasės nevertinami pažymiais, R. Jasmontienės įsitikinimu, irgi prisidėjo prie to, kad daug mokytojų patiria psichologinį ir net fizinį mokinių smurtą.
Nedrausmingi mokiniai dažnai problemų kelia ne vienam mokytojui, tačiau 36 metus mokytoja dirbanti R. Jasmontienė pati yra patyrusi, kaip sunku sutelkti mokytojus, kad būtų imtasi drausminančių priemonių. Ypač palaikymo sunku sulaukti jaunam mokytojui.
Mokykla tampa pramogų vieta
„Mokyklos vadovai irgi yra tarsi tarp kūjo ir priekalo. Mokinio krepšelis administraciją verčia pritraukti kuo daugiau pinigų į mokyklą. Konkurencija dėl mokinių iškreipė mokymosi esmę. Niekas nebekalba, kad mokymasis yra darbas. Mokytojas iš kailio turi nertis, kad tik sudomintų, kad tik vaikas po pamokos aikčiotų dėl kiekvienos gautos žinios. Mokykla tampa vos ne pramogų vieta, turinčia pritraukti kuo daugiau vaikų, t. y. pinigų“, – sako R. Jasmontienė.
Pasak profsąjungos atstovės, mokytojai bijo prarasti darbo vietą, sulaukti administracijos kritikos, užtraukti blogą vardą savo mokyklai. Jie nedrįsta pasipriešinti Švietimo ir mokslo ministerijos „nuleistoms“ programoms, naujovėms, nors ir mato jų trūkumus. Vangiai jungiasi į profsąjungas.
„Mokytojai turėtų pradėti kalbėti garsiai apie problemas. Džiugu, kad tokių jau atsiranda, net ir mokyklų direktoriai pradeda garsiai kalbėti apie švietimo spragas“, – sako R. Jasmontienė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
GYNYBA: Šiaulių švietimo profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė Rasa Jasmontienė sako, kad mokytojas turi juridinių būdų apsiginti, bet tai padaryti labai sudėtinga.
PSICHOLOGĖS KOMENTARAS
Rasa SLONSKIENĖ, Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos psichologė:
– Mokytojo pavyzdiniame pareigybės aprašyme nurodoma, kad mokytojas turi teisę dirbti savitarpio pagarba grįstoje, psichologiškai, dvasiškai ir fiziškai saugioje aplinkoje.
Švietimo ir mokslo ministerija yra parengusi Rekomendacijas dėl poveikio priemonių taikymo netinkamai besielgiantiems mokiniams.
Mokytojas turi teisę save apginti: fiksuoti faktus apie nusižengimus.
Mokinys, jeigu pykstasi su mokytoju, jis pykstasi ne vieną kartą. Tačiau vien konstatuoti faktą apie patyčias neužtenka. Galima iškviesti policiją ar kreiptis į teismą, jeigu pažeidžiama mokytojo teisė į saugią darbo aplinką.
Jokioje kitoje įstaigoje darbuotojai netyli, jeigu jaučiasi nesaugūs. Tik mokytojai kenčia ir tyli. Bijo, nes neretai apkaltinami, kad nemoka susitvarkyti su klase, nemoka motyvuoti vaikų. Vienam mokytojui kovoti su psichologiniu smurtu sudėtinga, todėl mokytojai turi būti vieningi ir susibūrę spręsti problemas. Jeigu žengiamas tvirtas žingsnis, patyčių sumažėja.
Vis dėlto reikia pastebėti, kad konfliktai šiaip sau nekyla.
2009 metais buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, kad apie 80 procentų patyčių yra atsakomoji reakcija. Mokiniai suvedinėja sąskaitas. Jeigu mokytojas piktas, nereikia tikėtis, kad mokiniai bus jam lojalūs ir tolerantiški.
Tokiu atveju abiem pusėms reikia įdėti pastangų: mokytojui pasimokyti įvairių gudrybių, kaip sudominti, suvaldyti vaikus, o su mokiniais turi dirbti vaiko gerovės komisija, kuri yra kiekvienoje mokykloje. Reikia kalbėtis. Tai – lėtas procesas.
