Mokytojui trūksta tik laiko

Mo­ky­to­jui trūks­ta tik lai­ko

„Mo­ky­to­jas – tai ir va­dy­bi­nin­kas, ir ak­to­rius, ir ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rius, ir moks­li­nin­kas, ir daug ki­tų pro­fe­si­jų vie­noje“, – sa­ko Šiau­lių Lie­po­rių gim­na­zi­jos mo­ky­to­jas Re­mi­gi­jus Poz­nia­ko­vas, šie­met pri­pa­žin­tas ino­va­ty­viau­siu fi­zi­kos mo­ky­to­ju Lie­tu­vo­je. Su mo­ky­to­ju kal­bė­jo­mės ir apie šian­die­nos ak­tua­li­jas – mo­ky­to­jų strei­ką.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Ino­va­ty­vus ga­li bū­ti ir su po­pie­riaus la­pu

Ži­nių eko­no­mi­kos fo­ru­mo tre­čius me­tus or­ga­ni­zuo­ja­muo­se ino­va­ty­viau­sių Lie­tu­vos mo­ky­to­jų rin­ki­muo­se fi­zi­kos mo­ky­to­jas me­to­di­nin­kas R. Poz­nia­ko­vas lai­mi ne pir­mą kar­tą. Per­nai jis bu­vo ino­va­ty­viau­sių mo­ky­to­jų tre­je­tu­ke. 2014 me­tais R. Poz­nia­ko­vas iš­rink­tas Šiau­lių me­tų mo­ky­to­ju. Be fi­zi­kos, Re­mi­gi­jus dar mo­ko in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų ir in­ži­ne­ri­jos.

Šie­met ino­va­ty­viau­siais ta­pę mo­ky­to­jai lai­mė­jo ga­li­my­bę nu­vyk­ti į bet ku­rią no­ri­mą tarp­tau­ti­nę kon­fe­ren­ci­ją švie­ti­mo te­ma už­sie­ny­je. Grį­žę iš jos da­ly­sis pa­tir­ti­mi su ko­le­go­mis.

– Ar ino­va­ty­viau­sio mo­ky­to­jo ap­do­va­no­ji­mas jums reikš­min­gas? Už ko­kias ino­va­ci­jas pel­nė­te šį ap­do­va­no­ji­mą?

– Sma­gu, kai ta­ve pa­ste­bi. Jau vien pa­kliū­ti į ge­riau­sių­jų tre­je­tu­ką yra ge­rai, nes, kiek ži­nau, pa­raiš­kų bu­vo per 200. Sma­gu, bet nie­kas ne­pa­si­keis. Tik­rai ne­suž­vaigž­dė­siu, ir mo­ki­niai tai pui­kiai ži­no.

Kal­bant apie ino­va­ci­jas kaip apie kaž­ko­kias prie­mo­nes, me­džia­gas, tai jų Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se ma­žai, nes mū­sų mo­kyk­lų fi­nan­si­nė būk­lė silp­na. Bet tu ga­li ir po­pie­riaus la­pą panau­do­ti kaip mo­ko­mą­ją prie­mo­nę, ku­ri vai­kui il­gam įsi­mins, ir iš to tu­rė­si daug nau­dos. Tai pri­klau­so nuo to, kaip  pa­teik­si už­da­vi­nį. Ga­li duo­ti vai­kui iš­spręs­ti jį iš kny­gos, bet ga­li tą už­da­vi­nį pri­trauk­ti prie rea­ly­bės.

Pa­vyz­džiui, ga­li duo­ti de­vin­to­kui ap­skai­čiuo­ti ši­lu­mos kie­kį, rei­ka­lin­gą van­de­niui už­vi­rin­ti, bet ga­li ir leis­ti pa­skai­čiuo­ti, kiek kai­nuo­ja van­dens už­vi­ri­ni­mas. Efek­tas bus vi­sai ki­toks, nes kiek­vie­ną kar­tą pa­spaus­da­mas ar­ba­ti­nu­ką jis ži­nos, kiek cen­tų kap­si.

– Kur se­mia­tės įkvė­pi­mo ieš­ko­da­mas ino­va­ty­vių dės­ty­mo me­to­dų?

– Tu­rė­jau fan­tas­tiš­ką fi­zi­kos mo­ky­to­ją, ku­rios pa­mo­ko­se kaž­ką pa­na­šaus ir da­ry­da­vo­me, ne­tra­di­ciš­kai. Tu­rė­jau nuo­sta­bią auk­lė­to­ją is­to­ri­jos mo­ky­to­ją, ku­rios pa­mo­ko­se ieš­ko­da­vo­me prie­žas­čių, o ne pa­sek­mių. Jų pa­mo­kos gi­liai įsi­rė­žė į at­min­tį ir vi­sa­da no­rė­jau į jas ly­giuo­tis.

Man pa­tin­ka, kai mo­ki­niai pra­de­da mąs­ty­ti gi­liau. Tai ver­čia ir pa­tį pa­suk­ti gal­vą, ko­kį klau­si­mą už­duo­ti. Daž­nai pa­mo­ka yra imp­ro­vi­za­ci­ja, ką ir kaip ga­li­ma pa­da­ry­ti ki­taip, įdo­miau.

O prie­mo­nių sto­ka ne­re­tai ska­ti­na kū­ry­biš­ku­mą, be jo mo­kyk­lo­je bū­tų ka­tast­ro­fa.

– Ne­re­tai iš mo­ky­to­jų ir ne tik ten­ka iš­girs­ti, kad da­bar vai­kus su­do­min­ti sun­ku. Ar tik­rai?

– Su­do­min­ti ne­sun­ku, vis­kas pri­klau­so nuo pa­ties mo­ky­to­jo. Per gy­ve­ni­mą te­ko ne­ma­žai vis­ko iš­ban­dy­ti. Agitb­ri­ga­dos, ren­gi­niai mo­kyk­los lai­kais, stu­den­tų klu­bo veik­la stu­di­juo­jant Šiau­lių uni­ver­si­te­te šiek tiek pri­pra­ti­no prie sce­nos. O mo­ky­to­jas tu­ri bū­ti ak­to­rius.

Tu ga­li is­to­ri­ją pa­pa­sa­ko­ti vie­naip, o ga­li val­dy­da­mas bal­są, kū­no ju­de­sius ir taip pri­trauk­da­mas mo­ki­nių dė­me­sį. Jei­gu su­ge­bė­jai už­ka­bin­ti per pir­mas pen­kias mi­nu­tes, pa­mo­ka – ta­vo. Jei­gu neuž­ka­bi­nai, bus daug sė­din­čių ir de­monst­ra­ty­viai žiū­rin­čių į laik­ro­dį ir lau­kian­čių pa­mo­kos ga­lo.

Ne­sa­kau, kad vi­sos ma­no pa­mo­kos „be laik­ro­džio“, bū­na ir sėk­mių, ir ne­sėk­mių, kar­tais pa­ts jau­ti, kad ne to ti­kė­jai­si iš pa­mo­kos. Tik­rai ne­su po­nas die­vas, kad vis­ką pa­da­rau uni­ka­liai ge­rai, esu toks pat klys­tan­tis, kaip ir bet ku­ris ki­tas. Bet da­rai, ban­dai, vie­naip nei­šė­jo, da­rai ki­taip, ir kas­met kau­pia­si pa­tir­tis.

Pa­tir­tį sten­giuo­si iš­si­sau­go­ti. Ne­ma­žai esu pri­kū­ręs mo­ko­mų­jų prie­mo­nių. Jau ke­lin­ti me­tai da­rau kiek­vie­nos fi­zi­kos pa­mo­kos me­džia­gą: ten yra ir pa­mo­kos pla­nas, ir už­da­vi­niai, ir pa­teik­tis. Tiks­las yra pa­da­ry­ti to­kią prie­mo­nę, ku­rią bet ku­ris mo­ky­to­jas pa­siė­męs ga­lė­tų dirb­ti ar­ba mo­ki­nys, pra­lei­dęs pa­mo­ką, ga­lė­tų gau­ti vi­są rei­kia­mą me­džia­gą ir ja nau­do­tis.

Eks­per­tų ko­mi­si­ja tu­rė­tų to­kią me­džia­gą kaup­ti ir ją kaž­kur tal­pin­ti, kad aš, kaip mo­ky­to­jas ir var­to­to­jas, ga­lė­čiau pa­siim­ti ir nau­do­tis. Da­bar gi pa­ts mo­ky­to­jas tu­ri bū­ti kū­rė­jas. Ke­lin­ti me­tai ban­dau pa­da­ry­ti tą sve­tai­nę iki pat ga­lo, bet vis ne­pa­da­rau, pri­trūks­ta lai­ko, nors kar­tais ir sė­di iki pu­siau­nak­čio, su­pran­ti, kad pa­ro­je tik 24 va­lan­dos.

Tai, kas vyks­ta, – bai­su

– Kaip ver­ti­na­te tai, kas da­bar vyks­ta Lie­tu­vo­je? Ar pri­ta­ria­te mo­ky­to­jų strei­kui?

– Mes ne­strei­kuo­ja­me, bet pri­ta­ria­me strei­kuo­to­jams. Bai­su tai, kas da­bar vyks­ta. Kai mo­ky­to­jai ne­ten­ka kant­ry­bės ir išei­na į gat­ves, yra kaž­kas to­kio.

Kaip aš ver­ti­nu re­for­mą? Kaip pa­da­ry­tą di­džiu­lę va­dy­bi­nę klai­dą. Jei­gu bū­tų iš pat pra­džių aiš­kiai pa­sa­kę, kad da­bar kei­čia­me dar­bo ap­mo­kė­ji­mo mo­de­lį, o il­gai­niui kel­si­me al­gas, vis­kas bū­tų ge­rai. Bet kai pa­reiš­kė, kad pa­kei­tus mo­de­lį pa­kils al­gos, o jos ne­pa­ki­lo, tai na­tū­ra­liai ky­la ne­pa­si­ten­ki­ni­mas.

Te­bū­nie, bu­vo pa­da­ry­ta klai­dų. Kas ne­klys­ta? Bet da­bar mi­nis­te­ri­ja, eks­per­tai, pro­fsą­jun­gų at­sto­vai tu­rė­tų sės­ti ir tai­sy­ti klai­das, kad vi­siems mo­ky­to­jams bū­tų vie­no­dos są­ly­gos.

Da­bar mi­nis­te­ri­ja tik ieš­ko kal­tų: tai sa­vi­val­dy­bės, tai di­rek­to­riai kal­ti, kad ne­pa­vy­ko.

Kai yra de­šimt pro­fe­si­nių są­jun­gų, o strei­kuo­ja vie­na, tai aiš­ku, kas kreips dė­me­sį. Kol ne­bus vie­nos pro­fe­si­nės są­jun­gos, tol ge­rai ne­bus.

Žiau­ru, kai ne tik vai­kai iš­va­žiuo­jan­tys stu­di­juo­ti į už­sie­nį pa­sa­ko, kad čia ne­grįš, bet ir ge­ri mo­ky­to­jai iš­va­žiuo­ja. Man di­džiau­sias smū­gis bu­vo, kai šie­met tren­kė du­ri­mis ir į Vo­kie­ti­ją iš­va­žia­vo lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė. Ji man bu­vo mo­ky­to­jo pa­vyz­dys: griež­ta, bet su šyp­se­na vei­de. Kur mes nuei­sim, jei­gu to­kie mo­ky­to­jai iš­va­žiuo­ja?

Mė­nuo, už­si­tę­sęs 21 me­tus

– Ka­da su­pra­to­te, kad no­ri­te bū­ti fi­zi­kos mo­ky­to­ju?

– Aš die­va­go­jau­si, kad ne­dirb­siu mo­kyk­lo­je, sa­kiau, kad čia ne ma­no ner­vams, tik­rai ne­su­ge­bė­siu, bet li­ki­mas taip su­dė­lio­jo, kad žmo­na (abu esam tos pa­čios spe­cia­ly­bės) išė­jo į dek­re­tą ir di­rek­to­rius pri­pra­šė atei­ti pa­va­duo­ti, nes iki moks­lo me­tų pa­bai­gos bu­vo li­kęs mė­nuo. Tas mė­nuo tę­sia­si jau 21 me­tus.

Per tą mė­ne­sį pa­ju­tau, kad šis dar­bas fai­nas, be to, su jau­ni­mu, nie­ka­da ne­pa­sen­si. Da­bar vi­sa­da su pa­si­di­džia­vi­mu sa­kau, kad esu mo­ky­to­jas, ir neį­si­vaiz­duo­ju sa­vęs dir­ban­čio ki­to­kį dar­bą.

Bet ma­ma bu­vo tei­si, kai sa­kė: „Mo­ky­kis, sū­nau, nes dirb­si ma­žai ap­mo­ka­mą dar­bą.“ Ne­la­bai aš mo­kyk­lo­je mo­kiau­si, švel­niai ta­riant, bu­vau pa­siu­tęs. Ma­nęs vi­sur bu­vo pil­na: agitb­ri­ga­dos, vi­so­kiau­si ren­gi­niai. Ir da­bar mo­kyk­lo­je ma­nęs pil­na.

Nie­ka­da ne­si­gai­lė­jau atė­jęs į mo­kyk­lą. La­bai esu dė­kin­gas Lie­po­rių gim­na­zi­jai. Kai tik atė­jęs čia dirb­ti ban­džiau kaž­ko­kį ren­gi­nį pa­da­ry­ti ir man ne­pa­vy­ko, priė­jo di­rek­to­rė, ap­ka­bi­no taip ko­le­giš­kai ir sa­ko: „Ne­nu­si­mink, ki­tą kar­tą pa­vyks. Ne šven­tie­ji puo­dus lip­do.“

Pa­ju­tau, kad čia yra ver­ti­na­mas ir pa­lai­ko­mas kiek­vie­nas mo­ky­to­jas, su sėk­mėm ir ne­sėk­mėm. Tur­būt ši gim­na­zi­ja man su­tei­kė spar­nus. Fan­tas­tiš­ki čia ir ko­le­gos, ir vai­kai.

– Dar dės­to­te ir in­ži­ne­ri­ją?

– Taip. Va ten tai pa­siau­čiam: į tra­są ei­na ma­ka­ro­nai, spa­ge­čiai, mo­de­li­nas, plas­te­li­nas, karš­ti kli­jai. Sta­tom na­mus. Pa­si­ren­kam to­kias eg­zo­tiš­kas ša­lis kaip An­tig­va, Fa­re­rų sa­los, aiš­ki­na­mės, ko­kių me­džia­gų ten yra ir iš to sta­tom na­mą. Iš pa­mo­kos vai­kai išei­na pai­ši­nom ran­kom ir dra­bu­žiais, bet links­mais vei­dais, o tai – svar­biau­sia.

Vai­kų pra­šau „ne­gūg­lin­ti“, nes ras­ti in­for­ma­ci­ją ir ją pri­tai­ky­ti la­bai leng­va, aš no­riu, kad jie aug­tų, to­bu­lė­tų pa­tys ieš­ko­da­mi.

Kar­tą eks­pe­ri­men­ta­vom, per kiek lai­ko van­duo iš­bė­ga iš bu­te­liu­ko. Ki­tą pa­mo­ką vi­si at­si­ne­šė bu­te­liu­kus, pri­si­py­lėm van­dens, lais­tėm ir ieš­ko­jom bū­do, kaip iš­pil­ti grei­čiau. Pap­ras­tai iš­bė­ga per 5 se­kun­des, su­kant – per 4,5 sek, o ga­liau­siai at­ra­dom bū­dą per 0,89 se­kun­dės – su šiau­de­liu iš­pūs­ti. Pa­mo­ka išė­jo šla­pia, bet vi­si bu­vo pa­ten­kin­ti.

Dir­bant su vai­kais svar­bu šyp­se­na vei­de, as­me­ni­nės pro­ble­mos tu­ri lik­ti šo­ne, pa­mo­ka yra pa­mo­ka, ir ta­vo emo­ci­jos nie­kam neį­do­mios.

– Kuo dar, be mo­ky­to­ja­vi­mo, už­sii­ma­te?

– Esu vie­nas iš žve­jų klu­bo „Ti­ro­nas“ įkū­rė­jų, neo­fi­cia­liai ma­ne va­di­na vi­cep­re­zi­den­tu. La­bai pa­tin­ka po­le­di­nė žūk­lė, bet dar ne­žve­jo­ju, lau­kiu, kol le­das su­tvir­tės ir gal jau šią sa­vai­tę, jei tik leis orai, ei­siu ant le­do.

Do­miuo­si nu­miz­ma­ti­ka, ko­lek­cio­nuo­ju pa­sau­lio mo­ne­tas, tu­riu su­rin­kęs 215 vals­ty­bių mo­ne­tų ko­lek­ci­ją.

Mėgs­tu ke­liau­ti, bet ke­liau­ju ne su ke­lio­nių agen­tū­ro­mis, o pa­ts pla­nuo­ju. Taip ir pi­giau, ir pa­ma­tai tai, ką no­ri pa­ma­ty­ti.

Dar skau­tau­ju, pri­klau­sau mo­kyk­los bend­ruo­me­nės cho­rui, mo­kyk­los mo­ky­to­jų šo­kių ko­lek­ty­vui. Vi­si mo­ky­to­jai esa­me ak­ty­vūs. Ir sa­vo mo­ki­niams sa­kau, kad es­mė – ne iš­mok­ti ma­te­ma­ti­ką, lie­tu­vių kal­bą, fi­zi­ką, mo­kyk­lo­je svar­biau­sia su­ras­ti sa­ve, ką no­ri veik­ti vė­liau.

– Kaip jū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­do skau­tai?

– Skau­tau­ti pra­dė­jau vos prieš pen­ke­rius me­tus. Ieš­ko­jau kaž­ko­kios nau­jos, įdo­mios veik­los. Kar­tą žve­jy­bo­je va­ka­re sė­dint su drau­gais prie lau­žo ki­lo min­tis skau­tau­ti. Esu toks žmo­gus, kad jei­gu da­rau, tai iš vi­sos šir­dies. Da­bar va­do­vau­ju vi­sam tun­tui, dau­giau kaip 250 žmo­nių. Tik­rai jau­čiuo­si pra­smin­gai lei­džian­tis lai­ką.

Da­bar ma­no ir pa­grin­di­nis lai­kas, ir lais­va­lai­kis yra su vai­kais. Di­džią­ją da­lį va­sa­ros ato­sto­gų pra­lei­džiu su skau­tais. Kai lie­pos pra­džio­je įlen­du į miš­ką, tai iš­len­du tik rugp­jū­čio pra­džio­je.

– Ar šei­ma ne­prie­kaiš­tau­ja dėl dė­me­sio sto­kos?

– Ka­dan­gi žmo­na su­pra­to, kad ma­nęs iš miš­ko neišt­rauks, pa­ti atė­jo į miš­ką. Skau­tau­ja ir žmo­na, ir abu vai­kai. Vie­nas sū­nus sep­tin­to­kas, ki­tas – jau stu­den­tas, Vil­niaus uni­ver­si­te­te stu­di­juo­ja in­for­ma­ci­nes tech­no­lo­gi­jas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Re­mi­gi­jus Poz­nia­ko­vas sa­ko, jog ino­va­ty­vi pa­mo­ka ga­li bū­ti tu­rint vien po­pie­riaus la­pą – svar­bu ino­va­ty­vūs me­to­dai.

„Kaip aš ver­ti­nu re­for­mą? Kaip pa­da­ry­tą di­džiu­lę va­dy­bi­nę klai­dą. Jei­gu bū­tų iš pat pra­džių aiš­kiai pa­sa­kę, kad da­bar kei­čia­me dar­bo ap­mo­kė­ji­mo mo­de­lį, o il­gai­niui kel­si­me al­gas, vis­kas bū­tų ge­rai“, – apie šian­die­nos įvy­kius sa­ko R. Poz­nia­ko­vas.

Ino­va­ty­viau­sių mo­ky­to­jų rin­ki­mų or­ga­ni­za­to­rių nuo­tr.

Lapk­ri­čio 23 die­ną Šiau­lių Lie­po­rių gim­na­zi­jos mo­ky­to­jas Re­mi­gi­jus Poz­nia­ko­vas (cent­re) ap­do­va­no­tas ino­va­ty­viau­sio fi­zi­kos mo­ky­to­jo Lie­tu­vo­je pri­zu.