Moteris ir pliušiniai jos žaislai

Mo­te­ris ir pliu­ši­niai jos žais­lai

Kel­mės ra­jo­ne, Už­ven­ty­je, gy­ve­nan­ti Da­lia Ba­raus­kie­nė jau dau­ge­lį me­tų ar­ti­muo­sius ir pa­žįs­ta­mus ste­bi­na ori­gi­na­liais, su­dė­tin­gais sa­vo rank­dar­biais. Ta­čiau Už­ven­čio mies­te­lio gy­ven­to­jai tik prieš ke­lias die­nas su­ži­no­jo apie mo­ters kū­ry­bi­nį ta­len­tą, kai ją at­ra­do Mi­nu­pių dau­gia­funk­cio cent­ro veik­los or­ga­ni­za­to­rė, su­ren­gu­si D. Ba­raus­kie­nės dar­bų pa­ro­dą.

Ina VIR­GA­NAUS­KAI­TĖ

redakcija@skrastas.lt

Siu­vė­jos dar­bais – ne­perk­rau­tos

Da­lia Ba­raus­kie­nė įgi­jo siu­vė­jos mo­de­liuo­to­jos pro­fe­si­ją. Abe­jo­nių dėl pa­si­rin­ki­mo ne­ki­lo. Vie­na mo­čiu­tė bu­vo siu­vė­ja, ki­ta – ir­gi auk­sa­ran­kė, gra­žiai siu­vi­nė­da­vo. Ir Da­lia nuo ma­žens siū­da­vo lė­lėms dra­bu­žė­lius, siu­vi­nė­da­vo kry­že­liu pa­veiks­liu­kus, o dau­gia­bu­čio kie­me, kur au­go, iš drau­gių iš­mo­ko ner­ti vą­še­liu. Tuo­met ne­bu­vo mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų, į ku­riuos įkri­tu­sios mer­gai­tės bū­tų ga­lė­ju­sios „ča­tin­tis“. Tad lai­ką su drau­gė­mis leis­da­vo kie­me, ner­da­mos. Prob­le­mų kil­da­vo tik dėl siū­lų, ku­rie anuo­met bu­vo de­fi­ci­tas. Tek­da­vo par­si­vež­ti iš Lat­vi­jos.

Kol gy­ve­no Kel­mė­je, jau­na mo­te­ris jaus­da­vo­si rei­ka­lin­ges­nė. Pui­kią, kū­ry­bin­gą, at­sa­kin­gai ir kruopš­čiai sa­vo dar­bą dir­ban­čią siu­vė­ją dau­ge­lis ži­no­jo. Pra­šy­da­vo pa­siū­ti dra­bu­žių.

Prieš de­šimt­me­tį Da­lia iš­si­kė­lė į Už­ven­tį. Iš­si­pil­dė jos sva­jo­nė gy­ven­ti nuo­sa­va­me na­me, tu­rė­ti kie­mą, lai­ky­ti gy­vū­nų. Ta­čiau siu­vė­jos pa­slau­gų čia ma­žiau kam rei­kia. Vy­res­nio am­žiaus gy­ven­to­jai sten­gia­si su­dė­vė­ti tuos pa­čius rū­bus. Jau­nes­ni per­ka ga­ta­vus, nes siu­van­tis pri­rei­kia dau­giau lai­ko ir pa­stan­gų. Jau­ni­mas ap­skri­tai tu­ri sa­vi­tą sko­nį. Be to, dar ne­ma­žai kai­mo žmo­nių nau­do­ja­si dė­vė­tų dra­bu­žių par­duo­tu­vė­mis.

Tik vie­nas ki­tas no­ri ori­gi­na­les­nio, tik jam vie­nam pri­tai­ky­to ap­rė­do.

Tai­gi, jau­nai mo­te­riai at­lie­ka ne­ma­žai lai­ko rank­dar­biams. Kū­ry­bai kar­tais ten­ka pri­dė­ti ir da­lį nak­ties, bet įkvė­pi­mo ir en­tu­ziaz­mo apim­ta auk­sa­ran­kė, įsi­jau­tu­si į sa­vo kū­ri­nį, nė ne­pa­jun­ta, kai atei­na ry­tas.

Pan­da iš vi­deopa­mo­kos

Pas­ta­ruo­ju me­tu po­nią Da­lią už­val­dęs įkvė­pi­mas kur­ti žais­lus. Tai ne šiaip sau pliu­ši­niai žais­lai, su sa­gu­tė­mis vie­toj akių, ku­riuos siū­lo fab­ri­kai. Jie – vie­ne­ti­niai, la­bai pa­na­šūs į tik­rus gy­vū­nus, su be­si­lanks­tan­čio­mis ko­jo­mis ir le­te­no­mis, ga­lin­tys ir sė­dė­ti, ir sto­vė­ti, su aki­duo­bė­mis, kar­tais su­ge­ban­tys net už­si­merk­ti ir mie­go­ti.

In­ter­ne­te mo­te­ris ra­do skel­bi­mą apie vi­deokon­fe­ren­ci­ją, ku­rio­je bus mo­ko­ma pa­si­siū­ti žais­lus. Pa­mo­ka kai­na­vo apie 60 li­tų. Da­lia nu­spren­dė nu­si­pirk­ti bent vie­ną pa­mo­ką. Jo­je mo­kė pa­si­siū­ti pan­dą. Pir­miau­sia žais­lui rei­kė­jo nu­si­pirk­ti kai­lio. Jo te­ko siųs­tis iš už­sie­nio. Siun­ti­mo­si iš­lai­dos dar pa­di­di­no są­nau­das. Ta­čiau že­mai­tiš­ko už­si­spy­ri­mo ne­sto­ko­jan­ti mo­te­ris pa­si­ry­žo iš­mok­ti kur­ti ypa­tin­gus, su­bti­lius žais­lus.

Mo­ky­to­ja lei­do pa­gal jos pa­mo­ką su­kur­tą žais­lą par­duo­ti ar ki­taip pla­tin­ti. Sa­kė, jog tai ne­pa­žeis au­to­ri­nių tei­sių, nes tas pa­ts žais­las, kur­tas ki­tų ran­kų, ne­bus toks pat. Ir iš tik­rų­jų kiek­vie­na kon­fe­ren­ci­jos da­ly­vė su­kū­rė vis ki­to­kią pan­dą. Su­kū­ru­sios vie­ną žais­lo de­ta­lę kiek­vie­na iš de­šim­ties mo­ki­nių mo­ky­to­jai siųs­da­vo nuo­trau­ką. Mo­ky­to­ja pa­sa­ky­da­vo, kas ne­ge­rai, ką rei­kia tai­sy­ti.

„Tų žais­lų sa­vi­tu­mas, jog jie la­bai tik­ro­viš­ki, Te­di Na­tur sti­liaus, – pa­sa­ko­ja po­nia Da­lia. – Į vi­dų de­da­mas ne tik kam­ša­las, bet ir na­riuo­ta juos­te­lė, ar­ba ki­to­kia ar­ma­tū­ra, ku­ri at­sto­ja gy­vū­nė­lio stu­bu­rą, ko­jų ir le­te­nė­lių są­na­rius, ap­skri­tai, vi­są ske­le­tą. To­dėl gy­vū­nas ga­li keis­ti po­zas – sto­vė­ti, sė­dė­ti, tu­pė­ti, pa­si­lenk­ti. Daug dė­me­sio ski­ria­ma jo snu­ku­čiui, kad bū­tų ly­giai toks pat kaip tik­ro gy­vū­nė­lio. Pa­da­ro­mos aki­duo­bės, įde­da­mos kuo tik­ro­viš­kes­nės akys.“

Su­kū­ru­si įspū­din­gą pan­dą, po­nia Da­lia pa­no­ro pa­si­siū­ti ir zui­kį, ka­ti­ną, ki­to­kių gy­vū­nė­lių. Jiems pri­tai­kė per pan­dos pa­mo­ką įgy­tas ži­nias. Ta­čiau kiek­vie­no žvė­re­lio san­da­ra – spe­ci­fi­nė. To­dėl te­ko pirk­ti kai ku­rių pa­mo­kos frag­men­tų. Pa­vyz­džiui, kaip pa­da­ry­ti kuo tik­ro­viš­kes­nę bur­ną, už­si­mer­kian­čias ir at­si­mer­kian­čias akis, kad žvė­re­lis ga­lė­tų mie­go­ti. Pa­vy­ko pa­da­ry­ti zui­kį su be­si­lanks­tan­čio­mis, nu­lė­pu­sio­mis au­si­mis.

Vie­ne­ti­nius žais­lus Da­lia kol kas do­va­no­ja tik pa­tiems bran­giau­siems žmo­nėms: sa­vo ma­mai, bro­liui. Nes ir pa­tys žais­lai – la­bai bran­gūs. Daug kai­nuo­ja me­džia­gos jiems pa­ga­min­ti. Rei­kia la­bai ko­ky­biš­ko, tan­kaus kai­lio, ir na­riuo­ta juos­te­lė – ne­pi­gi. Be to, kū­ry­bos pro­ce­sas pa­rei­ka­lau­ja daug jė­gų ir lai­ko.

„Jei­gu Lie­tu­vo­je at­si­ras­tų pir­kė­jų, ku­rie už vie­ne­ti­nį žais­lą ga­lė­tų mo­kė­ti po šim­tą ir dau­giau eu­rų, bū­tų ga­li­ma iš­vys­ty­ti vers­lą, – svars­to po­nia Da­lia. – Ta­čiau tik­rai to­kių pir­kė­jų bent jau Lie­tu­vo­je grei­tai neat­si­ras.“

Pan­dos, kiš­kiai ir meš­ku­čiai – ne pir­mie­ji už­ven­tiš­kės su­kur­ti žais­lai. Iki in­ter­ne­ti­nės pa­mo­kos ji žais­lus nu­megz­da­vo. Tai da­rė pa­gal nu­si­pirk­tą ap­ra­šy­mą. Pa­vyz­džiui, Lon­do­ne gy­ve­nan­čiam bro­liui pa­do­va­no­jo nu­megz­tą liū­tą.

Kū­ry­bin­ga mo­te­ris dar puo­se­lė­ja sva­jo­nę iš­mok­ti iš mo­de­li­no lip­dy­ti lė­les.

Rank­dar­biai – pra­ban­gi at­gai­va sie­lai

Ar­tė­jant Už­ga­vė­nėms, D. Ba­raus­kie­nė ku­ria kau­kes. Ant mu­lia­žo de­da pa­grin­dą iš laik­raš­čio ar laik­raš­ti­nio po­pie­riaus, jį su­tvir­ti­na PVA kli­jais. Po to jo pa­vir­šių nuglaisto, kai iš­džiūs­ta, nu­švei­čia švit­ri­niu po­pie­riu­mi. Tuo­met ga­li ant jų pieš­ti vei­dą. Šie už­ven­tiš­kės kū­ri­niai ar­ti­mes­ni Ve­ne­ci­jos kau­kėms.

Įvai­riau­si dar­be­liai Da­liai iš ran­kų ne­krin­ta net ir ta­da, kai ji gro­ži­si žy­din­čio­mis gė­lė­mis ar­ba žiū­ri mėgs­ta­mą fil­mą. „Tie­siog ne­ga­liu, ne­mo­ku nie­ko ne­veik­ti, – sa­ko mo­te­ris. – Rank­dar­biams rei­kia daug bran­gių me­džia­gų, kar­tais jų ten­ka par­si­siųs­ti iš už­sie­nio. Tuo­met pa­gal­vo­ju, jog ma­no po­mė­giai – per­ne­lyg bran­gūs. Bet ne­mo­ku ki­taip gy­ven­ti. No­riu kur­ti ir iš­mok­ti dar dau­giau įvai­riau­sių da­ly­kų.“

Dau­ge­lio šir­džiai mie­lų da­ly­kų kū­ry­bin­ga mo­te­ris ne­mo­ka su­de­rin­ti su nau­da. Pa­vyz­džiui, au­gi­no re­tų veis­lių viš­tas, ku­rios be­veik ne­dė­da­vo ar­ba pa­dė­da­vo vos po ke­lis kiau­ši­nius. Bet ką reiš­kia kiau­ši­nis prieš ste­bė­ti­ną gy­vū­no gro­žį, įdo­mų jo cha­rak­te­rį?

Be­veik vis­ką, ką su­ku­ria, Da­lia iš­do­va­no­ja. Jos ran­ko­mis ir šir­di­mi su­šil­dy­tos do­va­nos – daug bran­ges­nės ir mie­les­nės už pirk­ti­nes.

Kai ką pa­si­lie­ka sau. Pa­vyz­džiui, megz­tą pa­va­sa­ri­nį pal­tą, ku­rio ga­lė­jo ir neuž­baig­ti. Be­bai­giant megz­ti, pri­trū­ko siū­lų. Lie­tu­vo­je ne­ga­vo to­kios pat spal­vos. Te­ko par­si­siųs­ti iš Ru­si­jos. Bet ne tiek, kiek trū­ko, o vi­są pa­kuo­tę, nes ma­žais kie­kiais nie­kas ne­siun­ti­nė­ja. Ori­gi­na­lus dra­bu­žis. Nie­kas ki­tas to­kio pal­to ne­vil­kės. Ta­čiau jo sa­vi­kai­na – di­de­lė.

Ko tik nė­ra iš­ban­džiu­si už­ven­tiš­kė me­ni­nin­kė! Ko tik ne­su­ge­ba jos darbš­čios ran­kos!

Įvai­ria tech­ni­ka ji ku­ria gė­les, apy­ran­kes, prieš Ve­ly­kas iš­gra­ži­na de­šim­tis mar­gu­čių.

Ta­čiau iš sa­vo kū­ry­bos pra­gy­ven­ti ne­ga­lė­tų. Dai­lės par­duo­tu­vės prii­ma tik pro­fe­sio­na­lių me­ni­nin­kų kū­ri­nius.

O gal ir ge­rai? Nes ma­siš­kai ti­ra­žuo­ja­mi žais­lai, mez­gi­niai, nė­ri­niai ir gė­lės tap­tų ama­tu. O da­bar jau­na mo­te­ris mė­gau­ja­si kū­ry­ba...

As­me­ni­nės nuo­tr.

Auk­si­nės Da­lios Ba­raus­kie­nės ran­kos – sa­vos ba­lan­džiams.

Mie­li Da­lios Ba­raus­kie­nės su­kur­ti žais­lai pri­me­na tik­rus gy­vū­nė­lius.

Ori­gi­na­lūs ir Da­lios ner­ti žais­lai.

Net­ru­kus šios kau­kės įgaus įdo­maus vei­do pa­vi­da­lą.

Au­gin­ti gė­les – vie­nas iš Da­lios Ba­raus­kie­nės po­mė­gių.