Naujausios
Nauja emigracijos banga griebia jaunimą
Akivaizdu, kad šiemet bus sumušti visi emigracijos rekordai. Kyla didžiausia emigracijos banga per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Žmonės važiuoja bet kur — kad tik iš Lietuvos. Prognozuojama, kad po 50 metų Lietuvoje begyvens pustrečio milijono. Kokias pasėkmes toji banga gali atnešti Lietuvai?
Emigrantų pasakojimai — nuo jaunatviškos euforijos iki skausmo ašarų. Komentatorių nuomonės — nuo jaunų baltarusių iki klimato migrantų.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Danija prabilo lietuviškai
„Per visus 2008-tuosius Danijoje nesutikau tiek daug lietuvių, kaip per paskutinius mėnesius. Kartais net atrodo, kad kas antras balsas gatvėje lietuviškas“, — sako šiaulietė Mantė, studijuojanti Danijoje, gyvenanti Aalburgo mieste.
Daugiausiai Mantė Danijoje sutinka jaunų lietuvių, atvykusių čia po 12 klasių. „Visi dejuoja dėl aukštojo mokslo reformos, o Danijoje mokslas nemokamas — todėl ir važiuoja“, — sako Mantė.
Emigracija, jos manymu, savaime nėra blogas reiškinys, bet žiūrint į dabarties situaciją, tokie emigracijos mastai Lietuvai ne į naudą. Išvažiuoja talentingi žmonės, geri specialistai, kurių vieną dieną Lietuvoje pritrūks. „Dauguma išvažiavusiųjų tikrai negrįš — nemanau, kad greitu metu Lietuvoje jiems bus suteiktos tokios sąlygos gyventi ir dirbti kaip Danijoje“, — sako Mantė.
Plūsta į Angliją
„Šiemet labai daug draugų abiturientų teiraujasi, kokios galimybės čia studijuoti, išgyventi, koks studijų lygis. Skambina sesė, draugės sesė, pažįstami. Suprantama, kam jaunimui 15000 litų už mokslus Lietuvoje mokėti, jeigu galima studijuoti čia, palankesnėmis sąlygomis“, — sako šiaulietė Eglė, jau antrus metus studijuojanti menus Didžiojoje Britanijoje, Kingstono universitete.
Mergina vardija studijų Didžiojoje Britanijoje privalumus: krūvis nėra didelis, studentams yra laiko dirbti ir užsidirbti, darbo rasti galima, santykiai su dėstytojais labai draugiški, studentas gali naudotis didžiule biblioteka, kompiuteriais, kamera, kino studija.
Už mokslus Eglė moka 3225 svarus per metus (apie 12255 litų). Mergina, kaip ir kiti jos draugai, be baimės paėmė studento paskolą palankiomis sąlygomis, kurią, pagal sutartį, turės grąžinti tik tada, kai gaus gerai apmokamą darbą. Kaip ir daugelis atvykusių lietuvaičių, Eglė dar gauna ir 300 svarų per mėnesį stipendiją, kadangi jos tėvų pajamos pagal Britanijos standartus yra nepakankamos.
Eglė išsitaria jau girdėjusi gandus, kad pastaruoju metu dėl itin padidėjusių srautų stoti į Didžiosios Britanijos universitetus, ketinama didinti studijų kainą.
„Pasidžiaugėme, kad gimėme Lietuvoje“
„Po 12 klasių išvažiavusios iš Lietuvos, pasirinkome gyventi kūrybingai. Pasaulyje yra tiek daug, ką gali veikti, bet to nesužinosi, sėdėdamas vietoje. Pakeliavusios du mėnesius, mes jau turime daug kūrybinių ir verslo idėjų. Mes neišvažiavome iš Lietuvos dėl ekonominės krizės, dėl mažesnių galimybių ar panašiai. Išvažiuoti verta tik tam, kad praplėstum savo suvokimo ribas“, — redakcijai parašė šiaulietė Ineta, šiemet baigusi gimnaziją ir su drauge išsiruošusi į kelionę po pasaulį. Šiuo metu merginos apsistojo Barselonoje. Jų manymu, Lietuvoje tikrai nėra blogiau, negu, pavyzdžiui, Barselonoje.
„Čia tiek daug neišmanymo, nešvaros ir absurdo, kad atsidūrusios čia, nuoširdžiai pasidžiaugėme, kad gimėme Lietuvoje, o ne kur nors Ispanijoje. Problema, kad mokykloms nesiseka išugdyti išmintingų žmonių, yra visuotinė. Ji dar ryškesnė čia, Barselonoje, negu Lietuvoje“, — rašo devyniolikmetės.
„Nežmoniškai noriu namo“
Su šiaulietėmis Modesta ir Kamile susisiekėme vėlai vakare, kai jos grįžo iš darbo mandarinų sandėliuose Ispanijoje. Pernai Šiaulių konservatoriją baigusios merginos dabar po 8 ar 12 valandų dėlioja mandarinus į dėžes, tačiau džiaugiasi uždirbančios palyginti daug — apie 1500 eurų.
„Bet nežmoniškai noriu grįžti namo. Ir čia faina, ir linksma, bet vis tiek Lietuva visada bus Lietuva“, — išsitaria Modesta. Ji Ispanijoje — nuo liepos mėnesio, Kamilė prijungė rudeniop, Lietuvoje neradusi net padavėjos darbo.
Kamilės balse irgi ilgesys: „Noriu namo labai. Čia nuostabu, patinka ir kultūra, ir žmonės, bet aiškiai supratau, kad namai yra namai“.
Mergaitės Ispanijoje ilgam pasilikti nežada, užsidirbusios pinigų suplanavo stoti į neakivaizdines studijas Šiaulių universitete. Ispanijoje legaliai išdirbusios pusę metų ir atleistos dėl sezoninių darbų specifikos, kitą pusmetį jos gaus beveik atlyginimo dydžio bedarbio pašalpą.
Modestos mama ponia Gitana, suradusi mergaitėms gerai apmokamą darbą, įspėja: dabar į Ispaniją važiuoti rizikinga, derlius nedidelis, be to, siaučia nauja mafijos banga. Plantacijose esą dabar ne tik lietuviai, o visi užsieniečiai dirba už ačiū. Kasdien atvyksta vis daugiau ir daugiau lenkų, rumunų, o darbų nėra, todėl tenka dirbti už sriubos lėkštę. Geriau esą sekasi tik tiems, kurie čia įsitvirtinę jau seniai ir dirba legaliai.
Pati ponia Gitana, palikusi mamai dvi dukras, išvažiavo į Ispaniją vieneriems metams. Pasiliko ilgam. „Atlyginimas čia trigubai didesnis, o pragyvenimo lygis — mažesnis, čia viskas pigiau — ir drabužiai, ir maistas“, — paaiškina pasirinkimą. Ponia Gitana neslepia, kad kiekvienais metais vis planuodavo grįžti, bet nutarė dar pakentėti šešerius metus, kol užsidirbs ispanišką pensiją — apie 500 eurų per mėnesį. O jau tada būtinai grįšianti.
„Noriu grįžti be proto. Pirmus metus tik verkiau, paskui apsipratau. Tiems, kas čia atvažiavo su šeima, gal kitaip, bet kurie palieka šeimas — siaubingai sunku“, — prisipažino ponia Gitana.
„Čia negerai, bet Lietuvoje darbo nėra“
Taip „Šiaulių kraštui“ telefonu kalbėjo trisdešimtmetis šiaulietis Saulius, ką tik grįžęs iš darbo vienoje Norvegijos žuvų taukų gamykloje. Šiuo metu Saulius uždirba minimalią algą — apie 5000 litų per mėnesį, tačiau darbdavys jį aprūpina gyvenamuoju plotu ir pietumis gamykloje. Saulius Norvegijoje uždarbiauja jau ketverius metus, atlyginimu nesiskundžia, pavyksta ir susitaupyti, tik — šeima toli. Lietuvoje žmona augina metukų neturintį sūnų.
Kai sūnus ūgtelės, Saulius planuoja į Norvegiją atsivežti šeimą. Įleisti šaknis Norvegijoje vyras nenorėtų — kai tik vaikui ateis laikas lankyti mokyklą, sako, iš karto grįš į Lietuvą — Norvegijoje jo vaikas galėtų lankyti mokyklą tik su kitais imigrantais.
Saulius sako pastaruoju metu sulaukiantis nemažai pažįstamų prašymų surasti darbą, tačiau legaliai įsidarbinti Norvegijoje, anot jo, dabar labai sunku, ypač moterims.
Motyvas — išgyventi
„Pagrindinis išvažiuojančiųjų amžius — 25— 35 metai. Atsirado daugiau jaunų žmonių, kurie pasiėmė paskolas, kuriems reikia išlaikyti šeimą. Jie dar nežino, ar ilgam išvažiuoja, bet motyvas jų vienas — išgyventi“, — “Šiaulių kraštui“ pasakojo Rita Biliukaitė, įdarbinimo agentūros “Aulina“ Šiaulių skyriaus vadovė. Tarp išvykstančiųjų šiuo metu daug baigusių aukštąsias mokyklas, informacinių technologijų, reklamos specialistų.
Anglijoje jie dažniausiai dirba pagalbinius darbus žemės ūkyje, pakavimo sektoriuje, viešbučiuose, mėsinėje, gaudo gyvus paukščius paukštynuose. Ten, gaudami minimalų atlygį (apie 5,8 svarus per valandą), per savaitę užsidirba apie 200 svarų. Atmetus pragyvenimo ir nuomos išlaidas, vis tiek jiems lieka 100— 120 (380— 450 litų).
„Aulina“ per mėnesį vien į Angliją išveža dirbti apie 20— 40 klientų.
Citata: Kasdien atvyksta vis daugiau ir daugiau lenkų, rumunų, o darbų nėra, todėl tenka dirbti už sriubos lėkštę.
Statistika
* Jaunimas nuo 25 iki 35 metų sudaro didžiausią emigrantų skaičių.
* Kas trečias Lietuvos gyventojas iki 25 metų neturi darbo.
* Kas penktas Lietuvos gyventojas yra 15— 29 metų, šiuo metu skaičiuojama per 760 tūkstančių šios amžiaus kategorijos jaunimo. Eurostato prognozėmis, 2060 metais Lietuvoje jų liks tik per 300 tūkstančių.
* Kinta lietuvių emigracijos srautų kryptys. Pastaruoju metu emigrantai traukia į Skandinaviją, Olandiją bei Prancūziją.
* Neoficialiais skaičiavimais, iš Lietuvos emigravusių tautiečių piniginis indėlis į savo šalį prilygsta „Mažeikių naftos“ indėliui į Lietuvos biudžetą. Pernai emigrantai į Lietuvą įvairiais būdais įvežė 3,9 milijardo litų, arba 3,5— 4 procentus BVP.
* 18 255 — tiek žmonių oficialiai deklaravo savo išvykimą iš Lietuvos per 10 šių metų mėnesių.
* 36,4 procento — tiek žmonių, apklausų duomenimis, norėtų emigruoti iš Lietuvos.
PRIEŽASTYS: Aukštojo mokslo reforma — viena iš priežasčių, vejanti jaunimą iš Lietuvos. Studentai ne kartą ėjo į gatves piktindamiesi institucijomis, kurios įvedė neadekvačius mokesčius už mokslą, o studijų kokybės nepakeitė.
Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Nepražudė Sibiras, nepražudys ir emigracija
Andrius Užkalnis, 15 metų Londone gyvenantis žurnalistas, rašytojas, išleidęs knygą „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“:
— Lėktuvai iš Lietuvos pilnesni, nei grįžtantys į ją: kad ir kaip sunku Vakaruose, bet Lietuvoje, atrodo, dar sunkiau.
Aprimo valdininkai, kurie anksčiau noriai gastroliuodavo po užsienius ir netgi rengdavo įvairius grįžimo ir grąžinimo renginius ir propagandos festivalius. Iš jų naudos buvo tiek pat, kiek iš „profesinio orientavimo“ Tarybų Sąjungos laikais.
Gal ir gerai. Nes išvykimas nėra toks baisus, kaip jį piešia.
Žmonės svečioje šalyje jaučiasi vieniši, nelaimingi, nesuprasti? Gal ir taip, o kiek tokių pat nelaimingų ir vienišų Lietuvoje?
Emigracija išardo šeimas? Vaikai lieka su seneliais ir be tėvų? Gal ir taip, o kiek šeimų išsiardžiusių ir be emigracijos? Kokia buvo abortų ir skyrybų statistika prieš dvidešimt metų, be jokių išvykimų į Airiją? Kiek buvo vaikų namų?
Sakote, žmonės išvyksta ir lieka tušti kaimai? Kaimai ir miesteliai ne todėl tušti, kad jauni žmonės išvyksta į Angliją: jie vyksta ten todėl, kad kaime jiems nėra ką veikti, todėl, kad kitur yra patrauklesnių darbų, ir vakarais yra ryškesnės šviesos. Iš esmės ypač didelio skirtumo nėra, aš jaunas žmogus išvyko į Vilnių, ar į Birmingemą: gal iš Vilniaus pas tėvukus gali dažniau grįžti, bet savo gimtinei jis prarastas bet kuriuo atveju.
Lietuviai ir Lietuva nepražus, jei nežuvo nuo Sibiro, penkių dešimtmečių plačios integracijos Tarybų Sąjungoje, nuo tarpukario emigracijos į Čikagos skerdyklas ir Klyvlendo gamyklas.
Asmeninio albumo nuotr.
Iš Lietuvos veja noras įkvėpti gryno oro
Marius Jovaiša, reklamos specialistas, keliautojas, fotografas, knygos „Neregėta Lietuva“ autorius, Lietuvos prekinio ženklo “Lietuva — Baltijos širdis kūrėjas“:
— Emigracija — natūralus žmonijos gyvenimo būdas ieškoti, maišytis, siekti geresnio gyvenimo. Dėl tų priežasčių čia kažkada atėjo mūsų protėviai. Emigracijoje yra teigiamų dalykų, ypač, jei išlaikomi saitai.
Kitas klausimas, ką gali valstybė padaryti, kad nesusipriešintų su gyvenančiais užsienyje tautiečiais, kad jie nepasijustų svetimi ir nebelaukiami čia, savo namuose. Klausimas, ar mes apskritai juos norime matyti, kaip savo piliečius? Gaila, bet kol kas murkdomasi diskusijose dėl dvigubos pilietybės, demonstruojant vidinį susipriešinimą ir nesveikas ambicijas.
Mes nemokame susitarti dėl pagarbos vienas kitam, ką bedarytume ir ką bediskutuotume. Manau, viena iš netiesioginių priežasčių, kodėl žmonės taip veržiasi iš šalies, tai noras įkvėpti gryno oro, siekis ieškoti kitokios aplinkos augti savo vaikams.
Geriausia, ką gali duoti emigracija — kad daugiau lietuvių ištrūks iš tos mentalinės pelkės ir galbūt sugrįš į Lietuvą išvėdintomis smegenimis ar kažkokiais būdais Lietuvai perduos šviežio oro gurkšnį.
Žinoma, kyla klausimas: kas bus, jei jie negrįš, ir kas mums mokės pensijas?
Jei taip atsitiks, neišvengiamai mums teks priimti jaunų, darbo nebijančių žmonių iš Baltarusijos, Kazachijos ar Kinijos, kurie padės mus išlaikyti (daugelio turtingesnių pasaulio šalių ekonomika paremta imigrantais). Arba susidarys tokios aplinkybės, kad turės grįžti lietuviškas jaunimas. Kaip sakė kareivis Šveikas, vis tiek nebus taip, kad nieko nebus.
Pasaulyje vyksta milžiniški procesai. Mes stovime ant slenksčio tokių dalykų, kurių net neįsivaizduojame ir kurių pasekmės gali būti tiesiog monstriškos.
Jono TAMULIO nuotr.
KOMENTARAS
Jie negrįš?
Gediminas Merkys, Kauno technologijos universiteto Socialinių tyrimų laboratorijos vedėjas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius:
— Atlikome tyrimą, kurio metu išryškėjo tokia tendencija: daliai žmonių gyvenimas Vakaruose nenusiseka, jie grįžta į Lietuvą su dviem vaikais, kurie nė poros žodžių lietuviškai nemoka, o juos atveda į lietuvišką mokyklą.
Emigrantų vaikai dažnai nebetenka nei kalbos, nei kultūros, nei grįžtamojo ryšio su tėvyne. Prognozuoju, kad antros ar trečios kartos lietuvis bus nutautėjęs, ir liks tik faktinis žinojimas, kad jis kilęs iš Lietuvos.
Įvairiais duomenimis, per Nepriklausomybės laikotarpį emigravo nuo 400 tūkstančių iki milijono lietuvių. O kiek jų grįžo? Vienetai. Apskritai, grįžimas į Lietuvą niekada lietuviams nebuvo laimingas.
Pagal mano stebėjimus, bemaž 50— 70 procentų mūsų elito ir vidutinio sluoksnio žmonių atžalų yra užsienyje, ir labai gerose pozicijose.
Neabejotinai, ten jie suras partnerį, bus integruoti į bendruomenę, partiją ar sporto klubą, ir gal grįš greituoju lėktuvu į akcininkų susirinkimą tėvų įmonėje, gal pasamdys gerą teisininką ir atstovaus tėvo interesus elektroninio parašo teise. Greičiausiai jam perves pinigus į Dubliną — vargu, ar jis grįš į Lietuvą ir ragais žemę ars.
Duok Dieve, kad aš apsirikčiau, bet jei grįš 10— 15 procentų, tai bus labai gerai. Aš, lietuvis, pavarde Merkys, tada nupirksiu dėžę šampano ir visus grįžusius išbučiuosiu.
Nes ko čia grįžti? Čia nėra kas veikti. Čia net klimatas prastas, o „Eurostat“ agentūros duomenimis, pagal bjauriausius rodiklius mes, lietuviai, esame pirmose vietose (konkuruodami gal su broliukais latviais), o pagal geruosius — paskutinėse. Todėl tas mano pesimizmas ne šiaip sau — jis grįstas objektyviais faktais.
Galima prognozuoti, kad grįš dalis nevykėlių, kuriems ir ten nepasisekė gyvenimas, kita dalis grįš, vedina ambicijų ir patriotinių motyvų. Bet tokių bus nedaug.
Net kai įvyko stebuklas, kai atsikūrė Lietuva — su ta banga grįžo tik vienas kitas. Grįžo K. Bobelis, bet jo sūnus negrįžo. Negrįžo nei mūsų emigrantų vaikai, nei anūkai, nors vaikystėje girdėjo romantines kalbas apie Lietuvą nuo jūros iki jūros. O juk stimulas buvo gerokai stipresnis — dalyvauti įgyvendinant stebuklą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
