Negalia nestabdo, ji ragina dirbti

Ne­ga­lia ne­stab­do, ji ra­gi­na dirbti

„Ne­ga­lia nė­ra prie­žas­tis nie­ko ne­da­ry­ti. Skau­da? Vis tiek ke­liuo­si ir ei­nu dirb­ti. Kol dir­bu, tol gy­ve­nu. O dirb­da­ma ir skaus­mą pa­mirš­tu“, – sa­ko Šiau­lių ra­jo­no neį­ga­lių­jų drau­gi­jos Kai­rių pa­da­li­nio pir­mi­nin­kė Al­ma Jan­kaus­kie­nė.

Iš­puo­se­lė­ta Jan­kaus­kų so­dy­ba Kai­riuo­se, ak­ty­vi vi­suo­me­ni­nė šios so­dy­bos šei­mi­nin­kės veik­la ir di­de­li už­mo­jai – aki­vaiz­dus pa­vyz­dys, kad ne­ga­lia nė­ra prie­žas­tis nu­leis­ti ran­kų.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Dar­bas ve­ja dar­bą

Po­nios Al­mos so­dy­ba Kai­rių eže­ro pa­šo­nė­je iš to­lo švie­čia gė­lių ir me­džių spal­vo­mis. Vis­kas ap­gal­vo­ta iki men­kiau­sių smulk­me­nų: šei­mi­nin­kės ran­ko­mis su­lip­dy­tuo­se ak­mens ar­ba gip­so va­zo­nuo­se žy­di gė­lės, au­ga­lų kom­po­zi­ci­ja – ties įva­žia­vi­mu, so­dy­bos kam­pe ryš­kias­pal­ves gal­vas len­kia pi­na­vi­jos.

Įsi­kū­rę Al­mos se­ne­lių so­dy­bo­je ir pra­dė­ję jos re­no­va­ci­jos dar­bus, Jan­kaus­kai pa­si­rū­pi­no, kad šios se­no­vi­nės gė­lės su­žy­dė­tų vie­no­je vie­to­je ir iš­lik­tų vi­sos iki pa­sku­ti­nio kel­mo.

Ko­ne vis­kas so­dy­bo­je su­gal­vo­ta šei­mi­nin­kės: ji ne tik idė­jų su­ma­ny­to­ja, bet ne­re­tai ir įgy­ven­din­to­ja.

„Ne­ga­liu pro gė­les praei­ti – vi­sos gra­žios ir vi­sų man rei­kia“, – šyp­so­si mo­te­ris, ir ap­gai­les­tau­ja dėl ką tik žied­la­pius nu­me­tu­sių tul­pių: bū­tų kuo pa­si­gro­žė­ti!

Vis dėl­to la­biau­siai sa­ko my­lin­ti ak­me­nis: jų na­mų ap­lin­ko­je itin gau­su. Juo­kia­si, kad ar­ti­mie­ji „diag­no­zuo­ja“, jog ji „ak­me­ni­ne“ li­ga ser­ga. O Al­mai tie­siog pa­tin­ka ak­mens stip­ry­bė ir il­gaam­žiš­ku­mas.

Di­des­nius, dau­giau­siai so­dy­bos pa­sta­tų re­konst­ra­vi­mo lai­ku ras­tus ak­me­nis iš­dė­lio­ju­si kaip puoš­me­ną. Iš ma­žes­nių­jų sa­vo ran­ko­mis su­si­mū­ri­ja pra­ktiš­kų daik­tų, pavyzdžiui, gė­lių va­zo­nų. Ar­ba ap­lip­do pa­bo­du­sius daik­tus. Kad ir šu­li­nio ren­ti­nį – ap­mū­ry­tas ne­di­de­liais ak­me­nu­kais jis tar­si įga­vęs nau­ją dra­bu­žį.

Šei­mi­nin­kė kuk­liai šyp­so­si: nie­ko ste­buk­lin­go jos so­dy­bo­je nė­ra. Ta­čiau ne­sle­pia: vis­kam rei­kia ne­ma­žai lai­ko. Ir jei svei­ka­ta tą die­ną lei­džia – lai­ko rei­kia skir­ti ne­re­tai nuo pat anks­ty­vo ry­to iki vė­ly­vo va­ka­ro. Ką jau kal­bė­ti, kad karš­tes­nę va­sa­ros die­ną svei­ka­ta lei­džia dar­buo­tis tik orui at­vė­sus.

A. Jan­kaus­kie­nei įgy­ven­din­ti gra­žias so­dy­bos tvar­ky­mo idė­jas pa­de­da kar­tu gy­ve­nan­tis suau­gęs sū­nus. Jis daž­niau­siai ir pa­va­duo­ja to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­ju dir­ban­tį po­nios Al­mos su­tuok­ti­nį.

„Pla­nų yra la­bai daug. Net bi­jau ar­ti­mie­siems už­si­min­ti, ko dar esu pri­gal­vo­ju­si“, – sa­ko Kai­rių neį­ga­lie­siems va­do­vau­jan­ti mo­te­ris.

Ji kar­tais iš­girs­ta nu­si­ste­bė­ji­mą, esą ir kam gi jai vi­so ši­to rei­kia. Be­sis­te­bin­tiems tu­ri ties­mu­ką at­sa­ky­mą: to­dėl, kad jai vi­sa tai la­bai pa­tin­ka.

Lai­ko ran­da no­rin­tys

A. Jan­kaus­kie­nės svei­ka­ta ne­sut­ri­ko stai­ga – tai bu­vo vai­kys­tė­je pa­tir­tos gal­vos trau­mos pa­sek­mė. Bė­gant me­tams, svei­ka­ta vis pra­stė­jo, te­ko rim­tai gy­dy­tis. Ta­čiau li­ga pro­gre­sa­vo. Prieš 12 me­tų dėl to te­ko at­si­sa­ky­ti mėgs­ta­mo dar­bo pre­ky­bo­je.

„Pa­sit­rau­ki­mas iš ak­ty­vios veik­los bu­vo ne­leng­vas psi­cho­lo­giš­kai, su­dė­tin­ga su­si­vok­ti, jog ne­be­ga­li gy­ven­ti taip, kaip no­rė­tum. Tie, ku­rie tu­ri ne­ga­lią, su­pran­ta, ką aš no­riu pa­sa­ky­ti“, – sa­ko Kai­riuo­se gi­mu­si ir užau­gu­si, gim­tą­jį mies­te­lį į Šiau­lius iš­kei­tu­si ir į Kai­rius prieš ke­lio­li­ka me­tų vėl su­grį­žu­si mo­te­ris.

Ta­da įsi­jun­gė į ne­ga­lią tu­rin­čių vie­tos žmo­nių bend­rą veik­lą. Ta­po Kai­rių po­sky­rio pir­mi­nin­kės pa­va­duo­to­ja, o ne­se­niai ir pir­mi­nin­ke.

„Skaus­mo yra daug“, – sa­ko pa­šne­ko­vė. Taip tei­gia, nes jos va­do­vau­ja­mo po­sky­rio na­riai – ne vien vy­res­nio am­žiaus ne­ga­lią tu­rin­tys žmo­nės, bet ir še­še­rių me­tu­kų mer­gy­tė, ir dvi­de­šim­ties su tru­pu­čiu jau­nuo­lis...

Pir­mi­nin­kės žo­džiais, kai nuei­ni pas li­go­tą žmo­gų ir pa­ma­tai, kaip jis gy­ve­na ir ko­kius skaus­mus ken­čia, imi gal­vo­ti, kad gal­būt pa­ti net ne­ser­gi, juk ga­li vaikš­čio­ti, dirb­ti...

Jai džiu­gu, kad ne­ma­žai kai­riš­kių ne­ga­lia ne­pa­lau­žu­si: skau­da – vis tiek dir­ba, nė­ra no­ro – vis tiek bend­rau­ja, kaž­ku­riam rei­kia pa­gal­bos – neat­si­sa­ko pa­dė­ti.

Še­šias de­šim­tis Kai­rių gy­ven­to­jų jun­gian­ti or­ga­ni­za­ci­ja, pa­sak A. Jan­kaus­kie­nės, šian­dien pa­gal ga­li­my­bes vei­kia vi­sa sa­vo ener­gi­ja. Be vie­tos neį­ga­lių­jų neap­siei­na be­veik nė vie­nas ren­gi­nys. O jei kvie­čia­mi kur nors su­da­ly­vau­ti, nu­vyk­ti ar ap­lan­ky­ti, bū­ti­nai bent ke­li na­riai tuo kvie­ti­mu pa­si­nau­do­ja.

Kai­rių se­niū­ni­jos pa­tal­po­se įreng­ta­me kam­ba­rė­ly­je dvi die­nas per sa­vai­tę – ant­ra­die­nį ir ket­vir­ta­die­nį – suei­na mo­te­rys: mez­ga, siu­va, ple­pa, vai­ši­na­si at­si­neš­tais ska­nės­tais, kar­tu ke­liau­ja į vie­tos bib­lio­te­ką.

„Kas no­ri veik­los, tas lai­ko at­ran­da, – ge­rų žo­džių ak­ty­vie­siems bend­ra­min­čiams ne­gai­li Neį­ga­lių­jų drau­gi­jos Kai­rių po­sky­rio pir­mi­nin­kė. – O kas ga­lė­tų, bet ne­no­ri su­si­tik­ti, pa­bend­rau­ti, tas ir prie­žas­čių su­ras“.

Ji at­vi­ra: pa­ti jei at­si­gul­tų ir gu­lė­tų, gal taip pat pra­ras­tų no­rą gra­žin­ti, gra­žin­tis, žmo­gų su­tik­ti ar nuei­ti į Kai­rių kul­tū­ros na­mus, kur ne­se­niai pra­dė­jo dai­nuo­ti mo­te­rų an­samb­ly­je.

Bet ta­da, sa­ko, ne­be­bū­tų ji, nes nie­ko ne­veik­da­ma nea­be­jo­ti­nai tu­rė­tų ne dau­giau, o tik ma­žiau svei­ka­tos.

Mie­las kai­mas

A. Jan­kaus­kie­nė gim­to Kai­rių mies­te­lio į nie­ką ne­keis­tų, o 40 arų plo­to se­ne­liams pri­klau­siu­sios so­dy­bos ne­mai­ny­tų į jo­kį bu­tą, nes ja­me, įsi­ti­ki­nu­si, tie­siog ne­tu­rė­tų, ką veik­ti.

„Mie­las kraš­tas. Mie­liau­sias“, – šyp­te­li san­tū­ri mo­te­ris.

Šei­ma il­go­kai gy­ve­no Šiau­liuo­se, ta­čiau akys vis žiū­rė­jo į kai­mą, min­tys bu­vo kai­me. Ko­dėl gi ne Kai­riuo­se? Mies­te­lis – Šiau­lių mies­to pa­šo­nė­je, Rad­vi­liš­kis – už ke­lio­li­kos ki­lo­met­rų, su­si­sie­ki­mas pui­kus. Gre­ta net du eže­rai – Kai­rių ir Gu­de­lių.

Pas­ku­ti­nį ir le­mia­mą žo­dį ta­rė su­tuok­ti­nis. Taip Jan­kaus­kai su­grį­žo gy­ven­ti į gim­ti­nę, į se­ne­lių so­dy­bą. Dar­bo ją tvar­kant, ti­ki­na, bu­vo daug, bet pri­va­lu­mai – kur kas di­des­ni.

Da­bar pri­pa­žįs­ta, kad po 16 me­tų ir vėl su­grį­žu­si į kai­mą ra­do jį šiek tiek ki­to­kį: ma­žiau bend­ruo­me­niš­ką, už­da­res­nį, gal net kiek su­sve­ti­mė­ju­sį.

„Bū­da­vo, kad mies­te kai­my­nas kai­my­no ne­beat­pa­žįs­ta, o da­bar pa­na­šiai yra ir kai­me. Nau­ja­ku­riai dir­ba mies­te, links­mi­na­si mies­te, o į kai­mą grįž­ta no­rė­da­mi ra­my­bės ir pa­bū­ti sa­vo šei­mo­je, sa­vo kie­me, sa­vo... te­le­fo­ne“, – sa­ko mo­te­ris.

Ir pri­du­ria gal­vo­jan­ti, kad gy­vam bend­ra­vi­mui gal­būt „pa­si­tar­na­vo“ in­ter­ne­to „pri­va­lu­mai“.

„Kar­ta, su ku­ria aš au­gau, bu­vo šiek tiek ki­to­kia: kar­tu links­min­da­vo­mės, kar­tu dirb­da­vo­me, ži­no­da­vo­me, kas ką vei­kia ir ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis gy­ve­na“, – sa­ko Al­ma.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių ra­jo­no neį­ga­lių­jų drau­gi­jos Kai­rių po­sky­rio pir­mi­nin­kė Al­ma Jan­kaus­kie­nė: „Kol dir­bi, kol bend­rau­ji, tol gy­ve­ni. Neį­ga­lu­mas nė­ra prie­žas­tis nie­ko ne­veik­ti“.

Kai­rių mies­te­lio gy­ven­to­jos Al­mos Jan­kaus­kie­nės „ak­me­ni­nė“ kū­ry­ba.

Bran­giau­sias se­ne­lių pa­li­ki­mas – dvi­ša­kė obe­lis, ant skir­tin­gų ša­kų bran­di­nan­ti skir­tin­gų sko­nių obuo­lius.