Naujausios
Neįgaliųjų pinigai lekia vėjais
Valstybės kontrolė, įvertinusi darbingumo ir neįgalumo lygio nustatymo ir neįgaliųjų profesinės reabilitacijos sistemas, suabejojo darbingumo lygio nustatymo sprendimų objektyvumu, o milžiniškos lėšos, naudojamos neįgaliųjų profesinei reabilitacijai, pasak valstybės auditorių, neduoda apčiuopiamos naudos.
 |
| Siuvėjų kursai neįgaliesiems įvertinti 5 kartus brangiau, nei sveikiesiems "Respublika" nuotr. |
Neskaidri sistema
Lietuvoje 2011 m. gyveno 264 tūkst. neįgaliųjų, gaunančių netekto darbingumo ar invalidumo pensijas ar šalpos išmokas. Per metus jiems išmokama apie 1,7 mlrd. litų netekto darbingumo ir invalidumo pensijų ir 250 mln. šalpos pensijų. Dar apie 10 mln. litų kasmet atseikėjama neįgaliųjų profesinei reabilitacijai.
Dirba tik 18 proc. ribotą darbingumo lygį turinčių asmenų. Tačiau tarp jų esama ir tokių, kuriems pagal medicininius dokumentus nustatytas slaugos ir nuolatinės priežiūros poreikis, tam skiriamos tikslinės pašalpos, o jie sugeba dirbti net keliose darbovietėse ir gauti 10-30 kartų didesnes darbo pajamas nei valstybės skirtų išmokų suma.
„Darbingumo lygio nustatymo procesas turi rimtų trūkumų, todėl nukenčia tie, kuriems valstybės pagalba iš tikrųjų būtina. Profesinė reabilitacija taip pat neveiksminga, nes neužtikrina neįgaliųjų integracijos į darbo rinką“, – teigė valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė, apibendrindama atlikto audito rezultatus.
Tobulinti darbą nėra noro
Pasak valstybės auditorių, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (NDNT) ne visada gali priimti teisingus sprendimus dėl darbingumo lygio ar specialiųjų poreikių nustatymo. Kilus abejonėms, tarnyba neįgaliota kreiptis į nepriklausomus ekspertus.
Valstybės kontrolės 2–ojo audito departamento direktorius Laimonas Čiakas stebisi, kad NDNT netgi neturi prieigos prie „Sodros“ ar Valstybinės ligonių kasos duomenų bazių ir nežino, ar žmogus dirba ar ne, ar gydosi savo ligą.
„Šiuo metu jie neturi tokių įgaliojimų, bet jeigu aš, kaip tarnybos vadovas, matau, kad reikia papildomos informacijos, galiu inicijuoti teisės aktų, taisyklių pakeitimus. Juo labiau kad apie 26 proc. pirminių sprendimų yra skundžiami“, – kalbėjo L. Čiakas.
Už melą niekas neatsako
O gal tokia nepakankamai reglamentuota sistema, kurioje žioji landos korupcijai, naudinga visiems – ir teritoriniams skyriams, ir tiems, kas jų sprendimus tikrina ir keičia?
„Mes tik žiūrime, kaip sistema veikia, o kur tas žmogiškasis faktorius – kas nori, kad galbūt jam į delną įdėtų, mokami kažkur kyšiai ar ne, tai jau Specialiųjų tyrimų, Finansinių nusikaltimų tyrimo ir kitų operatyvinę veiklą vykdančių tarnybų darbas“, – aiškina L. Čiakas.
Tačiau tai, kad iki šiol gydytojams, pateikiantiems NDNT neteisingus duomenis, nėra nustatyta jokios atsakomybės, L.Čiakas laiko absurdu.
„Į rekomendacijas Sveikatos apsaugos ir Socialinių reikalų ir darbo ministerijoms mes šį reikalavimą įrašėme. Ministerijos pasižadėjo iki 2014 m. pabaigos šią problemą išspręsti“, – sakė jis.
Milijonai – į balą
Valstybės auditoriai nustatė, kad neįgalių ir riboto darbingumo žmonių profesinė reabilitacija neefektyvi, bet kainuoja labai brangiai.
Pasak L. Čiako, tik trečdalis iš 511 žmonių, 2011 m. baigusių profesinės reabilitacijos programas, išliko darbo rinkoje 2,5 mėn. O vienam asmeniui tokia programa kartu su 720 litų profesinės reabilitacijos metu mokama pašalpa vidutiniškai kainuoja 20 tūkst. litų.
Retas neįgalusis renkasi profesinę reabilitaciją, mat ją baigus jo darbingumo lygis padidėja, o pašalpa atitinkamai sumažėja.
„Kolegos aptiko netgi tokių atvejų, kai žmogus lanko kursus, gauna visas pašalpas, o kai lieka mėnuo ar dvi savaitės, jam staiga baigiasi jėgos, jis atsigula į ligoninę ir lieka be profesinės reabilitacijos. Tuomet ir jo darbingumo lygis nepadidėja, ir neįgalumo pensija lieka neapkarpyta“, – pasakojo L. Čiakas.
Dėl visko kaltas „įsisavinimas“
Valstybės auditoriai atkreipė dėmesį, kad parengti, pavyzdžiui, virėją pagal neįgaliųjų profesinės reabilitacijos programą kainuoja 6 kartus brangiau, nei išmokyti virėjo profesijos sveiką žmogų.
„Mes siūlome žmones, kurie turi labai lengvą neįgalumą, bet mokosi pagal brangias programas, integruoti į 3-6 kartus pigesnes formalias profesinio rengimo programas. Tai būtų ne tik daug pigiau, bet kartu būtų sprendžiamas neįgalaus asmens integracijos į sveikųjų visuomenę klausimas“, – sakė L. Čiakas.
Ar ne per brangu profesinės reabilitacijos kursuose už 16,64 tūkst. litų rengti virėją, kai galima tai padaryti ir už 2,5 tūkst. litų? Juk net universitetuose daugybė studijų programų kainuoja 15-17 tūkst. litų. Skiriasi tik pinigų šaltinis – profesinė reabilitacija apmokama Europos socialinio fondo lėšomis.
„Manau, kad galbūt tai yra ir europinių pinigų įsisavinimo klausimas. Juk dažnai bet kokia kaina stengiamės tuos pinigus paimti, nesvarbu, ar su aukšta pridėtine verte ar ne, – sutiko L. Čiakas. – Bet negalima sakyti, kad tie pinigai vien ES – juk ir Lietuva į ES biudžetą moka daugiau nei milijardą litų kasmet. Be to, prie europinio finansavimo reikia skirti ir dalį lėšų iš mūsų valstybės biudžeto“.
