
Naujausios
Viskas "už gryną pinigą"
– Pasitvirtinus koronaviruso atvejui Šiauliuose, miestas tapo tarsi raupsuotu. Šiauliečiams patariama kuo mažiau migruoti iš "savo teritorijos", rekomenduojama atsakyti viešų renginių, apriboti susitikimus. Panašu, kad nesiliaujančios kalbos apie tykančius pavojus grasina rimtais negalavimais ir be koronaviruso?
– Pastaruoju metu tenka dažnai išgirsti pajuokavimų, o kartais net ir labai rimtų pasvarstymų, kad Šiauliai tapo "Lietuvos koronaviruso sostine", "pavojaus epicentru". Dažnas žmogus ne tik Šiauliuose, bet ir visoje šalyje apimtas didelio nerimo, baimės, kuo ir kada viskas baigsis.
Stebint situaciją susidaro mintis, jog visuomenę jaudina ne pati koronaviruso grėsmė, o keliama panika.
Pastarosiomis savaitėmis žodis "korona" tapo bene populiariausiu daugelyje paieškų sistemų. Žmonės domisi ligos simptomais, gydymu, paplitimu visame pasaulyje, mirtingumu. Gyventojai tarsi "pumpuojami" dideliu informacijos srautu.
Tenka pastebėti, kad nemaža dalis šios informacijos ne visai teisinga, nepagrįsta jokiais moksliniais tyrimais, gydytojų, kitų kvalifikuotų specialistų rekomendacijomis.
Esu tikra, kad dalimi informacijos apie koronavirusą ir juo galimai užsikrėtusius žmones siekiama didinti visuomenės ažiotažą, sukelti (kartais net provokuoti!) stiprias skaitytojų, žiūrovų reakcijas. Įsijungus televizorių, atsivertus internetinius portalus sunku atrasti vietos, kur nebūtų apie tai kalbama. Suprantu, tai įspėja. Tačiau tuo pačiu ir skatina visuomenės paniką. Normalu, kad nerimą, baimę dažnai išgyvename dėl dalykų, kurių nesuprantame, kuriuos mažai pažįstame ir kurie mums nauji, nepatirti, nežinomi, neištirti.
Taip pat ir su koronavirusu. Pasaulis dar tik aiškinasi tikslią jo kilmę, bando atrasti vaistus, kurie pagelbėtų jau sergantiems žmonėms. O kol aiškinasi, daug kas "apauga" įvairiais mitais, nebūtomis istorijomis, kurias paniką išgyvenantys žmonės "priima už gryną pinigą".
– Šluojamos parduotuvės ir vaistinės: makaronai, kruopos, veido kaukės, dezinfekuojantys skysčiai. Gal tikrai metas ruoštis saviizoliacijai?
– Visiems gerai žinomas posakis – atsarga gėdos nedaro. Pati pastebiu, kad kai kurie klientai, nesvarbu, kokio jie amžiaus, atsineša įvairių šluosčių, dezinfekcinio skysčio, dažnas ateina su apsauginėmis veido kaukėmis, pasakoja, kad šiuo metu dažnai plaunasi rankas.
Šaunu, kad žmonės stengiasi, laikosi higienos, bando apsaugoti save, šeimos narius. Tačiau su dažnu atvykusiu pajuokaujame, pasvarstome, kad elementarios higienos reikėtų laikytis ne tik dėl koronaviruso grėsmės, o kasdien.
Maža to, dažnai žmonės pasitelkia į pagalbą įvairias priemones, kartais net nesuprasdami jų realios paskirties ir naudos. Tai greičiausiai susiję su visuomenės "banga" ir didžiuliu noru apsaugoti save bet kokia kaina, nes "taip daro visi". Štai viena moteris, atvykusi pas mane, neseniai pasigyrė pigiai nusipirkusi tris dėžutes veido kaukių: gal pravers! Pradėjome kalbėti apie jų apsaugą. Moteris prisipažino, kad kaukių nenaudoja, turi tik atsargai, nes "daugelis pasaulyje taip saugosi".
Labai panašias tendencijas galima pastebėti kalbant apie maisto produktus. Iš parduotuvių lentynų masiškai šluojamos kruopos, makaronai, konservuoti gaminiai. Tačiau vėlgi kiekvienam svarbu paklausti savęs "dėl ko aš tai darau?". Esame išgyvenę ne vieną sunkų laikotarpį, krizę, tačiau tuo metu parduotuvių lentynų niekas nešlavė...
Ar tikrai reikia panikuoti?
– Kokia panikos žala?
– Kalbant apie paniką, svarbu akcentuoti, kad ją išgyvenantis žmogus dažnai jaučia visą puokštę emocijų, jas kontroliuoti jam darosi sunku: baimę, nerimą, įtampą.
Susidūrus su nemalonia emocija, dažniausiai susikoncentruojama į sudėtingos situacijos sprendimą, tačiau, situacijai užsitęsus ilgesnį laiką ir žmogų kankinant nežinomybei, gali atsirasti panika. Reikia pabrėžti, kad daugelyje situacijų ramus žmogaus elgesys, situacijos priėmimas tampa stipriausia kiekvieno mūsų apsauga. Jei padėtį "katastrofizuojame", didelė tikimybė, kad tai atsilieps mūsų gyvenimo kokybei – tiek fizinei, tiek emocinei sveikatai.
Taip pat ir dėl koronaviruso. Žvelgiant į Šiaulius, kaip "nesaugų" miestą, gali tapti sunku dirbti, bendrauti su žmonėmis, atlikti elementarius kasdienius darbus, pavyzdžiui, nueiti į parduotuvę, nuvesti vaiką į darželį, iš bibliotekos pasiimti knygą, apsilankyti kino teatre ir pan. Jausimės nesaugūs, bet ar tikrai tokie esame?
Panika reali grėsmė ir fizinei žmogaus sveikatai. Turbūt ne vieną kartą esame girdėję, kokius sveikatos sutrikimus sukelia ilgai trunkanti stresinė situacija. Mūsų kūnas ir mintys yra labai susiję. Tik kiekvienas "serga" savaip.
Kalbos apie koronavirusą pastaruoju metu neaplenkė nei vieno žmogaus, šeimos, darbovietės. Kai buvo nustatytas atvejis Šiauliuose, teko sulaukti žinučių iš užsienio – artimieji teiravosi, kaip gyvename, ar nieko netrūksta. Tai kelia šypseną, kadangi gyvenimas tęsiasi, nesustoja mieste susirgus vienam žmogui.
Visai neseniai teko kalbėtis su vienu sunerimusiu bendradarbiu, kuris pasakojo, jog ruošiasi "blogiausiam", perka maisto produktus, dezinfekcines priemones, esant didesniam užsikrėtusiųjų skaičiui, mąsto apie išvykimą iš gyvenamosios vietos, apie savo šeimos izoliaciją arba apgyvendinimą toli nuo miesto.
Tokių pavyzdžių ne vienas ir ne du. Dažnai savo artimoje darbo, pažįstamų žmonių aplinkoje išgirstu panašių pasvarstymų. Tokiais atvejais labai įdomu ir svarbu su žmogumi pasikalbėti apie jo didžiausias baimes, išsiaiškinti, kiek jos pagrįstos, kiek tam įtakos turi visuomenės spaudimas, kad "bus blogai".
Kartais pasigilinus į situaciją pamatai, kad ji nėra tokia kritinė, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Juk daug dalykų gyvenime priklauso ne nuo pačios situacijos sudėtingumo, o nuo mūsų požiūrio į ją.