Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
Neverkime su verkiančiuoju
Daugelyje kolektyvų juntamas nerimas ir nervinė įtampa dėl nedarbo. Atleistieji iš darbo patenka į keblią padėtį, kai beveik niekas naujų darbuotojų nebepriima. Juos užgriūva ir didžiulė psichologinė našta. Likusieji baiminasi dėl savo darbo vietos.
Virginija Servutienė, Šiaulių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos psichologė, kasdien konsultuojanti emocinę krizę išgyvenančius žmones, perspėja: aplink mus vaikštanti globali nežinia yra užkrečiama.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
„Dabar visus atleidžia“ neguodžia
— Kai žmogų atleidžia iš darbo, susvyruoja ne tik jo materialusis pagrindas, žmogų užgriūna psichologinė našta. Kas su žmogumi vyksta, ar patiriamos emocijos normalios, kaip su jomis tvarkytis?
— Atleidimas iš darbo, be abejo, yra stresas, o stresinėje situacijoje labai daug nežinios. Žmogus nepriima realybės, sunkiai suvokia, kas įvyko ir dažniausiai nerimą perkelia į perspektyvą: „Kas manęs laukia“. Tai dar labiau gilina nerimą. Kol jis neatsakys į klausimą, kas su juo vyksta čia ir dabar, tol jis bus sutrikęs.
Natūrali išraiška yra kaltinimas. Jis pats jaučia kaltę, tačiau kaltinimą dažnai perkelia į kitus — darbdavį, valdžią, politiką, draugus, pasąmonėje kaltinami ir tie, kurie turi darbą. Tai visiškai objektyvu ir suprantama.
Natūralu, kad tokioje situacijoje kiekvienas laukia priėmimo, paguodos, pagalbos.
— O kaip guosti? Ką sakyti? Teko girdėti, kad tokiais atvejais klišės „neimk į galvą“ ar “viskas bus gerai“ tik dar labiau erzina.
— Guosti reikia mokėti. Paguoda, kaip „tu nepergyvenk“ ar “dabar visus atleidžia“ iš tiesų netinka. Kritinėje situacijoje mes labiausiai nenorime moralų ir netgi racionalių patarimų. Sutrikę žmonės racionalumo nepriima. Tokioje situacijoje mums reikia, kad mus tiesiog priimtų tokius, kokie esame. Pakaktų pasakyti, kad suprantate draugo išgyvenimus, sutrikimą, kad jį palaikote, kad jo vietoje jaustumėtės lygiai taip pat. Toks išsikalbėjimas leidžia pačiam žmogui atpažinti savo emocijas.
Griovėjai: pyktis, baimė ir pavydas
— Minėjote, kad dažniausiai atleidimą iš darbo seka kaltinimas ir pyktis. Kiek tokia būsena yra pavojinga pačiam žmogui?
— Kol žmogus kaltina valdžią, darbdavį, dirbantį kaimyną, nematydamas savęs, jis tik stiprina pyktį.
Seniai žinoma, kad pagrindiniai sveikatos griovėjai yra pyktis, baimė ir pavydas, o tokioje situacijoje dažnai susimaišo visi trys faktoriai.
Kalbėdama su atleistaisiais iš darbo ar įspėtais apie atleidimą, visada akcentuoju, kad pasirinkimas yra bet kokioje situacijoje. Žinoma, galime sustoti ties klaidomis, keikti, kaltinti, ieškoti kaltųjų. Bet jeigu atrastume, įdomu, kas pasikeistų.
Kitas variantas — ieškoti stiprybės, energetinių resursų savo paties pozityviose mintyse, klausiant savęs: „O ko aš noriu?“. Įsisąmonintas noras tampa tikslu.
Nelaimėlio gyvenimas
— Praradę darbą teigia, kad kūnas, nepriklausomai nuo valios ar minčių, nugrimzta į apatiją.
— Į apatiją grimztantis kūnas byloja apie psichologinę problemą: tai nepasitikėjimas savimi, savigarbos stoka, savęs menkinimas.
Nepasitikėjimas gimdo neveiklumą, neveiklumas — iškreiptą savęs ir aplinkos matymą, tada žmogus ima žvelgti per juodus akinius ir grimzta į dar gilesnį emocinį pasaulį. Taip prasideda nelaimėlio gyvenimas.
Pamenu, kai vienas mano klientas pusė valandos keikė visus, pasakiau, kad klijuočiau jam lipduką ant nugaros: „Nelaimėlis iš prigimties“. Žmogus buvo šokiruotas, tačiau po to išsiaiškinome, kad, kol jis gyvens tokiomis mintimis, tol iš duobės neišlips, ir niekada sėkmė į jo kiemą neužeis.
— Kaip imti ir pakeisti savo mintis iš juodų į rožines?
— Pamažu. Sąvokas „nerasiu“, “nepriims“, reikia keisti į “aš noriu“, “aš galiu“. Tiesiog reikia pereiti iš negatyvaus lazdos galo į kitą. Kaip bebūtų sunku, visa stiprybė slypi žmogaus viduje.
Racionalu pailsėti
— Kalbame apie šiandienos bedarbius, kurie papuolė į labai sudėtingą situaciją, kai iš tiesų beveik niekas nebepriima naujų darbuotojų. Gali bandyti eiti su pozityviom mintim, vistiek darbo nėra. Kaip tai „suvirškinti“? Kaip tada numatyti savo tikslus?
— Iš tiesų labai racionalu yra ir pailsėti, paskaičiavus, kad yra galimybė išgyventi. Tačiau tuo pat metu reikėtų lankyti kursus, pagalvoti apie persikvalifikavimą, gal kažkur išvykti, kažką aplankyti. Jei numatau kelią į priekį, esu ramesnis. O jei gyvenu pagąsdindamas save: „tas darbo negavo, ir aš negausiu“, nieko gero nebus.
Be to, labai svarbu neužsidaryti, bendrauti, kalbėti apie savo išgyvenimus, keistis emocinėmis dovanomis. Vienam psichologu gali tapti kaimynas, geras draugas, o kažkas ieškos profesionalo pagalbos.
— Ar visi žmonės į tą pačią situaciją reaguoja panašiai?
— Sunkiausiai yra tam, kuris nesitikėjo, kad jį atleis. Tada žmogus gali būti šoko būsenoje, kai suvokti realią situaciją tam tikrą laiką yra tikrai neįmanoma.
Yra tokių, kurie iš anksto baiminasi, kad juos jau jau atleis. Tokiems siūlau tiesiog pasidžiaugti, kad dar neatleido, kad dar dirba. Kai atleis, tada atsiras žinojimas. Nes labiausiai veikia nežinia.
Svarbu tos nežinios neišplėsti, nes joje galima pasiklysti. Juolab, kad apie mus dabar vaikšto globali nežinia, ja galima užsikrėsti, daugelis žmonių ir užsikrečia.
Maža paguoda verkti su verkiančiu
— Dabar visuomenėje jaučiama ne tik globali nežinia, bet ir totalus susipriešinimas visų su visais: vieno sluoksnio su kitu, rinkėjų su valdžia, Lietuvoj gyvenančių su išeiviais. Ir labai daug pykčio. Kiek pavojinga ta visuotinio pykčio banga?
— Tai laimės ir sėkmės neatneša nė vienam. Žmoguje turi būti harmonija. Pusę obuolio skirčiau materialiam komfortui, pusę — psichologiniam. Jei mažėja materialus komfortas, be abejonės, turėtume didinti psichologinį: gerinti santykius, dirbti su savimi, auginti pasitikėjimą, ieškoti teigiamų emocijų. O jei sklando tik negatyvios emocijos, sugriaunama harmonija. Kuo daugiau griuvėsių, tuo brangesnis atstatymas. Kartu su psichiatrais nuogąstaujame, kad gali tekti statyti daugiau psichiatrinių, gali kilti depresijų banga.
Kiek teko bendrauti su žmonėmis, daugelis jų turi stiprybės, tik didžiulė bėda yra tas mūsų lietuviškas bandos jausmas. Visi verkia, ir aš kartu. Tačiau maža paguoda verkti su verkiančiu, nes dažnai verkiantysis ieško stipresnio už save — to, kuris padėtų jam išsikapstyti iš duobės.
BAIMĖ: Virginija Servutienė, Šiaulių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos psichologė siūlo iš anksto nesibaiminti, kad atleis iš darbo. „Tokiems siūlau tiesiog pasidžiaugti, kad dar neatleido, kad dar dirba.“
PATARIMAS: Psichologė Virginija Servutienė siūlo pasinaudoti proga pailsėti, paskaičiavus, kad yra galimybės išgyventi.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
citata: Jei numatau kelią į priekį, esu ramesnis. O jei gyvenu pagąsdindamas save: „tas darbo negavo, ir aš negausiu“, nieko gero nebus.
