Norėjo gero – įstūmė į pragarą

Norėjo gero – įstūmė į pragarą

No­rė­jo ge­ro – įstū­mė į pra­ga­rą

Ne vel­tui sa­ko­ma, kad ge­rais no­rais pra­ga­ras grįs­tas. Tuo te­ko įsi­ti­kin­ti vie­nai šiau­lie­čių šei­mai, kai po na­muo­se ki­lu­sio konf­lik­to vai­kas pa­si­pa­sa­ko­jo „ge­ra­no­riš­kai“ kai­my­nei. Šei­mai te­ko aiš­kin­tis ir po­li­ci­jai, ir pro­ku­ra­tū­rai, ir vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tams. Ke­li mė­ne­siai vir­to tik­ru pra­ga­ru, o žaiz­das šei­ma gy­do­si iki šiol.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Skun­das dėl skun­do

„Nie­ko ne­no­riu kal­tin­ti ar sa­ve tei­sin­ti, no­riu tik pa­pa­sa­ko­ti, kaip gy­ve­ni­me ga­li nu­tik­ti. Gal­būt mū­sų šei­mos skau­di pa­tir­tis bus kaž­kam pa­mo­ka“, – sa­ko Li­na (mo­ters var­das pa­keis­tas).

Mo­te­ris sa­vo pen­kių as­me­nų šei­mą įvar­di­ja kaip ei­li­nę sta­tis­ti­nę. Kar­tu su vy­ru au­gi­na tris ma­ža­me­čius ber­niu­kus.

Da­bar šei­mos gy­ve­ni­mas pa­ma­žu grįž­ta į se­nas vė­žes, bet dar vi­sai ne­se­niai ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti, kad vi­sa tai vyks­ta iš tik­rų­jų.

Vie­ną va­sa­ros die­ną sep­tyn­me­tis Li­nos sū­nus kar­tu su pa­na­šaus am­žiaus kai­my­nų ber­niu­ku žai­dė na­muo­se. Ber­niu­kai taip įsi­šė­lo, kad na­muo­se bu­vu­siam tė­čiui te­ko juos tram­dy­ti. Kai­my­nų ber­niu­kas išė­jo na­mo, o sa­viš­kiui tė­tis pliaukš­te­lė­jo per nu­ga­rą už iš­dai­gas ir ne­klau­sy­mą.

Konf­lik­tas ne­tru­ko pa­si­mirš­ti, ir jau už po­ros die­nų Li­nos sū­nus nu­bė­go žais­ti pas kai­my­nus. Be­sis­ve­čiuo­da­mas ber­niu­kas pa­si­pa­sa­ko­jo, kad tė­tis jį mu­šė. O čia vai­kui lyg ty­čia dar mie­žis ant akies iš­ki­lęs, vi­sas vo­kas pa­rau­dęs, tad kai­my­nei pa­si­ro­dė, kad ber­niu­kas rim­tai nu­ken­tė­jęs. Nie­ko ne­lauk­da­ma rū­pes­tin­ga kai­my­nė nu­bė­go į se­niū­ni­ją ir pa­ra­šė pra­ne­ši­mą apie smur­tą šei­mo­je prieš vai­ką.

Ki­tos die­nos ry­tą į Li­nos na­mus pa­si­bel­dė po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai, lie­pė pa­ro­dy­ti vai­ką. Šiems pa­rau­du­si vai­ko akis ir­gi su­kė­lė įta­ri­mų. Kad konf­lik­to me­tu su­da­vė sū­nui, ne­nei­gė nei tė­vas, nei sū­nus. Nusp­ręs­ta iš­kel­ti by­lą, pra­dė­ti iki­teis­mi­nį ty­ri­mą.

Iš­vy­kus po­li­ci­jai, ap­si­lan­kė vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tė. Ji pa­si­kal­bė­jo su vai­ku ir tie­siai švie­siai ma­mos pa­klau­sė, ar vai­kas ne­lin­kęs fan­ta­zuo­ti. O ati­džiau pa­si­žiū­rė­ju­si į vai­ko akies vo­ką iš kar­to pa­sa­kė, kad tai mie­žis, ir pa­ta­rė Li­nai kuo grei­čiau vyk­ti pas šei­mos gy­dy­to­ją ir pa­siim­ti pa­žy­mą apie vai­ko svei­ka­tą ir būk­lę.

Ki­tą die­ną Li­na su vai­ku nu­va­žia­vo pas gy­dy­to­ją. Ji taip pat vos pa­ma­čiu­si vai­ką pa­sa­kė, kad ant akies mie­žis. Ta­da Li­na pa­pa­sa­ko­jo, kas nu­ti­ko. Gy­dy­to­ja net už gal­vos su­siė­mė: „Jūs neį­si­vaiz­duo­jat, kas da­bar bus!“

Gy­dy­to­ja pa­ra­šė pa­žy­mą, ku­rio­je nu­ro­dė, kad ant vai­ko kū­no ne­ma­ty­ti jo­kių su­mu­ši­mų, o ant akies vo­ko iš­ki­lęs mie­žis. Da­bar Li­na sa­ko da­ry­tų jau ki­taip – ne šei­mos gy­dy­to­jos pa­žy­mos bū­tų pra­šiu­si, o ge­riau bū­tų ėju­si at­lik­ti ab­duk­ci­ją. Gal­būt į me­di­ci­ni­nės eks­per­ti­zės pa­žy­mą bū­tų rim­čiau pa­žiū­rė­ta, nes į šei­mos gy­dy­to­jos pa­žy­mą nie­kas ne­krei­pė dė­me­sio, nors ji ir bu­vo pri­seg­ta prie by­los.

„Links­mo­ji“ da­lis

„Ir čia pra­si­de­da links­mo­ji da­lis“, – kar­čiai šyp­tel­da­ma pa­sa­ko­ji­mą tę­sia Li­na.

Ne­si­bai­gian­tys skam­bu­čiai, ap­klau­sos, griež­tas to­nas, tar­ny­bų už­klau­sos į tė­vų dar­bo­vie­tes, vai­kų dar­že­lį, se­niū­ni­ją, šei­mos gy­dy­to­jai ir taip to­liau. Nors iš vi­sų ins­ti­tu­ci­jų gau­tos tik ge­ros cha­rak­te­ris­ti­kos apie šei­mą, tai ne­gel­bė­jo.

Na­muo­se ap­si­lan­ko at­ve­jo va­dy­bi­nin­kai, pil­do šūs­nis po­pie­rių, klau­si­nė­ja įvai­riau­sių da­ly­kų, ku­rie iš pir­mo žvilgs­nio net neat­ro­do su­si­ję su konk­re­čiu at­ve­ju: ar vai­kai lai­ko­si re­ži­mo, ar tu­ri kur nu­si­praus­ti, ruoš­ti pa­mo­kas, ar mo­ka pa­si­šil­dy­ti mais­to, ar yra skie­pi­ja­mi ir pan.

Jau­na šei­ma dar tik įsi­ren­gi­nė­ja sa­vo būs­tą, to­dėl ne vi­sur pui­kios są­ly­gos, tik vai­kų kam­ba­riai ne­se­niai su­re­mon­tuo­ti, erd­vūs, švie­sūs, gra­žiai ap­sta­ty­ti.

At­ve­jo va­dy­bi­nin­kai su­da­rė pa­gal­bos pla­ną su tiks­lais ir už­da­vi­niais, tė­vams re­ko­men­da­vo lan­ky­tis pas psi­cho­lo­gą ir įspė­jo, kad nuo šiol šei­mą tik­rins nuo­lat.

Taip pat su­da­ro­mas po­sė­džių pla­nas. Į juos su­va­žiuo­ja vi­sos tar­ny­bos, vyks­ta ap­klau­sos, svars­ty­mai. Į po­sė­džius kvie­čia­ma tik Li­na, kaip vai­ko at­sto­vė, vai­ko tė­vas pa­lie­ka­mas nuo­ša­ly­je.

Nep­raė­jus nė 10 die­nų nuo pir­mo po­li­ci­jos ap­si­lan­ky­mo na­muo­se, Li­na ga­vo teis­mo nu­tar­tį, įpa­rei­go­jan­čią pu­sę me­tų (kol vyks ty­ri­mas) vy­rą, vai­ko tė­vą, gy­ven­ti sky­rium nuo šei­mos, ne­siar­tin­ti jam prie vai­ko ar­čiau kaip per 100 met­rų, ne­tu­rė­ti su juo jo­kių ry­šių, tai yra ne­ga­li­ma nei te­le­fo­nu kal­bė­tis, nei in­ter­ne­tu bend­rau­ti.

„Gau­nu šią nu­tar­tį, ir man ati­ma ran­kas, ko­jas. Jis vie­nin­te­lis šiuo me­tu dir­ban­tis šei­mo­je, vie­nin­te­lė trans­por­to prie­mo­nė, mes tu­ri­me tik šiuos na­mus, tė­vai gy­ve­na ki­ta­me mies­te. Ma­ne iš­tin­ka šo­kas, ne­be­ži­nau, ką da­ry­ti“, – siau­bą pri­si­me­na mo­te­ris.

Li­na, dar neat­si­ga­vu­si po mo­ti­nos, ku­ri mi­rė ma­žiau nei prieš me­tus, ne­tek­ties, pa­ty­rė nau­ją smū­gį. Var­to­ja­mi vais­tai nuo ner­vų ma­žai gel­bė­jo, mo­te­ris tie­siog pra­dė­jo nyk­ti aky­se. Per trum­pą lai­ko­tar­pį ne­te­ko 15 ki­log­ra­mų.

Šo­ką pa­ty­rė ir vai­kai, kai su­ži­no­jo, kad pu­sę me­tų ne­ga­lės ma­ty­ti tė­čio. Sep­tyn­me­čio sū­naus drau­gys­tė su kai­my­nų ber­niu­ku nu­trū­ko. Pas­ta­ra­sis ku­rį lai­ką ne­ga­lė­jo su­pras­ti, ko­dėl, kas čia nu­ti­ko?

„Man ta­da ki­lo klau­si­mas, o kaip ki­tų dvie­jų sū­nų in­te­re­sai? Ar ir jie ne­tu­ri tei­sės ma­ty­tis su tė­čiu? Ga­lų ga­le, kaip ma­no, kaip žmo­nos, in­te­re­sai? Man bu­vo at­sa­ky­ta, kad rei­kės kaž­kaip ras­ti išei­tį“, – pa­sa­ko­ja Li­na.

Ato­maz­ga

Drau­gai su­tri­ku­siai mo­te­riai pa­ta­rė pa­si­sam­dy­ti ad­vo­ka­tą. „Da­bar gai­liuo­si, kad to ne­pa­da­riau iš pat pra­džių. Bet vi­si ži­nom, kad tai ne­pi­giai kai­nuo­ja“, – sa­ko Li­na.

Ad­vo­ka­tas pa­sa­kė, kad yra dvi išei­tys: vai­ko ir tė­vo su­si­tai­ky­mas, ar­ba lauk­ti ty­ri­mo, ku­ris neaiš­ku, kaip ga­li pa­kryp­ti, pa­bai­gos.

Vai­ko ir tė­vo su­si­tai­ky­mas po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te įvy­ko kiek dau­giau nei po mė­ne­sio nuo vi­sos šios is­to­ri­jos pra­džios. Po il­gų sa­vai­čių ne­si­ma­ty­mo ber­niu­kas puo­lė į glė­bį tė­čiui.

Iki tol abiem su­tuok­ti­niams te­ko ir pas psi­cho­lo­gus, ir pyk­čio val­dy­mo kur­suo­se ap­si­lan­ky­ti, ku­rie Li­nos pa­ste­bė­ji­mu ren­gia­mi tik tam, kad kaž­kas vyk­tų, o rea­lios nau­dos nė­ra, „spe­cia­lis­tai“ vi­siš­kai ne­pa­si­ruo­šę at­sa­ky­ti į klau­sy­to­jų klau­si­mus.

Po su­si­tai­ky­mo praė­jus dviem trims sa­vai­tėms at­ke­lia­vo nu­tar­tis, pa­nai­ki­nu­si kar­do­mą­sias prie­mo­nes ir lei­du­si vy­rui ir tė­vui grįž­ti į na­mus. Ta­čiau „kal­ti­na­ma­sis“ dar ku­rį lai­ką pri­va­lė­jo lan­ky­tis pro­ba­ci­jos tar­ny­bo­je.

Tik vi­sai ne­se­niai bai­gė­si pa­rei­gū­nų ir so­cia­li­nių dar­buo­to­jų vi­zi­tai, bet tė­vai ir vai­kai vis su ne­ri­mu žval­go­si pro lan­gus, kai pa­ma­to į kie­mą su­kant ne­pa­žįs­ta­mą au­to­mo­bi­lį ar žmo­gų.

Per grei­ti da­ry­ti iš­va­das

Nuo to įvy­kio Li­nos šei­ma ne­bend­rau­ja su juos įskun­du­sios kai­my­nės šei­ma. Feis­bu­ke ma­tė tik tos mo­ters pa­siaiš­ki­ni­mą, esą ne­no­rė­ju­si pa­kenk­ti šei­mai, tik at­si­lie­pu­si į vai­ko pa­gal­bos pra­šy­mą.

„Jei­gu tau at­ro­do, kad šei­mo­je kaž­kas yra ne­ge­rai, ir ži­nai, kur ta šei­ma gy­ve­na, tai gal pir­miau­sia nueik pa­si­kal­bė­ti, iš­siaiš­kin­ti, kaip yra iš tik­rų­jų, o tik pa­skui im­kis veiks­mų?

Da­bar sa­ko, kad ta­po­me ati­des­ni, la­biau rea­guo­ja­me, jei iš­girs­ta­me ar pa­ma­to­me skriau­džia­mą vai­ką. Bū­siu ne­po­pu­lia­ri, bet ma­nau, kad daž­nas net ge­rai ne­pa­gal­vo­ja, ko­kių pa­sek­mių tu­rės to­kia reak­ci­ja. Ne­kal­bu apie šei­mas, kur tė­vai gir­tau­ja, vai­kai nuo­lat mu­ša­mi, jais ne­si­rū­pi­na­ma. To­kiais at­ve­jais tik­rai rei­kia sku­biai rea­guo­ti. Bet mū­sų vals­ty­bė­je ga­vus sig­na­lą vi­si po vie­nu pei­liu ki­ša­mi“, – sa­ko Li­na.

Gal­vo­da­ma apie ne­se­ną pa­tir­tį Li­na džiau­gia­si tik dėl vie­no, kad iš šei­mos ne­bu­vo paim­tas vai­kas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vie­no šei­mos na­rio at­sky­ri­mas nuo šei­mos – tik žings­nis iki šei­mos griū­ties.

Trū­ku­si kant­ry­bė, pliaukš­te­lė­ji­mas mu­sių muš­tu­ku per vai­ko už­pa­ka­lį, ir gy­ve­ni­mas ver­čia­si aukš­tyn ko­jo­mis.