Nuo maro iki koronaviruso

Epi­de­mi­jos nio­ko­jo ir Šiau­lių kraš­tą

Šiau­lių eko­no­mi­ją se­ki­no ke­lios ma­ro ban­gos, XIX am­žiu­je gy­vy­bes šie­na­vo cho­le­ra, pir­mie­ji vals­ty­bės at­kū­ri­mo me­tai pa­žy­mė­ti is­pa­niš­ku gri­pu. Pa­sak Šiau­lių uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rės dr. Ri­tos Re­gi­nos Tri­mo­nie­nės, epi­de­mi­jų ty­ri­mus ap­sun­ki­na tai, kad Šiau­lių eko­no­mi­jos ar­chy­vas yra iš­ny­kęs.

Ali­no ba­das, ma­ras ir ka­rai
– Ko­kia pir­mo­ji epi­de­mi­ja, su­sie­ta su Šiau­lių kraš­tu, už­fik­suo­ta šal­ti­niuo­se?
– Kai kal­ba­me apie epi­de­mi­jas Šiau­lių kraš­te, pir­miau­sia tu­ri­me at­si­min­ti, kad Šiau­lių eko­no­mi­jos ar­chy­vas iš­ny­kęs, nė­ra ir baž­ny­čios met­ri­kų, iš­sky­rus XVII am­žiaus, bet kaip tik to lai­ko, kai ne­bu­vo di­des­nių epi­de­mi­jų. Tai ap­sun­ki­na nu­sta­ty­mus.
Epi­de­mi­jos vi­sa­da bu­vo, jos jau fik­suo­ja­mos nuo XIV am­žiaus, tie­sa, nie­ko ne­ga­li­me pa­sa­ky­ti, kiek XIV am­žiaus epi­de­mi­ja, di­dy­sis ma­ras, bu­vo pa­lie­tęs Šiau­lius.
To me­to šal­ti­nių tiek apie Lie­tu­vą, tuo la­biau, apie Šiau­lius, la­bai ma­žai iš­li­kę.
Tur­būt pir­ma jau aiš­kiai Šiau­lių kraš­te fik­suo­ja­ma epi­de­mi­ja – tik XVII am­žiaus. Iš kar­to rei­kia pa­sa­ky­ti, kad la­bai daž­nai šal­ti­niuo­se bet ko­kios in­fek­ci­nių li­gų epi­de­mi­jos pa­pras­tai bu­vo va­di­na­mos tie­siog ma­ru, nors ga­lė­jo bū­ti vi­siš­kai ki­ta li­ga.
Ant­ras da­ly­kas, epi­de­mi­jos ga­li bū­ti lo­ka­lios ir jei­gu siau­čia vie­nur, ne­bū­ti­nai ki­tur. Pa­vyz­džiui, jei pa­ra­šy­ta, kad Vil­niu­je siau­tė šil­ti­nė, ne­reiš­kia, kad ji bū­ti­nai tais me­tais tu­rė­jo bū­ti Šiau­liuo­se – ga­lė­jo bū­ti ir ki­tais.
Grįž­ki­me prie pir­mos aiš­kiai fik­suo­tos šal­ti­niuo­se epi­de­mi­jos – tai 1625–1629 me­tai, kai Lie­tu­vo­je, o, ypač, Že­mai­ti­jo­je, pra­siau­tė ma­ras ir tai bu­vo vie­na di­džiau­sių ma­ro epi­de­mi­jų.
Ši epi­de­mi­ja su­si­ju­si su tuo, kad nuo 1625 iki 1628 me­tų bu­vo ne­der­lin­gi me­tai dėl kli­ma­to po­ky­čių, bu­vo ar­ba la­bai sau­sa, ar­ba, at­virkš­čiai, la­bai daug li­jo. Vi­siš­kai neuž­de­rė­jo ru­giai, mie­žiai, li­nai. Kai žmo­nės ne­tu­ri, ką val­gy­ti, jų imu­ni­te­tas la­bai silps­ta.
Ži­no­me, kad vi­so­je Že­mai­ti­jo­je šis ma­ras siau­tė be­veik 4 me­tus, bet vėl­gi la­bai skir­tin­gai.
Šiau­liuo­se ir Šiau­lių eko­no­mi­jo­je aiš­kiai yra fik­suo­ja­ma 1629 me­tais. Ar ma­ras bu­vo anks­čiau, ne­ži­no­me, bet 1629 me­tais yra Šiau­lių mies­tie­čių pra­šy­mas at­leis­ti juos nuo mo­kes­čių, nes, kaip ra­šo­ma do­ku­men­te, jie la­bai nu­ken­tė­jo nuo ma­ro epi­de­mi­jos.
Jau ki­tais, 1630 me­tais, Jo­niš­kio mies­tie­čiai taip pat krei­pė­si į Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos Sei­mą per sa­vo pa­siun­ti­nius ir pra­šė ka­ra­lių ir Sei­mą, kad bū­tų su­ma­žin­ti mo­kes­čiai. Vėl­gi pa­grin­di­nis ar­gu­men­tas yra, kad nu­ken­tė­jo nuo ma­ro.
1625–1629 me­tais, ma­no­ma, Lie­tu­va ga­lė­jo ne­tek­ti apie treč­da­lio gy­ven­to­jų.
Ki­ta epi­de­mi­ja, ku­ri siau­tė fak­tiš­kai vi­so­je Ry­tų Eu­ro­po­je, bu­vo taip pat ma­ras – XVII am­žiaus vi­du­ry­je. Pra­si­dė­jo ji Mask­vos vals­ty­bė­je. Skir­tin­gais skai­čia­vi­mais, Mask­vos vals­ty­bė­je mi­rė nuo mi­li­jo­no iki 3 mi­li­jo­nų gy­ven­to­jų. Epi­de­mi­ja iš­pli­to ir į Lie­tu­vos Di­džią­ją Ku­ni­gaikš­tys­tę, pir­mie­ji simp­to­mai – 1653 me­tai, kai fik­suo­ja­ma ma­ro epi­de­mi­ja Vil­niu­je.
Šiau­lių eko­no­mi­jo­je ji trum­pai fik­suo­ja­ma ži­nu­tė­mis 1656 me­tais. Tuo lai­ku Šiau­liai jau bu­vo oku­puo­ti šve­dų, bu­vo su­de­gin­tas mies­tas, dva­ras ir t.t. La­bai su­dė­tin­ga pa­sa­ky­ti, kiek pa­da­rė ža­los oku­pa­ci­nė ka­riuo­me­nė, o kiek ma­ras.
– Ko­kios epi­de­mi­jos vė­liau nio­ko­jo eko­no­mi­ją?
– Ma­žes­nių epi­de­mi­jų bu­vo nuo­lat, bet vėl ma­si­nė, di­džiu­lė, ku­ri siau­tė vi­so­je cent­ri­nė­je ry­tų Eu­ro­po­je, bu­vo XVIII am­žiaus pra­džios.
Pir­mie­ji ma­ro epi­de­mi­jos simp­to­mai pa­si­ro­dė jau 1702 me­tais da­bar­ti­nės Uk­rai­nos že­mė­se ir pa­ma­žu pli­to tiek Len­ki­jo­je, tiek Lie­tu­vo­je. Ma­no­ma, kad bū­tent į mū­sų že­mes atė­jo apie 1706–1707 me­tus, la­biau­siai nu­ken­tė­jo Lie­tu­vos re­gio­nai ar­čiau Bal­ti­jos jū­ros, šiuo at­ve­ju, Že­mai­ti­ja. Šiau­lių eko­no­mi­ja pri­klau­sė Že­mai­ti­jai, taip pat nu­ken­tė­jo kai­my­ni­nė Li­vo­ni­ja, Kur­šas, Prū­si­ja ar­ba Ma­žo­ji Lie­tu­va. Ži­no­me, kad Gil­vy­čių dva­re iš 120 šei­mų iš­gy­ve­no tik 2 šei­mos.
Epi­de­mi­ja tę­sė­si iki pat 1711 me­tų, mir­čių skai­čių di­di­no, kaip ir XVII am­žiu­je, pra­si­dė­jęs ne­der­lius. 1708–1709 me­tais bu­vo la­bai šal­ta žie­ma, 1710 me­tais – va­sa­ros saus­ra, ki­lo gy­vu­lių ma­ras, ne tik žmo­nių. Dar – Šiau­rės ka­ras. Is­to­ri­kas Juo­zas Jur­gi­nis fik­suo­ja, kad už­plū­do ne­tgi skė­riai.
Iš Šiau­lių eko­no­mi­jos la­biau­siai nu­ken­tė­jo Rad­vi­liš­kio mies­tas, ne­tgi ra­šo­ma, kad iš­mi­rė iki pa­sku­ti­nio gy­ven­to­jo. Ar iš tik­rų­jų taip bu­vo, sun­ku pa­sa­ky­ti, bet pa­čio­je Že­mai­ti­jo­je iš­mi­rė trys ket­vir­ta­da­liai gy­ven­to­jų. Ži­no­ma, skai­čia­vi­mai ga­li bū­ti sie­ja­mi ne tik su ma­ru, bet ir su ba­du, ka­ru.
M. Griš­ke­vi­čiaus, vie­no pir­mų­jų mū­sų ar­chy­va­rų, ku­ris dar ma­tė ne­su­de­gu­sius Šiau­lių eko­no­mi­jos ar­chy­vus, skai­čia­vi­mais, Šiau­lių eko­no­mi­jo­je 1710–1711 me­tais be­veik be gy­ven­to­jų li­ko 58 kai­mai, Šiau­lių trak­te – 23 kai­mai, Jo­niš­kio trak­te – 7, Ža­ga­rės trak­te – 10.
La­bai il­gą lai­ką tie kai­mai bu­vo pus­tuš­čiai. Do­ku­men­tai XVIII am­žiaus ket­vir­ta­me de­šimt­me­ty­je ro­do, kad vis dar ieš­ko­ma ko­lo­nis­tų, ku­rie ga­lė­tų bū­ti čia ap­gy­ven­din­ti.
Cent­ri­nės ry­tų Eu­ro­pos ty­ri­mų apie ma­rą yra ne­ma­žai, Lie­tu­vo­je to­kie ty­ri­mai tik pir­mie­ji, nes iš to lai­ko­tar­pio iš­li­ko la­bai ne­daug ži­nių. Ne­ve­da­mos dar bu­vo pla­čiai mir­ties baž­ny­ti­nės kny­gos, kad bū­tų ga­li­ma fik­suo­ti ir su­skai­čiuo­ti mir­čių skai­čių, dau­giau su­ži­no­ma iš dva­rų in­ven­to­rių, kur fik­suo­ja­ma, kad tas ar ki­tas kai­mas yra tuš­čias.
Fak­tas, kad tuo me­tu siau­tė taip va­di­na­mas bu­bo­ni­nis ma­ras ar­ba „yer­si­nia pes­tis“, jis už­kre­čia­mas ne kvė­pa­vi­mo ta­kais, o per­ne­ša­mas blu­sų, žiur­kių, per ka­ti­nus, šu­nis, už­si­krė­ti­mas bu­vo la­bai di­de­lis.
Kaip mi­nė­jau, M. Griš­ke­vi­čius tei­gė, kad 1710–1711 me­tais ma­ras Šiau­liuo­se bu­vo, bet sun­ku pa­sa­ky­ti, ar tik­rai pra­si­dė­jo bū­tent 1710 me­tais.
Mil­da Ur­ni­ky­tė ba­ka­lau­ro dar­be ty­rė ne­to­li Šiau­lių esan­čią Tel­šių pa­ra­pi­ją. Tel­šių pa­ra­pi­jos mir­čių ir, ypač, gi­mi­mų kny­gos iš­li­ku­sios. Jos tei­gi­mu, Tel­šių pa­ra­pi­jo­je ma­ras pra­si­dė­jęs 1709 me­tais va­sa­rio-ko­vo mė­ne­siais ir tę­sė­si iki 1711 me­tų.
Nuo 1706 me­tų pra­si­dė­jęs mir­čių pa­ki­li­mas bai­gia­si tik 1711 me­tų bir­že­lį, la­bai smar­kiai nu­ken­tė­jo Ma­žo­ji Lie­tu­va, ne­to­li Že­mai­ti­jos. Ga­liu pa­ci­tuo­ti vie­ną au­to­rių, ku­ris lie­tu­viš­kai Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je ra­šė: „Smar­ku­mas ma­ro pra­pli­tęs, la­vo­nais sviets pri­bars­ty­tas,/ Kad ne ga­li gra­bus pri­deng­ti, viens ant­rą ne­ga­li pa­kas­ti./ Ant lau­ko gul vilk­ti kū­nai, šu­nys juos val­go bei var­nai,/ Vai­ke­lius ma­žus iš­me­ta, nuo sa­vęs va­de­nin me­ta.“

Nuo cho­le­ros iki „špan­kos“
– Koks bu­vo XIX am­žius?
– Na, XIX am­žiu­je jau fak­tiš­kai ne­be­fik­suo­ja­mas ma­ras. Me­di­ci­nos is­to­ri­kai tei­gia, kad XIV am­žiaus vi­du­ry­je Va­ka­rų Eu­ro­po­je per­si­rgę eu­ro­pie­čiai jau ne­be­pa­ty­rė to­kios ma­ro epi­de­mi­jos. Ka­dan­gi Ry­tų Eu­ro­pa XIV am­žiaus vi­du­rio epi­de­mi­ja taip ma­siš­kai ne­per­sir­go, tai  per­si­rgo XVIII am­žiu­je. Dau­giau kaip ir bū­da­vo ma­rai, bet la­bai lo­ka­lūs, ne­di­de­li.
Bet XIX am­žiu­je dau­giau fik­suo­ja­mos ki­tos epi­de­mi­jos ir tur­būt bai­siau­sia bu­vo cho­le­ros epi­de­mi­ja. Kai ku­riuo­se šal­ti­niuo­se cho­le­ros epi­de­mi­jos daž­nai va­di­na­mos ma­rais. Su dr. Lau­ra Pras­ce­vi­čiū­te ra­šė­me apie kai­mo ka­pi­nai­tes, daž­nai jos va­di­na­mos ma­rų ka­pi­nai­tė­mis, nors iš tik­rų­jų su ma­ru ne­la­bai sie­ja­mos, o sie­ja­mos su ki­to­mis epi­de­mi­nė­mis li­go­mis.
Nu­si­ris­da­vo epi­de­mi­ja ir­gi la­bai skir­tin­gai. Pa­vyz­džiui, ki­tur nė­ra fik­suo­ja­ma, bet Gruz­džių apy­lin­kė­se 1823 me­tais su­si­rgo 260 žmo­nių, mi­rė 57. Be­je, tai va­di­na­ma ma­ru, nors iš tie­sų bu­vo cho­le­ra.
Vis­gi di­džiau­sia bu­vo 1830–1831 me­tų cho­le­ros epi­de­mi­ja, ji tę­sė­si kai kur iki 1832 me­tų. Pi­kas bu­vo 1831 me­tų ge­gu­žės-spa­lio mė­ne­siais. Tai su­si­ję ir su su­ki­li­mu, ma­no­ma, kad bū­tent su­ki­lė­liai slaps­ty­da­mie­si už­si­krė­tė ir pa­skui per­ne­šė epi­de­mi­ją.
Jei kal­ba­me apie Šiau­lių kraš­tą, jau 1830 me­tų ge­gu­žės mė­ne­sį fik­suo­ja­mi pir­mi su­si­rgi­mai Lio­lių apy­lin­kė­se, kur vien Mai­ro­nių kai­me mirš­ta 9 žmo­nės.
Ar­ba, pa­vyz­džiui, 1831 me­tais, per pa­tį pi­ką, ge­gu­žės mė­ne­sį ir va­sa­rą, Bir­jo­čių ka­pi­nė­se pa­lai­do­ti 9 žmo­nės, Liau­diš­kių ka­pi­nai­tė­se – 4, No­ti­niš­kių ka­pi­nai­tė­se 7, Lie­piš­kių ka­pi­nai­tė­se 8.
Mir­tis ne­šė­si ir kil­min­gus, tur­tin­gus žmo­nes, ba­jo­rus ir pa­pras­tus vals­tie­čius, ir se­nus, ir vai­kus. Cho­le­ros epi­de­mi­ja smar­kiai pra­siau­tė vi­so­je da­bar­ti­nės Šiau­lių ap­skri­ties te­ri­to­ri­jo­je.
Ki­ta epi­de­mi­ja, daž­nai ap­ra­šy­ta, 1848 me­tais, pra­si­dė­ju­si bir­že­lio 25 die­ną. Pra­si­dė­jo ji nuo pa­što, už­si­krės­ta per pa­što siun­tą iš Pe­ter­bur­go ir pir­mo­ji au­ka bu­vo pa­što vir­ši­nin­kas Kor­ni­le­vi­čius, ku­ris la­bai grei­tai, per še­šias va­lan­das, kaip ra­šo­ma, su­si­rgo ir nu­mi­rė.
Įdo­mu tai, kad Šiau­liuo­se per tą epi­de­mi­ją dau­giau mi­rė žy­dų – 316, kaip fik­suo­ja­ma, ir tik 23 krikš­čio­nys. Mi­ru­sie­siems nuo cho­le­ros bu­vo spe­cia­lios, at­ski­ros ka­pi­nės, už­draus­ta juo ne­šti į baž­ny­čią.
Pa­tys žmo­nės, apie tai ra­šo Mo­tie­jus Va­lan­čius „Pas­ta­bos pa­čiam sau“, bi­jo­jo lik­ti mies­te, sau­go­jo­si įvai­raus mais­to, ne­val­gė obuo­lių, kriau­šių, uo­gų, nes, ma­no­ma, kad šal­ti­nis bu­vo už­krės­ti obuo­liai. Ir, kaip  tei­gia­ma, iš Šiau­lių li­ga grei­čiau­siai pa­pli­to to­liau po vi­są Že­mai­ti­ją.
Ant­ro­ji cho­le­ros ban­ga pra­si­dė­jo 1849 me­tų pa­va­sa­rį, maž­daug ba­lan­džio mė­ne­sį. Žmo­nės sir­go vi­są va­sa­rą, te­be­sir­go dar ir 1850 me­tais, fik­suo­ja­mi su­si­rgi­mai tiek Rad­vi­liš­kio apy­lin­kė­se, tiek ir ki­to­se.
Dar vie­na di­de­lė cho­le­ros epi­de­mi­ja bu­vo 1853 me­tais. Ty­ri­nė­jant met­ri­kas ma­ty­ti, kad bu­vo ser­ga­ma ga­na pla­čiai vi­suo­se kai­muo­se, la­bai daug mi­rė, pa­vyz­džiui, Si­dab­ra­vos se­niū­ni­jo­je, vien Tau­kuo­čių kai­me, 16 mi­ru­sių­jų per ke­lis mė­ne­sius.
Cho­le­ros epi­de­mi­jos bū­da­vo pro­trū­kiais, 1831, 1848, 1849, 1853, 1866, 1872, 1893, 1894. 1866–1894 la­biau fik­suo­ja­mos li­ku­sio­je Lie­tu­vo­je, Šiau­lių apy­lin­kė­se dau­giau fik­suo­ja­mos tik pa­sku­ti­nės, XIX am­žiaus pa­čio­je pa­bai­go­je. Ki­tos tar­si ne­pa­sie­kė, bent jau neat­sis­pin­di mir­ties met­ri­kų kny­go­se: grei­čiau­siai ne­bu­vo to­kios sun­kios, kaip pir­mo­sios dvi.
Ki­ta ver­tus, jau XIX am­žiu­je bu­vo im­ta rū­pin­tis ser­gan­čiai­siais, ko­vo­ti su už­kre­čia­mo­mis li­go­mis. Vil­niu­je bu­vo vi­suo­me­nės svei­ka­tos gu­ber­ni­jos ko­mi­te­tas, jam va­do­va­vo dak­ta­ras K. Ge­lin­gas, jis tu­rė­jo pa­reng­ti tai­syk­les vals­tie­čiams, ką jie tu­ri da­ry­ti, kad ne­si­rgtų įvai­rio­mis li­go­mis, ypač, epi­de­mi­jų me­tu, ir ką da­ry­ti, kai ša­lia nė­ra gy­dy­to­jo. O kaip ži­nia, jo daž­niau­siai ne­bū­da­vo.
Jis ra­šo, jog la­bai svar­bu, kad vals­tie­čiai ren­gia­si ne­tin­ka­mais rū­bais, kad žie­mą, va­sa­rą ne­šio­ja skran­das. Jis pa­tei­kia len­kiš­ką po­sa­kį: „Iki Vi­sų Šven­tų­jų ne­nu­siimk skran­dos, po Vi­sų Šven­tų­jų su ta pa­čia skran­da“ – taip vals­tie­čiai Lie­tu­vo­je at­seit sa­ko. Taip pat jis ra­šo, kad iš­ti­sai, kar­ta iš kar­tos, mie­ga to­je pa­čio­je pa­ta­ly­nė­je, ant tų pa­čių pa­gal­vių, net rū­bus tur­guo­se per­ka se­nus. Ir kad gy­vuo­ja prie­ta­rai: jei su­ser­ga, li­go­niams lie­pia vaikš­čio­ti, kad li­go­nis neuž­si­gu­lė­tų, val­gy­ti, kad ne­nu­silp­tų, ger­ti deg­ti­nę, kad įgau­tų jė­gų, o svar­biau­sia, ne­su­si­dė­ti su gy­dy­to­ju, kiek­vie­nas įsi­ti­ki­nęs, kad li­go­ni­nė­je rei­kia mir­ti.
Be­je, kai 1853 me­tais siau­tė cho­le­ros epi­de­mi­ja, kaip tik Šiau­lių mies­te bu­vo pa­di­din­ta 1843 me­tais ati­da­ry­ta li­go­ni­nė, įreng­tas in­fek­ci­nių li­gų sky­rius. Pa­gal K. Gu­kovs­kį, li­go­ni­nė bu­vo Gim­na­zi­jos gat­vė­je, vie­naaukš­tis me­di­nis na­mas že­mo­mis lu­bo­mis. Ir, kaip K. Gu­kovs­kis ra­šo, ma­žai ati­ti­ko to me­to hi­gie­ni­nes nor­mas, bet jo­je dir­bo 5 gy­dy­to­jai ir bu­vo 40 lo­vų.
– XX am­žius at­si­ne­šė is­pa­niš­ką gri­pą?
– 1918–1920 me­tais vi­sa­me pa­sau­ly­je siau­tė is­pa­niš­kas gri­pas. Kiek šiau­lie­čių nu­ken­tė­jo, sun­ku pa­sa­ky­ti, nes tuo me­tu bu­vo ir ki­tų už­kre­čia­mų li­gų, ir jų per daug ne­fik­sa­vo. Spe­cia­liai per­žiū­rė­jau to me­to spau­dą: jei­gu už­si­me­na­ma, tai tik la­bai trum­pai.
Val­džios vy­rams rū­pė­jo, kaip vals­ty­bę iš­lai­ky­ti, nes ko­vo­jo su ber­mon­ti­nin­kais, bol­še­vi­kais ir vi­sais ki­tais.
Ne­se­niai bu­vo pa­skelb­ti ku­ni­go A. Pau­liu­ko pri­si­mi­ni­mai, jis ra­šo, kad 1918 me­tų spa­lio mė­ne­sį Ku­piš­ky­je pra­si­de­da is­pa­niš­kas gri­pas. Ar jis atė­jęs iki Šiau­lių 1918 me­tais, sun­ku pa­sa­ky­ti.
Šiau­liuo­se leis­ta­me „Sie­ty­ne“ (leis­tas tik nuo 1919 me­tų lapk­ri­čio mė­ne­sio) nuo­lat ra­šė Šiau­lių dak­ta­ras P. Avi­žo­nis. Jis bu­vo at­sa­kin­gas už už­kre­čia­mas li­gas, jos pa­va­din­tos lim­pa­mo­mis li­go­mis.
1919 me­tų lapk­ri­čio mė­ne­sį ra­šo: „Jau iš­ti­si me­tai, kaip vie­nai epi­de­mi­jai dar ne­praė­jus at­si­ran­da ki­ta: gri­pė („špan­ka“)“. Kar­tu jis mi­ni ki­tas li­gas: dė­mė­to­ji karš­ti­nė, rau­pai, kru­vi­no­ji, skar­la­ti­na ir t.t., vie­nu me­tu šios li­gos siau­tė Šiau­lių apy­lin­kė­se.
P. Avi­žo­nis iš­lei­do kny­ge­lę, kaip rei­kia ap­si­sau­go­ti nuo lim­pa­mų li­gų. Rū­pin­tis šva­ra, tua­le­tais, pir­ti­mis, vals­čiuo­se pa­si­rū­pin­ti, kad bū­tų gy­dy­to­jai, rau­pų skie­py­mas, mi­ri­mų re­gist­ra­vi­mas, mo­kyk­lų, prie­glau­dų prie­žiū­ra. Jis at­krei­pia dė­me­sį, kad rei­ka­lin­ga izo­lia­ci­ja, ka­ran­ti­na­vi­mas.
P. Avi­žo­nis ra­šo ne vien tik apie gri­pą „špan­ką“, bet ir apie tai, kad dar prieš ka­rą Šiau­lių ap­skri­ty­je kas­met mir­da­vo 6 tūks­tan­čiai žmo­nių, o nuo džio­vos – apie 900.
Ki­tas straips­ne­lis laik­raš­ty­je „Sie­ty­nas“ – „Svei­ka­tos rei­ka­lai“, 1920 me­tų va­sa­rį ra­šo: „Kai ku­riuo­se so­džiuo­se ser­ga iš­ti­sai vi­si gy­ven­to­jai – nė­ra kam nė gy­vu­lių pa­šer­ti. Mirš­tan­čių skai­čius di­de­lis. Daug kal­ti pa­tys žmo­nės, kad tin­ka­mai ne­si­sau­go“. Tai ne­bū­ti­nai „špan­ka“ ar­ba gri­pas – čia ra­šo ir apie šil­ti­nę, rau­pus, skar­la­ti­ną.
1920 me­tų ba­lan­džio mė­ne­sį ra­šo­ma: „Tik nie­kur ro­dos nė­ra to­kios tų li­gų epi­dė­mi­jos, kai Ža­ga­rės apy­lin­kė­je. Kai ku­riuo­se so­džiuo­se li­go­nių yra be­veik kiek­vie­na­me kie­me. Mirš­ta jų ir­gi ne­ma­žas nuo­šim­tis, pa­vyz­džiui, Ru­kui­žių sodž. vie­noj šei­moj iš 7 as­me­nų iš­mi­rė rau­pais 2–3 sa­vai­čių tar­pe 6 žmo­nės“. Ir nors bu­vo skie­py­ta nuo rau­pų, bet, pa­si­ro­do, skie­pai blo­gi.
1918–1920 me­tai sie­ja­mi ne tik su gri­pu, bet ir vi­sa ki­tų li­gų puokš­te, ku­ri kan­ki­no Šiau­lių apy­lin­kių žmo­nes.
Be­je, vals­ty­bė jau 1919 me­tų ge­gu­žės-lie­pos mė­ne­sį iš­lei­džia įsa­ky­mus, nors pa­dė­tis la­bai sun­ki, val­džios kei­čia­si, jais mo­bi­li­zuo­ja­mi me­di­kai, ve­te­ri­na­rai ir fel­če­riai iki 45 me­tų am­žiaus. Stu­den­tai ima­mi į fel­če­rius ir lie­pia­ma jiems re­gist­ruo­tis ap­skri­ty­se, taip pat siųs­ti in­for­ma­ci­ją apie už­kre­čia­mas li­gas per ap­skri­čių vir­ši­nin­kus.

Li­ko ka­pi­nai­tės
– Apie pir­mą ma­ro epi­de­mi­ją XVII am­žiu­je Šiau­liuo­se su­ži­no­me dėl pra­šy­mo at­leis­ti nuo mo­kes­čių. Ko­kiais sver­tais bū­da­vo leng­vi­na­ma pa­dė­tis epi­de­mi­jų me­tu?
– Vie­nin­te­lis sver­tas – su­ma­žin­ti mo­kes­čius ar­ba iš vi­so tais me­tais nuo jų at­leis­ti.
Gy­dy­to­jų fak­tiš­kai ne­bu­vo, di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se – vie­nas ki­tas. Apie Šiau­lius gai­les­tin­gų­jų vie­nuo­liš­kų or­di­nų, ku­rie ga­lė­tų rū­pin­tis, taip pat ne­bu­vo. Ži­no­me, kad ro­ki­tai XVIII am­žiaus pra­džio­je Vil­niu­je la­bai daug pri­si­dė­jo gelbs­tint gy­ven­to­jus. Mū­sų apy­lin­kė­se to­kių vie­nuo­lių ne­bu­vo.
– Kaip epi­de­mi­jos kei­tė kraš­to­vaiz­dį?
– Kai ku­rie kai­mai iš­tuš­tė­da­vo, taip ir neat­si­gau­da­vo, lai­kui bė­gant, iš­nyk­da­vo. Ki­ti ga­lė­jo per­si­kel­ti su tuo pa­čiu pa­va­di­ni­mu ir į ki­tą vie­tą.
Įp­ras­tai per epi­de­mi­jas bu­vo drau­džia­ma mi­ru­siuo­sius ne­šti į baž­ny­čią, lai­do­ta ne pa­ra­pi­nė­se ka­pi­nė­se, o vie­to­je, kai­mo ka­pi­nai­tė­se. Kai­mo ka­pi­nai­tės nuo XVII am­žiaus bu­vo dau­giau už įsta­ty­mo ri­bų, jos pa­ma­žu ny­ko, nes rei­ka­lau­ta lai­do­ti pa­ra­pi­nė­se ka­pi­nė­se. Bet bū­tent įvai­rių epi­de­mi­jų me­tu jau nie­kas ne­žiū­rė­da­vo, kai­mo ka­pi­nai­tės vėl pra­dė­da­vo funk­cio­nuo­ti.
Kai­mo ka­pi­nai­tės ir iki šių die­nų yra kraš­to­vaiz­dy­je.

„Pir­mo­ji fik­suo­ta epi­de­mi­ja 1629–1630 me­tais bu­vo pa­ti di­džiau­sia, ku­rios me­tu nu­ken­tė­jo Šiau­liai, bet pa­sa­ky­ti, kiek tiks­liai žmo­nių iš­mi­rė, tik­rai neį­ma­no­ma“, – sa­ko pro­fe­so­rė dr. Ri­ta Re­gi­na Tri­mo­nie­nė.

Prog­re­sas neap­sau­go nuo pa­si­kar­to­jan­čių ne­lai­mių

„Žmo­nės lin­kę gal­vo­ti, kad eg­zis­tuo­ja kaž­koks es­mi­nis pro­gre­sas. Jei­gu kaž­ka­da kaž­kas bu­vo, da­bar ne­pa­si­kar­tos. Nors is­to­ri­kai su­pran­ta, kad kai ku­rie da­ly­kai taip leng­vai ne­si­kei­čia ir eg­zis­tuo­ja pa­si­kar­to­ji­mai – li­gų, ka­rų, ki­tų ne­lai­mių“, – sa­ko ka­ro is­to­ri­kas pro­fe­so­rius Val­das Ra­ku­tis. Pro­fe­so­rius svars­to, kad atei­ties is­to­ri­kai gal­būt nuo 2020 me­tų skai­čiuos nau­ją pe­rio­di­za­ci­jos eta­pą: di­de­lės ne­lai­mės pa­kei­čia vals­ty­bių jė­gų ba­lan­są, pa­lie­ka pėd­sa­kus žmo­nė­se.

Skau­džios pa­sek­mės
– Ka­ras ir epi­de­mi­jos tu­ri daug są­ly­čio taš­kų?
– Abu da­ly­kai tru­pu­tė­lį skir­tin­gos pri­gim­ties: vie­nus pa­tys žmo­nės su­ke­lia, ki­tuo­se tam­pa pa­sy­vūs pro­ce­so da­ly­viai. Tie­sio­gi­nės pri­klau­so­my­bės nė­ra, bet yra ir pa­na­šu­mų, ir skir­tu­mų.
Ka­ro me­tu ge­ro­vė yra suar­do­ma. Mū­sų lai­kais ka­ras su­griau­na nu­si­sto­vė­ju­sias svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mas, o se­nų lai­kų pro­ble­ma – žmo­nės ne­tu­rė­da­vo pa­si­ruo­šę daug at­sar­gų, ka­ro me­tas su­griau­da­vo že­mės ūkio cik­lą. Pra­si­dė­da­vo iš­se­ki­mas ir ba­das. Žmo­nių nu­si­lpi­mas pri­si­dė­da­vo prie įvai­rių li­gų ki­li­mo ar iš­pli­ti­mo.
Sun­ku pa­sa­ky­ti, ar su­ta­pi­mai, at­si­tik­ti­nu­mas ar ne, gal la­biau spe­ku­lia­ci­jos, nes ma­ro epi­de­mi­ja ky­la dėl vi­sai ki­tų prie­žas­čių, ma­ro už­kra­tas, kiek yra ži­no­ma, pli­to per žiur­kių blu­sas. XVI–XVIII am­žiaus pra­džio­je ma­ro epi­de­mi­ja Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je kil­da­vo vos ne kas 10 me­tų, bet daž­niau­siai neiš­virs­da­vo į di­de­les ne­lai­mes.
Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je ka­rai ir epi­de­mi­jos la­bai daž­nai su­tam­pa.
1657–1659 me­tų ma­ras su­ta­po su 1648 me­tais pra­si­dė­ju­siu pra­žū­tin­gu ka­ru su ka­zo­kais, ku­ris sa­vo ruož­tu iš­pro­vo­ka­vo ka­rą su Mask­va (pra­si­dė­jo 1654 m.) ir Šve­di­ja (pra­si­dė­jo 1655 m.). Prak­tiš­kai vi­sa to me­to Lie­tu­vos Di­džio­ji ku­ni­gaikš­tys­tė (šian­die­ni­nė Lie­tu­va, pie­ti­nė Lat­vi­ja, Bal­ta­ru­si­ja ir da­lis Len­ki­jos Pa­len­kės vai­va­di­jos) bu­vo oku­puo­ta.
Nes­pė­jus pa­siek­ti iki­ka­ri­nio ly­gio, Lie­tu­vą už­griu­vo ki­ta la­bai pa­na­ši ne­lai­mė: jau 1694 me­tais pra­si­dė­jo ne­skelb­tas pi­lie­ti­nis ka­ras, ku­ris in­ten­sy­viau ar ma­žiau in­ten­sy­viai tę­sė­si iki di­des­nių ne­lai­mių pra­džios, kai nau­ja­sis val­do­vas Au­gus­tas II Ve­ti­nas iš Sak­so­ni­jos įsi­vė­lė į ypač ne­sėk­min­gą ka­rą su Šve­di­ja.
1710–1711 me­tais pra­si­dė­jus ma­ro epi­de­mi­jai, kraš­tas dar ne­bu­vo at­si­ga­vęs, po­li­ti­nė val­džia ne­veiks­ni, vals­ty­bė pa­te­ko į tam tik­rą stag­na­ci­ją, iš ku­rios pra­dė­ta at­si­gau­ti tik ant­ro­jo­je am­žiaus pu­sė­je. Vals­ty­bė nu­sto­jo bū­ti rea­lia jė­ga, pa­te­ko į pri­klau­so­my­bę nuo Ru­si­jos ir ki­tų kai­my­nų. Prak­tiš­kai Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ka ir bu­vo pa­lauž­ta tuo me­tu, o ant­ro­je am­žiaus pu­sė­je vy­ku­sios re­for­mos jau ne­ga­lė­jo pa­siek­ti kai­my­nų pa­jė­gu­mų ir vals­ty­bė bu­vo su­nai­kin­ta.
– Ka­da Lie­tu­vo­je pra­de­da­ma fik­suo­ti epi­de­mi­jų is­to­ri­ja?
– Ne­lai­mė, kad mū­sų kul­tū­ra – la­bai neuž­ra­ši­nė­jan­ti, tie­siog iš­skir­ti­nai.
Pir­mą­jį lie­tu­viš­ką raš­tą apie mū­sų praei­tį vi­so la­bo tu­ri­me XV am­žiu­je, Vy­tau­to skun­das prieš Jo­gai­lą, pa­skui va­di­na­ma­sis trum­pa­sis ir il­ga­sis Lie­tu­vos met­raš­tis. Il­ga­sis met­raš­tis, iš­sa­mes­nis teks­tas, – XVI am­žiaus pra­džia.
Anks­tes­ni do­ku­men­tai yra ki­tų, mū­sų kai­my­nų, daž­nai – prie­šų. Dėl to mes tu­ri­me ma­žai ži­nių. 1347–1351 me­tų (ki­ti dar il­giau skai­čiuo­ja) ma­ro epi­de­mi­jos, ku­ri Eu­ro­po­je, ma­no­ma, nu­si­ne­šė apie pu­sę gy­ven­to­jų, pas mus nie­kas ne­fik­sa­vo. Ma­ras Lie­tu­vo­je tik­rai tu­rė­jo bū­ti jun­ta­mas, ta­čiau nė­ra do­ku­men­tuo­tas.
Di­džiu­lė ma­ro epi­de­mi­ja, va­di­na­mo­ji Juo­do­ji mir­tis, Eu­ro­pą la­bai stip­riai pa­vei­kė. Pas mus ji nu­skam­ba kaž­kaip tarp kit­ko.
XVI am­žiu­je jau tu­ri­me vie­no­kių ar ki­to­kių šal­ti­nių. Daž­niau­siai iš­lie­ka teis­mų do­ku­men­tai. Lie­tu­vos Met­ri­ka – jau di­džiu­lis ma­sy­vas do­ku­men­tų.
Daž­nai am­ži­nin­kai ap­ra­šo li­gas ar pa­mi­ni gais­rus, di­de­les ne­lai­mes vie­na­me ar ki­ta­me teks­te, ta­čiau daž­niau­siai jos yra lo­ka­laus po­bū­džio, pa­vei­kia tik tam tik­rą mies­tą ar re­gio­ną.
Bet ne­tgi ir vė­ly­va, jau XVIII am­žiaus pra­džios, 1711 ma­ro epi­de­mi­ja, vie­na pa­sku­ti­nių­jų rim­tų Lie­tu­vo­je, la­bai skaus­min­ga, ir­gi ma­žai yra do­ku­men­tuo­ta. Tai ap­spręs­ta vals­ty­bės, ku­rio­je bū­ta di­de­lio de­cent­ra­li­za­ci­jos ly­gio ir silp­nos cent­ri­nės val­džios, po­bū­džio.
Vals­ty­bė­je bu­vo di­de­lių pro­ble­mų, Šiau­rės ka­ras tik per­si­ver­tė į ki­tą pu­sę, vals­ty­bi­nė val­džia neaiš­ki, vie­nas ar ki­tas val­do­vas, daž­nai pa­lai­ko­mas sve­ti­mų jė­gų, įsi­tvir­ti­na ir vėl yra kei­čia­mas ki­to. Taip tru­ko nuo 1703 iki 1717. Ir tuo me­tu ši ne­lai­mė. Dau­giau­siai de­ta­lių su­ži­no­me iš Prū­si­jos, kur vis­kas la­bai do­ku­men­tuo­ta ir ap­ra­šy­ta. Tai – mū­sų pa­šo­nė­je ir aiš­ku, kad pas mus vy­ko la­bai pa­na­šiai, bet iki ga­lo duo­me­nų ne­tu­ri­me. Ti­riant ma­ro epi­de­mi­jos pa­da­ri­nius Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je ga­li­me rem­tis tik tam tik­rais re­gio­ni­niais duo­me­ni­mis.
– Ko­kių pa­sek­mių pa­lie­ka epi­de­mi­jos?
– Pa­sek­mės rim­tos. Aiš­ku, vis­ką rei­kia su­dė­ti į krū­vą, ir ka­rą, ir ba­dą, ir ma­rą. Yra ap­ra­šy­ta, kad tiek dėl XVII, tiek XVIII am­žiaus ne­lai­mių, konk­re­čiai, ma­ro epi­de­mi­jos me­tu, yra iš­ny­kę kai ku­rie kai­mai ir jų pa­va­di­ni­mai. Ar­ba ra­šo – „ke­liai už­žė­lė žo­le“.
Tai žmo­nėms da­rė di­džiu­lį įspū­dį: to­kia ne­lai­mė, taip skau­džiai pa­vei­kė.
Jei­gu paim­tu­me 1648 me­tus, kaip san­ty­ki­nai ge­rų lai­kų pa­bai­gos at­skai­tos taš­ką, Lie­tu­vos gy­ven­to­jų skai­čius pa­sie­kė tą ly­gį tik XVIII am­žiaus pa­bai­go­je, apie 1767 ar 1768 me­tus. Il­gą lai­ką tu­rė­jo­me di­de­lę de­mog­ra­fi­nę duo­bę.
Vai­da Ka­mun­ta­vi­čie­nė, pro­fe­so­rė, ty­rė Kau­no de­ka­na­to baž­ny­čių is­to­ri­ją. Te­ko gir­dė­ti jos lo­ka­li­nio ty­ri­mo pri­sta­ty­mą. Net 20 me­tų ir il­giau žmo­nės kai­muo­se ne­si­mel­dė baž­ny­čio­se (baž­ny­čios su­de­gin­tos šve­dų ir t.t.), o mel­dė­si tvar­te­liuo­se. Va­di­na­si, eko­no­miš­kai lai­kė­si silp­nai, nes ne­ga­lė­jo at­sta­ty­ti baž­ny­čių, il­gą lai­ką ve­ge­ta­vo.
Ūkio is­to­ri­ja ro­do, kad že­mių plo­tai gan greit at­si­gau­da­vo. Kai iš­mirš­ta dau­giau žmo­nių, že­mės sa­vi­nin­kai, ar pri­va­tūs, ar vals­ty­bės pa­skir­ti se­niū­nai, suin­te­re­suo­ti, kad kuo di­des­nis že­mės plo­tas bū­tų dir­ba­mas, to­dėl tai­ky­da­vo pri­dė­ti­nės že­mės me­to­dą. Žmo­gus, pa­siim­da­mas plė­ši­nius, ap­leis­tą že­mę, de­šimt me­tų nuo jos ne­mo­kė­da­vo mo­kes­čių.
Bet skau­džiau­sios pa­sek­mės – žmo­nės nu­si­vil­da­vo. Pa­vyz­džiui, XVII am­žiaus įvy­kiai. Kai vals­ty­bę iš­tin­ka di­de­lė kri­zė, pa­pras­tai žmo­nės da­ro iš­va­das, jei vals­ty­bė bu­vo silp­na, ima­si ją stip­rin­ti, mo­ko­si iš klai­dų. Pas mus keis­tas reiš­ki­nys: ne­be­pa­si­ti­ki vals­ty­be, o dau­giau pa­si­ti­ki vie­ti­nė­mis struk­tū­ro­mis, re­mia sei­me­lius, vie­ti­nę or­ga­ni­za­ci­ją, ir la­bai ne­no­ri skir­ti pi­ni­gų vals­ty­bės biu­dže­tui, nes ta vals­ty­bė vis tiek ne­pa­dės, kai bus blo­gai. Toks su­smul­kė­ji­mas, vals­ty­bi­nės val­džios su­si­lpnė­ji­mas ir in­te­re­sų su­siau­rė­ji­mas.
Žmo­nės ne­be­tu­ri pi­ni­gų (kal­bu ir apie di­di­kus), ne­be­va­žiuo­ja ki­tur, ne­be­tu­ri už ką siųs­ti sa­vo vai­kų į už­sie­nį mo­ky­tis. Ir raš­tai men­kes­ni, nė­ra gi­lios min­ties. Žmo­gus ne­be­pa­si­ti­ki žmo­gu­mi, kaip to­kiu, dau­giau pa­si­ti­ki po­mir­ti­niu gy­ve­ni­mu. Baž­ny­čios sta­to­mos sun­kiau­siais lai­kais.
To­kios skau­džios pa­sek­mės, ma­no su­pra­ti­mu, yra la­bai pa­vo­jin­gos. La­bai di­de­lė ne­lai­mė pa­lie­ka pėd­sa­kus žmo­nė­se, jie pa­si­kei­čia.

Prū­siš­ka tvar­ka
– Sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je ra­šy­da­mas apie epi­de­mi­jas ir vals­ty­bių at­si­ga­vi­mą po jų, iš­sky­rė­te Prū­si­ją ir Frid­ri­cho Vil­hel­mo I (1688–1740) re­for­mas. Ko­dėl?
– Prū­si­jos ka­ra­lius Frid­ri­chas Vil­hel­mas I la­bai iš­si­sky­rė iš sa­vo ap­lin­kos. Tuo me­tu Eu­ro­pai im­po­na­vo Pran­cū­zi­jos pa­vyz­dys. Čia Liud­vi­ko XIV lai­kai, Pran­cū­zi­ja bu­vo vi­suo­ti­nis au­to­ri­te­tas. Ka­ra­lius Sau­lė, ša­lia to, kad su­tvar­kė kraš­to eko­no­mi­ką, pa­sta­tė lai­vy­ną, la­bai di­de­lį dė­me­sį sky­rė bliz­ge­siui, pa­sta­tė Ver­sa­lio rū­mus. Daug val­do­vų ban­dė ko­pi­juo­ti Liud­vi­ką XIV. Ir daž­nai ne eko­no­mi­kos mo­de­lį, bet rū­mus, ba­lius, spin­de­sį.
Mū­sų val­do­vas, Sak­so­ni­jos kur­fiurs­tas Frid­ri­chas Au­gus­tas (Len­ki­jos ka­ra­lius ir Lie­tu­vos di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis Au­gus­tas II), tuo ke­liu, de­ja, ir ėjo. Drez­de­no Au­gus­to rū­mai – tik­rai kaž­kas ne­pap­ras­to, Sak­so­ni­jos is­to­ri­jo­je jis yra pa­ts gar­siau­sias val­do­vas, pas mus – vie­nas pra­sčiau­sių.
Frid­ri­cho Vil­hel­mo tė­vas, pir­ma­sis Prū­si­jos ka­ra­lius Frid­ri­chas I, bu­vo la­bai iš­lai­dus, nuo­lat sko­lo­se.
Frid­ri­chui Vil­hel­mui la­bai ne­pa­ti­ko to­kia po­li­ti­ka, jis vis­ką da­rė prie­šin­gai. Pa­vyz­džiui, gar­su­sis ges­tas, kai jis su­rin­ko me­no rin­ki­nius ir pa­do­va­no­jo Pet­rui I, kal­ba­ma, kad nuo šios ko­lek­ci­jos pra­si­dė­jo Er­mi­ta­žo mu­zie­jaus is­to­ri­ja Pe­ter­bur­ge.
Dau­giau­sia dė­me­sio jis sky­rė eko­no­mi­kos pa­kė­li­mui, vis­ką, ką už­dirb­da­vo, iš es­mės in­ves­tuo­da­vo į ka­riuo­me­nę. Jis ma­nė, kad Prū­si­jos sta­tu­sas pri­klau­so tie­sio­giai nuo to, kiek ir ko­kios ka­riuo­me­nės ji tu­ri. Mū­sų po­žiū­riu, keis­tos tos jo re­for­mos. Jos ly­giai taip keis­tai at­ro­dė ir to me­to gy­ve­ni­me. Jis ta­po pa­juo­kos ob­jek­tu. Kvai­lys! Skur­džiai gy­ve­na, nie­ko daug nein­ves­tuo­ja, vis­ką da­ro mi­ni­ma­liai. Sė­di ka­ra­lius prie są­skai­tų kny­gų, pi­ni­gus skai­čiuo­ja, pa­ts val­do, nuo ry­to iki va­ka­ro dir­ba ir, kad pra­si­vė­din­tų, dvi va­lan­das per pa­rą sa­vo gvar­di­ją mušt­ruo­ja kie­me. Ir tas juo­kas iš jo tru­ko ke­lis šim­tus me­tų.
O da­bar nau­jau­si ty­ri­mai ro­do, kad jis ir su­kū­rė tą Prū­si­ją. Koks be­bū­tų neiš­si­la­vi­nęs ar ne­pla­čių pa­žiū­rų, bet bu­vo ge­ras ūki­nin­kas. Eko­no­mi­ka iš mi­nu­si­nės pe­rė­jo į tei­gia­mą, su­ba­lan­suo­tą biu­dže­tą. Šio prin­ci­po, tarp kit­ko, ir da­bar Vo­kie­ti­ja lai­ko­si, ji nie­ka­da ne­lei­džia, kad iš­lai­dos vir­šy­tų pa­ja­mas.
Tei­sin­gai pa­skirs­tė mo­kes­čius vi­soms gy­ven­to­jų ka­te­go­ri­joms, nė vie­nos neišs­ky­rė. Lie­tu­vo­je dau­giau­siai už­dir­ban­tys iš­vis mo­kes­čių ne­mo­kė­jo dėl to, kad bu­vo ba­jo­rai, kad tu­rė­jo ko­kią ka­riuo­me­nę iš­sta­ty­ti sa­vais pi­ni­gais ar dar kaž­ką. Išs­ky­rus, jei­gu pa­tys ap­si­dė­da­vo mo­kes­čiais ne­lai­mių me­tu. Bet kaip kas­dien?Prū­si­jo­je ne­bu­vo to­kių išim­čių. Užau­go ba­jo­rai­tis ir – į vals­ty­bės tar­ny­bą. Ten pa­si­rin­ki­mai ke­li, ati­tar­na­vo 10 me­tų vals­ty­bei, ta­da pra­šom, va­žiuok į sa­vo val­das, gy­venk ten, rū­pin­kis, au­gink vai­kus.
Ši Prū­si­jos sis­te­ma iš pra­džių bu­vo pa­juo­kos ob­jek­tas, pa­skui, ypač jo sū­naus Frid­ri­cho II lai­kais, kai Prū­si­jos ka­riuo­me­nė pra­dė­da­vo triuš­kin­ti tris-ke­tu­ris kar­tus di­des­nius už sa­ve prie­šus ir to­kias vals­ty­bes, kaip Pran­cū­zi­ją, Ru­si­ją, Aust­ri­ją, vi­si su­pra­to, kad čia rim­tas rei­ka­las, bet vis­ką nu­ra­šy­da­vo vo­kiš­kam mi­li­ta­riz­mui, at­seit, čia pri­gim­tis. Bet iš tik­rų­jų vis­kas rė­mė­si eko­no­mi­nė­mis re­for­mo­mis, ku­rios bu­vo pa­da­ry­tos Frid­ri­cho Vil­hel­mo I lai­kais.
Man at­ro­do, kad mes da­bar ir­gi daž­nai nu­ra­šo­me žmo­nes, ku­rie pi­ni­gus šykš­čiai lai­ko, bet taip su­ku­ria prie­lai­das ga­li­mam kles­tė­ji­mui. Tik, aiš­ku, tas gru­bu­mas, Prū­si­jos prie­mo­nės, mums ne­priim­ti­nos, kai vis­kas da­ro­ma per prie­var­tą.
Te­ko lan­ky­tis mu­zie­ju­je bu­vu­sios Prū­si­jos te­ri­to­ri­jo­je (da­bar Len­ki­jos), prie Ryn’o mies­te­lio, ten pa­sa­ko­jo apie gy­ven­to­jų pa­pro­čius. Nors vis­kas nu­sta­ty­ta la­bai griež­tai, vals­ty­bė rū­pi­na­si žmo­nė­mis, ar ne­der­lius, ar ki­tos ne­lai­mės, kaip ma­ro epi­de­mi­ja. Gal­būt iš la­bai pa­pras­to iš­skai­čia­vi­mo, kad jie ga­lė­tų at­si­sto­ti ant ko­jų ir vėl mo­kė­tų mo­kes­čius. Bet ko­kiu at­ve­ju, vals­ty­bė vi­sa­da pa­dės. Ir ta­da at­si­ran­da tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mo ry­šys. Nes ta val­džia tei­sin­ga, gal ir ne­ma­lo­ni. At­si­ran­da pa­pro­tys, bū­din­gas Rytp­rū­sių gy­ven­to­jams – val­džia yra pa­gar­bo­je. Gal tai ir se­nes­nių lai­kų pa­li­ki­mas.
Kai žmo­nės skirs­ty­da­vo der­lių, pir­miau­sia ati­duo­da­vo tai, ką pri­va­lė­jo – kiek val­džiai pri­klau­so, tą ati­duo­da, po to pa­lie­ka sėk­lai, o tai, kas li­ko, žiū­ri, kur in­ves­tuo­ti. Pas mus, ko ge­ro, prie­šin­gai, pir­miau­sia pa­si­rū­pi­na­ma, kad pa­čiam už­tek­tų, žo­džiu, slėp­ti mo­kes­čius yra krau­jy­je. Nes mū­sų val­džia, jei XIX am­žius, Ru­si­ja, sve­ti­ma, blo­ga. Anks­čiau val­do­vą kal­tin­da­vo ab­so­liu­tiz­mu.
Tai – es­mi­nis skir­tu­mas. Dėl to mums la­bai sun­ku juos su­pras­ti, o jiems dar sun­kiau mus su­pras­ti. Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu ši­tas ne­sup­ra­ti­mas bu­vo tie­siog ne­su­vo­kia­mas, jie sa­kė, ko­kie čia ru­sai, kaip ga­li­ma ne­klau­sy­ti val­džios, jie pra­sti, jie že­mo ly­gio ir t.t.
O mū­sų iš­li­ki­mas pri­klau­sy­da­vo nuo ge­bė­ji­mo iš­gy­ven­ti sun­kiais lai­kais. Kaip aš sa­kau, ti­piš­kas lie­tu­vio ti­pa­žas yra gud­rus vals­tie­tis. Sa­ky­tu­me pra­si­su­kė­lis, kaž­kaip su­ge­ban­tis sun­kio­mis są­ly­go­mis kaž­ką pa­da­ry­ti. Tai vi­sai prie­šin­ga kul­tū­ra ne­gu Rytp­rū­sių.
– Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­ga, ku­ria­ma Lie­tu­vos vals­ty­bė ir ša­lia vi­sų ne­gan­dų – is­pa­niš­kas gri­pas. Kaip at­ro­dė to me­to Lie­tu­va?
– Lie­tu­va fi­ziš­kai ima sa­ve val­dy­ti maž­daug nuo 1919 me­tų vi­du­rio. Nors mes šven­čia­me Va­sa­rio 16-ąją, bet rea­liai iki 1919 me­tų ge­gu­žės–lie­pos Lie­tu­vą val­dė vo­kie­čiai. Nors ir Vy­riau­sy­bę tu­rė­jo­me, rea­liai dar pa­grin­di­niai sver­tai bu­vo ki­tos val­džios ran­ko­se.
Kiek te­ko gir­dė­ti me­di­kų pa­sa­ky­mų, bū­tent vo­kie­čiai ir or­ga­ni­za­vo prie­mo­nes, ku­rios bu­vo nu­kreip­tos is­pa­niš­ko gri­po pa­sek­mėms ma­žin­ti. Jie vi­so­se sa­vo val­do­mo­se te­ri­to­ri­jo­se lai­kė­si tam tik­rų tai­syk­lių.
Te­ko skai­ty­ti kny­gą apie Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­gos, Nep­rik­lau­so­my­bės ko­vų, par­ti­za­nų veik­lą, ten mi­ni­ma, kad vie­nas ar ki­tas karš­čiuo­ja, gu­li, mirš­ta. Ka­dan­gi lai­kai la­bai per­mai­nin­gi, ma­nau, nor­ma­lios sta­tis­ti­kos ir­gi nė­ra.

Kei­čia jė­gų ba­lan­są
– „Že­mė ma­tė tiek ir tiek ka­rų ir ma­rų. Ir vis dėl­to ma­ras ir ka­ras už­klum­pa žmo­nes vi­sa­da to­kius pat ne­pa­si­ruo­šu­sius“, – ra­šė Al­be­ras Ka­miu. Pan­de­mi­ja ir da­bar už­klu­po ne­ti­kė­tai?
– Psi­cho­lo­giš­kai tam neį­ma­no­ma pa­si­ruoš­ti. Jei­gu įvy­kiai vy­ko prieš daug me­tų, kai žmo­nės gy­vai neat­si­me­na, tai – tik is­to­ri­kų kal­bos. Ką tie is­to­ri­kai, pa­sa­kas se­ka. Kol neat­si­tin­ka. Kai at­si­tin­ka, bū­na šiek tiek per vė­lu, nes žmo­nės lin­kę gal­vo­ti, kad eg­zis­tuo­ja kaž­koks es­mi­nis pro­gre­sas. Jei­gu kaž­ka­da kaž­kas bu­vo, da­bar ne­pa­si­kar­tos.
Nors is­to­ri­kai su­pran­ta, kad kai ku­rie da­ly­kai taip leng­vai ne­si­kei­čia ir eg­zis­tuo­ja pa­si­kar­to­ji­mai – li­gų, ka­rų, ki­tų ne­lai­mių, to­dėl ma­ny­ti, kad iš es­mės kaž­kas pa­si­kei­tė, ne­ga­li­ma.
Bet ne­ga­li­ma neig­ti ir pro­gre­so. Jis yra, gy­ven­to­jų skai­čius di­dė­ja, nė­ra ko ly­gin­ti, kaip gy­ve­no­me prieš šim­tą me­tų, vi­sai ki­taip at­ro­do pa­sau­lis.
Na­tū­ra­liai žmo­nes di­džio­sios ne­lai­mės iš­tin­ka ne­pa­si­ruo­šu­sius. Kad ir Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras, iš­va­ka­rė­se Pran­cū­zi­jo­je vieš­pa­ta­vo nuo­mo­nė, kad ne­ga­li bū­ti nau­jas ka­ras, kad žmo­nės ne­ga­li bū­ti to­kie kvai­li ir vėl ei­ti į ka­rą. Ir vis tiek įvy­ko.
– Gal­būt nuo 2020 me­tų is­to­ri­kai iš­skirs nau­ją pe­rio­di­za­ci­jos eta­pą?
– Dar klau­si­mas, kas įvyks, bet kad da­ta bus svar­bi, be jo­kios abe­jo­nės. Mes dar ne­ma­to­me po­li­ti­nių pa­sek­mių. La­bai daž­nai to­kios ne­lai­mės pa­kei­čia jė­gų ba­lan­są.
Pa­vyz­džiui, jei­gu Ame­ri­ka, ku­ri da­bar yra ga­lios šal­ti­nis, dėl kaž­ko­kių prie­žas­čių pra­ras­tų sa­vo įta­ką, at­si­ras­tų ki­tos jė­gos. Nes­var­bu, ku­ri vals­ty­bė, tie­siog kei­čia­si ga­lios cent­rai.
Ki­nai ban­do iš­nau­do­ti šią be­si­kei­čian­čią si­tua­ci­ją sa­vo nau­dai. Ir Ru­si­ja dar ban­do kaž­ką da­ry­ti, bet ji ne­tu­ri po­ten­cia­lo. Tuo tar­pu Ki­ni­ja, nors nie­ko daž­niau­siai la­bai gar­siai ne­šne­ka ar­ba kal­ba for­ma­lio­mis fra­zė­mis, bet rea­liai da­ro. Ga­lios mo­no­po­lis, ku­ris da­bar yra Ame­ri­kos pu­sė­je, nė­ra toks tvir­tas, kaip kad vi­siems at­ro­do.
Ki­ni­jos stip­rė­ji­mas yra aki­vaiz­dus, žiū­rė­si­me, kaip vi­ru­sas pa­veiks pu­siaus­vy­rą.
– Ko iš­mo­ko to­kios kri­zės?
– Daug da­ly­kų. Pir­miau­sia, vals­ty­bė tu­ri rim­tai žiū­rė­ti į sa­vo re­zer­vus, į tą juo­dą die­ną.
La­bai pa­kei­čia žmo­nių san­ty­kius. Ka­dan­gi da­bar ne­tgi gi­mi­nės ne­la­bai ga­li bend­rau­ti tar­pu­sa­vy­je, ma­ža­sis šei­mos pa­sau­lis yra la­bai svar­bus, jis tik­ras, pa­ti­ki­mas. Ma­nau, prio­ri­te­tų pra­sme vals­ty­bė pra­dės dau­giau dė­me­sio skir­ti svei­ka­tos ap­sau­gai ir va­di­na­ma­jai svei­ka­tos už­tik­ri­ni­mo sis­te­mai, nes nuo to pri­klau­so vi­sų gy­vy­bės. Tau­py­mas me­di­kų są­skai­ta ar­ba įsi­vaiz­da­vi­mas, kad pri­va­čios li­go­ni­nės pa­keis vals­ty­bi­nes – tos iliu­zi­jos tu­rė­tų pra­nyk­ti.
Vals­ty­bė bu­vo ta sis­te­ma, ku­ri gel­bė­jo, tad na­tū­ra­liai tu­rė­tų vals­ty­bės reikš­mė išaug­ti. Nes jau ku­rį lai­ką bu­vo ten­den­ci­ja, kad ši­to­je vals­ty­bė­je blo­gai ir bū­ti ge­rai ne­ga­li. Pa­si­ro­dė, kad rei­ka­lin­ga ta vals­ty­bė, nes nuo to, kaip ji tvar­ko­si, pri­klau­so vi­sų li­ki­mai.

„To­kios ne­lai­mės pa­da­ri­niai ga­li bū­ti jun­ta­mi il­gą lai­ką: eko­no­mi­ka at­si­gaus pa­ly­gi­nus grei­tai, ta­čiau žmo­nių mąs­ty­mas, ti­kė­ti­na, pa­si­keis ne­grįž­ta­mai“, – ma­no pro­fe­so­rius dr. Val­das Ra­ku­tis.