Nusipelniusi slaugytoja kovoja ir su savo liga

Nu­si­pel­niu­si slau­gy­to­ja ko­vo­ja ir su sa­vo li­ga

Vil­niu­je, Na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to teat­re, už pa­siau­ko­ja­mą dar­bą ap­do­va­no­ti ge­riau­si ša­lies me­di­kai. Kel­mės ra­jo­no Šed­ba­rų me­di­ci­nos punk­te jau ke­tu­rias­de­šimt me­tų dir­ban­čiai Liu­ci­jai Kelp­šie­nei su­teik­tas Nu­si­pel­niu­sios Lie­tu­vos slau­gy­to­jos var­das. Me­di­kė ap­do­va­no­ta Lie­tu­vos nu­si­pel­niu­sio slau­gy­to­jo gar­bės ženk­lu.

Į ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­ją ar­ti­mie­ji po­nią Liu­ci­ją nu­ve­žė iš Kau­no kli­ni­kų, kur ji pa­ti ko­vo­jo su sun­kia li­ga.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Į ap­do­va­no­ji­mus – iš kli­ni­kų

Ap­do­va­no­ji­mui Liu­ci­ją Kelp­šie­nę pri­sta­tė Ty­tu­vė­nų pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ro, ku­riam pa­val­dus Šed­ba­rų me­di­ci­nos punk­tas, va­do­vai.

„Tai bu­vo pri­bloš­kian­ti nau­jie­na, – me­na slau­gy­to­ja. – Tuo me­tu gy­džiau­si Kau­no kli­ni­ko­se. Dėl iš­sė­ti­nės skle­ro­zės kas­met tu­riu at­lik­ti tam tik­ras pro­ce­dū­ras. Filt­ruo­ja krau­ją. Vy­ras į li­go­ni­nę at­ve­žė kos­tiu­mė­lį. Ar­ti­mie­ji nu­ve­žė į Vil­nių. Ei­nu rau­do­nu ki­li­mu at­siim­ti ap­do­va­no­ji­mo – ir taip už­spau­dė gerk­lę. Sua­be­jo­jau, ar pa­siek­siu sce­ną. Ta­čiau, at­si­dū­rus sce­no­je, vis­kas praė­jo. Ma­tyt, per dau­ge­lį me­tų, kai dai­nuo­ju su vie­tos an­samb­liais, sce­na ma­ne už­grū­di­no. Ta­po įpras­ta vie­ta.“

Iš ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­jos me­di­kė vėl grį­žo į Kau­no kli­ni­kas. Tu­rė­jo pa­baig­ti gy­dy­mo kur­są. Prieš du de­šimt­me­čius jai nu­sta­ty­ta sun­ki li­ga. Kas­met pri­va­lo ke­lias sa­vai­tes pa­si­gy­dy­ti.

Šio­mis die­no­mis ji tu­rė­tų rea­bi­li­tuo­tis sa­na­to­ri­jo­je. Ta­čiau nu­spren­dė lik­ti na­muo­se, nes jos pa­gal­bos rei­kia ir iš on­ko­lo­gi­nės li­gos be­si­va­duo­jan­čiam vy­rui.

„Leis­kit man nors ke­lias va­lan­das pa­mie­go­ti“

Su po­nia Liu­ci­ja su­si­tin­ka­me Šed­ba­rų me­di­ci­nos punk­te. Jau ke­tu­ri de­šimt­me­čiai, kai šis ka­bi­ne­tas yra jos dar­bo vie­ta. Ne tik ka­bi­ne­tas. Ka­bi­ne­te dirb­ti dar nė­ra taip sun­ku. Sun­ku­mai pra­si­de­da už ka­bi­ne­to sie­nų, kai žmo­nės pra­šo pa­gal­bos ir po ofi­cia­lių dar­bo va­lan­dų. Net nak­tį.

„Vie­nas pa­gal­bos prie­mo­nių ir vais­tų la­ga­mi­nas me­di­ci­nos punk­te, ki­tas – au­to­mo­bi­ly­je. Nes­var­bu, koks pa­ros lai­kas. Sė­du ir va­žiuo­ju, jei­gu tik žmo­gui pri­rei­kia pa­gal­bos. Kar­tais ir pa­ti be ga­lo pa­vargs­tu. Pa­cien­tų pra­šau: „Leis­kit man nors ke­lias va­lan­das ra­miai pa­mie­go­ti“, – apie sa­vo dar­bo kas­die­ny­bę pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Mie­go trūks­ta ne tik tuo­met, kai vi­dur­nak­tį rei­kia va­žiuo­ti pas pa­cien­tą. Kar­tais va­ka­re ap­lan­kiu­si li­go­nį me­di­kė ir nak­tį gal­vo­ja, kaip jis jau­čia­si. Kar­tais žmo­gus pa­pra­šo pa­ta­ri­mo. Vėl su­ka gal­vą, ką da­ry­ti, kad jis jaus­tų­si ge­riau.

„Yra ke­lios uni­ver­sa­lios for­mu­lės, – sa­ko po­nia Liu­ci­ja. – No­ras bū­ti svei­kam, ko­vo­ti prieš li­gą, gi­liai kvė­puo­ti ir ger­ti van­de­nį. Net prieš leis­da­ma vais­tus žmo­gui pa­siū­lau at­si­ger­ti van­dens. Ta­čiau ne vi­si li­go­niai – vie­no­di. Ga­liau­siai aš ne­ga­liu nu­spręs­ti vie­na, ne­pa­si­ta­ru­si su gy­dy­to­ju.“

Pas­ta­rai­siais me­tais, kai kai­muo­se dir­ban­čios me­di­ci­nos fel­če­rės pa­va­din­tos slau­gy­to­jo­mis ir ap­ri­bo­tos jų funk­ci­jos, kar­tais no­rė­da­mos pa­dė­ti žmo­gui jos tu­ri da­ry­ti pa­žei­di­mą ar­ba kad ir nak­tį skam­bin­ti gy­dy­to­jui ir klaus­ti, ar ga­li su­leis­ti to­kius ar ki­to­kius vais­tus.

Pap­ras­čiau tiems slau­gy­to­jams, ku­rie vie­to­je ne­gy­ve­na. O prie Liu­ci­jos vie­ti­niai gy­ven­to­jai la­bai pri­si­ri­šę. Į ją krei­pia­si įvai­riau­siais klau­si­mais. Net ma­ži vai­kai su­ne­ga­la­vę sa­ko: „Ei­nam pas Liu­ci­ją.“

Kai kas kai­mo me­di­kę va­di­na dak­ta­ry­te, kai kas se­se­le. Per ke­tu­ris jos dar­bo Šed­ba­ruo­se de­šimt­me­čius užau­go ke­lios kar­tos.

To­dėl ruoš­da­ma­si kur nors il­ges­niam lai­kui iš­va­žiuo­ti me­di­kė pa­ta­ria žmo­nėms su­si­leis­ti vais­tų, pa­si­stip­rin­ti, kad svei­ki lauk­tų jos su­grįž­tan­čios.

Ir me­di­kui rei­kia at­jau­tos

Me­di­kė lai­min­ga, kad yra rei­ka­lin­ga žmo­nėms, ta­čiau sa­ko, jog kar­tais ir pa­ti no­rė­tų dau­giau su­pra­ti­mo ir at­jau­tos. Ji dir­ba už ne­di­de­lį at­ly­gi­ni­mą. Dar­bui nau­do­ja sa­vo au­to­mo­bi­lį ir ku­rą. Kar­tais, kai pa­cien­tui pa­sa­ko ne­ga­lin­ti at­va­žiuo­ti, nes bai­gė­si ben­zi­nas, jie nu­stem­ba: „Ne­gi tau ben­zi­no ne­duo­da?!“

Daug ko žmo­nės šian­dien ne­ga­li su­pras­ti. Pa­vyz­džiui, kad ato­sto­gau­jan­čios ar­ba ser­gan­čios slau­gy­to­jos nie­kas ne­pa­va­duo­ja.

Ne kiek­vie­nas pa­ti­ki, kad ji pa­ti ser­ga sun­kia li­ga. Esą po­niš­ka, gra­žiai at­ro­do. Dai­nuo­ja an­samb­ly­je. To­dėl po­nia Liu­ci­ja kar­tais pa­juo­kau­ja, jog į Kau­ną va­žiuo­ja gro­žio pro­ce­dū­rų. Ne­gi aiš­kins, kad jau pa­ty­rė pen­kias ope­ra­ci­jas, kad rei­kia filt­ruo­ti krau­ją?

Šed­ba­rų me­di­ci­nos punk­te ir slau­gy­to­jos la­ga­mi­nė­ly­je vi­suo­met yra vais­tų. Juos me­di­kė per­ka už sa­vo pi­ni­gus. Tu­ri lei­di­mą. Ta­čiau kai­mo žmo­nėms vais­tą ne­re­tai ten­ka duo­ti be pi­ni­gų. Ki­tas, ga­vęs pa­šal­pą ar pen­si­ją su­mo­ka, o ki­tas ir nu­mirš­ta bū­da­mas sko­lin­gas.

Kar­tais net koks gir­tuok­lis atei­na į me­di­ci­nos punk­tą eu­ro alui pa­pra­šy­ti.

„Kai kam at­ro­do, kad mes tur­tin­gi, tvar­kin­gai ap­si­ren­gę, – pa­sa­ko­ja tris vai­kus užau­gi­nu­si L. Kelp­šie­nė. – O iš tie­sų ten­ka skai­čiuo­ti kiek­vie­ną eu­rą. Tik to ne­pa­ro­do­me. Kar­tais pa­rem­ti tu­ri ir vai­kai. La­bai var­gau juos au­gin­da­ma. Fel­če­rės at­ly­gi­ni­mas bu­vo 67 rub­liai. Pa­ti iš­mo­kau siū­ti, kad vai­kai bū­tų tvar­kin­gai ap­reng­ti, kad ga­lė­čiau pa­siū­ti iš se­no dra­bu­žio, pa­tai­sy­ti ki­to vai­ko išaug­tą. Siū­da­vau nak­ti­mis. Ir da­bar abu su vy­ru sirg­da­mi dar lai­ko­me triu­šių, kad tu­rė­tu­me ko­ky­biš­ko mais­to.“

Me­di­kė sa­ko, jog ir jos bei vy­ro li­gos rei­ka­lau­ja ne­ma­žai pi­ni­gų. Bet jie­du ko­vo­ja, gy­ve­na vie­nas ki­tą pa­rem­da­mi, džiaug­da­mie­si su­va­žiuo­jan­čiais vai­kais. Po­nia Liu­ci­ja sau nuo­tai­ką pa­ke­lia dai­nuo­da­ma ka­pe­lo­je „Pa­ru­be­žė“ ir folk­lo­ro an­samb­ly­je. Kar­tais sa­vo jaus­mus iš­lie­ja ei­lė­raš­čiais, yra iš­lei­du­si kny­ge­lę „Gy­ve­ni­mas li­ki­mo vin­giuos“, jos kū­ry­ba pub­li­kuo­ja­ma al­ma­na­chuo­se.

Mo­ters nuo­mo­ne, op­ti­miz­mas daug ką ga­li. Anks­čiau žmo­nės bu­vo svei­kes­ni, nes tryš­ko en­tu­ziaz­mu, tu­rė­jo dau­giau op­ti­miz­mo. Da­bar „pa­si­da­vę“, pra­ra­dę nuo­tai­ką, verkš­le­na – už­tat ir li­gos la­biau puo­la. Pa­di­dė­jęs krau­jos­pū­dis, šir­dies ir ner­vų li­gos da­bar kai­me la­bai pa­pli­tu­sios.

Pa­šau­ki­mas

Nors tu­ri įvai­rių po­mė­gių, L. Kelp­šie­nė sa­ko, jog tik­ra­sis jos pa­šau­ki­mas – pa­gal­ba žmo­nėms. „Vie­nos se­nu­tės gy­ve­ni­mą pra­tem­piau ke­tu­riais mė­ne­siais, ki­tą – 1919 me­tais gi­mu­sią pa­sta­čiau ant ko­jų. La­bai sma­gu!“ – džiau­gia­si L. Kelp­šie­nė.

Nors pir­mo­ji jos dar­bo­vie­tė bu­vo mo­kyk­lo­je ir mo­ky­to­jų at­ly­gi­ni­mai bu­vo dvi­gu­bai di­des­ni ne­gu fel­če­rių, po­nia Liu­ci­ja įvei­kė di­džiu­lį kon­kur­są ir įsto­jo į Kau­no P. Ma­žy­lio me­di­ci­nos mo­kyk­lą, kurioje įgi­jo me­di­ci­nos fel­če­rės spe­cia­ly­bę.

Nuo to lai­ko, kai ją bai­gė, nu­te­kė­jo daug van­dens. Ta­čiau po­nia Liu­ci­ja nuo­lat to­bu­li­na­si, va­žiuo­ja į kur­sus.

„Daž­niau­siai lan­kau vie­nos die­nos kur­sus, bet kar­tais pa­vyks­ta iš­sprūs­ti ir į po­ros die­nų ar dar il­ges­nius mo­ky­mus, – pa­sa­ko­ja. – Ati­dir­bu va­ka­rais, po dar­bo va­lan­dų.“

Po­nios Liu­ci­jos nuo­mo­ne, me­di­kas yra vie­nas iš svar­biau­sių žmo­nių mū­sų gy­ve­ni­me. Pa­ti su­si­rgu­si tuo įsi­ti­ki­no. „Nu­va­žia­vu­si gy­dy­tis į Kau­no kli­ni­kas jau­čiuo­si kaip na­muo­se, o me­di­kai – lyg ar­ti­mie­ji. Ti­kė­ji­mas ir pa­si­ten­ki­ni­mas jais ne ką ma­žiau už vais­tus gy­do li­gą.“

Au­to­rės nuo­tr.

DE­ŠIMT­ME­ČIAI: Ke­tu­ri de­šimt­me­čiai, kai Liu­ci­ja Kelp­šie­nė rūpinasi Šed­ba­rų gy­ven­to­jų svei­ka­ta.

VAIS­TAI: Bend­ruo­me­nės slau­gy­to­ja Liu­ci­ja Kelp­šie­nė pa­si­rū­pi­na, kad me­di­ci­nos punk­te bū­tų vi­sų rei­ka­lin­giau­sių vais­tų.

AP­DO­VA­NO­JI­MAS: Lie­tu­vos nu­si­pel­niu­sios slau­gy­to­jos var­das ir gar­bės ženk­las nu­ste­bi­no kuk­lią kai­mo me­di­kę Liu­ci­ją Kelp­šie­nę.