
Naujausios
Optimistai kalnus verčia
Žagarės regioniniam parkui, kuris kartu su visomis šalies parkų direkcijomis šiemet mini 25-erių metų įkūrimo sukaktį, nuo 2005-ųjų vadovauja miškininkas Mindaugas Balčiūnas. Per tą laiką pasienio miestą ir apylinkes išgarsino Vyšnių festivaliai, Žagarės – Lietuvos kultūros sostinės titulas, ilgiausias Lietuvoje medinis lentų takas Mūšos tyrelio pelkėje, restauruoti dvaro rūmai su didžiausia lankytojų ekspozicija.
M. Balčiūnas laukia asfaltuoto kelio iki Augstkalnės ir žada bendrus projektus su Tervetės regioninio parko (Latvija) direkcija bei naujus turistų srautus per Žagarę. Nors už savo iniciatyvas ir darbą kartais sulaukia „smūgių į pašonę“, direktorius ieško pozityvo, vadovaudamasis posakiu, kad pesimistui stiklinė yra pusiau tuščia, o optimistui – pusiau pilna.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Žmones reikia vertinti
Pokalbio su Mindaugu Balčiūnu susėdome Žagarės regioninio parko direkcijoje, grįžę iš sveikinimo ceremonijos. Direktorius aplinkos ministro Kęstučio Navicko padėkos raštą įteikė broliams ūkininkams Alvydui ir Laimondui Malinauskams, daugiau kaip prieš dvejus metus atkasusiems vieną didžiausių Šiaurės Lietuvos laukų riedulių.
Ministro apdovanojimui brolius pristatė Žagarės regioninio parko direkcija.
„Tokius žmones reikia vertinti. Jie ir Žagarės dvasia yra svarbiausi“, – sako Mindaugas. Dar prieš pusvalandį jis kalbino Žagarės seniūną, atkreipdamas dėmesį, kad susikūrusi iniciatyvinė gyventojų grupė ėmėsi savo rankomis valyti Švėtės upę. Ir jiems būtina padėkoti.
Jis ne kartą gyrė regioninio parko direkcijos darbuotojų branduolį, vadindamas jį atsidavusiu, darančiu neįmanomus dalykus, neskaičiuojančius darbo valandų.
Galima ir paukščiukus lesinti
„Toks aš čia direktorius, tik pareigybė... Kas rytą susėdame prie kavos aptarti darbų, vakare vėl susieiname. Kolektyve esame devyni žmonės. Patys koordinuojame projektus, imamės viešųjų pirkimų, administravimo, nesamdome kitų firmų, organizuojame renginius, prižiūrime 1700 kvadratinių metrų rūmų patalpas. O juk galėtume užsidaryti savo kiaute, su penkiais vaikais lesyklėlėje barstyti trupinius paukščiukams. Tai irgi veikla, bet labiausiai „veža“ išliekamoji vertė", – argumentuoja M. Balčiūnas.
Mindaugas atsako tiems, kurie priekaištauja dėl kultūrinės veiklos ne pagal įstaigos profilį: „ Per Vyšnių festivalį, Kultūros sostinės „veidą“ mes skleidžiame aplinkosaugines idėjas. Atvykusieji lanko gamtos paveldo objektus, sužino, kuo ypatinga dolomito atodanga, kodėl čia geriausiai auga žagarvyšnės, kokio ilgio ozas. Gal kažkas bent keliems įstrigs atminty, padės pakeisti požiūrį“.
Geriausias pavyzdys, kad žmonės keičiasi – akcija „Darom“. Per pirmąją talką išvežta gal dešimt traktoriaus priekabų pačių įvairiausių atliekų, ištrauktų iš Švėtės upės vagos ir pakrančių, krūmynų.
Šiemet toje pačioje teritorijoje surinkti vos keli maišiukai išmesto „gėrio“.
Kad žmonės neterštų gamtos, ją tausotų, turi būti sudarytos sąlygos ramiai pasėdėti ir linksmai pašėlti. Regioninio parko teritorijoje įrengtos apie 30 poilsiaviečių, pasak miškininko specialybę turinčio pašnekovo, juos „susiurbia“ ir nebesuteikia progos brautis, kur galėtų gamtai pakenkti skausmingiau.
„Aplinkosauginė idėja teigia, kad žmogus gamtoje turi visas atliekas susirinkti ir išsinešti, todėl šiukšliadėžių nereikia. Bet mes jas pastatėme. Tik Mūšos tyrelio 4 kilometrų ilgio mediniame take jų nėra. Būtų sunku dėžes ištuštinti, nes neprivažiuosi. Miškininkai mus gąsdino, kad gali padegti, nuniokoti. Bet kol kas lankytojai sąmoningi“, – džiaugiasi parko direktorius.
Dėl rūmų teko pakovoti
Kiekvienas viešai matomas darbas turi savus užkulisius.
Minėti restauruotų rūmų 1700 kvadratiniai metrai Žagarės regioninio parko direkcijai nenukrito iš dangaus. Įstaiga veikė kelis kartus mažesniame raudonų plytų pastate, buvusioje Žagarės žydų mergaičių mokykloje. Ten gerokai mažiau kainavo šildymas – užtekdavo dienai glėbelio malkų.
„Kai 2005 metais atėjau dirbti į regioninį parką, Vilniuje valdžia mums siūlė statyti naują direkcijos pastatą ant buvusio malūno pamatų prie Žvelgaičio ežero, bet man dvaras su parku visada atrodė esminis objektas“, – pasakojo Mindaugas.
Tuo metu rūmuose veikė senelių globos namai, specialioji mokykla, tad buvo savas režimas, daugmaž uždaras. O toks turtas turi būti atviras visuomenei.
Direktorių įkvėpė Kurtuvėnai, kur direkcija taip pat įsikūrė dvare. Tai buvo šansas. Nesvarbu, ar direkcija išliks, sutvarkytas dvaras, į kurį plūsta lankytojai, liks valstybei.
Kultūros sostinės iššūkis
Daugeliui netikėtas buvo Žagarės iššūkis tapti 2015-ųjų Lietuvos kultūros sostine. Negana, kad miestelis mažas, dar ir paraišką pirmą kartą istorijoje pateikė ne savivaldybė, bet regioninio parko direkcija.
Kultūros ministerijos tarnautojai kraipė galvas: su kuo reikės pasirašyti sutartį?
Rizika pasiteisino. Kaip ir anksčiau, dirbant Joniškio seniūnu, kai Mindaugas, tada vos 26-erių tarnautojas, padėjo parašą, garantuodamas saugumą ir sutikdamas leisti organizuoti per miesto šventę „bulių kautynes“. Jos vyksta daugiau kaip dešimtmetį. Ir šiemet pakvies antrąjį liepos sekmadienį.
Mindaugas atviras: visi brido iš krizės, buvo nedidelė konkurencija. Dabar galbūt Žagarė galėtų pretenduoti tik į Mažosios Lietuvos kultūros sostinės vardą.
Parko direkcijai padėjo partneriai: muziejus, biblioteka, kultūros centrai, nevyriausybininkai, savanoriai. Kai praėjusius sostinių metus aptarinėjo Telšiuose, kurie po Žagarės perėmė Kultūros sostinės titulą, tie patys valdininkai negailėjo pagyrų.
Respublikinė medžiotojų ir žvejų draugijos trofėjų paroda sulaukė atgarsių ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spaudoje. Šiemet ta pati kompanija į Vyšnių festivalį atveš elnių kvieslių čempionatą.
Nors festivalis nuo keturių sutrumpės iki trijų dienų, nebus sumenkęs. Vien ką reiškia antrą kartą žirgyne vyksiantis Pasaulio taurės konkūrų čempionato etapas. Viešės ir apie Žagarės ateitį diskutuos „Nacionalinės ekspedicijos Nemunu“ dalyviai istorikas Alfredas Bumblauskas, gamtininkas Selemonas Paltanavičius ir žurnalistas Edmundas Jakilaitis.
Lietuvoje – saugu
M. Balčiūnas įsitikinęs, kad sparčiai nykstančiam miestui dar galima padėti. Visur pozityvumo ieškantis regioninio parko direktorius mano, kad tokios provincijos vietovės, o plačiąja prasme – ir visa nedidelė mūsų Lietuva – turėtų būti pristatoma ne rėkiant apie drąsą, bet pabrėžiant saugumą – nei terorizmo, nei gamtos stichijų.
„Sanatorijos tampa brangios, o tokiame mažame miestelyje vasarotojui viskas pigiau, tik reikia plėsti aptarnavimo infrastruktūrą. Kad daugiau būtų žmonių, kaip tautodailininkė Aušra Petrauskienė su Kaliausių fabrikėliu ir Lėlių namais arba nuosavą žirgyną turintis Vidmantas Staškevičius, siūlantis jodinėjimo, pavėžinimo karieta paslaugas. Trečius metus prie Žvelgaičio ežero Igoris Sapožnikovas nuomoja valtis, vandens dviračius“, – vardijo direktorius.
Svarsto, kad tokie maži versliukai reikalingi. Tik provincijos žmonės labai atsargūs, nedrąsūs. Iš pradžių ir į Vyšnių festivalį reikėjo visus vos ne už rankos vesti prekiauti. Buvo metai, kai direkcijos darbuotojai susidėję pinigų pirko vyšnių bendruomenės nariams, kad tik jie virtų uogienę šventėje ir pardavinėtų.
M. Balčiūnas nekantriai laukia kitų metų, nes pažadėta asfaltuoti kelią į Augstkalnę (Latvija). Užmegzti ryšiai su Tervetės regioniniu parku, kuris planuoja, kad didysis turistų srautas pas juos patrauks per Žagarę. Jau dabar šis parkas per metus skaičiuoja iki 60 tūkstančių lankytojų iš Lietuvos ir 100 tūkstančių iš Latvijos. Tad reikės paslaugų turistams ir Žagarėje.
Miškininkystę pasirinko „susitupėjęs“
– O koks buvai vaikystėje? Taip pat rizikuojantis, lyderis?
– Buvau aktyvus vaikas. Daug gerų dalykų su bendramoksliais nuveikėme, ypač 11–12 klasėse: grodavome, ruošdavome renginiams scenarijus. Tuometis mokyklos direktorius Eduardas Spirgys buvo labai demokratiškas, pasitikintis jaunimu ir suteikęs mums laisvės. Dabar gal per daug švietime demokratijos, jei mokinys gali direktorių apipilti išmatomis ir vadovas atleidžiamas iš darbo. Mes darydavome visokius pokštus, bet ne piktybiškus. Ir patyčių mokykloje neprisimenu.
– Kodėl, būdamas aktyvus renginių organizatorius, pasirinkai studijuoti miškininkystę?
– Iš pradžių stojau į anglų filologiją, bet nepavyko įveikti didžiulio konkurso. Tada kurį laiką studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą.
Bet truputį „susitupėjęs“ supratau, kad mano kelias kitas. Esu dėkingas urėdui Aleksui Abromavičiui, kuris tada jauną vaikiną priėmė dirbti jėgeriu su puikiu kolega Kaziu Martinaičiu. Mano abu tėvai miškininkai, visada buvau arti gamtos. Tėvelis nuo pirmos klasės vesdavosi į medžioklę. Nebuvo didesnės laimės, kaip panešti kuprinę, būti varovu...
– Pats dabar esi medžiotojas, medžioklės ekspertas. Ką atsakytum tiems, kurie sako: koks čia gamtos mylėtojas, jei šaudo?
– Jeigu žmonėms ką nors sako profesoriaus Tado Ivanausko pavardė, mane supras. Jis yra mūsų korifėjus, gamtos saugotojas, įsteigęs Žuvinto rezervatą ir kartu – kūręs Taisyklingos medžioklės draugiją. Tai galbūt ir jis atrodo nusidėjėlis?
Reikia suprasti: medžiotojas suinteresuotas, kad gamtoje būtų faunos. Kai buvo beišnykstantys elniai, jų apsaugai įsteigti draustiniai. Taip ir stumbrai Lietuvoje vėl atsirado.
Pastebėjau, kad vilkus labiausiai dievina miestiečiai, kurie jų nėra matę, o žmonės, auginantys gyvulius, kenčia, kai išpjaunami jaunikliai ar net šuneliai prie būdos. Ūkininkai pyksta, kai žoliaėdžiai ar šernai nuniokoja pasėlius.
Svarbiausia – nereikia kraštutinumų. Šiais laikais tiek yra įvairių judėjimų, kad po dešimties metų gal ir grybo nupjovimas miške bus laikomas žudymu.
Laimėjo „žalią kortą“, bet sugrįžo
– Esi ir politikas, rajono Tarybos narys. Politikoje, kaip ir gamtoje, taip pat vyksta kovos – yra medžiotojai ir aukos. Prieš praėjusius rinkimus žadėjai kandidatuoti į Seimo narius, bet, pasikeitus apygardos riboms, ketinimų atsisakei. Dabar nekyla didesnių ambicijų politinei karjerai? Kaip apskritai vertini politiką rajone, Lietuvoje?
– Mano ambicijos šiuo metu visiškai „nulinės“. Per praėjusius rinkimus į rajono Tarybą gavau apie 1500 rinkėjų balsų. Tas pasitikėjimas ir yra svarbiausias, o ne postai.
Esu blogas partietis, nes neturiu bandos jausmo, besąlygiškai neseku paskui vadą. Kai kas mane vadina labiausiai liberaliu socialdemokratu Joniškio rajone.
Esu už tai, kad partijos egzistuotų, kitaip būtų chaosas, bet – ne už diktatūrinį valdymą. Be politikos nėra valstybės, nėra pasaulio, tik politikų įvaizdis Lietuvoje labai nekoks, ir jie patys prie to dar prisideda. Bet žmonės neturėtų manyti, kad Seimas kažką duos–neduos, esmė yra suteikti galimybes, o ne dalinti dovanas.
– Ar niekada nenorėjai emigruoti?
– Prieš daug metų buvau laimėjęs „žaliąją kortą“. Kartu su šeima išvykome į Ameriką pas žmonos seserį: paviešėjome, pakrikštijome sūnų ir – grįžome atgal. Daugelio išvažiuojančiųjų stimulas – užsidirbti, bet kaip pasversi, kiek kam reikia?.. Mūsų šeima gyvena sodo namelyje, turime du automobilius: daugiau kaip 10 ir daugiau kaip 15 metų senumo.
Man Lietuvoje gyventi geriausia: saugu, nuostabi gamta, darbe supa šaunus kolektyvus.
– Visada optimistas?
– Stengiuosi įžvelgti pozityvą. Juk sakoma, kad pesimistui iki pusės pripilta stiklinė atrodo pustuštė, o optimistui – pusiau pilna. Tad – pabandom iš naujo nedejavę ..
Autorės nuotr.
Žagarės regioninio parko direktorius Mindaugas Balčiūnas sako, kad pesimistui iki pusės pripilta stiklinė atrodo pustuštė, o optimistui – pusiau pilna.
Mindaugas Balčiūnas sako, kad dvaro rūmų plotas Aplinkos ministerijai atrodė per didelis parko direkcijai įsikurti, tačiau šis pastatas dabar preinamas visuomenei ir, jei net neliktų direkcijos, jis renovuotas liks valstybei.
Mindaugas Balčiūnas, tapdamas miškininku, pasekė tėvų pėdomis, nors iš pradžių savo gyvenime rinkosi kitą profesiją.