Optimistai kalnus verčia

Op­ti­mis­tai kal­nus ­ver­čia

Ža­ga­rės re­gio­ni­niam par­kui, ku­ris kar­tu su vi­so­mis ša­lies par­kų di­rek­ci­jo­mis šie­met mi­ni 25-erių me­tų įkū­ri­mo su­kak­tį, nuo 2005-ųjų va­do­vau­ja miš­ki­nin­kas Min­dau­gas Bal­čiū­nas. Per tą lai­ką pa­sie­nio mies­tą ir apy­lin­kes iš­gar­si­no Vyš­nių fes­ti­va­liai, Ža­ga­rės – Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nės ti­tu­las, il­giau­sias Lie­tu­vo­je me­di­nis len­tų ta­kas Mū­šos ty­re­lio pel­kė­je, res­tau­ruo­ti dva­ro rū­mai su di­džiau­sia lan­ky­to­jų eks­po­zi­ci­ja.

M. Bal­čiū­nas lau­kia as­fal­tuo­to ke­lio iki Augst­kal­nės ir ža­da bend­rus pro­jek­tus su Ter­ve­tės re­gio­ni­nio par­ko (Latvija) di­rek­ci­ja bei nau­jus tu­ris­tų srau­tus per Ža­ga­rę. Nors už sa­vo ini­cia­ty­vas ir dar­bą kar­tais su­lau­kia „smū­gių į pa­šo­nę“, di­rek­to­rius ieš­ko po­zi­ty­vo, va­do­vau­da­ma­sis po­sa­kiu, kad pe­si­mis­tui stik­li­nė yra pu­siau tuš­čia, o op­ti­mis­tui – pu­siau pilna.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Žmo­nes rei­kia ver­tin­ti

Po­kal­bio su Min­dau­gu Bal­čiū­nu su­sė­do­me Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jo­je, grį­žę iš svei­ki­ni­mo ce­re­mo­ni­jos. Di­rek­to­rius ap­lin­kos mi­nist­ro Kęs­tu­čio Na­vic­ko pa­dė­kos raš­tą įtei­kė bro­liams ūki­nin­kams Al­vy­dui ir Lai­mon­dui Ma­li­naus­kams, dau­giau kaip prieš dve­jus me­tus at­ka­su­siems vie­ną di­džiau­sių Šiau­rės Lie­tu­vos lau­kų rie­du­lių.

Mi­nist­ro ap­do­va­no­ji­mui bro­lius pri­sta­tė Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­ja.

„To­kius žmo­nes rei­kia ver­tin­ti. Jie ir Ža­ga­rės dva­sia yra svar­biau­si“, – sa­ko Min­dau­gas. Dar prieš pus­va­lan­dį jis kal­bi­no Ža­ga­rės se­niū­ną, at­kreip­da­mas dė­me­sį, kad su­si­kū­ru­si ini­cia­ty­vi­nė gy­ven­to­jų gru­pė ėmė­si sa­vo ran­ko­mis va­ly­ti Švė­tės upę. Ir jiems bū­ti­na pa­dė­ko­ti.

Jis ne kar­tą gy­rė re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos dar­buo­to­jų bran­duo­lį, va­din­da­mas jį at­si­da­vu­siu, da­ran­čiu neį­ma­no­mus da­ly­kus, ne­skai­čiuo­jan­čius dar­bo va­lan­dų.

Ga­li­ma ir paukš­čiu­kus le­sin­ti

„Toks aš čia di­rek­to­rius, tik pa­rei­gy­bė... Kas ry­tą su­sė­da­me prie ka­vos ap­tar­ti dar­bų, va­ka­re vėl su­siei­na­me. Ko­lek­ty­ve esa­me de­vy­ni žmo­nės. Pa­tys koor­di­nuo­ja­me pro­jek­tus, ima­mės vie­šų­jų pir­ki­mų, ad­mi­nist­ra­vi­mo, ne­sam­do­me ki­tų fir­mų, or­ga­ni­zuo­ja­me ren­gi­nius, pri­žiū­ri­me 1700 kvad­ra­ti­nių met­rų rū­mų pa­tal­pas. O juk ga­lė­tu­me už­si­da­ry­ti sa­vo kiau­te, su pen­kiais vai­kais le­syk­lė­lė­je bars­ty­ti tru­pi­nius paukš­čiu­kams. Tai ir­gi veik­la, bet la­biau­siai „ve­ža“ iš­lie­ka­mo­ji ver­tė", – ar­gu­men­tuo­ja M. Bal­čiū­nas.

Min­dau­gas at­sa­ko tiems, ku­rie prie­kaiš­tau­ja dėl kul­tū­ri­nės veik­los ne pa­gal įstai­gos pro­fi­lį: „ Per Vyš­nių fes­ti­va­lį, Kul­tū­ros sos­ti­nės „vei­dą“ mes sklei­džia­me ap­lin­ko­sau­gi­nes idė­jas. At­vy­ku­sie­ji lan­ko gam­tos pa­vel­do ob­jek­tus, su­ži­no, kuo ypa­tin­ga do­lo­mi­to ato­dan­ga, ko­dėl čia ge­riau­siai au­ga ža­gar­vyš­nės, ko­kio il­gio ozas. Gal kaž­kas bent ke­liems įstrigs at­min­ty, pa­dės pa­keis­ti po­žiū­rį“.

Ge­riau­sias pa­vyz­dys, kad žmo­nės kei­čia­si – ak­ci­ja „Da­rom“. Per pir­mą­ją tal­ką iš­vež­ta gal de­šimt trak­to­riaus prie­ka­bų pa­čių įvai­riau­sių at­lie­kų, iš­trauk­tų iš Švė­tės upės va­gos ir pa­kran­čių, krū­my­nų.

Šie­met to­je pa­čio­je te­ri­to­ri­jo­je su­rink­ti vos ke­li mai­šiu­kai iš­mes­to „gė­rio“.

Kad žmo­nės ne­terš­tų gam­tos, ją tau­so­tų, tu­ri bū­ti su­da­ry­tos są­ly­gos ra­miai pa­sė­dė­ti ir links­mai pa­šėl­ti. Re­gio­ni­nio par­ko te­ri­to­ri­jo­je įreng­tos apie 30 poil­sia­vie­čių, pa­sak miš­ki­nin­ko spe­cia­ly­bę tu­rin­čio pa­šne­ko­vo, juos „su­siur­bia“ ir ne­be­su­tei­kia pro­gos brau­tis, kur ga­lė­tų gam­tai pa­kenk­ti skaus­min­giau.

„Ap­lin­ko­sau­gi­nė idė­ja tei­gia, kad žmo­gus gam­to­je tu­ri vi­sas at­lie­kas su­si­rink­ti ir iš­si­neš­ti, to­dėl šiukš­lia­dė­žių ne­rei­kia. Bet mes jas pa­sta­tė­me. Tik Mū­šos ty­re­lio 4 ki­lo­met­rų il­gio me­di­nia­me ta­ke jų nė­ra. Bū­tų sun­ku dė­žes iš­tuš­tin­ti, nes ne­pri­va­žiuo­si. Miš­ki­nin­kai mus gąs­di­no, kad ga­li pa­deg­ti, nu­nio­ko­ti. Bet kol kas lan­ky­to­jai są­mo­nin­gi“, – džiau­gia­si par­ko di­rek­to­rius.

Dėl rū­mų te­ko pa­ko­vo­ti

Kiek­vie­nas vie­šai ma­to­mas dar­bas tu­ri sa­vus už­ku­li­sius.

Mi­nė­ti res­tau­ruo­tų rū­mų 1700 kvad­ra­ti­niai met­rai Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jai ne­nuk­ri­to iš dan­gaus. Įs­tai­ga vei­kė ke­lis kar­tus ma­žes­nia­me rau­do­nų ply­tų pa­sta­te, bu­vu­sio­je Ža­ga­rės žy­dų mer­gai­čių mo­kyk­lo­je. Ten ge­ro­kai ma­žiau kai­na­vo šil­dy­mas – už­tek­da­vo die­nai glė­be­lio mal­kų.

„Kai 2005 me­tais atė­jau dirb­ti į re­gio­ni­nį par­ką, Vil­niu­je val­džia mums siū­lė sta­ty­ti nau­ją di­rek­ci­jos pa­sta­tą ant bu­vu­sio ma­lū­no pa­ma­tų prie Žvel­gai­čio eže­ro, bet man dva­ras su par­ku vi­sa­da at­ro­dė es­mi­nis ob­jek­tas“, – pa­sa­ko­jo Min­dau­gas.

Tuo me­tu rū­muo­se vei­kė se­ne­lių glo­bos na­mai, spe­cia­lio­ji mo­kyk­la, tad bu­vo sa­vas re­ži­mas, daug­maž už­da­ras. O toks tur­tas tu­ri bū­ti at­vi­ras vi­suo­me­nei.

Di­rek­to­rių įkvė­pė Kur­tu­vė­nai, kur di­rek­ci­ja taip pat įsi­kū­rė dva­re. Tai bu­vo šan­sas. Nes­var­bu, ar di­rek­ci­ja iš­liks, su­tvar­ky­tas dva­ras, į ku­rį plūs­ta lan­ky­to­jai, liks vals­ty­bei.

Kul­tū­ros sos­ti­nės iš­šū­kis

Dau­ge­liui ne­ti­kė­tas bu­vo Ža­ga­rės iš­šū­kis tap­ti 2015-ųjų Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­ne. Ne­ga­na, kad mies­te­lis ma­žas, dar ir pa­raiš­ką pir­mą kar­tą is­to­ri­jo­je pa­tei­kė ne sa­vi­val­dy­bė, bet re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­ja.

Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos tar­nau­to­jai krai­pė gal­vas: su kuo rei­kės pa­si­ra­šy­ti su­tar­tį?

Ri­zi­ka pa­si­tei­si­no. Kaip ir anks­čiau, dir­bant Jo­niš­kio se­niū­nu, kai Min­dau­gas, ta­da vos 26-erių tar­nau­to­jas, pa­dė­jo pa­ra­šą, ga­ran­tuo­da­mas sau­gu­mą ir su­tik­da­mas leis­ti or­ga­ni­zuo­ti per mies­to šven­tę „bu­lių kau­ty­nes“. Jos vyks­ta dau­giau kaip de­šimt­me­tį. Ir šie­met pa­kvies ant­rą­jį lie­pos sek­ma­die­nį.

Min­dau­gas at­vi­ras: vi­si bri­do iš kri­zės, bu­vo ne­di­de­lė kon­ku­ren­ci­ja. Da­bar gal­būt Ža­ga­rė ga­lė­tų pre­ten­duo­ti tik į Ma­žo­sios Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nės var­dą.

Par­ko di­rek­ci­jai pa­dė­jo par­tne­riai: mu­zie­jus, bib­lio­te­ka, kul­tū­ros cent­rai, ne­vy­riau­sy­bi­nin­kai, sa­va­no­riai. Kai praė­ju­sius sos­ti­nių me­tus ap­ta­ri­nė­jo Tel­šiuo­se, ku­rie po Ža­ga­rės pe­rė­mė Kul­tū­ros sos­ti­nės ti­tu­lą, tie pa­tys val­di­nin­kai ne­gai­lė­jo pa­gy­rų.

Res­pub­li­ki­nė me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos tro­fė­jų pa­ro­da su­lau­kė at­gar­sių ne tik Lie­tu­vos, bet ir už­sie­nio spau­do­je. Šie­met ta pa­ti kom­pa­ni­ja į Vyš­nių fes­ti­va­lį at­veš el­nių kvies­lių čem­pio­na­tą.

Nors fes­ti­va­lis nuo ke­tu­rių su­trum­pės iki tri­jų die­nų, ne­bus su­men­kęs. Vien ką reiš­kia ant­rą kar­tą žir­gy­ne vyk­sian­tis Pa­sau­lio tau­rės kon­kū­rų čem­pio­na­to eta­pas. Vie­šės ir apie Ža­ga­rės atei­tį dis­ku­tuos „Na­cio­na­li­nės eks­pe­di­ci­jos Ne­mu­nu“ da­ly­viai is­to­ri­kas Alf­re­das Bumb­laus­kas, gam­ti­nin­kas Se­le­mo­nas Pal­ta­na­vi­čius ir žur­na­lis­tas Ed­mun­das Ja­ki­lai­tis.

Lie­tu­vo­je – sau­gu

M. Bal­čiū­nas įsi­ti­ki­nęs, kad spar­čiai nyks­tan­čiam mies­tui dar ga­li­ma pa­dė­ti. Vi­sur po­zi­ty­vu­mo ieš­kan­tis re­gio­ni­nio par­ko di­rek­to­rius ma­no, kad to­kios pro­vin­ci­jos vie­to­vės, o pla­čią­ja pra­sme – ir vi­sa ne­di­de­lė mū­sų Lie­tu­va – tu­rė­tų bū­ti pri­sta­to­ma ne rė­kiant apie drą­są, bet pa­brė­žiant sau­gu­mą – nei te­ro­riz­mo, nei gam­tos sti­chi­jų.

„Sa­na­to­ri­jos tam­pa bran­gios, o to­kia­me ma­ža­me mies­te­ly­je va­sa­ro­to­jui vis­kas pi­giau, tik rei­kia plės­ti ap­tar­na­vi­mo inf­rast­ruk­tū­rą. Kad dau­giau bū­tų žmo­nių, kaip tau­to­dai­li­nin­kė Auš­ra Pet­raus­kie­nė su Ka­liau­sių fab­ri­kė­liu ir Lė­lių na­mais ar­ba nuo­sa­vą žir­gy­ną tu­rin­tis Vid­man­tas Staš­ke­vi­čius, siū­lan­tis jo­di­nė­ji­mo, pa­vė­ži­ni­mo ka­rie­ta pa­slau­gas. Tre­čius me­tus prie Žvel­gai­čio eže­ro Igo­ris Sa­pož­ni­ko­vas nuo­mo­ja val­tis, van­dens dvi­ra­čius“, – var­di­jo di­rek­to­rius.

Svars­to, kad to­kie ma­ži vers­liu­kai rei­ka­lin­gi. Tik pro­vin­ci­jos žmo­nės la­bai at­sar­gūs, ne­drą­sūs. Iš pra­džių ir į Vyš­nių fes­ti­va­lį rei­kė­jo vi­sus vos ne už ran­kos ves­ti pre­kiau­ti. Bu­vo me­tai, kai di­rek­ci­jos dar­buo­to­jai su­si­dė­ję pi­ni­gų pir­ko vyš­nių bend­ruo­me­nės na­riams, kad tik jie vir­tų uo­gie­nę šven­tė­je ir par­da­vi­nė­tų.

M. Bal­čiū­nas ne­kant­riai lau­kia ki­tų me­tų, nes pa­ža­dė­ta as­fal­tuo­ti ke­lią į Augst­kal­nę (Lat­vi­ja). Už­megz­ti ry­šiai su Ter­ve­tės re­gio­ni­niu par­ku, ku­ris pla­nuo­ja, kad di­dy­sis tu­ris­tų srau­tas pas juos pa­trauks per Ža­ga­rę. Jau da­bar šis par­kas per me­tus skai­čiuo­ja iki 60 tūks­tan­čių lan­ky­to­jų iš Lie­tu­vos ir 100 tūks­tan­čių iš Lat­vi­jos. Tad rei­kės pa­slau­gų tu­ris­tams ir Ža­ga­rė­je.

Miš­ki­nin­kys­tę pa­si­rin­ko „su­si­tu­pė­jęs“

– O koks bu­vai vai­kys­tė­je? Taip pat ri­zi­kuo­jan­tis, ly­de­ris?

– Bu­vau ak­ty­vus vai­kas. Daug ge­rų da­ly­kų su bend­ra­moks­liais nu­vei­kė­me, ypač 11–12 kla­sė­se: gro­da­vo­me, ruoš­da­vo­me ren­gi­niams sce­na­ri­jus. Tuo­me­tis mo­kyk­los di­rek­to­rius Eduar­das Spir­gys bu­vo la­bai de­mok­ra­tiš­kas, pa­si­ti­kin­tis jau­ni­mu ir su­tei­kęs mums lais­vės. Da­bar gal per daug švie­ti­me de­mok­ra­ti­jos, jei mo­ki­nys ga­li di­rek­to­rių api­pil­ti iš­ma­to­mis ir va­do­vas at­lei­džia­mas iš dar­bo. Mes da­ry­da­vo­me vi­so­kius po­kštus, bet ne pik­ty­biš­kus. Ir pa­ty­čių mo­kyk­lo­je ne­pri­si­me­nu.

– Ko­dėl, bū­da­mas ak­ty­vus ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rius, pa­si­rin­kai stu­di­juo­ti miš­ki­nin­kys­tę?

– Iš pra­džių sto­jau į ang­lų fi­lo­lo­gi­ją, bet ne­pa­vy­ko įveik­ti di­džiu­lio kon­kur­so. Ta­da ku­rį lai­ką stu­di­ja­vau lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą.

Bet tru­pu­tį „su­si­tu­pė­jęs“ su­pra­tau, kad ma­no ke­lias ki­tas. Esu dė­kin­gas urė­dui Alek­sui Ab­ro­ma­vi­čiui, ku­ris ta­da jau­ną vai­ki­ną priė­mė dirb­ti jė­ge­riu su pui­kiu ko­le­ga Ka­ziu Mar­ti­nai­čiu. Ma­no abu tė­vai miš­ki­nin­kai, vi­sa­da bu­vau ar­ti gam­tos. Tė­ve­lis nuo pir­mos kla­sės ves­da­vo­si į me­džiok­lę. Ne­bu­vo di­des­nės lai­mės, kaip pa­neš­ti kup­ri­nę, bū­ti va­ro­vu...

– Pats da­bar esi me­džio­to­jas, me­džiok­lės eks­per­tas. Ką at­sa­ky­tum tiems, ku­rie sa­ko: koks čia gam­tos my­lė­to­jas, jei šau­do?

– Jei­gu žmo­nėms ką nors sa­ko pro­fe­so­riaus Ta­do Iva­naus­ko pa­var­dė, ma­ne su­pras. Jis yra mū­sų ko­ri­fė­jus, gam­tos sau­go­to­jas, įstei­gęs Žu­vin­to re­zer­va­tą ir kar­tu – kū­ręs Tai­syk­lin­gos me­džiok­lės drau­gi­ją. Tai gal­būt ir jis at­ro­do nu­si­dė­jė­lis?

Rei­kia su­pras­ti: me­džio­to­jas suin­te­re­suo­tas, kad gam­to­je bū­tų fau­nos. Kai bu­vo beiš­nyks­tan­tys el­niai, jų ap­sau­gai įsteig­ti draus­ti­niai. Taip ir stumb­rai Lie­tu­vo­je vėl at­si­ra­do.

Pas­te­bė­jau, kad vil­kus la­biau­siai die­vi­na mies­tie­čiai, ku­rie jų nė­ra ma­tę, o žmo­nės, au­gi­nan­tys gy­vu­lius, ken­čia, kai iš­pjau­na­mi jau­nik­liai ar net šu­ne­liai prie bū­dos. Ūki­nin­kai pyks­ta, kai žo­liaė­džiai ar šer­nai nu­nio­ko­ja pa­sė­lius.

Svar­biau­sia – ne­rei­kia kraš­tu­ti­nu­mų. Šiais lai­kais tiek yra įvai­rių ju­dė­ji­mų, kad po de­šim­ties me­tų gal ir gry­bo nu­pjo­vi­mas miš­ke bus lai­ko­mas žu­dy­mu.

Lai­mė­jo „ža­lią kor­tą“, bet su­grį­žo

– Esi ir po­li­ti­kas, ra­jo­no Ta­ry­bos na­rys. Po­li­ti­ko­je, kaip ir gam­to­je, taip pat vyks­ta ko­vos – yra me­džio­to­jai ir au­kos. Prieš praė­ju­sius rin­ki­mus ža­dė­jai kan­di­da­tuo­ti į Sei­mo na­rius, bet, pa­si­kei­tus apy­gar­dos ri­boms, ke­ti­ni­mų at­si­sa­kei. Da­bar ne­ky­la di­des­nių am­bi­ci­jų po­li­ti­nei kar­je­rai? Kaip ap­skri­tai ver­ti­ni po­li­ti­ką ra­jo­ne, Lie­tu­vo­je?

– Ma­no am­bi­ci­jos šiuo me­tu vi­siš­kai „nu­li­nės“. Per praė­ju­sius rin­ki­mus į ra­jo­no Ta­ry­bą ga­vau apie 1500 rin­kė­jų bal­sų. Tas pa­si­ti­kė­ji­mas ir yra svar­biau­sias, o ne po­stai.

Esu blo­gas par­tie­tis, nes ne­tu­riu ban­dos jaus­mo, be­są­ly­giš­kai ne­se­ku pa­skui va­dą. Kai kas ma­ne va­di­na la­biau­siai li­be­ra­liu so­cial­de­mok­ra­tu Jo­niš­kio ra­jo­ne.

Esu už tai, kad par­ti­jos eg­zis­tuo­tų, ki­taip bū­tų chao­sas, bet – ne už dik­ta­tū­ri­nį val­dy­mą. Be po­li­ti­kos nė­ra vals­ty­bės, nė­ra pa­sau­lio, tik po­li­ti­kų įvaiz­dis Lie­tu­vo­je la­bai ne­koks, ir jie pa­tys prie to dar pri­si­de­da. Bet žmo­nės ne­tu­rė­tų ma­ny­ti, kad Sei­mas kaž­ką duos–neduos, es­mė yra su­teik­ti ga­li­my­bes, o ne da­lin­ti do­va­nas.

– Ar nie­ka­da ne­no­rė­jai emig­ruo­ti?

– Prieš daug me­tų bu­vau lai­mė­jęs „ža­lią­ją kor­tą“. Kar­tu su šei­ma iš­vy­ko­me į Ame­ri­ką pas žmo­nos se­se­rį: pa­vie­šė­jo­me, pa­krikš­ti­jo­me sū­nų ir – grį­žo­me at­gal. Dau­ge­lio iš­va­žiuo­jan­čių­jų sti­mu­las – už­si­dirb­ti, bet kaip pa­sver­si, kiek kam rei­kia?.. Mū­sų šei­ma gy­ve­na so­do na­me­ly­je, tu­ri­me du au­to­mo­bi­lius: dau­giau kaip 10 ir dau­giau kaip 15 me­tų se­nu­mo.

Man Lie­tu­vo­je gy­ven­ti ge­riau­sia: sau­gu, nuo­sta­bi gam­ta, dar­be su­pa šau­nus ko­lek­ty­vus.

– Vi­sa­da op­ti­mis­tas?

– Sten­giuo­si įžvelg­ti po­zi­ty­vą. Juk sa­ko­ma, kad pe­si­mis­tui iki pu­sės pri­pil­ta stik­li­nė at­ro­do pus­tuš­tė, o op­ti­mis­tui – pu­siau pil­na. Tad – pa­ban­dom iš nau­jo ne­de­ja­vę ..

Au­to­rės nuo­tr.

Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­to­rius Min­dau­gas Bal­čiū­nas sa­ko, kad pe­si­mis­tui iki pu­sės pri­pil­ta stik­li­nė at­ro­do pus­tuš­tė, o op­ti­mis­tui – pu­siau pil­na.

Min­dau­gas Bal­čiū­nas sa­ko, kad dva­ro rū­mų plo­tas Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jai at­ro­dė per di­de­lis par­ko di­rek­ci­jai įsi­kur­ti, ta­čiau šis pa­sta­tas da­bar prei­na­mas vi­suo­me­nei ir, jei net ne­lik­tų di­rek­ci­jos, jis re­no­vuo­tas liks vals­ty­bei.

Min­dau­gas Bal­čiū­nas, tap­da­mas miš­ki­nin­ku, pa­se­kė tė­vų pė­do­mis, nors iš pra­džių sa­vo gy­ve­ni­me rin­ko­si ki­tą pro­fe­si­ją.