Naujausios
„Linkiu visiems vidinės laisvės“
Gintautas Gascevičius, muzikantas. Jo iniciatyva šiemet surengti nemokami muzikos ir poezijos vakarai „Pilmatis“, “Dėl Čia“, o dabar pradedama paramos akcija kūdikiams:
— Praėję metai kultūros darbuotojams buvo paženklinti baisaus ženklo K. Visi buvome pripratę prie to, kad, norint kurti meną, reikia gauti finansavimą ir turėti standartinį kai kurių dalykų rinkinuką, be kurio projektai nepajudės. Bet situacija pasikeitė ir kultūrininkai, kurie galbūt klestėjo prieš krizę, dabar yra atsidūrę akligatvyje.
Reikalingas visai kitas požiūris. Kultūrai vietos visada atsiras, nes ji yra būtina žmonėms.
Ateinančiais metais palinkėčiau visiems platesnio žvilgsnio į pasaulį, nes iš to platumyno galima regzti įvairius dalykus. Kai visas gyvenimas susiveda tik į dubenį prieš akis ir ploną piniginę kišenėje, iš karto mintys tampa skurdžios, o planai — juokingi. Todėl linkiu viems vidinės laisvės.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Naujieji metai vadinti Riebiosiomis Kūčiomis
Etnologas Libertas KLIMKA:
— Naujieji metai labiausiai išpopuliarėjo sovietmečiu. Pas mus net puošiama eglutė vėlai atsirado: pirmą kartą ji paminėta 1853 metais.
Naujieji metai mūsų tradicinėje kultūroje, galima teigti, įsigalėjo tarpukariu. Kai kurie papročiai tiesiog perkelti iš Kalėdų, Kūčių. Kai kas net Naujuosius metus vadindavo Riebiosiomis Kūčiomis, nes valgyti per juos galima riebiai.
Sveikinti su Naujaisiais metais — irgi nesena tradicija.
Naujųjų metų burtai, kurių būta nedaug, primena Kūčių burtus. Populiariausi — merginų burtai. Ką susapnuos Naujųjų metų naktį, už to ir ištekės. Po pagalve pasidėdavo vainikėlį, nusipintą dar vasarą, ar kažkokį simbolį bernelio, už kurio norėtų ištekėti. Ir žiūrėdavo, susapnuos jį ar ne.
Orų per Naujuosius metus kaip ir nespėdavo: svarbus buvo Kalėdų oras. Be to, metai kadaise buvo skaičiuojami ne nuo sausio pirmosios, o nuo pavasario, tad būsimą metų orą nuspėdavo pagal pirmąsias kovo dienas.
Būta ir žaismingų papročių, daugiausia — jaunimo žaidimų ir išdaigų. Per Naujų metų sutikimą vykdavo inscenizacijos, karnavalai, kaimo vaikinai vaizduodavo senųjų ir naujų metų kovą.
Pasibuvimai vykdavo bendruomenėje. Laukta vidurnakčio, kai pasirodžiusi giltinė papjauna senuosius metus. Tada ateina jaunikaitis, kas įdomiausia, su knyga rankose. Knyga, ko gero, knygnešių epochos „išradimas“. Šis paprotys užfiksuotas Aukštaitijoje.
Kurdavo laužą, iš šiaudų kūlių darydavo „fejerverkus“.
Vaikinai sakydavo, kad būtinai reikia įgriauti savo priešininką į pusnį ir jį išvolioti. Tada būsi sveikas ir laimingas visus metus.
Dar sakydavo, kad Naujuosius metus būtinai reikia sutikti su jaunimu. Jei pasilieki pats vienas — nesiseks per visus metus, būsi visų užmirštas.
TRADICIJA: Etnologas Libertas Klimka sako, kad Naujieji metai mūsų tradicinėje kultūroje įsigalėjo tarpukariu.
Jono TAMULIO nuotr.
Džiaugtis visada yra kuo
Aldona Aleksandra MASĖNIENĖ, Šiaulių miesto garbės pilietė, vaikų ir jaunimo šokių kolektyvo „Želmenėliai“ vadovė:
— Praėję metai tikrai nebuvo liūdni. Manau, jog žmogaus santykis su aplinka priklauso ne tiek nuo išorinių dalykų, kiek nuo žmogaus charakterio. Šie metai visiems buvo nelengvi, bet aš puikiai prisimenu pokario metus, kada gyvenimo sąlygos tikrai buvo labai sunkios. Bet mamytė niekada nedejavo ir nesiskundė.
Nes džiaugtis visada yra kuo. Džiaugiuosi šeima, vyru, vaikais, šešiais anūkais, kurių vyriausiajam devyniolika, o mažiausiajam — ketveri. Tai pats didžiausias gyvenimo turtas.
Šie metai man ir „Želmenėliams“ buvo dosnūs svarbių įvykių. Pavasarį “Želmenėliai“ minėjo 40-ies metų jubiliejų. O rugsėjį manęs laukė staigmena — suteiktas miesto garbės piliečio vardas, kurį priimu kaip visos mūsų, choreografų, bendruomenės darbo įvertinimą.
Ateinančiais metais visiems, draugams, pažįstamiems, kolegoms linkiu džiaugsmo, sielos ramybės, sveikatos ir Aukščiausiojo palaimos. O jeigu jau konkrečiai — ramybės ir džiaugsmo tikrai bus galima pasisemti sausio 7 dieną Dramos teatre, kuriame „Želmenėliai“ šoks XVI— XVII amžiaus istorinius šokius.
PRASMĖ: Aldonai Masėnienei, Šiaulių miesto garbės pilietei, vaikų ir jaunimo šokių kolektyvo „Želmenėliai“ vadovei, 2009 metai prasmingi veikla ir gražiais laimėjimais.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Buvo sugrįžimo metai
Krepšininkas Mindaugas Žukauskas, šiemet grįžęs į gimtojo miesto „Šiaulių“ komandą:
— 2009-ieji metai man buvo geri. Svarbiausia — esu sveikas, gyvas. Šiemet buvo daug permainų: po devynerių metų sugrįžau į Lietuvą. Į permainas žiūriu iš šviesios pusės: įkurtuvės, sūnūs Šiauliuose pradėjo lankyti darželį ir mokyklą.
Smagu po tiek metų Kalėdas ir Naujuosius vėl sutikti Lietuvoje ir dar su sniegu! Po šiltų žiemų Italijoje labai patinka lietuviška žiema.
Šį sezoną dar žadėjau išvažiuoti žaisti į užsienį. Bet tai ne nuo manęs priklauso ir, kuo toliau, tuo tokių minčių mažiau.
2010-aisiais sportininkams linkiu daug, daug ištvermės ir užsispyrimo, sveikatos bei metų be traumų. Sporto sirgaliams linkiu daug gerų emocijų, sergant už savo komandą ir žiūrint įvairias sporto varžybas.
Tegul Naujieji metai visiems žmonėms neša tik laimę, meilę ir džiaugsmingas akimirkas!
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Esame pasmerkti augti
Stanislovas Grušas, Neaustinių medžiagų fabriko grupės generalinis direktorius (dviem šios grupės įmonėms šiemet įteikti Ūkio ministerijos apdovanojimai: UAB „Trivilita-Interscalit“ apdovanota už eksporto augimą, o “Artilux NMF“ — už darbo vietų kūrimą):
— Metų pradžia mūsų įmonių grupei buvo sudėtinga, pirmąjį pusmetį smukome 14 procentų, tačiau antrąjį panašiai tiek augome, tad metus grupė baigė su simboliniu pliusu. To priežastis — viso mūsų 1130 žmonių kolektyvo labai didelis darbas. Mes daug dirbome, nesiblaškėme, pavyko netgi investuoti per 7 milijonus litų. Kitąmet irgi planuojame investicijas, net ketiname augti. Bent jau dabar aiškėja, kad kiti metai turėtų būti geresni.
Sunkiausia šiemet buvo tiems, kurie dirbo vietinei rinkai. Jie nukentėjo pirmiausiai, o suvaldyti didelius kritimus nebuvo lengva. Labiausiai nukentėjo įmonės, kurios ir taip nebuvo stiprios.
Tačiau esu įsitikinęs, kad blogiaunebus — kas įkrito, tai įkrito, ir jau turėjo surasti būdų, kaip gyventi toliau. Aš turiu vilčių, kad daugelis susitvarkė, kažką nuveikė, susibalansavo, susimažino išlaidas ar išplėtė kitas veiklas. O dabar lieka pasitelkti fantaziją ir mąstyti, ką daryti toliau.
Kadangi mūsų sukuriamas bendrasis vidaus produktas siekia apie pusę Europos vidurkio, mes esame pasmerkti augti. Belieka išsiaiškinti, kas to imsis? Linkiu visiems drąsos ir kibti į darbą, nebent kažkam dirbti yra labai nemalonu.
Jono TAMULIO nuotr.
Užmuškime savyje baudžiauninką
Gintautas Lukošaitis, skulptorius, fontano prie Šiaulių savivaldybės autorius, šią vasarą su broliu Mindaugu Kurtuvėnų miške pastatė įėjimą į Valdovų rūmus, taip protestuodamas prieš nelegalią Valdovų rūmų statybą:
— Lietuvos žmonės ateinančiais metais linkiu užmušti savyje baudžiauninkus, nes baudžiauninkai yra didžiausi Lietuvos priešai. Aš turiu omeny baudžiauninkų mentalitetą, skatinantį prieš bet ką lankstytis ir gniaužyti kepurę. Baudžiauninkai — visų Lietuvos, ir Šiaulių, bėdų priežastis.
Šiauliai man iki šiol yra nesuvokiami savo lyginimusi su Vilniumi ar kitais miestais. To nereikia, tačiau įsisenėjęs Šiaulių mentalitetas vis į kažką žiūrėti ir prieš kažką turėti nevisavertiškumo kompleksą. Ne dydyje (žmogaus ar miesto) yra esmė, o gebėjime generuoti idėjas ir būti originaliems. Reikia tiesiog būti geriausiu pačiam. Reikia būti geriausiems Šiauliams pasaulyje.
Baigiasi suirutės, netekčių, ieškojimų ir atradimų metai. Sunkemtis blaškė šalį ir jos žmones. Prarasta, bet ir atrasta. Gal supratome, kad išgyvensime tik kartu: susikibę rankomis, kalbėdamiesi, ieškodami glaudesnio ryšio tarp kartų, tarp praeities ir dabarties.
Buvo gražių akimirkų. Prisiminkime jas. Jos suteiks stiprybės. Šalia mūsų — absoliuti dauguma gerų žmonių ir gerų jų darbų. Skubėkime lėtai, prisimindami savo brangius žmones, ieškodami savo šaknų. Anapus gal ir šilčiau, bet vėjai žvarbesni. Šypsokimės!
