Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
Paminklų karas
Praėjus 25 metams po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje vėl atgaivintas karas su paminklais. „Ne griauti, o statyti“, – siūlo Šiaulių miesto garbės pilietis, menotyrininkas, profesorius Vytenis Rimkus, paminklų griovimą dabar vadinantis politinės kovos atspindžiu. Kur yra griovimo riba, klausia profesorius: „Jei tiltą pastatė tarybiniai inžinieriai, gal jį reikėtų griauti – kaip atminties reliktą?“
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Meninė vertė ir istorizmas
– Dar 1993 metais „Šiaulių krašte“ buvo publikuotas jūsų tekstas „Paminklų karas“. Kokia tuo metu buvo situacija?
– 1989–1990 metais Palangos menotyrininkų seminaruose iškilo klausimas apie paminklų griovimą. Perskaičiau pranešimą. Maskvoje leidžiamo žurnalo „Tvorčestvo“ redaktorė paprašė šio pranešimo rusų kalba ir atspausdino išsamų straipsnį. Tas pats straipsnis buvo publikuotas mėnesio geriausių straipsnių rinkinyje. Iš jo perspausdintas ir Armėnijoje.
Lietuvoje pasiunčiau „Literatūrai ir menui“ – kokius porą metų nespausdino. Atspausdino „Šiaulių kraštas“. O po to – „Literatūra ir menas“. Taigi, straipsnis turi daug publikacijų, kiekviena iš jų šiek tiek skiriasi.
Lietuviškame variante labiau išryškinta lietuviška medžiaga, daugiau dėmesio skirta Stalino paminklų likimams.
Pavyzdžiui, mano pažįstamas, rusų dailininkas ir menotyrininkas, dar prieš karą buvęs vyriausiasis „Krokodilo“ dailininkas, pasakojo istoriją iš savo likimo.
Jų žurnalas apie 1935–1936 metus atspausdino karikatūrą: apsnigęs sportininkas sportininko apranga. Ir užrašas: „Negi jis nesušąla?“ Eilinis pajuokavimas. Kažkas žiūrėjo ir įžiūrėjo: ar čia – ne užuomina, kad Stalino skulptūra irgi apsnigta? Sukviečiamas posėdis, redaktorių siūlo išmesti iš dirbo. Jis skuba išeiti ir su žmona kokį mėnesį džiovina džiūvėsius lageriui. Praėjo pora mėnesių, nurimo, jis grįžo dirbti.
Pats didžiausias, per 40 metrų aukščio, paminklas buvo pastatytas Volgos-Dono kanalo atidarymo proga.
Stalino kultą likvidavus, numatytas projektas paminklą nugriauti. Griovė kariuomenės dalinys. Pirmas sprogdinimas nepavyko, buvo antras. Rezultatas – nugriauti kainavo triskart brangiau nei pastatyti.
Su paminklais būna ir taip: Ukrainoje prireikė skubiai statyti antkapinį paminklą žuvusiems tarybiniams kareiviams. Netoliese rado lenkų laikais pastatytą paminklą legionieriams. Paminklą perkėlė ant tarybinių karių kapų, šiek tiek pakeitė ir jis atliko savo funkciją: šlovino ir vienus, ir kitus karius.
– Kaip per laiką kinta paminklo vertė?
– Kiekvienas monumentas, paminklas, ypač figūrinis ar menantis istorinį įvykį, asmenį, savyje slepia meninę vertę ir įvykio ar asmens vertę.
Labai dažnai jos nesutampa. Juk Stalino laikais negalima buvo kritikuoti paminklo, net suabejoti jo verte.
Meninė vertė atsiranda, kai paminklas netenka istorizmo, o į jį žiūrima kaip į meno kūrinį.
Tarybiniais metais esu išleidęs knygutę apie Šiaulių paminklus. Pergalės paminklas meniniu požiūriu buvo neblogas, bet kario figūra nelabai vykusi. Užsiminiau, kad meno prasme tai nėra tobulas kūrinys. O už tą pastabėlę buvau labai baramas: kaip aš išdrįsau suabejoti jo menine verte?
Kai mieste buvo panaikinti visi kulto meto paminklai, išryškėjo, kad vienas kitas menine prasme buvo vertingas. Ne veltui A. Toleikio ir D. Lukoševičiaus Lenino paminklas eksponuojamas kaip meno kūrinys muziejuje JAV.
Paminklų karas yra bendras procesas, būdingas tarpusavio varžytinėms, kovai. Paminklai atspindi tarpvalstybinius karus, visuomeninę kaitą. Paminkluose labiau nei kitose meno šakose atsispindi visuomeninė būtis.
Skulptūra gali apželti, susirgti – ją reikia remontuoti, perkūnas gali trenkti. Paminklą galima nužudyti – nugriauti, palaidoti – užkasti.
Dirbtinė problema
– Pastaruoju metu atnaujinta diskusija dėl karių kapinių, esančių prie Šiaulių katedros, iškėlimo. Ką manote apie tokią iniciatyvą?
– Antkapis yra susijęs su memorialine dalimi. Kapai turėtų būti neliečiami. Arba – tik išimtinais atvejais, pavyzdžiui, jei reikia nutiesti geležinkelį, statyti aerodromą.
Taip, galime pripažinti, kad kapinės – ne vietoje. Bet, kai buvo laidojama, miestas buvo sudegęs, bažnyčia – griuvėsiai.
Šis klausimas pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo svarstytas miesto Taryboje. Buvo aktyviųjų, kad kapines reikia naikinti. Bet pirmiausia paprieštaravo klebonas K. Jakaitis. Taryboje jis pasakė: „Nelieskite mirusiųjų!“ Mintis taip ir užgeso.
Šiomis dienomis – vėl iš naujo. Mano nuomone, idėja keliama dėl kai kurių žmonių neturėjimo ką veikti. Nebėra už ko užsikabinti ar norisi įrodyti savo didžiulį patriotizmą. Jį nukreipia į paminklus, kurie savo esmės jau nebeturi.
Yra tarptautinės karių organizacijos – ne veltui ir vokiečiai, ir rusai finansuoja karių kapų priežiūrą. Man atrodo, Lietuvoje kapai tinkamai prižiūrimi. Visos politinės potekstės dėl kapinių – absoliučiai nereikalingas dalykas.
– Daugybės diskusijų – griauti ar negriauti – sulaukia Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje. Kokią jūs matote išeitį?
– Problema keliama dirbtinai. Skulptūros kažkiek atspindi tą epochą, bet simboliškai – asmens nėra. Na, gal viena – karių grupelė su vėliava. Kiti – studentai, darbininkai. Kuo skiriasi dabartinis darbininkas nuo ano? Priešininkai sako, kad skulptūros neturi meninės vertės. Gal ir nėra ypatingos vertės, bet, man atrodo, idealiausias atvejis politine prasme jų nejudinti.
Visai kitas kelias – nuimti skulptūras restauruoti. O paskui – kaip Dievas duos. Oficialus griovimas yra pražiopsotas etapas. Jei tai būtų padaryta Atgimimo metais, viskas būtų baigęsi ramiai. O dabar griovimas gali atnešti daugiau žalos. Jei čia pajudinsi, Rytprūsiuose bus nugriautas L. Rėza, K. Donelaitis.
Yra išlikę žudiko, teroristo Nerono, Romos imperatoriaus, paminklai, biustai, kiekvienas pasaulio muziejus nori turėti tą biustą – kaip meno paminklą, istorijos liudytoją.
Senovės Romoje imperatorių laikais, manoma, stovėjo apie 2 tūkstančius paminklų, tarp jų – trys paminklai Hanibalui. Hanibalu romėnai savo vaikus gąsdindavo nuo mažens, o paminklai – stovėjo. Galutinio sprendimo – kodėl, nėra. Svarstoma, gal pirmiausia – priminti tautiečiams, kad buvo toks. Verta susimąstyti, ar ne?
O kur yra griovimo riba? Jei tiltą pastatė tarybiniai inžinieriai, gal jį reikėtų griauti – kaip atminties reliktą? Kodėl mūsų Seimas renkasi tarybiniais metais pastatytuose rūmuose, o iškilmių salę puošia tarybinių metų vitražas? Tai irgi yra paminklas. Ar viską reikėjo griauti, kas buvo tuo metu? Kam važiuoti autostradomis, jei, kiek tik nori, yra miško keliukų.
Kai karas ideologinis, didžiausia laimėtojų klaida – perimti visas nugalėtojo savybes.
Rusiškas komunizmas žlugo. Ideologija žlugo, bet bandymas perimti visas anos ideologijas priemones naujam kūrimui yra klaida. Reikia steigti savo kultūrą – humaniškesnę, kuri nekartotų to, kas buvo blogai.
Ar reikia viską sprogdinti, naikinti, kad nė kvapo neliktų? Praeis laikas, jaunimas galvos: „Buvo laikotarpis, buvo okupacija, o kur yra reliktas? Nieko nėra. O gal ir nebuvo?“
Užduotis – ne griauti, o statyti. Statykime, vietos yra! Atsiras geresnis projektas Žaliajam tiltui – bus ne griovimas, o tobulinimas. Pakeičiame, o ne nugriauname.
Paminklų griovimas dabar yra politinės kovos atspindys. Nereikia situacijos lyginti su Ukraina, kuri šiuo metu išgyvena tai, ką Lietuva pergyveno prieš 25 metus.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KLAUSIMAS: „Ar reikia viską sprogdinti, naikinti, kad nė kvapo neliktų? Praeis laikas, jaunimas galvos: „Buvo laikotarpis, buvo okupacija, o kur yra reliktas? Nieko nėra. O gal ir nebuvo?“ – svarsto profesorius Vytenis Rimkus.
TENDENCIJA: „Nugriauti paminklai turi tendencijas išleisti atžalas. Tarybiniais metais griovė visus nepriklausomybės paminklus. Dabar masiškai atstatinėja, nebežiūrint į meninę vertę“, – sako profesorius Vytenis Rimkus.
„Šiaulių krašto“ archyvo nuotr.
POSŪKIAI: Šiauliuose stovėjęs skulptorių A. Toleikio ir D. Lukoševičiaus paminklas Leninui dabar saugomas privačioje dailės galerijoje Ohajo valstijoje (JAV).
Juozo BINDOKO nuotr.
ISTORIJA: Paminklas sovietų kariams, dar vadintas „Pergalės“ vardu, buvo nukeltas 1991 metais. Jį projektavo, statybos darbus vykdė vokiečiai karo belaisviai, projekto autorius rusas Aleksandras Penkovas. Ardant paminklą, rastas įbetonuotas butelis su statytojų pavardėmis. Postamentas nugriautas, kario skulptūra saugoma Grūto parke.
