Partijų prisikėlimas – misija įmanoma?

Par­ti­jų pri­si­kė­li­mas – mi­si­ja įma­no­ma?

Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė me­ti­nė­je sa­vo kal­bo­je at­si­grį­žo į par­ti­jas ir net pa­ra­gi­no sa­va­no­rius ei­ti į jas. Pab­rė­žė, kad ir ko­kios jos „pa­var­gu­sios ir nu­krau­ja­vu­sios“, bet „kol kas tai pa­ti­ki­miau­sias de­mok­ra­ti­nio vals­ty­bės vys­ty­mo­si pa­grin­das“. Ir esą dar tu­rin­čios „ne­pa­kar­to­ja­mą ga­li­my­bę pri­si­kel­ti“.

Nuo­mo­nė­mis apie tai da­li­ja­si bu­vę ak­ty­vūs po­li­ti­kai, bet pa­si­trau­kę iš par­ti­jų, šiau­lie­čiai Vy­tau­tas JUŠ­KUS, Vi­da SKAČ­KAUS­KAI­TĖ ir Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras po­li­to­lo­gas Do­na­tas MOR­KŪ­NAS.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ru­ta@skras­tas.lt

„At­si­sa­kiau ky­šio – žiū­rė­jo, kaip į dur­nių“

Vy­tau­tas JUŠ­KUS sa­ko, jog vers­lo sie­kis da­ry­ti įta­ką po­li­ti­kams ir par­ti­joms eg­zis­ta­vo ir prieš dvi­de­šimt me­tų. Es­mė – pa­čių po­li­ti­kų po­zi­ci­ja ir at­spa­ru­mas ko­rup­ci­jai:

– Pa­sa­ky­siu sa­vo pa­vyz­džiu. 1992–1996 me­tų Sei­me dir­bant, man bu­vo pa­siū­ly­tas 400 tūks­tan­čių li­tų ky­šis – tie­siog Sei­mo sa­lė­je. Ne pi­ni­gais, bet žo­džiais.

Kai pa­ma­tė, kad ap­stul­bau, sa­ko: „Jei­gu ne­no­ri, tuos pi­ni­gus ga­li­me ati­duo­ti ta­vo par­ti­jai.“ Įk­vė­piau oro ir at­sa­kiau: „Nei man, nei par­ti­jai ne­rei­kia jū­sų š...i­nų pi­ni­gų.“

Iš­ta­rė: „Na, ir dur­nius“ ir nu­si­su­ko. Aš at­si­su­kau į sa­lę ir pa­gal­vo­jau, įdo­mu, kiek čia sė­di dar to­kių „dur­nių“, kaip jie ma­ne pa­va­di­no?

Ir ra­do „ne dur­nių“. Par­ti­jos ne­bū­tų taip su­si­dir­bu­sios, jei­gu Sei­mo na­riai ne­bū­tų ėmę ky­šių.

Pa­tys po­li­ti­kai su­kū­rė oli­gar­chi­nę struk­tū­rą, ir kol ne­bus pa­so­din­tas bent vie­nas ko­rum­puo­tas sei­mū­nas ar mi­nist­ras, tol ne­bus tvar­kos.

Po­nia Pre­zi­den­tė te­gul neaiš­ki­na, kad ne­gau­da­vo in­for­ma­ci­jos. Pui­kiai ži­nau, jog vi­si trys pir­mie­ji as­me­nys – Pre­zi­den­tas, Sei­mo pir­mi­nin­kas ir Prem­je­ras – gau­na tą pa­čią spe­cia­lių­jų tar­ny­bų in­for­ma­ci­ją.

Pre­zi­den­tė tik pri­pa­žįs­ta, jog ir ji „nu­de­gė pirš­tus“, bet pirš­to ne­pa­ju­di­no, kad taip neat­si­tik­tų.

Aiš­ku, ji tei­si, kad tu­ri­me tu­rė­ti par­ti­jų ko­ky­bės stan­dar­tus bei jų de­mok­ra­ti­nio val­dy­mo tra­di­ci­jas, kad par­ti­jos – de­mok­ra­ti­nės sis­te­mos pa­grin­das.

Bet ar ne ji pa­ti dau­žė par­ti­jas, kiek ga­lė­jo? Stei­gė rin­ki­mi­nius ko­mi­te­tus, ku­riuos da­bar jau kri­ti­kuo­ja.

Lie­tu­vo­je vyks­ta są­mo­nin­gas po­li­ti­nės struk­tū­ros grio­vi­mas.

Kai par­ti­jas bu­vo už­draus­tas rem­ti ju­ri­di­niams as­me­nims, tai par­ti­jų fi­nan­sa­vi­mas ir kri­mi­na­li­za­vo­si. Kvai­liau su­gal­vo­ti ne­bu­vo įma­no­ma. Iki tol, pa­vyz­džiui, Bro­nis­lo­vas Lu­bys ir jo „Ache­ma“ rė­mė vi­sas di­džią­sias par­ti­jas – tai dek­la­ruo­da­vo ir vi­si ži­no­jo.

Pa­nai­ki­no to­kią ga­li­my­bę ir su­da­rė są­ly­gas po­li­ti­nei ko­rup­ci­jai. Ne­ga­li­ma ofi­cia­liai rem­ti, tai ieš­ko neo­fi­cia­lių lan­dų. Ir tuo už­sii­ma pa­tys po­li­ti­kai.

Ki­ta ver­tus, ne­ži­nau nė vie­nos ša­lies, ku­rio­je vers­li­nin­kai ir po­li­ti­kai ne­bend­rau­tų, vers­las ne­si­do­mė­tų, ko­kie spren­di­mai prii­ma­mi.

Kad par­ti­jos pri­si­kel­tų, pir­miau­sia rei­kia au­to­ri­te­tin­gų va­do­vų. Vi­si žiū­ri į pir­mą­jį as­me­nį – ir pa­čio­je vir­šū­nė­je, ir par­ti­jų sky­riuo­se. Jei­gu jis tei­sin­gas, ne­pa­kan­tus ko­rup­ci­niams reiš­ki­niams, tai ir par­ti­ja įgy­ja au­to­ri­te­tą.

Da­bar­ti­nė si­tua­ci­ja, kai li­be­ra­lai yra vi­sai nu­smuk­dy­ti, o so­cial­de­mok­ra­tai su­ski­lę į dvi par­ti­jas, kaž­kam la­bai nau­din­ga.

Ma­nau, neat­si­tik­ti­nai vis­kas vyks­ta, o kryp­tin­gai – kad „vals­tie­čiai ža­lie­ji“ per ar­tė­jan­čius rin­ki­mus užim­tų vi­sas svar­biau­sias po­zi­ci­jas. Esą jie vie­nin­te­liai ne­su­si­dir­bę, bet „šven­tų kar­vių“ ne­bū­na. Štai, Sei­me nie­kaip ne­ga­li su­da­ry­ti ko­mi­si­jos pa­tik­rin­ti žemg­ro­bius.

Pri­si­min­ki­me, kaip, pa­vyz­džiui, per praė­ju­sius rin­ki­mus „MG Bal­tic“ pri­klau­san­ti me­dia dau­žė Al­gir­dą But­ke­vi­čių. Dau­žė, kad bū­tų ati­da­ry­ti var­tai Eli­gi­jui Ma­siu­liui, ku­rį au­gi­no prem­je­ru. Tik neį­ver­ti­no, kas sto­vi už vals­tie­čių nu­ga­ros.

Ar­tė­ja nau­ji rin­ki­mai, ir ne­bū­kim nai­vūs, kad ne­sieks pas mus da­ry­ti įta­kos tie, ku­rie su­ge­ba „su­va­do­vau­ti“ rin­ki­mams net Ame­ri­ko­je ar Eu­ro­po­je. Jei­gu mes per rin­ki­mus neį­ve­si­me ran­ki­nio bal­sų skai­čia­vi­mo, tai ne mes bal­suo­si­me, o už mus bal­suos.

Ita­li­jo­je, Da­ni­jo­je neat­si­tik­ti­nai dvi die­nas ran­ki­niu bū­du skai­čia­vo bal­sus – kad ne­ga­lė­tų įsi­kiš­ti jė­gos iš išo­rės. Bet Sei­me ty­lu – spren­di­mų ne­prii­ma.

Par­ti­jų stai­gaus pri­si­kė­li­mo ne­bus – ste­buk­lų ne­bū­na.

„Kol neug­dy­si­me žmo­gaus, tol skan­da­ly­si­mės“

Vi­da SKAČ­KAUS­KAI­TĖ pa­brė­žia, jog vals­ty­bė­je tei­si­nė sis­te­ma su­ku­ria at­sa­ko­my­bes, pi­lie­ti­nė bend­ruo­me­nė tu­ri bū­ti or­ga­ni­zuo­ta, o to­kia ne­ga­li bū­ti be par­ti­jų:

– Po­li­ti­nės par­ti­jos yra or­ga­ni­zuo­ta bend­ruo­me­nės da­lis, jos yra ju­ri­di­nis as­muo, tu­rin­tis ir at­sa­ko­my­bę.

O fi­zi­niai as­me­nys – tai su­si­bū­rė į ko­kį rin­ki­mų da­ri­nį, tai iš­si­sklai­dė kaip mu­sės. Pa­vyz­džiui, ar už ko­kius me­ro Ar­tū­ro Vi­soc­ko veiks­mus pri­siim­tų tei­si­nę at­sa­ko­my­bę jo se­kė­jai, „vaikš­čio­jan­tys už Šiau­lius“? Ne.

Pa­vie­niai atei­na į po­li­ti­ką, kai užau­ga di­de­lis egoiz­mas ir jis „ne­tel­pa“ par­ti­jo­je. To­kiam vei­kė­jui rei­ka­lin­gas spar­tes­nis vys­ty­mo­si pro­ce­sas.

Jei­gu į par­ti­ją šian­dien atei­si, tai tu­rė­si aug­ti nuo apa­čios (su re­to­mis išim­ti­mis). Bet jei­gu no­riu grei­tai – jau šian­dien, ryt ar dar va­kar – tai tu­ri su­bur­ti žmo­nes, juos už­deg­ti, užim­ti ly­de­rio po­zi­ci­ją ir veik­ti. Su­sit­var­ky­ti sa­vo in­te­re­sų iš­pil­dy­mo da­ly­kus.

To­dėl į įsta­ty­mus ir pra­si­bro­vė nuo­sta­tos, lei­džian­čios gro­buo­niš­koms, stip­raus egoiz­mo in­di­vi­dua­ly­bėms iš­kil­ti ir kur­ti sau ap­lin­ką. Taip at­si­ra­do rin­ki­mų ko­mi­te­tai, vaikš­čio­jan­tys už tie­są ir švie­są.

Prieš rin­ki­mus stei­gia­si ir vi­so­kios par­ti­jos. Pa­ti kaž­ka­da vie­nos to­kios stei­gia­ma­ja­me kong­re­se esu da­ly­va­vu­si: su­va­žia­vo į jį su įga­lio­ji­mais nuo gi­mi­nių, drau­gų. Vie­nam žmo­gui su­ra­šy­ta tris­de­šimt įga­lio­ji­mų, vi­są gi­mi­nę su­rin­ko – tai ne­są­mo­nė, ble­fas, o ne par­ti­ja.

Ar yra vil­ties par­ti­joms pri­si­kel­ti?

Žmo­gus iš praei­ties klai­dų ne­si­mo­ko. Vis žiū­ri­me į atei­tį – ateis ki­to­kie, ateis "šven­tie­ji". Nea­teis. Žmo­gaus pri­gim­ty­je – paim­ti kuo dau­giau, o gy­ve­na­me laik­me­čiu, kai „no­riu vis­ko“.

Jei­gu „no­riu vis­ko“ – tai dau­ge­lis žmo­nių man tie­siog ne­rei­ka­lin­gi. Pa­vyz­džiui, par­ti­jo­je ne­rei­ka­lin­gi su vi­so­kio­mis nuo­mo­nė­mis, nes tik truk­do, – pa­sii­mu ly­de­rio po­zi­ci­ją ir daug pri­ta­ran­čių­jų bo­bu­čių.

Ne­ma­nau, kad kas grei­tai pa­si­keis.

Po vie­nos re­vo­liu­ci­jos rei­kia da­ry­ti ant­rą re­vo­liu­ci­ją, nors tu­rė­tų bū­ti evo­liu­ci­ja. Kol ne­pa­ro­dy­si­me žmo­gui, koks jis iš tie­sų yra, ir ne­pra­dė­si­me žmo­gaus ug­dy­ti, ver­ty­bes nuo ma­žens dieg­ti, tol nie­ko ir ne­tu­rė­si­me.

Tol skan­da­ly­si­mės, ap­gau­di­nė­si­me vie­nas ki­tą ir ieš­ko­si­me vi­so­kių slap­tų su­si­ta­ri­mų ir jais dangs­ty­si­mės.

Ar­ba ateis į pre­zi­den­tus toks, kaip Tram­pas, Lu­ka­šen­ka ar Pu­ti­nas: aš pa­sa­kiau ir tai – įsta­ty­mas.

Pir­mas ei­na tas stip­ru­sis, o pa­skui jį ant­ras – su pi­ni­gais. To­kia yra ei­nan­čių­jų į val­džią sche­ma. Iš tie­sų, jei­gu ne­tu­ri pi­ni­gų, tai ga­li nie­kur nei­ti. Rin­ki­mų kai­nos yra di­de­lės.

Par­ti­jos na­rio mo­kes­čio ne­su­ren­ka, nes žmo­gus su­skai­čiuo­ja: o kam par­ti­jai duo­ti, jei­gu ji man nie­ko ne­da­vė. Ga­liu na­riu pa­bū­ti – atei­ti į ko­kias šven­tes, alaus dy­kai pa­ger­ti.

Ki­tas da­ly­kas, kad di­džio­sios par­ti­jos iš es­mės nie­kuo ne­si­ski­ria vie­na nuo ki­tos, vi­sos sa­vo pro­gra­mo­se dek­la­ruo­ja, jog orien­tuo­ja­si į žmo­nių po­rei­kius. Ski­ria­si tik tuo, kam Lands­ber­gis gra­žes­nis, o kam – kaž­kas ki­tas. E. Ma­siu­lis su­si­pur­vi­no, tai li­be­ra­lai per­si­va­dins, kurs nau­ją par­ti­ją.

Aš da­bar­ti­nių par­ti­jų ne­stip­rin­čiau. Te­gu su­by­ra ir iš­ky­la as­me­ny­bės, ku­rios no­ri ir ga­li pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę.

Ma­nau, par­ti­jo­se bai­gia­si lai­kas to­kių as­me­nų, ku­rie iš­ky­la ki­tų są­skai­ta, nu­sta­to sa­vo tvar­kas, mez­ga nau­din­gus ry­šius su vers­li­nin­kais ir yra „šo­ko­la­de“. Tu­ri į po­li­ti­ką atei­ti at­sa­kin­gos, at­vi­ros, iš­si­la­vi­nu­sios as­me­ny­bės.

Ne spar­dy­ti, o stip­rin­ti rei­kia

Do­na­tas MOR­KŪ­NAS me­ti­nį Pre­zi­den­tės pra­ne­ši­mą ver­ti­na tei­gia­mai. Bet ir jis pri­me­na, jog Pre­zi­den­tė pa­ti dau­žė par­ti­jas:

– Ji at­krei­pia dė­me­sį į vie­ną iš pa­čių rim­čiau­sių pro­ble­mų. Mes esa­me de­mok­ra­ti­nė par­la­men­ti­nė res­pub­li­ka, o stul­pai, ant ku­rių ji lai­ko­si, yra par­ti­jos.

Bet par­ti­nė sis­te­ma yra vi­siš­kai ne­vy­ku­si. Nei­šei­na sa­ky­ti su­pu­vu­si, nes par­ti­jos nė ne­ta­pu­sios nor­ma­lio­mis, tik­ro­mis par­ti­joms.

Par­ti­jos vi­siš­kai at­si­ju­sios nuo vi­suo­me­nės, tai yra par­tok­ra­ti­nio re­ži­mo for­ma. Jos su­si­rū­pi­nu­sios tik sa­vi­mi ir ėji­mu į val­džią.

Yra dvi po­li­ti­kos. Vie­na po­li­ti­ka – tai ko­va už val­džią. Bet kam ta val­džia rei­ka­lin­ga? Ta­da tu­rė­tų pra­si­dė­ti ant­ro­ji po­li­ti­ka – pa­gal konk­re­čios par­ti­jos sam­pra­tą, ideo­lo­gi­ją, pro­gra­mą tvar­ky­ti gy­ve­ni­mą. Tos po­li­ti­kos – tvar­ky­ti gy­ve­ni­mą pa­gal ideo­lo­gi­ją, pro­gra­mą – pra­ktiš­kai nė­ra.

Par­ti­jos tvar­ko sa­vus gy­ve­ni­mus, par­ti­nių gru­pių, kla­nų, vers­lo.

Sa­ko, jog esa­me sėk­mės pa­vyz­dys: BVP (bend­ra­sis vi­daus pro­duk­tas) au­ga, jau pa­sie­kė­me 75 pro­cen­tus ES BVP vi­dur­kio ten­kan­čio vie­nam gy­ven­to­jui. Gra­žu. Bet pa­žiū­rė­ki­me į at­ly­gi­ni­mus, į žmo­nių pa­ja­mas. Kiek ta Lie­tu­vos sėk­mė at­si­spin­di žmo­nių gy­ve­ni­me?

Žmo­nių gy­ve­ni­mai ir pa­ro­do, kad vi­sos par­ti­jos yra li­be­ra­lios, vi­sos at­sto­vau­ja stam­baus vers­lo in­te­re­sams. Suės­tas, su­nai­kin­tas smul­ku­sis vers­las, jau ne­kal­bant apie sam­do­mus žmo­nes.

Tai ro­dik­lis, kad nor­ma­lių par­ti­jų ne­tu­ri­me. Jos ir ne­si­krei­pia į žmo­nes.

Ga­li­me žmo­nių pa­klaus­ti, kiek par­ti­jų juos kvie­tė­si į dis­ku­si­jas dėl ver­ty­bių, į pa­si­tik­ri­ni­mus dėl spren­di­mų? Kal­bu ir apie Sei­mo na­rius, ir vie­ti­nius ly­de­rius. Kam jie at­sto­vau­ja? Ar Šiau­liams?

Ar ei­na į dar­bo ko­lek­ty­vus, klu­bus ar aso­cia­ci­jas pa­siaiš­kin­ti, pa­si­tik­rin­ti sa­vo su­pra­ti­mus, iš­girs­ti žmo­nes – nie­ko to nė­ra. Vis­kas vyks­ta tik par­tok­ra­ti­niu jų tar­pu­sa­vio nerš­to lyg­me­niu.

To­dėl par­ti­jos nė­ra vi­suo­me­nės skir­tin­gų gru­pių in­te­re­sų, po­žiū­rių at­spin­dė­to­jos, reiš­kė­jos ir gy­nė­jos.

Pre­zi­den­tė už­ka­bi­no gi­lios duo­bės pro­ble­mą. Tik bė­da, kad ta duo­bė eg­zis­tuo­ja vi­sus de­vy­ne­rius me­tus, kai ji yra pre­zi­den­to po­zi­ci­jo­je.

D. Gry­baus­kai­tę kal­ti­na, kad ji dik­ta­to­riš­ka, kad stum­do par­ti­jas ir jų ly­de­rius, uži­ma jų erd­vę. Bet, ma­no nuo­mo­ne, ji nie­ko ne­ga­li užim­ti – nes ta erd­vė tuš­čia – ten nė­ra par­ti­jų. Jos pa­čios tą erd­vę yra ati­da­viu­sios. Ge­rai, kad to­je erd­vė­je yra bent Pre­zi­den­tė – tai žmo­nės tu­ri kuo pa­si­ti­kė­ti.

Par­ti­jos net sa­vo po­zi­ci­jos ne­pa­jė­gios gin­ti. Vie­ni par­ti­jų ly­de­riai Pre­zi­den­tei tie­siog pa­klūs­ta, iš­si­žio­ję lau­kia, ką pa­sa­kys, ki­ti – ty­li pri­si­dir­bę.

Ga­li­ma ir Pre­zi­den­tės pa­klaus­ti – ji ma­tė ši­tą pa­dė­tį, bet ar sten­gė­si pa­ska­tin­ti ar net pri­vers­ti par­ti­jas at­lik­ti sa­vo vaid­me­nį? Prie­šin­gai. Ji vi­są sa­vo pre­zi­den­ta­vi­mo lai­ko­tar­pį dau­žė par­ti­jas.

Ga­li­me par­ti­jas my­lė­ti ar ne­my­lė­ti, bet rei­kia su­pras­ti po­li­ti­nę sis­te­mą. Par­la­men­ti­nė de­mok­ra­ti­nė res­pub­li­ka sto­vi ant par­ti­jų, kaip ant po­lių. Kaip na­mas ant pa­ma­to. Jei­gu jos at­liks sa­vo vaid­me­nį są­ži­nin­gai, vi­sa vi­suo­me­nė augs, to­bu­lės, o ne vien kaž­ko­kia jos da­lis.

Kai par­ti­jos sa­vo vaid­mens neat­lie­ka – tu­rim ką` tu­rim: mi­li­jo­ną sa­vo žmo­nių – už Lie­tu­vos.

Rei­kia su­pras­ti, jog be po­li­ti­nių par­ti­jų ga­li­me tu­rė­ti tik dik­ta­tū­ri­nį re­ži­mą. Jei­gu kas ma­no, kad jis ge­riau, ga­li spar­dy­ti par­ti­jas. Jei­gu no­ri de­mok­ra­ti­jos, tai par­ti­jas ne spar­dy­ti, o stip­rin­ti rei­kia. Ke­lias vie­nas – ei­ti į par­ti­jas. Ei­ti są­ži­nin­giems, tei­sin­giems.

Pas mus tik dau­giau kaip 3 pro­cen­tai vi­sų gy­ven­to­jų yra po­li­ti­nė­se par­ti­jo­se. Se­no­sios de­mok­ra­ti­jos ša­ly­se yra 2–4 kar­tus dau­giau.

Pre­zi­den­tė mi­ni ir pro­fsą­jun­gų be­jė­giš­ku­mą. Bet apie tai ži­no­ma de­šimt me­tų. Per tuos me­tus pro­fsą­jun­gų na­rių tik ma­žė­jo ir da­bar jie su­da­ro tik 7,7 pro­cen­to vi­sų darbuotojų. O juk pro­fsą­jun­gos yra dir­ban­čių­ jė­gos inst­ru­men­tas. Tai kas ga­li gin­ti darbuotojų in­te­re­sus, kai pro­fsą­jun­gos ma­žė­ja?

Per to­kias kri­zes, ko­kias da­bar ma­tom, at­si­ran­da vil­tis pra­re­gė­ti, vi­suo­me­nei at­si­gau­ti, grįž­ti prie ver­ty­bių ir sa­vo at­sa­ko­my­bės. La­bai no­rė­tų­si, kad tam su­si­tvar­ky­mui pa­kak­tų pa­stan­gų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vy­tau­tas Juš­kus pri­me­na, jog Pre­zi­den­tė ne taip se­niai pa­ti dau­žė par­ti­jas, kiek ga­lė­jo.

Vi­da Skač­kaus­kai­tė sa­ko, jog vis ti­ki­mės, kad ateis ki­to­kie – „šven­tie­ji“ , iš praei­ties pa­mo­kų ne­pa­si­mo­kom.

Re­dak­ci­jos nuo­tr.

Do­na­tas Mor­kū­nas ak­cen­tuo­ja, jog de­mok­ra­ti­nė res­pub­li­ka sto­vi ant par­ti­jų, kaip ant po­lių, o jei­gu no­ri­me dik­ta­­tū­ros – ga­li­me par­ti­jas spar­dy­ti.