Naujausios
Partizanų ryšininkė Pelytė
Aktyvi Sąjūdžio dalyvė Marija Rimkienė jaunystėje už tai, kad buvo partizanų ryšininkė, slapyvardžiu Pelytė, Stalino režimo nuteista ir aštuonerius metus kalinta Sibiro ir Kazachstano lageriuose. M. Rimkienė savo išleistą autobiografinę knygą „Pelytė“ ir 250 pelyčių kolekciją ne kartą yra pristačiusi jaunajai kartai mokyklose ir darželiuose. „Jaunimas turi žinoti, ką patyrė tremtiniai ir politiniai kaliniai“, – pabrėžia moteris. „Šiaulių kraštui“ M. Rimkienė atvėrė skaudų kalėjimo lageriuose puslapį.
Irena BUDRIENĖ
irena@skrastas.lt
Nuteista už ryšininkės darbą
– Kodėl pasirinkote Pelytės slapyvardį ir kaip ryšys su partizanais paveikė tolesnį jūsų gyvenimą?
– Per partizaninį karą visi ryšininkai turėjo slapyvardžius. Aš pasirinkau Pelytės slapyvardį, nes pelytes mylėjau nuo pat vaikystės. Dar vaikystėje ganydama karves stebėdavau laukines pelytes. Laukdavau atsitūpusi prie jų urvelių, kad išlįstų, kad bent nosytes jų pamatyčiau. Bet retai pamatydavau. Laukinės pelytės yra labai jautrios, atsargios – gyvena urveliuose. Ir visuomet labai švarios. Purvinos pelytės niekada nepamatysi. Todėl ir pasirinkau Pelytės slapyvardį.
Tarp partizanų buvo daug šnipų ir išdavikų. 1948 metais mane areštavo. Už tą Pelytę man Stalinas skyrė 10 metų lagerio. Buvau Sibire, po to nuvežė į Kazachstaną. Ir tik po 8 metų, praleistų lageriuose, grįžau į Šiaulius. Grįžome taip, kaip stovime: tik su terbikėmės, nieko neturėjome, gyvenimą reikėjo pradėti iš naujo. Tik gerų žmonių dėka pavyko Šiauliuose prisiregistruoti ir įsidarbinti. Baigiau buhalterijos kursus ir visą gyvenimą iki pensijos dirbau buhaltere.
Per visą sovietmetį mes, politiniai kaliniai, buvome kaip tos pelytės: labai tylūs, nes buvome sekami. Buvo baisu pakliūti į tą mėsmalę antrą kartą. Buvome prisaikdinti niekam nepasakoti, ką patyrėme lageriuose.
Vyras taip pat buvo politinis kalinys. Mums buvo prisakyta nieko nepasakoti net savo vaikams. Vaikams mokyklose įsakydavo neklausyti savo tėvų, neiti į bažnyčią, buvo draudžiama melstis. O tarybinė istorija mokė apie komunistų partijos suvažiavimus.
Taip tyliai ir gyvenome – ištekėjau, užauginau dvi dukras. Prasidėjus Atgimimui atsigavome, kilo noras prisidėti prie laisvos Lietuvos kūrimo. Niekas manęs nerekomendavo, pati ėjau, nes rūpėjo Lietuva. Esu Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Šiaulių skyriaus narė, priklausau Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Prisikėlimo apygardai, esu Tėvynės sąjungos narė.
– Jus įkalino dar labai jauną, iš karto po mokyklos baigimo. Kuo nusikaltote sovietinei valdžiai?
– 1948 metų pavasarį baigusi Mergaičių gimnaziją įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą, kuris buvo įsikūręs pirmi metai, – studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Bet mokytis neteko, nebuvau nė vienoje paskaitoje. Instituto rūmai buvo ką tik po remonto – mergaitės grindis plovė, berniukai suolus tvarkė, ir paskaitų nebuvo. Sausio 6 dieną mane areštavo. Į namą Rūdės ir Vytauto gatvių kampe, kuriame nuomojome kambarį, nakties metu sugužėjo ginkluoti kareiviai.
Mano pareigos partizaniniame judėjime buvo ne kokios didvyriškos – turėjau priimti kitas ryšininkes, atvažiavusias iš Kauno ar iš Vilniaus, kai jos turėdavo reikalų Šiauliuose. Jos pas mane gaudavo nakvynę, pabūdavo kartais dieną, kartais – pusdienį.
Partizanus mačiau tik vieną kartą, priesaikos priėmimo metu. Keli mano brolio draugai buvo išėję partizanauti. Vienas pažįstamas partizanas pakvietė būti ryšininke. Tuo metu Prisikėlimo apygardos partizanai slapstėsi netoli Šilėnų, vadinamosiose šilėnbalėse – ten vadas mane ir prisaikdino ištikimai tarnauti Tėvynei. Po priesaikos davimo jaučiau pareigą padėti partizanams.
Dieną prieš suėmimą pas mane buvo užsukusi kita ryšininkė, paliko dviratį ir pundelį partizanų spaudos – Prisikėlimo apygardos laikraštėlių. Ji išėjo, bet negrįžo – ją areštavo, o naktį paėmė ir mane. Saugumiečiai suvedė mus akistaton. Ryšininkė buvo sumušta, sudraskyta, o man liepė pasakyti, kas ji yra. Neprisipažinau, nes priesaika duota, išduoti negaliu. Jeigu pasakysiu, kad ją pažįstu, ir mes dirbome kartu, reikėtų ir toliau pasakoti – išduoti visus, o tai yra baisiausia. Dėl to mane kalėjime išlaikė aštuonis mėnesius. Visko buvo: ir mušė, ir stumdė, ir keikė. Nors buvau jauna, bet pilnametė – jau devyniolikos metų ir turėjau būti protinga.
Šiauliuose kalėjime išbuvau dvi savaites, po to mane nuvežė į Vilnių, į KGB rūsius požemiuose. Pervedę į Lukiškes perskaitė nuosprendį – 10 metų lagerio. Tai – vaikiška bausmė, nes daugelis partizaninio judėjimo dalyvių gavo po 25 metus ir mirties bausmę.
Metai specialaus režimo lageriuose
– Kur vedė jūsų lagerių kelias?
– Iš Vilniaus mane nuvežė į Leningradą, po to į Kirovą, iš ten – į Taišetą (Irkutsko sritis), ten lageryje išgyvenau metus. Paskui vasarai patekau į Bratsko sritį už Angaros upės, po to vėl grąžino mane į Irkutsko sritį, kur lageriuose prabėgo treji metai. Vėliau iš Sibiro buvau pervežta į Kazachiją, netoli Karagandos, kur perėjau kelis lagerius. Kai mane paleido, tuoj pat nuvykau aplankyti ištremtų tėvelių ir sesutės – jie, ištremti kaip buožės, gyveno netoli Taišeto. Tik aplankiusi artimuosius grįžau į Šiaulius, pas kitą sesutę, kuri buvo čia likusi.
– Kokios gyvenimo sąlygos buvo lageryje? Kaip žmonės išgyvendavo pusbadžiu dirbdami alinantį darbą?
– Gyvenimas lageryje ir tremtyje skyrėsi. Mes moterų lageryje buvome uždarytos už spygliuotos tvoros. Virš tvorų buvo sargybos bokšteliai, kuriuose dieną ir naktį mus sekė ginkluoti sargybiniai.
Į darbą varydavo eilėmis, po penkis žmones. Kiekvieną kartą išeinančias į darbą politines kalines iškratydavo, kad nesineštų draudžiamų daiktų. Nebuvo galima pasiimti net duonos. Gal susikrausi kur maisto atsargas ir pabėgsi? Duonos mes neturėdavome, tai nebūdavo ko ir įsidėti, bet vis tiek kratydavo. Grįžtant iš darbo vėl kratydavo, kad nieko neparsineštumėme.
Dirbti varydavo ginkluoti sargybiniai. Susikabinusios po penkias neturėdavome teisės kalbėtis, šūkauti, net pasilenkti. Nuo bado nemirėme, bet visada buvome alkanos. Darbas buvo sunkus, o maistas labai prastas.
Duonos davinys žmogui – po 700 gramų dienai. Jos duodavo tris kartus – po du šimtus gramų rytą ir vakare, dar tris šimtus gramų per pietus. Sriubos būdavo daugiausiai iš kruopų, be jokių riebalų, o ir tų kruopų mažai. Skystą vandenėlį suvalgome su ta duonele. Dar per pietus duodavo košės – ši irgi būdavo be jokių riebalų, tik tirštesnė.
Lageriuose teko dirbti įvairiausius darbus. Buvau labai menkutė, suvargusi, silpna pagal darbo jėgą, o viršininkai lageriuose, kaip ir visur, norėdavo gerų darbininkų, kurie daug padarytų, o jie už tai gautų premijas. Mane, tokią menkutę, vis iškišdavo kitur. Atsikratydavo.
Pradžioje kirtome mišką – rankomis, su pjūklais, kitos brigados – kapodavo, dar kitos – veždavo rąstus. Miške raudonomis vėliavėlėmis buvo užtverta draudžiamoji zona. Už darbo zonos lagerio kaliniams buvo draudžiama išeiti – sargybinis galėjo šauti be įspėjimo. Kartą ukrainietės pirštinę toliau nupūtė vėjas, ji nepagalvojusi žengė į uždraustą zoną pirštinės pasiimti, ir sargybinis ją nušovė.
Teko ir lauko darbus dirbti. Kartą rudenį iš po sniego rinkome apšalusias bulves. Kokios skanios jos buvo – valgydavome kaip obuolius, nes nuolat kamavo alkis.
Geležinkelį tiesėme, kanalus per taigą kasėme. Būdavo nustatytos normos, kiek reikia padaryti. Vasarą drėgmėje, vandenyje dirbančius žmones labai puldavo kraujasiurbiai mašalai – veidai nuo sukandimų tinte sutindavo. Muselių baidyti nebūdavo kada, reikėjo skubėti normą vykdyti, kad tos paskutinės košės neatimtų...
Kazachstane nuvežė į Karabasą – ten buvo didelė akmenų skaldykla. Didžiulė dauba, aplinkui – vien kalnai akmenų. Mums apačioje, karjere, reikėdavo rinkti suskilusius akmenis ir krauti į vagonus. Skubėdavome. Gerai, kai akmuo mažas, o kur didesnis – reikia kelioms susikibus įversti į vagoną, stambius akmenis ridendavome lentomis. Jeigu normos nepadarydavai, tai vakare ne tik košės negaudavai, bet ir duonos normą sumažindavo.
Išgyventi padėjo tikėjimas ir artimo meilė
– Lageriuose iškentėte aštuonerius metus. Kas padėjo ištverti tą pragarą?
– Išgyvenome, nes labai tikėjome Dievu. Vylėmės, kad Dievulis mus išgelbės, kad taip visą laiką nebus. Visos buvome vienodos – politinės kalinės. Moterų lageriuose vyrų nebuvo: tik viršininkai ir sargybiniai. Tai buvo šėtono vienuolynas.
Politinės kalinės dažnai sirgdavo, sveikų ten beveik nebuvo. Dejuok nedejavęs, bet be aukštos temperatūros nuo darbo niekas neatleisdavo. Būdavo ir sužeidimų, ypač dirbant akmenų skaldykloje. Prižiūrėtojai matydavo, jeigu kalinė dar stipri, palaukdavo, kol pasveiks.
Visiškai nusilpusias politines kalines išveždavo į invalidų lagerį. Koks būdavo tolesnis jų likimas, mes nežinodavome. Ar jos mirė, ar išgyveno? Atgal nė vienos negrąžindavo. Pasitaikydavo, kad po metų kitų kokioje kolonoje sutinki seną pažįstamą. Vadinasi, gyva. Būdavo ir tokių, kurių daugiau nebematėme. Gal jas išvežė kitur, o gal jos mirė?
Politinių kalinių net kapinių nėra. Kur jas išveždavo, nežinia. Ar kur pakasdavo, ar numesdavo? Nieko nežinojome, kas aplinkui dėjosi.
Gal ir neįmanoma įsivaizduoti tokio gyvenimo, bet išgyvenome. Labai viena kitą suprasdavome. Užjausdavome, kai draugė verkdavo gavusi laiškelį apie ištremtus artimuosius. Guosdavome, ramindavome: viskas laikina, viskas praeis. Kartu melsdavomės, giedodavome. Kitą kartą išgainioja mus prižiūrėtojai, tai susirenkame kitur, arba melsdavomės pavieniui.
– Kaip sugrįžote į Lietuvą?
– Labai pamažu. Pradžioje dingo sargybiniai, bet vis tiek gyvenome barakuose. Paskui mane paskyrė auginti veršiukus. Tvartai buvo už lagerio, su palėpe. Ten ir miegodavau, ateidavau į lagerį tik pietų pasiimti. Jau buvo daugiau laisvės.
Paskutinį pavasarį Kazachstane paskyrė ganyti didžiulę karvių bandą. Turėjau nekaustytą arklį – jau visai laisvė. Mano pareiga buvo tik karvės nepraganyti, nes už praganytą karvę galėjo dar vienerius metus pridėti.
Po Stalino mirties režimas lageryje pradėjo lengvėti. Pradėjome gauti už darbą pinigėlių, jau ir margarino prie duonos nusipirkdavome. Nebebadavome.
Pirmiausia paleido mažamečius, po to „mirtininkus“, kuriems mirties bausmė buvo pakeista 25 metais lagerio. Žinojome, kad ateis ir mūsų eilė. Svajojome apie laisvę.
Į Lietuvą vagone važiavome dviese su kita šiauliete. Grįžtame, bet nieko neturime – su savimi tik terbelės ir tam kartui apsirengti. Žvalgomės nedrąsiai. Be galo laukėme Lietuvos. O kai į Lietuvą įvažiavome, per ašaras jau nieko nebematėme.
Vilniuje nubėgome prie Aušros vartų. Šiauliuose atsiradome anksti rytą. Manęs sulaukė tos pačios girgždančios namo, kuriame gyveno sesutė, durys.
Jono TAMULIO nuotr.
KOLEKCIJA: Žaisminga pelyčių kolekcija, kurią sudaro net 250 įvairiausių pelyčių, padeda Marijai Rimkienei ne taip skausmingai papasakoti vaikams ir jaunimui apie savo, partizanų ryšininkės, gyvenimą. „Aš irgi buvau Pelytė“, – šypsosi moteris.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ŽEMĖLAPIS: Marija Rimkienė Tarybų Sąjungos žemėlapyje rodo savo pačios, tėvelių tremtinių ir vyro Edvardo Rimkaus, taip pat politinio kalinio, tremties ir kalinimo vietas. Žemėlapis sėte nusėtas tamsių rutuliukų ir trikampėlių. Rutuliukai žymi lietuvių tremties, trikampiai – kalinimo vietas.
