Naujausios
Pasaulio anglas namus surado lietuviškame kaime
Spalvingu gyvenimu įvairiuose pasaulio kampeliuose pasigirti galintis anglas Kristoferis Gibsonas gyvenimo rudenį leidžia Radviliškio rajono Šaukoto seniūnijoje ir nebežada daugiau kilnoti sparnų. Lietuvių kalbos nemokantis septyniasdešimtmetis džiaugiasi pagaliau radęs civilizacijos dar nesugadintą žemės lopinėlį ir rengiasi įrodyti, jog amžius — ne kliūtis aktyviai gyventi bei kurti ateities planus.
Jadvyga BUIVYDIENĖ
Nuotykių ieškotojas
Anglijoje, Londone, Kristoferis gyveno maždaug 20 metų po gimimo. Iki tol, kol vieną dieną į Karališkąjį žemės ūkio koledžą, kur Kristoferis mokėsi — rengėsi būti plataus profilio ūkininku, atvažiavo jau praktikos turintis ūkininkas iš Naujosios Zelandijos ir pakvietė gyvūnus mylinčius studentus vykti pas jį dirbti.
Iš visų studentų pasiūlymu susižavėjo tik vienas — gyvenimo iššūkius nuo jaunystės mėgstantis Kristoferis.
Jaunuolis šešias savaites plaukė laivu, kol pasiekė Naująją Zelandiją. Ten jį sutiko 10 tūkstančių hektarų žemės turintis ir 5000 avių laikantis ūkininkas.
Tokį būrį avių iki Kristoferio prižiūrėjo vienas nuolatinis darbininkas. Kristoferis buvo antrasis. Jis kėlėsi 5 valandą ryto ir iki sutemų dirbo, ką tik reikėjo: kalnuose, pietinių Alpių papėdėje, ganydavo avis, kai reikėdavo, jas surinkdavo, apkirpdavo, buvo visokeriopai atsakingas už šiurkščiavilnių bandą.
Maždaug po pusantrų Alpėse praleistų metų Kristoferis, bekirpdamas avis, pertraukėlės metu laikraštyje perskaitė apie safyrų kasyklas Australijoje ir kone tą pačią akimirką suprato: jis trokšta naujų nuotykių, trokšta pamatyti daugiau pasaulio.
Ir vėl — laivu į Australiją, kur Sidnėjuje gyveno Kristoferio draugai. Iš Sidnėjaus į Kvinslando valstiją, kur „sirpo“ safyrai, Kristoferis tikėjosi nudardėti traukinuku. Tačiau traukinukas iki kasyklų nenuvežė — baigėsi geležinkelis. Toliau reikėjo pačiam sukti galvą, kaip pasiekti išsvajotąją žemę.
Kasyklose dviese su katinu
Kasyklų vaizdas, kurį Kristoferis pamatė, nebuvo toks, kokį jis susikūrė vaizduotėje.
Iš praeityje šalia kasyklų susiformavusio miestelio su parduotuvėmis, kavinėmis bei lošimo namais bebuvo likęs vien prisiminimas: namai vaiduokliai, kuriuose niekas nebegyveno.
Kristoferis sužinojo, kad safyrai šiose kasyklose buvo kasami nuo 1890 metų, ir pačių vertingiausių, rugiagėlės spalvos, tauriųjų akmenų jau nebėra. Jei kas kada ir iškasa, tai tik tamsiai mėlynos spalvos safyrų, kurie nėra tokie vertingi. Todėl ir kasančiųjų nebeliko — vien išrausta teritorija.
Ir visgi Kristoferis ryžosi išbandyti. Kad būtų laikomas legaliu to krašto gyventoju, jis turėjo pasirinkti sau patinkančią teritoriją, pažymėti ją kuoliukais ir įsiregistruoti Kasyklos departamente.
Kai pasirinktas žemės lopinėlis jau buvo oficialiai Kristoferio, jis nuo medžio iki medžio ištiesė vamzdžius, juos uždengė palapinės danga, ir tai buvo jo namai.
Kasyklose jaunas vyras praleisdavo dienų dienas. Jį lydėdavo į namus atklydęs ir juose priglaustas katinas. Tekdavo žemės išrausti ir iki 5 metrų gylio, ir iki 10. Gerai išplovus tai, kas iškasta, retkarčiais švystelėdavo vienas kitas taurusis akmenėlis. Juos Kristoferis siųsdavo į Londoną tėvui, kad pasirūpintų apdirbti.
Darbas kasykloje buvo sunkus, varginantis. Kitų užsilikusių gyventojų šis darbas nebedomino: tik 1 procentas nuo to, ką tekdavo iškasti, buvo vidutinės kokybės taurieji akmenėliai. Tačiau Kristoferis dirbo ir tikėjo kada nors atrasiąs savąjį, didelį safyrą.
Besibaigiant pirmiesiems darbo metams, Kristoferiui tėvas patarė viską mesti, nebešvaistyti laiko veltui.
Mintyse atsisveikinęs su taip ir neatrastuoju savo safyru, Kristoferis grįžo į Sidnėjų. Nusprendė statybose užsidirbti pinigų kelionei į Afriką, kur Kenijoje gyveno buvęs klasės draugas.
Trys dešimtmečiai Afrikoje
Vos neatsitiko, kad Kristoferis tuo pačiu lėktuvu, kuriuo atskrido į Keniją, būtų sugrąžintas atgal — pinigų save išlaikyti nors kurį laiką vyras neturėjo.
Išgelbėjo draugas. Jis prisiėmė atsakomybę rūpintis Kristoferiu, vėliau jį pristatė darbdaviams.
Kenijoje Kristoferio darbas siejosi su nekilnojamuoju turtu: didelius žemės plotus jis dalindavo į mažus, žemę įdirbdavo ir perduodavo afrikiečiams.
Savotišku žemdirbiu tapęs vyras netrukus pajuto poreikį turėti savo žemės, savo asmeninį verslą. Išsinuomojo žemės 1500 metrų virš jūros lygio, jis ėmė auginti kviečius, miežius. Per metus nuimdavo du derlius. Kristoferiui talkino 20 samdytų žmonių.
Afrikoje nepastebimai ištirpo 35 Kristoferio metai. Ūkininkas vedė, užaugino du sūnus, jie lankė baltaodžių mokyklą. Kai sūnums sukako 13 metų, tėvas juos išsiuntė tęsti mokslų į Angliją. Kristoferis darė viską, kad jo sūnūs įgytų gerą išsilavinimą.
Išleidę vaikus, jiedu su žmona atitolo vienas nuo kito. Be to, Afrikoje gyventi pasidarė nebesaugu. Nenorėdamas prarasti savo turto, jį turėdavai saugoti ne tik dieną. Naktį šalia lovos reikėdavo laikyti šautuvą.
Kristoferis išvyko į Kanadą, kurį laiką padėjo ūkininkauti savo vyresniajam sūnui.
Paskutinis gyvenimo uostas
Kanadoje Kristoferis neužsibuvo. Jo tolimesnį gyvenimą ir vėl pakoregavo į rankas papuolęs laikraštis. Jame buvo rašoma, kad viena iš Baltijos valstybių, Lietuva, atgavo nepriklausomybę, ir šioje valstybėje atsirado įvairių galimybių. Vienas Kanados lietuvis tame laikraštyje skelbė: viską parduodu, grįžtu atgal į tėvynę.
Į Lietuvą apsižvalgyti atvyko ir Kristoferis. Kad susikalbėtų, jam reikėjo vertėjo. Lemtingas sutapimas: Trakuose jis sutiko Nadeždą Bobrovą, institute studijavusią anglų kalbą. Kiek pabendravę, Nadežda ir Kristoferis nusprendė toliau eiti tuo pačiu gyvenimo keliu.
Kristoferis Lietuvoje norėjo turėti savo namą, žemės. To paties norėjo ir Nadežda. Abu žinojo, kad pradžia gali būti sunki.
Vienerius metus pora vien tik važinėjo po Lietuvos kaimus ir užsirašinėjo tai, kas jiems svarbu: vietovė kalvota ar lygumos, žemė derlinga ar nelabai, akmenuota ar švari... Ėmė aiškėti, kad daugelyje rajonų nėra laisvos žemės, kurią būtų galima išsinuomoti.
Paieškų keliai atvedė ir į Radviliškio rajoną. Ir — maloni staigmena: vaizdinguose Šiaulėnuose ir Šaukote dar yra laisvos žemės, laukiančios žemdirbio rankų!
Kristoferis su Nadežda Šaukote nusipirko namą, įsigijo technikos, žemės, kitą jos dalį išsinuomojo. Kristoferis ėmė auginti kviečius, grikius.
Pirmieji metai nebuvo dosnūs derliaus, tačiau Kristoferis nenusimena ir jau yra nusibrėžęs savo ateities planą: pasistatyti nuosavą namą, pro kurio langus į vidų patektų kuo daugiau saulės, išsikasti vandens gręžinį, turėti vėjo malūną, pačiam gamintis elektrą. Kristoferio siekis — būti nuo nieko nepriklausomam. Ir dar — turėti ekologinį ūkį, auginti avis, kad ir ne tiek daug, kiek praeityje augino Alpėse.
Nadeždai tinka viskas, ką planuoja Kristoferis. Jai priimtinas Kristoferio aktyvus gyvenimo būdas, siekis dirbti, kurti, įveikti sunkumus ir matyti rezultatą.
Kristoferis sako, kad Lietuvoje jam saugu ir ramu. Rami aplinka ir kapitalistinio pasaulio patirtis — reikia ieškoti išeities ir ją rasti — stumia Kristoferio ir Nadeždos gyvenimą jųdviejų siekiama kryptimi.
Kristoferis nepraleidžia progos pasigėrėti, pamatęs Lietuvos laukuose dirbantį arkliuką, žmogų pievoje su dalgiu rankose, vyrą, tempiantį plūgą, pievas, pasidabinusias įvairiaspalvėmis laukinėmis gėlėmis. Kristoferio akys nuo tokių vaizdų jau buvo atpratusios. Civilizacija daugelyje valstybių išnaikino net didžiąją gamtos puošmeną — laukines gėles.
Ar gyvenimo nuotykių ieškotojas Kristoferis ilgam „nutūpė“ nuošaliame Šaukoto miestelyje?
„Čia — mano namai“, — tvirtai sako Kristoferis Gibsonas ir dar kartą patikina savo gyvenimo bures Lietuvos kaime nuleidęs visam laikui. Kad tik Dievas duotų sveikatos ir siųstų sėkmės.
Autorės nuotr.
VALDOS: Tada, kai žemės dar nebuvo užklojęs sniegas, anglas Kristoferis Gibsonas su savo Nadežda tik svajojo prasiplėsti savo valdas, kad būtų patogiau ūkininkauti. Dabar poros svajonė jau išsipildė.
Redakcijos archyvo nuotr.
KASYKLA: Į safyrų kasyklą Australijoje Kristoferis Gibsonas atvažiavo gerokai pavėlavęs: vertingiausius tauriuosius akmenis jau buvo iškasę anksčiau čia plūdę žmonės.
AKMUO: Kristoferiui taip ir nepavyko iškasti savo išsvajotojo didelio safyro. Rastieji buvo maži ir nelabai vertingi.
