Naujausios
Paskutinę tėvo nuotrauką dukra atrado laikraštyje
„Radau išspausdintą nuotrauką, kurioje yra mano tėvas Jonas Tomėnas, sušaudytas 1944 metų lapkričio 29 dieną. Labai norėčiau gauti šią nuotrauką, nes šeimoje ir visoje giminėje jos nėra. Gal kas ją turėjo gali papaskoti apie tą laikotarpį nuo suėmimo, 1944 metų rugsėjo 3 dienos?“ — laiške redakcijai parašė šiaulietė Sigita Tomėnaitė-Jakštavičienė. Ji atpažino tėvą iš “Šiaulių krašte“ spausdintos nuotraukos. Juotrauką ypatingojo archyvo bylose surado parodos “Apie meilę“ autorius Kęstutis Grigaliūnas, peržiūrėjęs dalies myriop nuteistų KGB aukų bylas.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Lemtingas sutapimas
Laišką gavome po publikacijos „Prasidėjo šiuolaikinio meno festivalis“ (“Šiaulių kraštas“, 2009 11 28). S. Jakštavičienė dienraštį “Šiaulių kraštas“ prenumeruoja. Tą šeštadienio rytą skubėjo, todėl tėvo nuotraukos nepastebėjusi iš karto.
Kai grįžo namo, vyras paklausė: „Ar matei savo tėvo nuotrauką?“ “Perskaičiau apie vilniečio menininko parodą “Apie meilę“. Prie jos pamačiusi tėvo nuotrauką sustingau“, — pasakojo moteris.
Ruošdamasis parodai menininkas Kęstutis Grigaliūnas peržiūrėjo 230 Lietuvos ypatingojo archyvo bylų. Daugiau nei pusėje jų rado reikalingą vaizdinę informaciją: myriop nuteistų KGB aukų portretus, pirštų atspaudus ir 754 žmonių veidų fotografijas.
Viena iš rastųjų nuotraukų buvo Vilniaus saugumo rūsiuose sušaudyto mokytojo iš Šiaulių rajono — Jono Tomėno nuotrauka. Ši nuotrauka dukrai ypatinga — tėvas gyvas įamžintas paskutinį kartą.
Kitas sutapimas. Lapkričio 29 dieną (nuotrauka „Šiaulių krašte“ išspausdinta lapkričio 28-ąją) nuo egzekucijos sukako šešiasdešimt penkeri metai.
Parodos autorius nuotraukas atsiuntė. „Parodai ruošiausi metus ir gaila, bet visai nepasidomėjau teisiniais aspektais. Tikiuosi, kad parodos pavadinimas ir jos pobūdis neužgavo jūsų jausmų. Juos norėjau parodyti kaip didvyrius, sumokėjusius aukščiausia kaina. Apie juos per mažai kalbama“, — parašė parodos autorius K. Grigaliūnas artimiesiems.
Atsisveikino raštelis
Sigita Jakštavičienė pasakoja, kad tėvas gimė 1908 metais Šiaulių rajone, Bubiuose. 1930 metais baigė Šiaulių mokytojų seminariją, mokytojavo Kelmės rajono Užvenčio mokykloje. 1936— 37 metais buvo išsiųstas mokytojauti į Braziliją, San Paulo miestą. Grįžęs dirbo Šiaulių apskrities Kuršėnų valsčiaus Mecėdų pradinės mokyklos vedėju.
Kai 1944-aisias per Šiaulių rajoną ėjo fronto linija, šeima buvo pasitraukusi į Joniškio rajono Rudiškių kleboniją, kur kunigavo mamos pusbrolis. Prasidėjus mokslo metams, tėvas pradėjo važinėti į mokyklą. Rugsėjo 3-ąją iš darbo į namus nebegrįžo.
Mecėdų kaimo gyventojas Šnaras, kuriam buvo liepta suimtąjį pristatyti į Šiaulių kalėjimą, žmonai Augustai Tomėnienei perdavė spėtą parašyti atsisveikinimo raštelį. Moteris buvo susiruošusi važiuoti į Mecėdus, bet kaimynas pasakė: „Nevažiuok ir nesirodyk“.
Sigita dar buvo mamos įsčiuose, ji gimė 1945-ųjų balandį. „Mama labai pergyveno, pasakojo norėjusi, kad aš negimčiau, nes nebuvo kaip išlaikyti šeimos“, — prisiminė S. Jakštavičienė.
Mama neprapuolė. Dukrai gimus, A. Tomėnienei pasiūlė dėstyti Joniškio rajono Valiūnų pradinėje mokykloje rusų kalbą, kurios ji nemokėjo. Atsisakė ir kartu su drauge mokytoja S. Gontiene, važiavusia į Kelmės rajono Elbarų pradinę mokyklą mokytojauti, išvažiavo. Dirbo mokykloje valytoja, kolūkyje laiškaneše, siuvo namuose ir abu vaikus pastatė ant kojų, išleido į mokslus.
„Su broliu paklausėme, kodėl ji neteka antrą kartą — juk būtų lengviau. Mama atsakė: “Niekas taip vaikų nemylės, kaip jūsų tėvas“, — su ašaromis akyse prisiminė S. Jakštavičienė.
Liko lietuviu
Priartėjus fronto linijai, 1944 metais J. Tomėno brolis ir dvi sesės pasitraukė į Vakarus. Norėjo, kad ir jis važiuotų su šeima. Šis atsakė esąs lietuvis ir taip pasielgti negalįs.
Apie tėvo meilę Lietuvai byloja ir toks faktas, kuris KGB neliko nepastebėtas.
Kurtuvėnų bažnyčios krikšto aktų knygoje įrašyta, kad 1908 metų rugsėjo 23 dieną pakrikštytas Pranciškaus ir Sofijos Tomaševičių sūnus vardu Jonas.
1939 metais, prieš tuokdamasis su mokytoja Augusta Buožyte, tėvas buvo gavęs leidimą Tomaševičiaus pavardę pasikeisti į Tomėno.
„Amerikoje gyvenanti pusseserė pasakojo, kaip keista pavardė. Visa šeima — tėvai, broliai, sesės svarstė, ar leisti mano tėvui susilietuvinti bajoriškos Tomaševičių giminės pavardę“, — pasakojo S. Jakštavičienė.
Išprovokuotos paieškos
1958 metais šeima gavo mirties liudijimą, patvirtinantį, kad J. Tomėnas mirė 1944 metų lapkričio 29 dieną. Kaip mirė, širdyje jautė.
„Pirmas akibrokštas, kad tėvas sušaudytas buvo apie 1985 metus. Brolis Remigijus buvo partijos narys. Darbe susižodžiavo su kadrų skyriaus viršininke, ši keršydama pradėjo ieškoti, kaip mūsų tėvas miręs. Viršininkės vyras dirbo saugume ir išaiškino, jog slepiame sušaudymo faktą“, — tiesos paieškų pradžią prisiminė S. Jakštavičienė.
Tiesai pirmiausia reikėjo sulaukti palankių laikų — Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tada iš įvairių archyvų surinktos pažymos, įrodančios, kada tėvas buvo sušaudytas, gauta įsakymo kopija, kokiu pagrindu Karo tribunolas 1944 metų lapkričio 4 dieną priėmė nuosprendį sušaudyti.
Gauta ir pažyma, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl asmenų, represuotų už pasispriešinimą okupaciniams režimams“ J. Tomėnas yra nekaltas ir atstatomos jo teisės į darbo stažą ir turėtą turtą.
„Šia pažyma panaikinti Karo tribunolo melagingi kaltinimai. Mirties akte buvo surašyta, kiek kartų tėvas perėjęs per sieną, kiek kartų pjaustė telefono laidus, telkė šaulius, užsiėmė žvalgybine veikla. Gal šaulius ir galėjo telkti, nes buvo patriotas. Tačiau pagrindinė suėmimo priežastis buvo — šviesuolis, mylėjęs Lietuvą“, — sakė moteris.
Paskutinė tiesa
Tačiau iki 1996-ųjų S. Jakštavičienė nežinojo, kur įvykdyta mirties bausmė ir kur užkasti tėvo palaikai. Būnant sanatorijoje Palangoje, ją likimas suvedė su rezistente Nijole Sadūnaite. Moterys išsikalbėjo, šiaulietė surašė tėvo duomenis ir sužinojo šiurpius faktus. 2002 metais juos papildė Severino Vaitiekaus monografija „Tuskulėnai: egzekucijos aukos ir budeliai“.
Nuo 1944— 1947 metais NKGB— MGB vidaus kalėjime Vilniuje pagal SSSR karinių tribunolų ir ypatingojo pasitarimo nuosprendžius mirties bausmė buvo įvykdyta 767 asmenims. Dauguma jų kaltinti tėvynės išdavimu.
Egzekucijų aukas slapta užkasdavo masinėse kapavietėse buvusio Tuskulėnų dvarelio teritorijoje. Masinė kapavietė buvo naudojama iki 1947 metų. Ji aptikta dvaro teritorijoje 1994 metais atliekant archeologinius kasinėjimus. Nuo 2002-ųjų egzekucijos aukų kaulai perkelti į Kolumbariumą.
Pajautė tėvą lydėjusią baimę
S. Jakštavičienės neapleisdavo mintis, ką jautė jos tėvas, žinodamas, jog bus sušaudytas? 1996-iasiais jai teko patirti panašų jausmą. Tais metais, norėdama išsiaiškinti tėvo mirties aplinkybes, ji saugumui parašė užklausimą.
Grįžusi iš atostogų Palangoje, sulaukė telefoninio skambučio ateiti į saugumo būstinę, nes dokumentai persiųsti čia.
„Įeinu. Durys metalu apkaltos ir jokio žmogaus. Iš lubų pasigirsta balsas: “Pas ką jūs?“ Pasakiau. Durys atsidarė, įėjau — užsidarė. Jausmas nekoks. Kai išėjau į lauką, buvo taip gera — saulė šviečia, aš — laisva“, — prisiminė moteris.
Tragedija iš šeimos atminties neišsitrins, tačiau dukra pagaliau rami, kad reabilituojant tėvą padaryta viskas. Kad atėjo laikai, kada skaudžios tiesos jos šeimai ir visiems egzekucijos aukų artimiesiems nebereikia slėpti kaip nuodėmės.
„Dėkoju visiems — parodos rengėjams, menininkui Kęstučiui Grigaliūnui, “Šiaulių kraštui“ ir visiems, pagelbėjusiems padėti paskutinį tašką mano tėvo byloje“, — su jauduliu sakė S. Jakštavičienė.
AUKA: Vilniečio menininko parodoje eksponuojama paskutinė Jono Tomėno nuotrauka šeimai yra neįkainojama. Sulysęs veidas ir neskusta barzda byloja apie patirtas kančias.
ATSISVEIKINIMAS: Visada gražiai rašiusio Jono Tomėno skubus braižas atsisveikinimo raštelyje namiškiams buvo signalas, jog atsitiko kažkas rimta.
GYNĖJAS: J. Tomėnas 1938 metais baigė karo mokyklą Kaune. Kitoje nuotraukos pusėje užrašyta: „Mieliesiems namiškiams būsimajam Lietuvos gynėjui prisiminti“.
MISIJA: 1936— 1937 metais J. Tomėnas (pirmas kairėje) buvo išsiųstas mokytojauti į Braziliją.
ŠEIMA: 1939 metų spalio 14 dieną mokytojas Jonas Tomėnas vedė Gruzdžių vaikų prieglaudos vedėją Augustą Buožytę.
DUKRA: Sigita Tomėnaitė-Jakštavičienė tėvą matė tik šeimos nuotraukose. Gūdžiais laikais apie tragediją buvo kalbama tyliai, ir suaugusi dukra paslaptį ir skausmą nešiojosi savyje.
ARCHYVAS: Ieškodama istorinės tiesos, ilgametė Šiaulių savivaldybės darbuotoja Sigita Jakštavičienė sukaupė šūsnį dokumentų. Kiekviena nauja pažyma artino tiesą.
Giedriaus BARANAUSKO ir asmeninio archyvo nuotr.
