Paskutinė Žeimelio sentikė

Paskutinė  Žeimelio sentikė

Pas­ku­ti­nė Žei­me­lio sen­ti­kė

Žei­me­lie­tei Le­nai Za­pals­kie­nei li­ki­mas pa­ren­gė ypa­tin­gą mi­si­ją. Jei gy­ve­ni­mas te­kės įpras­ta va­ga, jai bus lem­ta tap­ti pa­sku­ti­ne Žei­me­lio sen­ti­ke.

Skai­čiuo­ja­me ka­dai­se bu­vu­sios gau­sios Žei­me­lio (tiks­liau, Vi­lei­šių kai­mo) sen­ti­kių bend­ruo­me­nės žmo­nes. Var­gais ne­ga­lais su­ren­ka­me sep­ty­ne­tą. Le­na Za­pals­kie­nė – jau­niau­sia iš jų.

Vi­ta MOR­KŪ­NIE­NĖ

Sa­va tarp sa­vų

Pak­ruo­jo ra­jo­no Žei­me­lio gim­na­zi­jos pra­di­nu­kų mo­ky­to­ja Le­na Za­pals­kie­nė lai­ko sa­ve tik­ra žei­me­lie­te. Kaip ki­taip, juk čia gi­mė, užau­go, po stu­di­jų grį­žo į gim­ti­nę, su­kū­rė šei­mą, su vy­ru Sau­liu­mi užau­gi­no vai­kus.

Čia jau­čia­si sa­va tarp sa­vų.

Vai­kys­tės pri­si­mi­ni­muo­se jos na­mai – se­no­ji kle­bo­ni­ja, ku­rio­je iš vi­so gy­ve­no aš­tuo­nios šei­mos. Še­šios lie­tu­vių, vie­na lat­vių ir jie – ru­sai sen­ti­kiai, Uli­ta ir Io­li­jus Po­po­vai su ke­tu­riais vai­kais. Vi­si dir­bo tuo­me­ti­nia­me „Ko­mu­na­ro“ ko­lū­ky­je, o gy­ve­no drau­giš­kai kar­tu švęs­da­mi, kar­tu liū­dė­da­mi, auk­lė­da­mi vai­kus, ne­ma­ty­da­mi ir neieš­ko­da­mi skir­tu­mų.

Ko­kia kal­ba kal­bė­jo­si? Le­na sa­ko, jog na­muo­se kal­bė­da­vo­si ru­siš­kai, su kai­my­nais – lie­tu­viš­kai, ma­ma su kai­my­ne lat­ve – lat­viš­kai, mo­kyk­lo­je – vėl lie­tu­viš­kai.

Žei­me­ly­je taip įpras­ta. Nuo am­žių čia gy­ve­no lie­tu­viai, lat­viai, žy­dai ir ru­sai. Ir vi­siems vis­ko už­te­ko, ne­si­da­li­jo į sa­vus ir sve­ti­mus, neieš­ko­jo skir­tu­mų, o bran­gi­no tai, kas lei­do vi­siems Žei­me­lį lai­ky­ti sa­vu.

Gra­žus to­kios san­tar­vės pa­vyz­dys – mies­te­lio aikš­tė­je gra­žiai ža­liuo­jan­tis Vie­ny­bės ąžuo­las, 1923 me­tais pa­so­din­tas vi­sų ke­tu­rių tau­tų at­sto­vų. Po jo šak­ni­mis pa­kas­tas bu­te­lis su tes­ta­men­tu, liu­di­jan­čiu vi­sų ke­tu­rių tau­tų ir re­li­gi­nių bend­ruo­me­nių vie­nin­gu­mą ir drau­giš­ku­mą.

Ąžuo­las svei­kas ir gy­vas, at­ro­do, nu­si­tei­kęs gy­vuo­ti dar il­gai. Ta­čiau mies­te­lis ne­ga­li pa­si­gir­ti jau­nų žmo­nių per­tek­liumi, menks­ta ir bend­ruo­me­nės. Tie, ku­rie li­ko, gy­ve­na drau­giš­kai lai­ky­da­mie­si vie­ni ki­tų, gerb­da­mi ir pri­si­min­da­mi praei­tį.

Gi­mi­nės is­to­ri­ją sau­go mo­te­rys

Le­na Za­pals­kie­nė yra sa­vo gi­mi­nės tre­čios kar­tos at­sto­vė, lai­kan­ti Žei­me­lį sa­vo na­mais. Pri­si­pa­žįs­ta, kad jos ži­nios neiš­sa­mios, ne­moks­li­nės, bet su­ran­kio­tos per gi­mi­nės su­siė­ji­mus, iš­girs­tos iš se­ne­lių, tė­vų, te­tų, ta­čiau gy­viau­sios – iš švie­sių ir šil­tų vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų.

Gi­mi­nės is­to­ri­ją Žei­me­ly­je pra­dė­jo jos se­ne­liai iš ma­mos pu­sės Anas­ta­si­ja ir Isa­jus Par­fio­no­vai, 1912 me­tais at­si­kraus­tę iš Bal­ta­ru­si­jos. Kaip ir ki­ti čia ap­si­gy­ve­nę sen­ti­kiai, jie ne­bu­vo ca­ro val­džios per­se­kio­ja­mi ar trem­ti­niai, kaip daž­nai links­ta­ma ma­ny­ti. Jie bu­vo žem­dir­biai ir trau­kė ieš­ko­da­mi der­lin­gų že­mių. O čia tuo me­tu kaip tik bu­vo par­da­vi­nė­ja­mos Kur­šo dva­ri­nin­kui Ana­to­li­jui Ly­ve­nui pri­klau­san­čios ir Že­mės ban­kui įkeis­tos Gle­ba­vos (Ge­ru­čių) dva­ro že­mės. Iš­li­kę ži­nių, kad bū­tent 1912-ai­siais bu­vo įsteig­ta Vi­lei­šių kai­mo sen­ti­kių bend­ruo­me­nė. Ne­re­tai ji va­di­na­ma Žei­me­lio, nes Vi­lei­šių kai­mas bu­vo vi­sai ne­to­li, vos už ki­lo­met­ro nuo mies­te­lio.

Nu­si­pir­ko ga­ba­lą že­mės ir pra­dė­jo nau­ją gy­ve­ni­mo sky­rių. Kiek tos že­mės bū­ta, Le­na pa­sa­ky­ti ne­ga­li. Ir nors se­ne­liai ne­bu­vo tur­tin­gi, iš tos že­mės su­ge­bė­jo pra­gy­ven­ti ir iš­lai­ky­ti vie­nuo­li­kos vai­kų šei­mą.

Sen­ti­kių šei­mos nuo se­no bu­vo gau­sios. Sep­ty­ni aš­tuo­ni vai­kai ne­bu­vo re­te­ny­bė, o daž­nai šei­mo­se au­go po de­šimt ir dau­giau at­ža­lų. Se­ne­lė Anas­ta­si­ja, ku­rią Le­na va­di­na Ba­ba, taip pat bu­vo iš vie­nuo­li­kos vai­kų šei­mos. Žo­džiu, kiek Die­vas da­vė, tiek ir bu­vo: kad prie sta­lo ne­trūk­tų bur­nų, o na­muo­se – pa­gal­bi­nin­kų.

Se­ne­liai iš tė­vo pu­sės taip pat bu­vo sen­ti­kiai, ta­čiau juos pri­si­me­na ir apie juos ži­no daug ma­žiau. Jų gi­mi­nė bu­vo įsi­kū­ru­si Pan­dė­lio apy­lin­kė­se, vė­liau ap­si­gy­ve­no Lat­vi­jo­je, Je­kab­pil­se, kur taip pat bu­vo gau­si sen­ti­kių bend­ruo­me­nė.

Šei­mos su­si­tik­da­vo, bend­ra­vo, bet re­to­kai – sky­rė at­stu­mas, ne­bu­vo leng­va vie­niems pas ki­tus nu­va­žiuo­ti. Nei vie­no, nei ki­to se­ne­lio Le­na ne­pa­ži­no – jie mi­rė jai dar ne­gi­mus, tad gi­mi­nės is­to­ri­ją iš kar­tos į kar­tą per­duo­da mo­te­rys. Iš Le­nos ją pe­rims vai­kai – Ju­li­ja ir Vy­tau­tas, pa­krikš­ty­ti sen­ti­kiš­ka tra­di­ci­ja, bet sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­jas ku­rian­tys jau ne­be Žei­me­ly­je.

At­vi­ru­kai iš praei­ties

Ryš­kiau­sio­mis spal­vo­mis Le­nos at­min­ty­je žė­ri Vi­lei­šių Ba­bos Anas­ta­si­jos Par­fio­no­vos pa­veiks­las.

– Vi­lei­šių Ba­ba bu­vo ma­no ke­lio ga­las. Čia gi ne­to­li. Pa­va­sa­rį ir ru­de­nį po pa­mo­kų lėk­da­vom su dvi­ra­čiais ar­ba ir pės­čio­mis, nes ži­no­da­vom, kad Ba­ba pri­keps ska­niau­sių bly­nų, tu­rės tų va­di­na­mų­jų bu­loč­kų, ku­rių, kad ir kiek val­gy­tum, vis ne­ga­na. Vi­sos mū­sų va­sa­ros pra­bėg­da­vo pas Ba­bą. Vi­lei­šiuo­se bu­vo įdo­mu – knibž­dė­te knibž­dė­jo žmo­nių, ten bu­vo ir mal­dos na­mai. Vi­lei­šiai bu­vo vien tik sen­ti­kių kai­mas. Gy­ve­ni­mas ja­me vi­rė.

Sen­ti­kiai lai­kė­si sa­vų pa­pro­čių, tra­di­ci­jų, bu­vo la­bai pa­mal­dūs.

Le­na pri­si­me­na, kad Ba­ba Anas­ta­si­ja vi­suo­met vil­kė­jo il­gu sa­ra­fa­nu ir marš­ki­niais il­go­mis ran­ko­vė­mis, ret­kar­čiais – il­gu si­jo­nu ir marš­ki­niais, vi­suo­met ry­šė­jo ska­re­lę, ku­rią, sen­ti­kių pa­pro­čiu, ne su­si­riš­da­vo maz­ge­liu, bet su­si­seg­da­vo po smak­ru.

Šyp­te­li pri­si­mi­nu­si, kaip, bro­liui at­va­žia­vus į Vi­lei­šius mo­to­ri­niu dvi­ra­čiu, Ba­ba kai­šy­da­vo­si sa­vo il­gus si­jo­nus ir lėk­da­vo tuo mo­to­ri­niu pas ko­lū­kio pir­mi­nin­ką su­si­tvar­ky­ti vi­so­kių val­diš­kų rei­ka­lų ar į Žei­me­lį ap­si­pirk­ti.

Ki­tos Vi­lei­šių mo­te­rys ren­gė­si pa­na­šiai, vy­rai vil­kė­jo marš­ki­nius su už­se­gi­mu šo­ne – ko­so­vo­rot­kas, bu­vo barz­do­ti. Nes ki­taip į mal­dos na­mus ne­ga­lė­tų įei­ti, o iš­ti­kus ne­ti­kė­tai mir­čiai, ne­ga­lė­tų bū­ti pa­lai­do­ti sen­ti­kių ka­pi­nė­se pa­gal sen­ti­kiš­kas tra­di­ci­jas.

Kai mi­rus tė­čiui Le­na pa­skam­bi­no šven­ti­kui dėl lai­do­tu­vių, pir­miau­sia iš­gir­do klau­si­mą: „Ar su barz­da?“ Jei ne – ne­lai­dos. Barz­da nuo se­no bu­vo ne tik vy­riš­ku­mo liu­di­ji­mas, bet ir tik­ro „ru­sų ti­kė­ji­mo“ sim­bo­lis.

Pri­si­me­na, kad kai­my­nai Vi­lei­šiuo­se gy­ve­no drau­giš­kai, vai­kus len­kė prie dar­bo, auk­lė­jo griež­tai ir pa­mal­džiai, viens ki­tam ne­pa­vy­dė­jo, nes ne­bu­vo ir ko.

Dar pri­si­me­na, kad ne­to­li se­ne­lių Vi­lei­šiuo­se gy­ve­no toks Či­čiš­ki­nas. Že­mės jis tu­rė­jo ge­ro­kai dau­giau už ki­tus, be to, bu­vo pirk­lys. Ke­pė na­muo­se to­kias di­de­les gra­žias ba­ran­kas ir vež­da­vo jas į tur­gų par­duo­ti. Le­na su ki­tais vai­kais tų ba­ran­kų la­bai no­rė­jo ir jų pa­vy­dė­jo, bet Či­čiš­ki­nas kai­my­nų vai­kų vai­šin­ti ne­bu­vo grei­tas. Tuo­met dar ska­nes­nė bū­da­vu­si Ba­bos į ran­kas įspraus­ta ban­de­lė su ko­pūs­tais ar duo­nos rie­kė.

Nuo pa­sau­lio ne­si­slė­pė

Žei­me­lio sen­ti­kiai pa­nei­gia vy­rau­jan­čią nuo­mo­nę, kad jų bend­ruo­me­nės gy­ve­na izo­liuo­tai, ven­gia bend­rau­ti su sve­ti­mais, o dar ki­ta­ti­kiais, ne­sku­ba at­ver­ti sa­vo na­mų du­rų ir at­la­po­ti šir­džių. Tą pa­ste­bė­jo ir prieš ke­lio­li­ka me­tų Žei­me­lio sen­ti­kių is­to­ri­jai skir­tos eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai ir va­do­vai.

Tik gai­la, kad Žei­me­lio sen­ti­kiais su­si­do­mė­ta tuo­met, kai pa­čios bend­ruo­me­nės jau ne­be­bu­vo. Ji nu­sto­jo eg­zis­tuo­ti mi­rus pa­sku­ti­niam šven­ti­kui Ch. Par­fio­no­vui ir pa­nai­ki­nus mal­dos na­mus. Li­ko tik pa­ski­ri žmo­nės, be­si­lai­kan­tys sa­vo tau­ti­nių ir re­li­gi­nių pa­pro­čių.

Jau se­no­kai Žei­me­lio sen­ti­kiai mels­tis, at­lik­ti iš­pa­žin­ties va­žiuo­ja į Jel­ga­vą, Šiau­lius ar ki­tas vie­to­ves, kur yra mal­dos na­mai ir dva­sios ga­ny­to­jai. La­bai re­tai pa­ly­dė­ti mi­ru­sio­jo ar da­ly­vau­ti sen­ti­kiams la­bai svar­bio­je Sek­mi­nių – Šv. Tre­jy­bės šven­tė­je jie at­vyks­ta iš ki­tur. De­ja, taip nu­tin­ka vis re­čiau, nes pa­čių sen­ti­kių li­ku­si vos sau­je­lė.

Gy­ve­ni­mas pa­gal re­li­gi­nį ka­len­do­rių

Le­na dar ge­rai pri­si­me­na lai­kus, kai vi­sas bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­mas su­ko­si pa­gal re­li­gi­nių šven­čių ka­len­do­rių, kaip rū­pes­tin­gai bu­vo lai­ko­ma­si jų ri­tua­lų ir apei­gų.

Ba­bos Anas­ta­si­jos na­muo­se Vi­lei­šiuo­se bu­vo mal­dos kam­pe­lis su iko­no­mis, šven­to­mis kny­go­mis ir de­gan­čia alie­ji­ne lem­pe­le. To­kie kas­die­nei mal­dai skir­ti kam­pe­liai, va­di­na­mi bož­ni­co­mis (nuo žo­džio Bog – Die­vas), bu­vo kiek­vie­nuo­se na­muo­se. Mels­da­vo­si ry­tais ir va­ka­rais, o šven­ta­die­niais ir per di­džią­sias šven­tes ei­da­vo į mal­dos na­mus, su­si­neš­da­mi sa­vo iko­nas ir šven­tas kny­gas. Mel­dė­si ir te­be­si­mel­džia se­ną­ja sla­vų kal­ba, lai­ky­da­mie­si se­no­sios baž­ny­čios tvar­kos: žeg­no­ja­si dviem pirš­tais, „Ale­liu­ja“ gie­da du, o ne tris kar­tus, len­kia­si iki že­mės, pri­pa­žįs­ta tik se­ną­sias li­tur­gi­nes kny­gas ir iko­nas, tri­jų kryž­mų kry­žių. Nuo sta­čia­ti­kių ski­ria­si ne­tgi mal­do­se var­to­ja­mu lai­ku: sen­ti­kiai mel­džia­si esa­muo­ju lai­ku, o sta­čia­ti­kiai – bū­si­muo­ju.

Iš vai­kys­tės Le­nos at­min­tin la­biau­siai įstri­gęs Ve­ly­kų šven­ti­mas.

– Išei­da­vom iš na­mų iš va­ka­ro, su švie­sa. Ei­ti rei­kė­da­vo pro ka­pi­nes. Kaip mes, vai­kai, bi­jo­da­vom! Mal­dos truk­da­vo vi­są nak­tį. Mie­gas ma­ri­no ir bū­da­vo sun­ku iš­si­lai­ky­ti ant ko­jų (sen­ti­kiai mel­džia­si sto­vė­da­mi). Pa­lai­ky­da­vo tik min­tys apie tai, kad na­muo­se lau­kia iš­kep­ta pa­scha (tra­di­ci­nis Ve­ly­kų py­ra­gas), kad dau­šim da­žy­tus kiau­ši­nius, tep­sim na­mi­nį svies­tą, val­gy­sim šal­tie­ną ir, ži­no­ma, ska­nią­sias Ba­bos ban­de­les.

Per Ve­ly­kas iki vi­dur­nak­čio mo­te­rys mel­dė­si ap­si­go­bu­sios juo­do­mis ska­ro­mis, o jau po to, kai Chris­tos vosk­res (Kris­tus pri­si­kė­lė), pa­keis­da­vo jas į švie­sias gė­lė­tas ska­ras. Kuo il­ges­niais kam­pais, kuo il­ges­niais ku­tais – tuo gra­žiau. Net šiur­pu­liai ei­da­vo, kaip gra­žu.

Le­na pa­ro­do sak­ra­lų­jį sa­vo na­mų kam­pe­lį. Ja­me – iš te­tos Ma­ri­jos pa­vel­dė­tas kry­že­lis, iko­nos, mal­dų kny­ga. Te­ta juos kaip pa­li­ki­mą ga­vo iš Ba­bos, Le­na juos pa­liks sa­vo vai­kams. Ti­ki­si, kad šie pa­lai­kys sen­ti­kys­tės tra­di­ci­ją.

At­gai­la ir nu­si­len­ki­mas Die­vui

Iš­pa­žin­tis, ku­rios sen­ti­kiai daž­niau­siai ei­da­vo prieš Ve­ly­kas, vyks­ta ki­taip, ne­gu mums įpras­ta.

– Mū­sų iš­pa­žin­tis yra bend­ra, – pa­sa­ko­ja Le­na. – Dva­sios tė­vas at­si­sto­ja prieš bend­ruo­me­nės žmo­nes ir var­di­ja nuo­dė­mes. Jų są­ra­šas la­bai il­gas. Jei pa­da­rei ko­kią nuo­dė­mę, žeg­no­kis ir pra­šyk at­lei­di­mo, o dva­sios tė­vas vė­liau tau pa­sa­kys, kiek kar­tų tu­ri nu­si­lenk­ti Die­vui. Ne­nu­si­dė­jai – ne­si­žeg­nok ir ne­si­lanks­tyk.

Iš­pa­žin­tis il­ga, už­trun­ka be­veik va­lan­dą.

Ko­kios nuo­dė­mės di­džiau­sios? Kaip ir ki­tų krikš­čio­nių. Dar la­bai sun­kus nu­si­dė­ji­mas sen­ti­kiams – vy­rams ir mo­te­rims kar­tu mau­dy­tis pir­ty­se, mo­te­rims loš­ti kor­to­mis, vy­rams – kirp­tis barz­das. Ir, ži­no­ma, tuok­tis su ki­ta­ti­kiu.

Ši nuo­dė­mė ap­len­kė re­tą sen­ti­kių šei­mą. Lai­kui bė­gant, kū­rė­si miš­rios šei­mos su lie­tu­viais, lat­viais, nors Le­na dar ge­rai at­si­me­na, kai kas­kart dėl to šei­mo­se kil­da­vo di­džiu­lių skan­da­lių.Vė­liau vis­kas nu­rim­da­vo, dau­gu­ma to­kių šei­mų gy­ve­no tai­kiai ir drau­giš­kai, ne­si­ki­vir­čy­da­vo dėl kal­bos ar re­li­gi­jos. Bend­ra­vo su gi­mi­nė­mis, šven­tė vie­ni ki­tų re­li­gi­nes šven­tes, ger­bė pa­pro­čius.

Le­nos te­ta Ma­ri­ja, ku­ri se­nat­vės die­nas lei­do Za­pals­kių na­muo­se, li­ko ne­te­kė­ju­si, nors bu­vo iš­skir­ti­nio gro­žio, ge­ro bū­do, darbš­ti ir dai­nin­ga. Daug vai­ki­nų no­rė­jo jos ran­kos, ta­čiau sen­ti­kio jau­ni­kio neat­si­ra­do, ir Ba­ba bu­vo ne­per­mal­dau­ja­ma. To­kių vie­ni­šių lik­da­vo ne taip ma­žai.

Le­na su Sau­liu­mi to­kių „už­kar­dų“ ne­be­pa­ty­rė – lai­kas su­švel­ni­no tra­di­ci­jas. Jų šei­mo­je ne­ki­lo gin­čų ir dėl vai­kų krikš­to. „Die­vas juk vi­sų tas pa­ts, o Le­nai pa­lai­ky­ti nyks­tan­čias sen­ti­kių tra­di­ci­jas yra svar­bu“,– sa­vo po­zi­ci­ją iš­dės­tė Sau­lius Za­pals­kis.

Kaip iš bur­ta­žo­džių kny­gos

Le­nos ir Sau­liaus Za­pals­kių vai­kus Žei­me­ly­je vi­si va­di­na Ju­ly­te ir Vy­tu­ku, nors jie jau se­niai užau­go, o jų baž­ny­ti­niuo­se krikš­to do­ku­men­tuo­se įra­šy­ti Uli­tos ir Vi­ta­li­jaus var­dai. Ir sū­nus, ir duk­ra krikš­ty­ti sen­ti­kiš­ka tra­di­ci­ja. Tai va­di­na­ma­sis pil­nas krikš­tas, kai kū­di­kis tris kar­tus vi­siš­kai pa­nar­di­na­mas po van­de­niu. Van­duo tu­rįs bū­ti gy­vas, jo ne­va­lia nei vi­rin­ti, nei šil­dy­ti. Krikš­ti­ja­ma bu­vo ku­pe­lia va­di­na­ma­me ku­bi­le mal­dos na­muo­se, žie­mą kar­tais – tie­siog eke­tė­je, iš­grai­bius iš jos le­do ga­ba­lus. Iš van­dens iš­trauk­tą kū­di­kį su­sup­da­vo į au­dek­lo ga­ba­lą, ku­rį pa­skui pa­do­va­no­da­vo šven­ti­kui, o vai­ke­lį ap­vilk­da­vo krikš­to marš­ki­niais. Sū­naus krikš­to marš­ki­nius kaip re­lik­vi­ją Le­na iš­sau­go­jo iki šiol.

Krikš­ty­ti kū­di­kius sku­bė­jo kuo grei­čiau, kad, ne­duok Die­ve, ne­nu­mir­tų ne­krikš­tas. Krikš­ty­nų van­duo bu­vo lai­ko­mas šven­tu ir po apei­gų iš­pi­la­mas mal­dos na­mų priean­gy­je, po grin­di­mis, kad jo ne­min­dy­tų žmo­gaus ko­jos.

Var­dus vai­kams pa­rink­da­vo sen­ti­kiš­kus, pa­gal ar­ti­miau­sio šven­to­jo die­ną. Tie var­dai ar­chajiš­ki, skam­ban­tys kaip ko­kie bur­ta­žo­džiai: Uli­ta, Mat­rio­na, Fro­se­ni­ja, Agur­ja­nas, Io­li­jus, Ty­so­jus, Ag­ni­ja, Ja­na­fa, Amp­lė­jus, Aris­tar­chas. Di­de­lio pa­si­rin­ki­mo ne­bu­vo: ne­no­ri sen­ti­kiš­ko var­do, šven­ti­kas ne­krikš­tys.

Vei­du į Die­vą

Ir vis dėl­to ypa­tin­gą vie­tą tarp sen­ti­kių šei­mos pa­pro­čių cik­lo ri­tua­lų uži­ma lai­do­tu­vių ir at­mi­nų apei­gos. Jos ma­žiau­siai pa­val­džios lai­kui, be­veik ne­kin­tan­čios, kaip lė­tai kin­tan­tis yra po­žiū­ris į mir­tį bei gy­vų­jų ir mi­ru­sių­jų san­ty­kius.

Pa­gy­ve­nę žmo­nės mir­čiai ruoš­da­vo­si iš anks­to:siū­din­da­vo­si įka­pes, pa­si­rū­pin­da­vo kars­tu, ta­čiau re­li­gin­gam žmo­gui svar­biau­sia bu­vo pa­ruoš­ti mir­čiai sie­lą: iš­da­lin­ti iš­mal­dą, paau­ko­ti mal­dos na­mams, su­si­tai­ky­ti su ar­ti­mai­siais. Už mi­ru­sį­jį mels­da­vo­si tris pa­ras: die­ną ir nak­tį se­ną­ja sla­vų kal­ba skai­ty­da­vo Psal­my­ną. Spe­cia­liai lai­do­tu­vėms siū­tą bal­tą les­tov­ką (ro­žinį) dė­da­vo į kai­rią­ją ve­lio­nio ran­ką, kū­ną gul­dy­da­vo ko­jo­mis į iko­nų pu­sę – vei­du į Die­vą.

Dar ve­lio­niui į ran­kas įdė­da­vo nuo­dė­mių at­lei­di­mo la­pe­lį, o ant kak­tos – at­gai­los juos­tą. Iš na­mų ve­lio­nį ne­šda­vo at­vi­ra­me karste iki pat ka­pi­nių – kad at­si­svei­kin­tų su kai­my­nais ir gim­tais lau­kais.

Drau­ge su Le­na ap­lan­ko­me sen­ti­kių ka­pi­nai­tes Ak­me­nė­lių kai­me. Jos te­be­vei­kian­čios, gra­žiai pri­žiū­rė­tos. Čia il­si­si daug jai bran­gių žmo­nių. Ir da­bar Ak­me­nė­liuo­se lai­do­ja­mi to­kią pa­sku­ti­nę va­lią ar­ti­mie­siems pa­reiš­kę iš šių apy­lin­kų ki­lę sen­ti­kiai.

Apie tuos, ku­rie BU­VO

Ka­pi­nai­tės at­gy­ja per Sek­mi­nes – Šv. Tre­jy­bę. Kai iš vi­sų pa­ša­lių į Ak­me­nė­lius pa­gerb­ti čia be­siil­sin­čių se­ne­lių ir tė­vų, kai­my­nų su­si­ren­ka jų ar­ti­mie­ji. Ei­na ta­da vi­si nuo vie­no ka­po prie ki­to, mel­džia­si, gie­da gies­mes. Pas­kui pie­ve­lė­je ša­lia ka­pi­nai­čių tie­sia stal­tie­ses, ant jų de­da su­si­vež­tas vai­šes ir il­gai kal­ba­si apie tai, kas bu­vo, ir tuos, ku­rie bu­vo.

Vy­tau­to Ruš­kio nuo­tr.

Le­na Za­pals­kie­nė – trečios sentikių kartos atstovė, laikanti Žeimelį savo namais.

Le­nos ir Sau­liaus Za­pals­kių na­muo­se su gi­mi­nė­mis ir drau­gais šven­čia­mos ir sen­ti­kių, ir ka­ta­li­kų šven­tės, ger­bia­mi abie­jų tau­tų pa­pro­čiai.

Le­nai svar­bu, kad bū­tų iš­sau­go­ta ne tik jos tė­vų – Uli­tos ir Iolijaus Po­po­vų – at­min­tis, bet ir vi­sų Žei­me­lio sen­ti­kių is­to­ri­ja.

Al­to­rė­lis su pa­vel­dė­tu kry­žiu­mi, iko­no­mis yra šven­ta ir ger­bia­ma na­mų vie­ta. Čia Le­na su­si­kau­pia, nu­si­ra­mi­na, pa­si­mel­džia už išė­ju­sius, pra­šo svei­ka­tos ir ge­ro­vės sa­vo ar­ti­mie­siems.

Be­vei­dės ri­tua­li­nės sen­ti­kių lė­ly­tės sau­go nuo blo­gos akies. Anks­čiau jos bū­da­vo be­veik kiek­vie­nuo­se na­muo­se.

Vis dar te­be­vei­kian­čio­se Ak­me­nė­lių ka­pi­nai­tė­se pa­ma­žu nu­gu­la Žei­me­lio apy­lin­kių sen­ti­kių is­to­ri­ja.

Saulius Zapalskis supranta ir palaiko žmonos pastangas saugoti sentikystės tradicijas.


Apie Žei­me­lio sen­ti­kius

Lie­tu­vos sen­ti­kių baž­ny­čia yra vie­na iš vie­nuo­li­kos tra­di­ci­nių ša­lies re­li­gi­nių bend­ruo­me­nių. Jo­je yra per 23 tūks­tan­čius na­rių, vei­kia 61 sen­ti­kių pa­ra­pi­ja.

Po Pat­riar­cho Ni­ko­no Ru­si­jos sta­čia­ti­kių baž­ny­čios re­for­mos (1652–1666) iš vie­nos re­li­gi­jos at­si­ra­do dvi. Se­no­ji, re­for­mos ne­pri­pa­žįs­tan­ti, re­li­gi­ja pa­va­din­ta sen­ti­kiais, o smar­kiai re­for­muo­ta ir pa­ki­tu­si li­ko sta­čia­ti­ky­be.

Žei­me­lio apy­lin­kė­se sen­ti­kiai ap­si­gy­ve­no apie 1911–1912 me­tus, at­vy­kę iš Vil­niaus, Kau­no, Kur­šo gu­ber­ni­jų. Dau­gu­ma jų – žem­dir­biai, ieš­ko­ję ge­res­nių že­mių.

Jie ne­bu­vo trem­ti­niai. Ca­ro val­džia, vyk­dy­da­ma Lie­tu­vos ru­si­ni­mo po­li­ti­ką, jiems su­da­rė pa­lan­kes­nes že­mės įsi­gi­ji­mo są­ly­gas.

1912 me­tais įsi­stei­gė Vi­lei­šių kai­mo sen­ti­kių re­li­gi­nė sen­ti­kių bend­ruo­me­nė.

Sen­ti­kių gy­ven­ta ne tik Vi­lei­šiuo­se, bet ir ki­tuo­se ap­lin­ki­niuo­se kai­muo­se, ku­rie be­veik vi­si šian­dien jau yra iš­ny­kę.

Pir­mie­ji mal­dos na­mai bu­vo Ak­me­nė­lių kai­me. Vė­liau mal­dos na­mai per­kel­ti į Vi­lei­šius.

Yra ži­nių, kad 1949 me­tais Vi­lei­šių kai­mo sen­ti­kių bend­ruo­me­nė tu­rė­jo 350 ti­kin­čių­jų.

Žei­me­lio apy­lin­kių sen­ti­kiai yra va­di­na­mie­ji be­po­piai po­mo­rai. Tai reiš­kia, kad nuo sta­čia­ti­kys­tės jie at­ski­lo ne­pri­pa­žin­da­mi šven­ti­kų hie­rar­chi­jos (po­pų). Sa­vo mal­dų va­do­vus jie rink­da­vo­si iš bend­ruo­me­nės žmo­nių. Įp­ras­tai tai bu­vo ger­bia­mi, do­ro­vin­gi, šei­mas tu­rin­tys vy­rai.

Dar jie va­di­na­mi bal­ti­mo­rais – pa­gal kil­mės vie­tą. Ši sen­ti­kių bend­ruo­me­nė for­ma­vo­si ne­to­li Bal­ti­jos XVII a. ant­ro­je pu­sė­je.

1923 m. Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bė pir­mą kar­tą per sen­ti­ky­bės is­to­ri­ją ofi­cia­liai pri­pa­ži­no sen­ti­kių re­li­gi­nę or­ga­ni­za­ci­ją ir su­tei­kė jai au­to­no­mi­ją.