Per gyvenimą – su sportu ir eilėmis

Per gyvenimą – su sportu ir eilėmis

Per gy­ve­ni­mą – su spor­tu ir ei­lė­mis

Šian­dien il­ga­me­tis lais­vų­jų im­ty­nių tre­ne­ris, daug­kar­ti­nis Lie­tu­vos čem­pio­nas ir įvai­rių čem­pio­na­tų pri­zi­nin­kas Al­gis LA­DIE­TA šven­čia 80-me­tį. Šiau­lie­tis neį­si­vaiz­duo­ja die­nos be spor­to, lais­va­lai­kiu ku­ria ei­les ir džiau­gia­si gy­ve­ni­mu.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Sva­jo­nė – bok­sas

Al­gis La­die­ta gi­mė 1939 me­tais ko­vo 9 die­ną Ma­tui­zų kai­me ne­to­li Va­rė­nos.

„Aš esu dzū­kas“, – sa­ko A. La­die­ta, nors jau grei­tai bus 60 me­tų, kaip gy­ve­na Šiau­liuo­se.

Tė­viš­kė­je te­bes­to­vi La­die­tų so­dy­ba, ku­rio­je gy­ve­na gi­mi­nai­čiai. Al­gis lai­min­gas, kad ga­li ten nu­va­žiuo­ti, paa­tos­to­gau­ti, pa­bė­gio­ti pa­lei Mer­kį, ap­lan­ky­ti kai­mo ka­pi­nai­tes, ku­rio­se il­si­si ne vie­nas vai­kys­tės drau­gas.

A. La­die­ta mo­kė­si gim­ta­ja­me kai­me ir Pa­mer­kiuo­se, Va­rė­no­je bai­gė aš­tun­tą kla­sę.

„Moks­lai se­kė­si ban­guo­tai, ge­riau­siai – hu­ma­ni­ta­ri­niai, o su arit­me­ti­ka bu­vo ne ­kas“, – sma­giai nu­si­juo­kia pa­šne­ko­vas.

Kai Al­giui bu­vo 16 me­tų, mi­rė tė­vas. Ma­mai ir vai­kams (dviem sū­nums ir dviem duk­roms) bu­vo ne­leng­vi me­tai. Al­giui te­ko ir kar­vę ga­ny­ti, ir pie­vas šie­nau­ti, rū­pin­tis pa­ša­ru kar­vei.

„Apie tai net poe­mą pa­ra­šiau „Kar­vės pri­ga­ny­mas“, – šyp­so­si A. La­die­ta.

Bai­gęs mo­kyk­lą A. La­die­ta Vil­niu­je įsto­jo į ge­le­žin­ke­li­nin­kų mo­kyk­lą.

„Bu­vau pri­si­skai­tęs apie daug­kar­ti­nį Lie­tu­vos, Są­jun­gos ir Eu­ro­pos čem­pio­ną bok­si­nin­ką Al­gir­dą Šo­ci­ką ir sva­jo­jau tap­ti bok­si­nin­ku. Vos nu­va­žia­vęs į Vil­nių ėmiau ieš­ko­ti bok­so sa­lės“, – spor­ti­nin­ko kar­je­ros pra­džią pri­si­me­na A. La­die­ta.

Kar­tu su bend­raam­žiu olim­pi­niu čem­pio­nu Da­nu Poz­nia­ku tre­ni­ra­vo­si pas bok­so tre­ne­rį Zig­mą Ka­ti­lių, su­da­ly­va­vo ir var­žy­bo­se, tu­rė­jo tris ko­vas: vie­ną lai­mė­jo, dvi pra­lai­mė­jo.

„Po tre­ni­ruo­čių grįž­da­vau vi­sas skau­da­mas. Pra­dė­jau mąs­ty­ti: jie vi­si il­gom ran­kom, o aš – ne, ir man dar daug tų smū­gių teks su­ger­ti. Bu­vo gai­la, bet tu­rė­jau pri­si­pa­žin­ti, kad bok­sas – ne man“, – pa­sa­ko­ja A. La­die­ta.

Lais­vo­sioms im­ty­nėms – kaip tik

Be bok­so praė­jo du se­zo­nai. Vie­ną die­ną kur­so drau­gas A. La­die­tai pa­pa­sa­ko­jo, kad lan­ko lais­vų­jų im­ty­nių tre­ni­ruo­tes ir pa­kvie­tė nuei­ti kar­tu.

„Nuė­jau, pa­ban­džiau ir man pa­ti­ko. Jei­gu bok­sui bu­vo per trum­pos ma­no ran­kos, o leng­va­jai at­le­ti­kai – per trum­pos ko­jos, tai lais­vo­sioms im­ty­nėms vis­kas ti­ko“, – šyp­so­si Al­gis.

Im­ty­niau­ti A. La­die­tai se­kė­si, iš pra­džių tarp jau­nių ke­lis kar­tus ta­po pri­zi­nin­ku, o vė­liau – ir čem­pio­nu. Trum­pam iš ko­vų te­ko pa­si­trauk­ti tik 1957 me­tų pa­bai­go­je – 1958 me­tų pra­džio­je, kai tre­ni­ruo­tės me­tu im­da­ma­sis su pa­sau­lio čem­pio­nu Ri­man­tu Bag­do­nu su­si­lau­žė rie­šą.

Trau­ma ga­na leng­vai ir grei­tai su­gi­jo ir jau pa­va­sa­rį A. La­die­ta grį­žo ant im­ty­nių ki­li­mo, ne­tru­kus iš­vy­ko į var­žy­bas Mask­vo­je, ten nors ir ne­pel­nė pri­zi­nės vie­tos, bet lai­mė­jo po­rą ko­vų ir su­si­lau­kė pa­gy­rų.

Bai­gęs ge­le­žin­ke­li­nin­kų mo­kyk­lą A. La­die­ta įsi­dar­bi­no šalt­kal­viu dy­ze­lių de­pe. Vy­ras pa­sa­ko­ja, kad tas laik­me­tis bu­vo pa­lan­kus tuo, kad spor­ti­nin­kams bu­vo su­da­ry­tos vi­sos są­ly­gos spor­tuo­ti. Iš tre­jų dar­bo de­pe me­tų A. La­die­ta be­veik pu­sant­rų pra­lei­do tre­ni­ruo­čių sto­vyk­lo­se ir var­žy­bo­se (Ba­ku, Tbi­li­sy­je ir ki­tur).

Į Šiau­lius

Be­si­dar­buo­jant dy­ze­lių de­pe, A. La­die­tą li­ki­mas su­ve­dė su taip pat im­ty­ni­nin­ku M. Za­rem­ba, ku­ris jau tuo me­tu bu­vo įvyk­dęs spor­to meist­ro nor­ma­ty­vą, or­ga­ni­zuo­da­vo spor­to sto­vyk­las ir pa­ts ak­ty­viai da­ly­vau­da­vo var­žy­bo­se.

M. Za­rem­ba Al­giui pa­siū­lė mes­ti pur­vi­nus dar­bus de­pe ir vyk­ti į Šiau­lius dirb­ti im­ty­nių tre­ne­riu. A. La­die­ta dar ban­dė at­si­kal­bi­nė­ti, kad nė­ra bai­gęs net vi­du­ri­nės, ką jau kal­bė­ti apie aukš­tą­jį, ta­čiau M. Za­rem­ba pa­ti­ki­no, kad vis­kas bus ge­rai.

„Taip 1960 me­tais gruo­džio 1 die­ną ta­pau šiau­lie­čiu. Ki­tais me­tais bus 60 me­tų, kai čia gy­ve­nu“, – sa­ko A. La­die­ta.

Ten, kur da­bar įsi­kū­ru­si Šiau­lių Šv. Ig­na­co Lo­jo­los baž­ny­čia, bu­vo spor­to sa­lė.

„Nes­pė­jam pa­si­klo­ti ki­li­mus, pa­si­tre­ni­ruo­ti, jau tink­li­nin­kai atei­na, pa­skui krep­ši­nin­kai“, – apie di­de­lį sa­lės užim­tu­mą pa­sa­ko­ja Al­gis.

Po tre­jų me­tų A. La­die­ta ga­vo šau­ki­mą į ar­mi­ją.

„Ga­lė­jau iš­si­suk­ti, bet ži­no­jau, kad pa­tek­siu į Ry­gos „sport­ba­tą“ (spor­to ba­ta­lio­nas). La­bai no­rė­jau spor­tuo­ti, var­žy­tis, Są­jun­go­je pri­zi­nę vie­tą lai­mė­ti, o Šiau­liuo­se ne­bu­vo nei są­ly­gų, nei su kuo spa­rin­guo­tis“, – apie ap­si­spren­di­mą ei­ti į ar­mi­ją pa­sa­ko­ja „lais­vū­nas“.

Per tre­jus tar­ny­bos me­tus A. La­die­ta tris kar­tus ta­po Lat­vi­jos čem­pio­nu, kar­tą ar­mi­jos są­jun­gi­nė­se pir­me­ny­bė­se – pri­zi­nin­ku ir ke­lis kar­tus pel­nė ket­vir­tą­ją vie­tą.

Pa­si­bai­gus tar­ny­bos lai­kui A. La­die­tos ne­no­rė­jo iš­leis­ti iš ka­riuo­me­nės, siū­lė eta­tą ir ga­li­my­bę to­liau tęs­ti spor­ti­nę kar­je­rą, bet Al­gis at­si­sa­kė, nors vė­liau ir gai­lė­jo­si.

Grį­žo į Šiau­lius, bai­gė va­ka­ri­nę mo­kyk­lą, įsto­jo stu­di­juo­ti Kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­te ir to­liau dir­bo im­ty­nių tre­ne­riu.

Ant im­ty­nių ki­li­mo A. La­die­ta ka­ra­lia­vo vos ne ket­vir­tį am­žiaus – nuo 1959 iki 1982 me­tų. 20 kar­tų ta­po ša­lies čem­pio­nu, daug­kar­ti­niu pri­zi­nin­ku, taip pat ir tarp­tau­ti­nė­se var­žy­bo­se. Vė­liau ne kar­tą lau­rus sky­nė ve­te­ra­nų var­žy­bo­se Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je.

„62 me­tų dar da­ly­va­vau Lie­tu­vos suau­gu­sių­jų lais­vų­jų im­ty­nių pir­me­ny­bė­se. Tarp 12 sun­kias­vo­rių tre­čią vie­tą užė­miau. No­rė­jau pa­ro­dy­ti, kad ir pen­si­nin­kas dar ga­li. Gal bū­čiau ir ant­rą vie­tą užė­męs, bet per pa­sku­ti­nę ko­vą var­žo­vas man gal­va smo­gė į krū­ti­nę ir su­lau­žė šon­kau­lį“, – pa­sa­ko­ja A. La­die­ta.

Per il­gus tre­ne­rio dar­bo me­tus A. La­die­ta išug­dė ne vie­ną spor­ti­nin­ką.

„Ma­no ge­riau­sias auk­lė­ti­nis, vė­liau taip pat ta­pęs lais­vų­jų im­ty­nių tre­ne­riu, yra rad­vi­liš­kie­tis Fio­do­ras Vla­di­mi­ro­vas. Vir­gi­ni­jus Ta­mo­šai­tis, Ed­mun­das Jo­vai­šas ta­po jau­nių čem­pio­nais Są­jun­gos moks­lei­vių, jau­nių pir­me­ny­bė­se. Da­bar tre­ne­riai su jau­ni­mu dau­giau vargs­ta. Tais lai­kais bu­vo daug en­tu­zias­tų, pa­tys vai­kai pra­šy­da­vo var­žy­bų. Da­bar idea­lis­tų nė­ra“, – sa­ko il­ga­me­tis tre­ne­ris.

Spor­tas, poe­zi­ja ir po­li­ti­ka

Be spor­to A. La­die­ta ne­pra­lei­džia nė die­nos. Kiek­vie­ną ry­tą mankš­ti­na­si po po­rą va­lan­dų: bė­gio­ja, at­lie­ka jė­gos ir tem­pi­mo pra­ti­mus. Vy­ras įsi­ti­ki­nęs, kad bū­tent spor­to dė­ka jam prieš 12 me­tų pa­vy­ko įveik­ti „pik­tą li­gą“.

Mankš­tin­tis ska­ti­na ir sa­vo žmo­ną Vir­gi­ni­ją, su ku­ria šių me­tų lapk­ri­čio 7 die­ną jau švęs auk­si­nes ves­tu­ves.

Bu­vęs spor­ti­nin­kas at­sklei­džia, kad lais­va­lai­kiu ra­šo poe­zi­ją. Prieš ke­le­rius me­tus sa­vo ei­lė­raš­čių rin­ki­nį pa­da­vė vie­nai spaus­tu­vei, ta­čiau kny­ga taip ir ne­pa­si­ro­dė.

„Gal ma­no ei­lės „ne­pa­to­gios“ pa­si­ro­dė, o gal joms bran­dos trū­ko“, – svars­to po­nas Al­gis.

Iš kur šis po­mė­gis?

Nuo vai­kys­tės la­bai mė­go skai­ty­ti kny­gas. Net kar­ves ga­ny­da­mas kny­gos iš ran­kų ne­pa­leis­da­vo. Ne tik gro­ži­ne li­te­ra­tū­ra do­mė­jo­si, bet ir žy­mių žmo­nių biog­ra­fi­jo­mis.

Tar­nau­da­mas ar­mi­jo­je la­bai pa­mė­go Ru­si­jos kla­si­kų A. Puš­ki­no, M. Ler­mon­to­vo ir ki­tų poe­zi­ją.

Kai su­si­pa­ži­no su bū­si­ma žmo­na Vir­gi­ni­ja, „įsi­su­ko“ į jos na­mų gau­sią bib­lio­te­ką. Poe­zi­ją ne tik skai­ty­da­vo, bet ir mo­ky­da­vo­si pa­ti­ku­sius ei­lė­raš­čius min­ti­nai.

Ra­šy­ti pa­ban­dė ar­mi­jo­je, pri­klau­sė net li­te­ra­tų bū­re­liui. Iš jo va­do­vo iš­gir­do, kad „tu­ri po­lin­kį ra­šy­ti, tik da­ro ne­ma­žai bro­ko“.

Ban­dė kaž­ka­da ir pro­zą ra­šy­ti. „Bet čia kaip prie vars­to­to, sė­dėk ir ra­šyk, o poe­zi­ją ga­li kur­ti ir vaikš­čio­da­mas. Mankš­ti­nie­si, o gal­vo­je šiugž­da ei­lės. Pas­kui grį­žęs už­ra­šau, tai­sau, per­ra­šau. Oi, kiek po­pie­riaus su­ga­di­nau“, – šyp­so­si A. La­die­ta.

Dar vie­nas po­no Al­gio po­mė­gis – po­li­ti­ka. Kas­dien klau­so­si ra­di­jo, se­ka po­li­ti­nes ak­tua­li­jas.

„La­biau­siai dėl Lie­tu­vos jau­di­nuo­si“, – sa­ko ju­bi­lia­tas. Ir jo ei­lės dau­giau­siai apie Lie­tu­vą ir ko­vo­to­jus už jos lais­vę.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Al­gis La­die­ta šian­dien šven­čia 80 me­tų ju­bi­lie­jų. Ju­bi­lia­tas juo­kau­ja, kad tur­būt il­gai ne­sė­dės prie šven­ti­nio sta­lo – eis pa­spor­tuo­ti.

„Se­nat­vė yra ge­rai, jei­gu svei­ka­ta dar ge­ra, ža­lin­gų įpro­čių ne­tu­ri, aist­ros jau nu­ri­mu­sios, tu­ri su­si­for­ma­vu­sį po­žiū­rį į dau­ge­lį da­ly­kų, o jei­gu dar ar­ti­mas žmo­gus ša­lia, tai ko dau­giau no­rė­ti?“ – sa­ko Al­gis La­die­ta.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Vie­nas iš mėgs­ta­miau­sių A. La­die­tos mankš­ti­ni­mo­si bū­dų – bė­gi­mas.

2009 me­tais 70-me­čio pro­ga daug­kar­ti­niam Lie­tu­vos lais­vų­jų im­ty­nių čem­pio­nui, il­ga­me­čiam tre­ne­riui A. La­die­tai įteik­tas auk­si­nis Kū­no kul­tū­ros ir spor­to de­par­ta­men­to me­da­lis „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vos spor­tui“.