
Naujausios
Pietinis gyvuoja
Šiaulių pietinis rajonas po Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“ tapo žinomas visoje šalyje. Patys pietinio gyventojai savo rajoną vadina atskiru miestu: „Viską čia turime: mokyklas, darželius, polikliniką, areną, turgelius, prekybos centrus, net bažnyčią ir savo bulvarą.“ Pietiniame yra net verslo gatvė.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Prie tako
Pietinio rajonai – Lieporiai, Dainai, Gytariai – pavadinti vardais kaimų, kuriuos pasiglemžė miestas. Tai jauniausia miesto dalis, gyvuojanti vos pusę amžiaus.
Kažkada skaičiuota, jog pietiniame iš viso gyvena 70 tūkstančių šiauliečių. Šiemet Savivaldybė suskaičiavo jau tik apie 50 tūkstančių gyventojų.
Ne tik miesto centras, bet ir pietinis turi savo pėsčiųjų bulvarą – Dainų pėsčiųjų taką. Čia mažojo verslo zona: kioskeliai, kavinukė, turgelis.
Ant lauko prekystalių – obuoliai, slyvos, kriaušės. Prekiauja moterys tuo, ką užaugino soduose, kad prisidurtų prie pensijos. Pensijų didėjimo nė nepajuto – kylančios kainos viską suryja.
Kaip sekasi prekyba?
„Retai kas sustoja pirkti, – sako moterys, jau pusdienį laukiančios pirkėjų. – Gerai, jeigu per dieną 5 kilogramus obuolių parduodi, o šiandien dar nieko nenupirko.“
„Kokia čia prekyba, kai žmonių nebeliko, – atsidūsta viena prekiautoja. – Apsidairykite – tuščia, visi išvažinėję, senukai ir mokiniai likę, o ką jie pirks? Kai praeina jaunesni, tai net akys nušvinta.“
Ant suoliukų susėdę diskutuoja garbaus amžiaus vyrai, vaikai su kuprinėmis iš mokyklos traukia, vaikštinėja ir mamos su kūdikiais vežimėliuose.
Rankdarbių kioskelyje ponia Rūta Šulcienė pardavinėja savo dirbinius: seges, pakabučius, karoliukus, apyrankes, lėlytes ir kitokius daiktelius. Vieta prekybai gera ir savo verslu ji patenkinta. Moterys vis prieina pasižiūrėti jos prekių, mato jas ir internete.
Pati yra baigusi ekonomikos mokslus, bet rankdarbiai traukė nuo vaikystės. „Mano tėtis – medžio drožėjas, jis kioskui ir iškabą darė“, – pasididžiuoja tėvelio darbu.
Čia įsikurdama kioskelį suremontavo.
„Nesu kiosko savininkė, bet norėjau, kad būtų jauku, nuotaika tuomet kitokia, – sako moteris. – Nežinau, kas bus, kai prasidės tako rekonstrukcija, ar nukels kioską, ar leis pasilikti? Tikiuosi, kad kioskių nesunaikins, gal pasiūlys kitą vietą?“
Mažajam verslininkui nėra lengva. Prieš kelerius metus, kai pasuko į verslą, sunkiausi buvo pirmieji metai. Reikėjo užsiauginti klientų auditoriją, pajamos nedidelės, o mokesčiai pakankamai dideli.
„Žmonės neturi daug pinigų ir maistui pirmiausia juos skiria, o mano prekės nėra pirmos būtinybės. Po atlyginimų daugiau perka ir penktadieniais, kai dovanėlių ieško“, – sako ponia Rūta.
Pati su šeima Lieporiuose gyvena, su vyru augina dvi dukras. Abi jos mokinės. Mokymosi priemonės, užsiėmimai nemažai atsieina: „Visi būreliai yra mokami ir ne visur pakliūsi. Antri metai niekaip nepatenkame į plaukimo baseiną – vis nėra vietų treniruotis. Į robotikos būrelį nori eiti, 20 eurų mėnesiui – tai tikrai daug.“
Bet patikina: „Mes gerai gyvename. Aš visada sakau, jog šia diena reikia gyventi, o kaip bus rytoj, tada ir matysime.“ Šiauliuose gyvena penkiolika metų ir nenorėtų kitur išvažiuoti – čia patinka erdvės.
Iš kioskelio sukame į kavinę. Pasitinka virtuvės šefė Rima. Jos nuotaika gera.
„Šią vasarą orai buvo labai gražūs, tad žmonės leido sau daugiau išleisti, ir mums gerai sekėsi, – šypsodamasi pasakoja. – Man pietinis – pats geriausias gyventi, ir mano sūnus čia perka butą.“
Kokius pliusus įžvelgia?
„Pažiūrėkite, juk čia turime visą prekybos centrų alėją – nuo Lyros gatvės iki „Akropolio“, turime polikliniką, parkus, gerą susisiekimą – daug ką turime. Ko trūksta? Nė nežinau. Kad visi darbus turėtų – tada nieko netrūktų“, – prieina išvados ponia Rima.
Tik prekybos centrų netrūksta
Virgilijus Balčius, Dainų mikrorajono bendruomenės pirmininkas, sako, jog Dainuose yra 180 daugiaaukščių daugiabučių, o gyventojų – per 10 tūkstančių.
„Visa Lietuva senstam, tai ir Dainai sensta, jaunų žmonių nėra daug, – pastebi pirmininkas. – Bet darželiuose vaikams vietų jau trūksta. Žinau, nes esu lopšelio-darželio „Dainelė“ taryboje. Jeigu Savivaldybė atidarytų darželius, kuriuos uždarė, tai jų užtektų."
Dainuose vienas darželis buvo paverstas muzikos mokykla, kitas – pradine mokykla, o kai ir ją panaikino, patalpos sporto klubams buvo atiduotos. Apie naujų darželių atidarymą negirdėti.
„Tik prekybos centrais esame apstatyti, bet, matyt, tokia yra programa: kiekvienam gyventojui – po prekybos centrą, – juokiasi V. Balčius. – Juk Premjeras Saulius Skvernelis dar prekybos tinklų kviečiasi.“
Pasvarstome, ar kainos gali sumažėti?
„Kai „Lidl“ atsidarė, tik pirmąją savaitę žmonės stovėjo eilėse ir ėjo mažų kainų pasižiūrėti, – prisimena V. Balčius. – Prie tokio laukinio kapitalizmo, koks yra pas mus, kad dar ir penki tinklai ateis, kainos šokinės pagal tai, kaip diktuos didieji „asai“. Bet aš esu optimistas, neverkšlenu: oi, duona pabrango. Jeigu pabrango, vadinasi, daugiau dirbti reikia.“
Ilgi valdžios pažadai
Bendruomenė seniai laukia Dainų pėsčiųjų tako rekonstrukcijos. Savivaldybės politikai, kadencijai baigiantis, ją vėl prisiminė.
„Šią vasarą sukvietė žmones aptarti tako rekonstrukcijos, tai gal jau pajudės? – svarsto bendruomenės pirmininkas. – Bet žinot, valdžios pažadai yra ilgi.“
Prisimena, jog dar 2009 metais, tik susibūrus mikrorajono bendruomenei, tuometinis Savivaldybės administracijos direktorius Vladas Damulevičius jam rodė rekonstrucijos techninį projektą. Skaičiavo, jog reikės 5,5 milijono litų.
Ratas dabar iš naujo sukasi, ir kiek kainuos, nebeaišku.
„Mums pristatinėjo tik koncepciją, klausinėjo, ko norėtume, – sakė V. Balčius. – Bet jeigu yra techninis projektas, tai gal reikėtų pagal jį daryti, o ne naujus projektus kurti?“
Projektuotojai brėžia dviračių taką. Pirmininko nuomone, bus nesaugu: „Pėsčiųjų takas turi būti tik pėstiesiems“.
Iš miesto centro žadama atkelti fontaną, kurį miestiečiai vadina „Centukais“. „Gal būtų įdomiau kažką nauja turėti, bet, sakoma, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“.
Dar ir Dainų muzikos mokykla atiduoda didžią dalį savo teritorijos: „Toje pievoje galėtume parką pasidaryti.“ Jos pakraštyje vaikų žaidimų aikštelė jau pradėta įrenginėti.
V. Balčius tik stebėjosi, kad mokyklos vadovas tam prieštaravo: „Atiduoda teritoriją, bet nori, kad niekas nevyktų – esą vaikai triukšmaus ir trukdys.“
Dainų muzikos mokyklos direktorius rugsėjį paliko darbą, o laikinoji direktorė Valerija Dovydaitienė sako, jog žaidimų aikštelei nebeprieštaraujama ir teritorijos nebeatsisakoma. Kažkada čia norėta įrengti amfiteatrą, gal idėja bus atgaivinta?
Eina tarnauti savanoriais
Užkalbiname du jaunuolius, abu šiemet baigė gimnazijas: vienas – "Romuvos", kitas – Sporto.
„Stojame į kariuomenę savanoriais“, – sako Airidas ir Kristis.
Išeina pilietinės pareigos atlikti lapkričio 5 dieną. Žino, kad tarnaus Oro gynybos batalione Radviliškyje.
„Kol nežinau, ką studijuoti ir kur studijuoti, tai manau, jog kariuomenė bus gera patirtis, – mano Airidas. – Po to apsispręsiu, gal kariuomenėje liksiu, gal karo policijoje? Jeigu nerasiu, ką pasirinkti, gal į užsienį išvažiuosiu. Nemanau, kad Lietuvoje blogai, tik užsienyje daugiau galimybių.“
Jo draugas irgi svarsto, gal liks kariuomenėje.
Vaikinų akimis, pietinis – tai atskiras miestas, jaukus ir savas, nes čia užaugo. Žino apie R. Kmitos romaną „Pietinia kronikas“, norėtų jį perskaityti.
Pasvarsto, jeigu Dainų pėsčiųjų taką sutvarkytų, gražu būtų. Bet nenorėtų, kad „būtų nudailintas, kaip centro bulvaras“. Ten, jų žodžiais, „daugiau vieša vieta, o čia esi savas.“
Į "Beržynėlį" – net iš Rėkyvos
"Beržynėlio" parko prieigose dirba kelininkai – gatvę ruošia remontui.
Kelininkas Darius sako, jog pats yra pietinio gyventojas. Kaip gyvena?
„Nuo algos iki algos, – atsako vyras, – o aš uždirbu ne minimumą. Kaip iš minimalios algos žmonės gyvena, sunku suprasti, ne vienas tik prasiskolina.“
Į pietinį su šeima atsikėlė nusipirkęs butą. Rajonas būtų geras, bet jo minusas – nėra automobilių aikštelių.
„Kiemai užkišti, sovietmečiu suprojektuoti 5–6 mašinoms statyti, grįžti vėliau – nėra kur pastatyti nei kieme, nei gatvėje“, – piktinasi Darius.
"Beržynėlio" parke pabirę vaikai. Mažesni su mamomis. Ponia Renata su dukryte ir sūnumi atvažiavo net iš Rėkyvos.
„Važiavom į „Akropolį“ ant batuto pašokinėti, nes buvo nemokama akcija, ir užsukome į "Beržynėlio" parką, – sako mažamečių mama. – Vaikams čia smagu, kelis kartus per mėnesį atvažiuojame. Šiauliuose žaidimų aikštelių vaikams galėtų daugiau būti. Pati esu išaugusi pietiniame, gal dėl to čia traukia, matyt, nostalgiją jaučiu.“
Turi tris vaikus. Vyriausia dukra greitai baigs mokyklą.
„Nori būti savanore, kol nuspręs kur studijuoti. Iš pradžių buvau prieš, o dabar pakeičiau nuomonę. Vaikai šiandien kitokie, kitokios jų galimybės“, – palygina mama.
Valdžia, jos žodžiais, labiausiai šeimoms padėtų, jeigu vaikams mokyklose pratybų sąsiuvinius nupirktų: „Pratybų sąsiuviniai kainuoja po 20 eurų, o kai tokios kainos, tai viską vaikams ir išleidi.“
Ji dirba medicinos sesele ligoninėje, tuberkuliozės skyriuje. Dirba su sunkiais ligoniais. Algos medikams kilo, bet anaiptol nevienodai.
„Mums pakėlė 20 eurų popieriuje, o kitam skyriui – 120 eurų – tai kaip gali jaustis? Parašėme pasipiktinimo raštą, nes reikia už save pastovėti, laukiame reakcijos“, – sako Renata.
Verslo gatvė sulauks asfalto
Pietinis turi verslo gatvę, įsikūrusią buvusios „Nuklono“ gamyklos teritorijoje. Pavadinta ji Nuklono gatve.
Šiandien tai miesto gatvė, tik jos nė iš tolo neprimena. Tiesiog žvyrkelis be aiškių ribų, automobiliai zuja dulkių kamuoliuose. Visi užsiėmę. Sukasi remonto dirbtuvėse, supirktuvėse, nuomos ir kitokių paslaugų įmonėse. Moderniai atnaujintuose pastatuose veikia gamybos įmonės.
Nuklono gatvės įmonių asociacijai vadovauja ekonomistas, verslo konsultantas Liudas Navickas. Jis pasidžiaugia, jog praeitą penktadienį atėjo ilgai laukta žinia: Savivaldybė pasirašė sutartį su „Šiaulių plentu“, kad gatvę sutvarkytų, išasfaltuotų.
Įmonių asociacija pernai spalį susibūrė būtent dėl gatvės rekonstrukcijos. Mat Savivaldybė pažadėjo gatvę išasfaltuoti, jeigu įmonės pačios parengs rekonstrukcijos projektą.
„Tam reikėjo steigti asociaciją, trys steigėjai atsirado, sutikau jiems padėti iš sentimentų, nes pats dirbau „Nuklone“, buvau ekonomikos direktorius“, – pasakoja L. Navickas.
Jo žodžiais, ta gatvė – tai buvęs gamyklos vidinis kiemas. Žlugusios elektronikos gamyklos cechų, padalinių pastatus žmonės pirko ir kūrė verslus. Nukloniečiai buvo aukštos kvalifikacijos specialistai. Kelioms įmonėms iki šiol vadovauja buvę nukloniečiai. Iš gamyklos pastatų tuščias stovi tik „dangoraižis“, iš kurio išsikraustė sumažėjęs Šiaulių universitetas.
Įmonių asociacijoje yra 12 narių, o gatvėje iš viso veikia 27 įmonės. Iš jų 24-os sutiko prisidėti prie rekonstrukcijos projekto tiksliniais įnašais.
„Parengėme ir padovanojome tą projektą Savivaldybei, – sako L. Navickas. – Sakė, jeigu pateiksime projektą iki šių metų birželio 1 dienos, tai gatvę dar šiemet išasfaltuos iš Savivaldybės lėšų. Tik man buvo keista, kad apie tai nė negarsino kalbėdami apie gatvių remontą, matyt, nesitikėjo, kad atnešime projektą.“
Rekonstrukcija suprojektuota dviem etapais. Įmonėms projektas kainavo per 10 tūkstančių eurų.
L. Navickas sako, jog laišku prašė prisidėti ir šalia esančio tuščio žemės sklypo savininko, kuriam yra atkurta nuosavybė.
„Nieko neatsakė, o juk, kai gatvę išasfaltuos, ir jo sklypo vertė pakils“, – pabrėžia ekonomistas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių pietinis rajonas turi prekybinę arteriją – Aido gatvėje vienas šalia kito veikia didieji prekybos centrai ir mažesni prekybos taškai.
Dainų pėsčiųjų bulvaro rekonstrukcijos techninis projektas parengtas prieš dešimt metų, bet projektavimo ratas dabar sukamas iš naujo.
Turgelyje moterys pirkėjų nesulaukia jau visą pusdienį.
Virgilijus Balčius, Dainų bendruomenės pirmininkas, sako, jog tik prekybos centrų pietiniame netrūksta.
Pietiniame užaugę Airidas (kairėje) ir Kristis lapkritį išeina į kariuomenę savanoriais.
Ponia Rūta kioskelyje prekiauja savo kūrybos rankdarbiais ir sako, jog savo verslu yra patenkinta.
Ponia Renata su vaikais į "Beržynėlį" atvažiuoja net iš Rėkyvos: „Pati augau pietiniame, matyt, nostalgiją jaučiu.“
Kelininkas Darius gyvena pietiniame, ruošia gatvę remontui.
Nuklono gatvė – tik prastas žvyrkelis, skęstantis dulkėse, purve daugiau nei porą dešimtmečių, o čia veikia trys dešimtys įmonių.
Liudas Navickas, Nuklono gatvės įmonių asociacijos vadovas, sako: „Už savo lėšas parengėme ir padovanojome Savivaldybei gatvės rekonstrukcijos projektą, tad dabar jau žinome, kad dar šiemet turi išasfaltuoti.“