Piršlio paštetas patiko ir „Šiaulių krašto“ skaitytojams

Pirš­lio pa­šte­tas pa­ti­ko ir „Šiau­lių kraš­to“ skai­ty­to­jams

Šiau­lie­tė Elo­na Li­man­tie­nė, vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tė, ge­gu­žės mė­ne­sį „Šiau­lių kraš­to“ skai­ty­to­jų bu­vo iš­rink­ta „Die­nos re­cep­to“ kon­kur­so lai­mė­to­ja. E. Li­man­tie­nė ap­do­va­no­ta D. Pras­pa­liaus­ko kny­ga „Aš, tu ir vir­tu­vė“.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Re­cep­tai su is­to­ri­jo­mis

Dau­giau­sia skai­ty­to­jų ba­lsų su­rin­ko E. Li­man­tie­nės pa­siū­ly­tas pa­si­ga­min­ti pa­šte­tas, ku­rio re­cep­tą kaž­ka­da iš­gir­do iš sa­vo pirš­lio Si­gu­čio, su­tik­to tur­gu­je, per­kant ke­pe­nė­les.

„Aš at­si­ren­ku ga­min­ti tuos pa­tie­ka­lus, ku­rių re­cep­tus man do­va­no­ja ar­ti­mos ap­lin­kos žmo­nės. Kiek­vie­nas ma­no tai­so­mas pa­tie­ka­las tu­ri ir sa­vo is­to­ri­ją“, – pa­brė­žia kon­kur­so lai­mė­to­ja.

Pa­gal var­dus ir va­di­na sa­vo pa­tie­ka­lus: „Si­gu­čio pa­šte­tas“, „Ma­mos ža­ga­rė­liai“. Kai ke­pa py­ra­gą, vi­sa­da pri­si­me­na bro­lie­nės pa­ta­ri­mą: jei no­ri ge­ro py­ra­go, išimk iš šal­dy­tu­vo kiau­ši­nius, ku­riuos py­ra­gui var­to­si, prieš pa­rą. O tą pa­ta­ri­mą bro­lie­nė su­ži­no­jo iš kir­gi­zų šei­mi­nin­kių.

Ma­ma, pa­vyz­džiui, pa­brėž­da­vu­si, jog ža­ga­rė­liams grie­ti­nė tu­ri bū­ti „pa­lai­ky­ta“, tirš­ta, ne skys­ta: nu­si­pir­kai ir pa­lai­kyk, kad pa­sto­vė­tų vie­ną ant­rą die­ną.

Elo­nos žo­džiais, kai su­ži­nai re­cep­tū­rą iš žmo­gaus, va­di­na­si, ji jau pa­tik­rin­ta ir pa­ts to­liau ga­li kur­ti, imp­ro­vi­zuo­ti.

„Ma­no na­muo­se yra daug re­cep­tų kny­gų, aš jas skai­tau ir džiau­giuo­si, kai jo­se at­pa­žįs­tu sa­vo ap­lin­kos žmo­nių val­gius. La­bai įdo­mu bus pa­skai­ty­ti ir re­dak­ci­jos do­va­no­tą­ją“, – sa­ko at­si­vers­da­ma įteik­tą kny­gą.

Ka­da iš­ke­pė pir­mą­jį bly­ną?

„Ma­no ma­ma bu­vo la­bai pui­ki ku­li­na­rė – ko­le­gos dar at­si­me­na jos vir­tus ža­ga­rė­lius, ku­riais vai­šin­da­vo­si. Man to­kie pui­kūs vis dar nei­šei­na, – pa­sa­ko­ja E. Li­man­tie­nė. – Abi vy­res­nės se­se­rys ir­gi bu­vo ma­no mo­ky­to­jos, ir ne tik vir­tu­vė­je. Ka­dan­gi ma­ma bu­vo vir­tu­vės ka­ra­lie­nė, tai aš „iš šo­no“ mo­kiau­si ga­min­ti. Jau­nes­nis bro­lis man taip pat bu­vo pa­vyz­dys.“

Aiš­kė­ja, kad bū­tent bro­lis ir ke­pė bly­nus.

„Pa­rei­na iš mo­kyk­los al­ka­nas ir iš kar­to į viur­tu­vę, o ka­dan­gi bu­vo mil­ti­nių pa­tie­ka­lų mė­gė­jas ir toks yra iki šiol, tai tik mai­šo teš­lą ir ke­pa bly­nus man ir sau, – šyp­so­si pri­si­min­da­ma. – O di­džio­ji ma­no ku­li­na­ri­ja pra­si­dė­jo, kai įsto­jau stu­di­juo­ti Vil­niu­je.“

Gy­ve­no pas vil­nie­tę drau­gę. Jos ma­ma ska­niai tai­sy­da­vo val­gius, kep­da­vo nuo­sta­bų gim­ta­die­nio tor­tą. Tad ir iš jos mo­kė­si.

Už sai­ką

Li­man­tų šei­mo­je lai­ko­ma­si svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do.

„Mes vis­ką val­go­me, tik pai­so­me lai­ko ir sai­ko, – pa­brė­žia. – Ma­no vy­ras ir sū­nus – abu spor­tuo­jan­tys, ir la­bai džiau­giuo­si, kad tre­ne­rio pa­ska­tin­tas sū­nus paaug­lys da­bar ry­tais val­go ko­šę su varš­ke. Nuo to vi­sų mū­sų tri­jų ry­tas pra­si­de­da.“

Kal­ba­mės, kiek mais­tas ir vir­tu­vė svar­būs mū­sų gy­ve­ni­me, ir E. Li­man­tie­nė pri­si­me­na vie­ną po­kal­bį su vieš­nia vie­nuo­le iš Bra­zi­li­jos.

„Kal­bė­jo­mės apie di­de­lį lie­tu­vių vai­šin­gu­mą, ku­ris jai pa­da­rė įspū­dį, ir mais­to reikš­mę mums, – pa­sa­ko­ja ji. – Mais­tą mums vi­sa­da rei­kė­jo at­si­ko­vo­ti, nes jo sti­go. Gal­būt dėl to mes į jį su­dė­jo­me la­bai di­de­les pra­smes, ir kai vai­ši­na­me sa­vo sve­čius, tai iš pa­są­mo­nės, iš gi­lu­mos ei­na, jog rei­kia pa­tiek­ti daug vis­ko ir gau­siai.“

Pa­ti ma­no, jei­gu esi svei­kas žmo­gus, tai mais­to ne­rei­kia su­reikš­min­ti.

„Mais­tas svar­bu ta­da, kai esi ma­žas ar ko­kios li­gos išaiš­kė­ja, – sa­ko ji. – Jau daug me­tų pa­ti kas­dien ga­mi­nu tik tai, ką ga­liu grei­tai pa­da­ry­ti. Jei­gu ne­tel­pu į 20–30 mi­nu­čių, tas pa­tie­ka­las – ne man. Laik­me­tis dik­tuo­ja sa­vo lai­ką.“

Kon­kur­so lai­mė­to­ja pa­si­da­li­ja dar vie­nu sa­vo re­cep­tu – viš­tie­nos ki­niš­kai. Lai­ko rei­kės šiek tiek dau­giau nei 30 mi­nu­čių, bet ga­min­ti pa­pras­ta. „Iš­mo­kė ma­no drau­gė Gi­tu­lė“, – pa­brė­žia.

Viš­tie­na ki­niš­kai

Rei­kia: 1 kg viš­tie­nos spar­ne­lių (ge­riau­siai tin­ka spar­ne­liai, bet ga­li­ma ga­min­ti ir iš ki­tų viš­tos da­lių), 4–6 su­smul­kin­tų skil­te­lių čes­na­ko, 1,5 cm smul­kiai su­pjaus­ty­to im­bie­ro šak­nies (mil­te­liai ir­gi tik­tų, bet sko­nis ne tas), 1/3 puo­de­lio ar­ba 150 ml tam­saus so­jų pa­da­žo (pa­da­žas la­bai svar­bu, lie­tu­viš­ki so­jų pa­da­žai ne­tin­ka­mi), 2/3 puo­de­lio neal­ko­ho­li­nio vy­no, 2 šaukš­tų me­daus, 2 šaukš­tų alie­jaus ke­pti.

Spar­ne­lius su­pjaus­ty­ti į tris da­lis, ga­liu­kus pa­si­dėti į šal­dik­lį sul­ti­niui vir­ti, nes nau­do­ja­mos tik di­džio­sios spar­ne­lių da­lys. Kep­si­me spar­ne­lius be jo­kių bars­ty­mų drus­ka ar prie­sko­niais.

Gi­lio­je kep­tu­vė­je (idea­lu ki­niš­ka vok, bet ga­li­ma kep­ti ir di­des­nė­je kep­tu­vė­je ar troš­kin­tu­ve) įkai­ti­na­me 2 šaukš­tus alie­jaus, su­de­da­me pa­da­ly­tus spar­ne­lius ir ap­ke­pa­me 3–4 mi­nu­tes ant stip­rios ug­nies, kad pa­keis­tų spal­vą, ga­li šiek tiek pa­skrus­ti.

Ta­da su­de­da­me smul­kin­tą čes­na­ką ir im­bie­rą, pa­ke­pa­me dar 2–3 mi­nu­tes, su­pi­la­me so­jų padažą, vy­ną, su­de­da­me me­dų.

Troš­ki­na­me 35–40 min. ant silp­nos ug­nies už­den­gus. Ta­da nui­ma­me dang­tį ir ant stip­rios ug­nies iš­ga­ri­na­me skys­tį, kad li­kęs ne­di­de­lis kie­kis skys­čio – pa­da­žas – pa­si­da­ry­tų tirš­tas. Tik rei­kia nuo­lat mai­šy­ti, nes la­bai leng­vai pri­de­ga.

Val­gom su ry­žiais. Ry­žius ver­dam be drus­kos, o prie jų dar pa­si­da­rom to­kio so­jų pa­da­žiu­ko su čes­na­ku. Išs­pau­džia­me ko­kias 4–5 skil­te­les čes­na­ko ir pa­da­ži­nė­je už­pi­la­me so­jų pa­da­žu. To­kiu pa­da­žu ap­šlaks­tom ry­žius.

Ska­naus!

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Mė­ne­sio ku­li­na­re iš­rink­ta Elo­na Li­man­tie­nė ap­do­va­no­ta val­gių re­cep­tų kny­ga. „Įdo­mu bus pa­skai­ty­ti“, – sa­ko kon­kur­so lai­mė­to­ja.