Naujausios
„Polifonijos“ dvasia išliko
Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ skaičiuoja 35-uosius įkūrimo metus. Iš keturiasdešimt dviejų choristų nuo kolektyvo įkūrimo pradžios dainuoja du šiauliečiai: Vitalija Ščiogolevienė ir Regimantas Lukoševičius.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Atskaitos taškas — paskutinė metų diena
„Pirmasis koncertas įvyko 1974 metų gruodžio 31 dieną. Man buvo laimė jį stebėti tuometinio Pedagoginio instituto salėje“, — prisiminė choro senbuvis R. Lukoševičius.
Choro istorija prasidėjo nuo nedidelio vokalinio senosios muzikos ansamblio, kurį subūrė dirigentas ir entuziastas Sigitas Vaičiulionis.
„Vadovui viskas klostėsi parankiai. Sutapo, kad Pedagoginiame institute pradėta dėstyti muzikos pedagogika. Aš buvau pirmosios laidos studentas. Tačiau dainininkus S. Vaičiulionis rinkosi atsargiai — jis ieškojo žmonių su patirtimi“, — pasakojo R. Lukoševičius.
Pirmame koncerte dainavo Juozas Lygutas ir Vitalija Ščiogolevienė, tebedainuoti chore ir dabar.
Pirmojo senosios muzikos ansamblio koncerto data — paskutinė metų diena, išaugo į gražią tradiciją: kasmetinius naujametinius koncertus, į kuriuos renkasi choristų šeimų nariai ir visi „Polifonijos“ gerbėjai. Ansamblis choru “Polifonija“ pavadintas 1979 metais. Ilgamečiai choro vadovai Sigitas ir Danutė Vaičiulioniai kolektyvui vadovavo iki 2005-ųjų.
Vienijo muzikos grožis
„Mane užbūrė neįprasta ir graži senovinė muzika. Tarybiniais laikais tai išskirtinai skambėjo, toks muzikos stilius buvo postūmis kolektyvui kilti. S. Vaičulionis sakydavo, jog Šiauliai bene pirmieji pradėjo arti senosios muzikos vagą Lietuvoje“, — mena R. Lukoševičius.
Choro senbuvis sako, kad dainuoti Renesanso ir Baroko epochų kompozitorių kūrinius nebuvo lengva, tačiau malonu. Kolektyvui ne kartą priekaištauta ir dėl repertuaro.
„Dažnai tekstuose buvo anuomet nepatogūs vardai “Jėzus“, “Marija“. Viename koncerte Vilniuje Antanas Juozėnas, dabartinės muzikos akdemijos chorinės katedros vedėjas, po koncerto traukdamas pypkę, pasakė: “Patarčiau mažiau tą Mariją akcentuoti“. Bet kitaip neišėjo — tokie buvo tekstai“, — sakė E. Lukoševičius.
Repeticijos vykdavo du kartus per savaitę vakarais. Vadovas atsinešdavo natas ir prasidėdavo rimtas darbas.
Vadovas kolektyvu pasitikėjo
Pasak choro veterano, didžiausios gastrolės ansambliui iš provincijos būdavo nuvažiuoti į Vilnių. Viena išvyka buvo ypatinga.
Buvusiuose Meno darbuotojų rūmuose (dabartinė Prezidentūra, — aut. past.) vyko ansamblio premjerinis koncertas. Jam ruoštasi labai atsakingai. Rezultatas — griausmingos ovacijos ir kvietimas bisui.
Po kelių pakartojimų S. Vaičiulionis užsispyrė bisui atlikti pradėtą repetuoti naują įdomų, netradicinį ir tam laikui harmoniškai sunkų italų kompozitoriaus kūrinį.
„Akompaniatorė Laima Rudėnienė padavė toną, Vaičiulionis užsimojo, choras užtraukė ir stop — neina. Mirtina tyla. Pakartojome dar kartą — vėl sustojome. Atrodė, jog po mumis duobė. Vaičiulionis priėjo prie pianino supykęs, per visą klaviatūrą padavė tonaciją, kuri mums reiškė: “Kas jums yra? Juk kūrinį jau esame padarę?“ Ir tada mes užtraukėme“, — R. Lukoševičiui ir kitiems choristams šis momentas iš atminties neišbluko.
Po kūrinio vėl nugriaudėjo ovacijos. Didžiausias įvertinimas kolektyvui buvo pasakymas: čia buvo geriausias kūrinys visoje programoje.
Įsimintiniausias egzaminas
Iš choro „Polifonija“ veiklos išaugo bažnytinės muzikos festivaliai. Kolektyvas turėjo ne vieną unikalią progą dirbti su žymiais orkestrais ir dirigentais.
Iš Sankt Peterburgo su kameriniu choru į Šiaulius buvo atvažiavęs dirigentas Ravilas Martynovas. „Polifonijos“ atlikėjams tai buvo didžiulis egzaminas.
„Dirigentas buvo nepaprasta asmenybė. Tuo metu chore nebuvo solistų ir Mocarto mišių solo partijas atskirai buvo paruošę tenorai, bosai. Dirigentui nebuvo iš ko rinktis. Po koncerto R. Martynovas sakė: “Visai įdomu, galima ir tokį variantą“. Mums pasiruošti buvo sunku. Bet koks džiaugsmas, kad atidavei viską, ką galėjai“, — prisiminė R. Lukoševičius.
Vėliau kolektyvui teko dirbti su kitais žymiais Rusijos dirigentais. Sužinoję, kad Šiauliuose buvo pats R. Martynovas jie stebėdavosi: „Kaip, apie jį Peterburge legendos sklando.“
Pirmoji išvyka į užsienį
Per daugelį veiklos metų choras koncertavo Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vokietijoje, Italijoje, Argentinoje, Brazilijoje, ne kartą iš konkursų grįždavo laureatu.
Pirmoji išvyka į Vokietijos demokratinę respubliką daugumai choristų buvo pirmasis užsienis, į kurį išvažiavo po išsamaus saugumiečių instruktažo kaip elgtis, kiek pinigų išsikeisti, ką pirkti.
„Vokiečų reakcija į mus buvo kaip į žmones, atvykusius iš tarybinio lagerio. Kaip šiandien menu: taip negera buvo“, — nuoskaudą prisiminė choro veteranas.
Tačiau viską atpirko kelionė po Vokietiją, galimybė klausytis vargonų, kuriais grojo J. S. Bachas.
Įsiminė ir išvyka į pavyzdinį ūkį, kuriame, šiauliečių nuostabai buvo auginami briedžiai, stirnos, o ne karvės.
„Kolektyve keitėsi žmonės, vadovai. Bet “Polifonijos“ dvasia išliko. Kartą Vaičiuoliniai sukvietė buvusius ir esamus dainininkus. Apstulbau — susirinko šimtas žmonių — dvi “Polifonijos“. Ir visiems buvo taip gera“ — prisiminė R. Lukoševičius.
CITATA: „Dažnai tekstuose buvo anuomet nepatogūs vardai “Jėzus“, “Marija“. Bet kitaip neišėjo — tokie buvo tekstai.“
VETERANAS: Regimantas Lukoševičius yra vienas iš dviejų choro „Polifonija“ veteranų. “Dar norėčiau dainuoti“, — neslėpė jis.
ISTORIJA: Choro istorija išliko žmonių atmintyse ir nuotraukose. Šioje — dar vokalinis senosios muzikos ansamblis. Dirigentas ir vadovas — Sigitas Vaičiulionis.
Giedriaus BARANAUSKO ir asmeninio albumo nuotr.
