„Politikoje storos odos neužsiauginau“

ME­RAI BE RE­GA­LI­JŲ

„Po­li­ti­ko­je sto­ros odos neuž­siau­gi­nau“

Šiau­lių uni­ver­si­te­to (ŠU) do­cen­tas, moks­lų dak­ta­ras Alf­re­das Lan­kaus­kas, bu­vęs Šiau­lių me­ras, vie­nin­te­lis mies­to Ta­ry­bo­je dir­ba nuo pat pir­mo­sios ka­den­ci­jos. Per tris de­šimt­me­čius po­li­ti­ko­je pe­rė­jo „ug­nį ir van­de­nį“, iš­ban­dy­mą val­džio­je ir opo­zi­ci­jo­je. „Ne­rei­kia val­džios po­stuo­se už­si­bū­ti, val­džia tu­ri keis­tis“, – sa­ko jis šian­dien.

Tę­sia­me po­kal­bių cik­lą „Me­rai be re­ga­li­jų“.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Po­li­ti­kas ne­ty­čia

– Esa­te Šiau­lių mies­to ta­ry­bos na­rys be jo­kios per­trau­kos nuo 1990 me­tų sa­vi­val­dos rin­ki­mų. Ar pre­ten­duo­si­te į dar vie­ną kan­den­ci­ją?

– Ne, rin­ki­muo­se ne­be­da­ly­vau­siu. Baig­siu po­li­ti­ko ke­lią, at­švęs­da­mas veik­los 30-me­tį – tiek veik­los me­tų bus įskai­tant Są­jū­džio me­tus.

– Kaip atė­jo­te į po­li­ti­ką?

– Sa­ve va­di­nu po­li­ti­kos „ne­ty­čiu­ku“, po­li­ti­ko­je da­ly­vau­ti ne­pla­na­vau. Bu­vau Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­to Šiau­lių fa­kul­te­to Są­jū­džio gru­pės na­rys. Kai rei­kė­jo iš­kel­ti kan­di­da­tą į mies­to Ta­ry­bą, Są­jū­džio gru­pei pa­si­ro­dė, jog ma­no biog­ra­fi­ja tam tin­ka­ma.

Jau bu­vau moks­lų dak­ta­ras, nie­ka­da ne­bu­vau ko­mu­nis­tų par­ti­jos na­rys. Esu iš trem­ti­nių šei­mos, ma­no se­ne­lis bu­vo aukš­to ran­go Lie­tu­vos kont­raž­val­gy­bi­nin­kas. Jam pa­vy­ko trem­ties iš­veng­ti, o jo šei­mą iš­trė­mė li­kus sa­vai­tei iki ka­ro – 1941 bir­že­lio 14-ąją. Trem­ty­je ma­no tė­vai su­si­pa­ži­no, Si­bi­re ir gi­miau, į Lie­tu­vą grį­žo­me tik 1957 me­tais.

Kai įkal­bė­jo rin­ki­muo­se kan­di­da­tuo­ti, jo­kios agi­ta­ci­jos už sa­ve ne­da­riau. Bu­vo sa­vos ga­my­bos pla­ka­tai – ant vat­ma­no la­po iš­spaus­din­tas teks­tas ir pri­kli­juo­ta nuo­trau­ka. Bet iš­rin­ko.

– Koks bu­vo tas po­li­ti­nis de­biu­tas?

– 1991 me­tų sau­sį, ypač po Sau­sio 13-osios tra­giš­kų įvy­kių, įsi­vy­ra­vo di­džiu­lė įtam­pa. Mies­to Ta­ry­ba įstei­gė Na­cio­na­li­nių ma­žu­mų ko­mi­si­ją. Ma­ne pa­sky­rė jos pir­mi­nin­ku, ka­dan­gi ge­rai kal­bė­jau ru­siš­kai ir tu­rė­jau ry­šių su ae­rod­ro­mo ka­riš­kiais, nes bu­vau spor­to avia­to­rius.

Ka­riš­kiai sa­kė, jog bai­mi­na­si dėl sa­vo šei­mų. Ti­ki­nau, jog lie­tu­viai ne ta tau­ta, ku­ri kerš­tau­tų ka­riš­kių šei­moms. Ta­da pir­mą kar­tą, kaip po­li­ti­kui, te­ko kal­bė­ti į ete­rį te­le­vi­zi­jos stu­di­jo­je. Šiau­liuo­se ji slap­čia bu­vo įreng­ta Dra­mos teat­re po to, kai Vil­niu­je bu­vo už­grob­ta Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ja ir ra­di­jas. Toks bu­vo ma­no po­li­ti­nis de­biu­tas.

Ta­ry­bos na­riai tu­rė­jom ypa­tin­gų už­duo­čių. Man bu­vo pa­ves­ta ir ste­bė­ti ka­riš­kių ju­dė­ji­mą mies­te. Kai pra­si­dė­jo 1991-ųjų rugp­jū­čio pu­čas Mask­vo­je ir mies­to Ta­ry­ba li­ko be ry­šio prie­mo­nių, jos bu­vo blo­kuo­ja­mos, te­le­fo­nai kont­ro­liuo­ja­mi, rei­kė­jo už­tik­rin­ti ry­šį ekst­ra at­ve­jui.

Iš ae­rok­lu­bo sklan­dy­tu­vų išė­mė­me ra­di­jo sto­tis, ba­zi­nę ra­di­jo sto­tį pa­sta­tė­me KPI fa­kul­te­to pa­sta­to ket­vir­ta­ja­me aukš­te ir pen­kias ra­di­jo sto­te­les iš­dės­tė­me ten, kur rei­kė­jo.

Su Meš­kui­čių ae­rod­ro­mu su­ta­rė­me ir jo Ba­ry­sų ra­di­jo švy­tu­rį per­da­rė­me į Vil­niaus ra­di­jo ban­gų daž­nį, per­tvar­kė­me į trans­lia­ci­nę ra­di­jo sto­tį, kad bal­sas ga­lė­tų sklis­ti į ete­rį. Ta mū­sų sto­te­lė apė­mė pu­sę Lie­tu­vos. Tu­rė­jo iš Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos at­va­žiuo­ti ir į ete­rį per­skai­ty­ti krei­pi­mą­si dėl si­tua­ci­jos. Bet su­lau­kė­me tik teks­to, sa­ko, su­ras­ki­te ak­to­rių, ku­ris per­skai­ty­tų. Ak­to­riaus ne­ra­do, man lie­pė skai­ty­ti. Bet taip ir ne­te­ko į ete­rį išei­ti, nes atė­jo ži­nia, jog pu­čas žlu­go.

– Sa­ko­te, jog po­li­ti­nė kar­je­ra ne­rū­pė­jo, bet jau 1991-ųjų lapk­ri­tį ta­po­te Ta­ry­bos pir­mi­nin­ku. Kaip tai įvy­ko?

– Ta­da tie­siog užė­jo epi­de­mi­ja vers­ti sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bų pir­mi­nin­kus ir me­rus. Kaip ma­to­te, ver­ti­mų vi­ru­sas nė­ra nau­jas.

Aš bu­vau ka­te­go­riš­kai prieš Ta­ry­bos pir­mi­nin­ko Jo­no Tru­čins­ko ir me­ro Ka­zi­mie­ro Ša­vi­nio ver­ti­mą. Ma­niau, kad tuo pe­rei­na­muo­ju lai­ko­tar­piu svar­bu yra val­džios sta­bi­lu­mas. Bet per­vers­mas įvy­ko.

Po per­vers­mo vie­ną va­ka­rą su­lau­kiau skam­bu­čio. Kul­tū­ros frak­ci­ja, ku­rios na­riu tuo­met bu­vau, pa­si­kvie­tė pa­si­kal­bė­ti. Sa­ko, ma­tom ta­ve Ta­ry­bos pir­mi­nin­ku. Jei­gu duo­siu su­ti­ki­mą, eis de­rė­tis su ki­to­mis Ta­ry­bos gru­pė­mis. Kan­di­da­tų bu­vo dar sep­ty­ni ar aš­tuo­ni. Ma­niau, kas čia bal­suos už ma­ne, bet nu­bal­sa­vo ryš­kia per­sva­ra.

Po rin­ki­mų atė­jau į Ta­ry­bos pir­mi­nin­ko ka­bi­ne­tą – ant sta­lo gu­li ka­bi­ne­to rak­tai, tar­ny­bi­nio au­to­mo­bi­lio rak­tai ir ant­spau­das. Pa­si­žiū­rė­jau pro lan­gą į Auš­ros alė­ją ir sau ta­riau: „Bet tu ir avan­tiū­ris­tas“.

Pra­dė­jau dė­lio­ti, ką to­liau da­ry­siu: rei­kia me­ro, me­ro pa­va­duo­to­jo. Ta­da me­ras ir jo pa­va­duo­to­jas ne­bu­vo Ta­ry­bos na­riai. Me­ro pa­rei­gos ati­ti­ko da­bar­ti­nio ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­rei­gas.

Tiek po­li­ti­kų, tiek sa­vi­val­dy­bės val­di­nin­kų klau­siau, ką jie ma­to me­ro pa­rei­go­se? Ap­sis­to­ta ties dviem – Ar­vy­du Sal­da ir Ro­mual­du Ja­nu­šu. Me­ru bu­vo iš­rink­tas Ar­vy­das Sal­da. Su juo su­da­rė­me tan­de­mą ir iki pat ka­den­ci­jos pa­bai­gos 1995 me­tais dir­bo­me be jo­kių per­vers­mų.

– Lem­ta bu­vo dar bū­ti me­ru. Kaip juo ta­po­te?

– Per ant­ruo­sius sa­vi­val­dos rin­ki­mus kan­di­da­tus kė­lė jau daug par­ti­jų. Trem­ti­nių drau­gi­ja, o aš bu­vau jos na­rys, į rin­ki­mus ėjo su kon­ser­va­to­riais, ma­ne de­le­ga­vo į jų są­ra­šą. Su šiuo są­ra­šu bu­vau iš­rink­tas į Ta­ry­bą. Nors bu­vau ne­par­ti­nis, kon­ser­va­to­rių va­do­vy­bė nu­spren­dė ma­ne siū­ly­ti į mies­to me­rus. Iš­rin­ko ir dir­bau vi­są ka­den­ci­ją, ku­ri ta­da bu­vo dve­jų me­tų. Po to dar ir tre­čią Ta­ry­bos ka­den­ci­ją iš­rin­ko me­ru. Ji tę­sė­si tre­jus me­tus.

Iš vi­so Sa­vi­val­dy­bė­je de­vy­ne­rius su tru­pu­čiu me­tų dir­bau ir nie­kas nie­ka­da ne­ban­dė ma­nęs vers­ti – gal rūs­ti vei­do iš­raiš­ka at­bai­do?

Po eu­fo­ri­jos – sun­kiau­sias lai­ko­tar­pis

– Ką la­biau­siai iš to lai­ko­tar­pio įsi­mi­nė­te?

– Įsi­min­ti­niau­sias bu­vo pa­ts fak­tas, kad esa­me ne­prik­lau­so­mi. At­min­ty­je pa­li­ko žy­mes ir pe­rei­na­mo­jo lai­ko­tar­pio sun­ku­mai.

Pag­rin­di­nės mies­to ga­myk­los bank­ru­ta­vo. Ru­si­jos ka­riuo­me­nei išė­jus, rei­kė­jo pe­rim­ti pa­lik­tą tur­tą, ae­rod­ro­mą. Bu­vau ir li­to įve­di­mo ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas mies­te. Pir­mą kar­tą pa­ma­čiau, kaip at­ro­do mi­li­jo­nas li­tų na­tū­ro­je.

Pri­si­me­nu tą die­ną, kai iš­ly­dė­jo­me Ru­si­jos ka­riš­kius. 1993 me­tų rugp­jū­čio 30-ąją jie pa­tys ma­ne pa­si­kvie­tė į Zok­nių are­rod­ro­mą, į at­si­svei­ki­ni­mo va­ka­rie­nę.

Pri­py­lė vi­siems po pil­ną deg­ti­nės „gra­nio­nij sta­kan“ ( 200 gra­mų ker­tuo­ta stik­li­nė) ir vie­nas aukš­to ran­go ka­ri­nin­kas sa­ko: „Pred­se­da­tel, vsio soch­ra­ni­te, my ver­niom­sia (pir­mi­nin­ke, vis­ką iš­sau­go­ki­te, mes dar su­grį­ši­me). At­sa­kiau jam: „Jei­gu ir grį­ši, tai tik kaip sve­čias“.

Tas lai­ko­tar­pis bu­vo pa­ts sun­kiau­sias. Pir­mą kar­tą ne­pel­ny­tai pa­ju­tau tau­tos rūs­ty­bę. Dėl įmo­nių bank­ro­to vy­ko mi­tin­gas, žmo­nės ver­žė­si į Sa­vi­val­dy­bę ir rė­kė: „Va­gys, va­gys“. Ne­ga­lė­jau ne­su­rea­guo­ti: koks gi aš va­gis – vos pu­sę me­tų čia dir­bu. Išė­jau kal­bė­tis, o man ki­bo į at­la­pus – liet­pal­čio sa­gų ne­te­kau. Bet pa­vy­ko gau­ti žo­dį ir mi­nią nu­ra­min­ti.

Žmo­nės vis­ką kei­kė: ir V. Lands­ber­gį, ir A. Bra­zaus­ką, ir vie­ti­nę val­džią. Bu­vo ir pro­vo­ka­to­rių kurs­ty­to­jų.

Įsi­mi­nė KGB sky­riaus iš­kraus­ty­mas iš pa­tal­pų. Kai atė­jom, ta pa­tal­pa bu­vo tiek pri­rū­ky­ta, kad per dū­mus nie­ko ne­si­ma­tė, akis grau­žė. Sau­gu­mie­čiai aiš­kiai bu­vo pa­si­me­tę, ne­ži­no­jo, ką da­ry­ti, ar pa­klus­ti vie­ti­nei val­džiai, ar Mask­vos. Klau­siau apie ar­chy­vus, tei­gė, jog jie se­niai iš­vež­ti, o li­kę tik ne­reikš­min­gi po­pie­riai. Sa­kė: „Jei­gu no­ri, ga­li pa­siim­ti.“

Tas de­šimt­me­tis bu­vo ir ban­di­tiz­mo siau­tė­ji­mo lai­ko­tar­pis. Tik ir lau­ki, ar ne­pas­kam­bins, kad kaž­kas spro­go. Ban­di­tai šau­dė­si ir sprog­di­no vie­ni ki­tus. Sprog­di­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tą, mo­kes­čių ins­pek­ci­ją.

Pats gir­dė­jau, kaip vie­nam tų ban­di­tų su pa­ly­da ei­nant, nu­skam­bė­jo: „Tik­ra­sis mies­to me­ras ei­na.“ Bet su ma­ni­mi jie svei­kin­da­vo­si.

Sa­vi­val­dy­bė bu­vo at­sa­kin­ga už tei­sėt­var­kos si­tua­ci­ją mies­te. Iš pra­džių jai bu­vo pa­val­dus vi­daus rei­ka­lų sky­rius. Kai jo vir­ši­nin­ku pa­siū­liau Ro­ma­sį Vai­te­kū­ną, kai kas ma­nė, jog jis „pro­so­vie­ti­nis“ pa­rei­gū­nas, bet aš taip ne­ma­niau. Ta­ry­ba jį pa­sky­rė ma­ža bal­sų per­sva­ra, o vė­liau R. Vai­te­kū­nas ta­po vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ru.

Pir­mie­ji įstei­gė­me Sa­vi­val­dy­bės po­li­ci­ją. Tos idė­jos en­tu­zias­tas bu­vo mies­to Ta­ry­bos na­rys Alf­re­das Vil­bi­kas, jį pa­sky­rė­mė Sa­vi­val­dy­bės po­li­ci­jos ko­mi­sa­ru. Įkū­rė­me še­šias nuo­va­das, nu­pir­ko­me joms po au­to­mo­bi­lį. Vi­daus rei­kalų mi­nis­te­ri­jos pa­pra­šė­me nu­pirk­ti gink­lų.

Slap­to­ji už­duo­tis – iš­sau­go­ti oro uos­tą

– Kaip at­si­ti­ko, kad Zok­nių ae­rod­ro­mas ta­po ne vals­ty­bės, o Sa­vi­val­dy­bės?

– Iš pra­džių ae­rod­ro­mas pri­klau­sė Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­jai, bet at­vi­ru teks­tu mi­nist­ras pa­sa­kė: „Mums jis ne­rei­ka­lin­gas, jei­gu no­rit, pa­siim­kit.“ Ka­riš­kiai ir­gi tei­gė: „Ae­rod­ro­mas ge­ras, bet mums ne­rei­ka­lin­gas“. Stra­te­ga­vo, jog jiems rei­kia ae­rod­ro­mo Va­ka­rų Lie­tu­vo­je.

Bet ka­dan­gi ob­jek­tas bu­vo stam­bus, ne­ki­lo ran­ka į jį leng­vai nu­mo­ti. Bu­vau iš­kvies­tas į Vals­ty­bės gy­nimo ta­ry­bą, ten priim­tas spren­di­mas iš­sau­go­ti Zok­nių ae­rod­ro­mą. Po tiek de­šimt­me­čių jau ga­liu apie tai at­vi­rai kal­bė­ti.

Al­gir­das Bra­zaus­kas, ku­ris ta­da bu­vo Vals­ty­bės gy­nimo ta­ry­bos pir­mi­nin­kas, iš­ly­dė­da­mas ma­ne iš po­sė­džio pa­spau­dė ran­ką ir pa­sa­kė: „Me­re, rei­kia vis­ką pa­da­ry­ti, kad tas oro uos­tas bū­tų iš­sau­go­tas, o mes tau pa­dė­si­me.“

Ny­der­lan­dų vy­riau­sy­bė da­vė ke­lis mi­li­jo­nus gul­de­nų ga­li­my­bių stu­di­jai pa­reng­ti – oro uos­to ir lais­vo­sios eko­no­mi­nės zo­nos. Ta­da pir­mą kar­tą bend­ra­vau su Da­lia Gry­baus­kai­te. Ji dir­bo Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos Eko­no­mi­kos dep­ar­ta­men­to di­rek­to­re, – tai bu­vo jos ku­ruo­ja­ma sri­tis.

Bet žy­miai dau­giau mi­li­jo­nų rei­kė­jo pa­čiai oro uos­to re­konst­ruk­ci­jai. Iš tuo­me­ti­nio Prem­je­ro pa­ta­rė­jo gau­nu laiš­ką, jog rei­kia pa­reng­ti pa­raiš­ką dėl re­konst­ruk­ci­jos fi­nan­sa­vi­mo ir va­žiuo­ti į Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės par­la­men­tą pri­sta­ty­ti pro­jek­tą.

Su tri­mis Lie­tu­vos pro­jek­tais va­žia­vo­me – mui­ti­nės ap­rū­pi­ni­mo, ge­le­ži­nke­lių at­nau­ji­ni­mo ir Šiau­lių oro uos­to. Pas­ku­ti­nis kal­bė­jau ta­da dar siau­bin­ga sa­vo ang­lų kal­ba, o ma­nęs vis klau­si­nė­jo ir klau­si­nė­jo. Tik vė­liau su­pra­tau, kad svars­tyk­lės kry­po fi­nan­suo­ti Šiau­lių oro uos­to pro­jek­tą. Bri­tai su­ri­kia­vo prio­ri­te­tus ir mes at­si­dū­rė­me pir­mo­je vie­to­je.

Kre­di­tą ga­vo­me, bet rei­kė­jo vals­ty­bės ga­ran­ti­jos. La­bai sun­kiai ją ga­vo­me. Su­si­sie­ki­mo mi­nist­ras bu­vo pik­tas, kad ki­ti pro­jek­tai bu­vo ap­lenk­ti: „Su­čiu­pai už ma­žo pirš­te­lio, o ga­lų ga­le už­mo­vei kil­pą ant kak­lo. Ar pa­mink­lą sau sta­ty­si?“

To eta­po re­konst­ruk­ci­ja iš vi­so kai­na­vo 40 mi­li­jo­nų do­le­rių.

– Ar ne­ma­no­te, kad su oro uos­tu iš tie­sų sau pa­si­sta­tė­te pa­mink­lą?

– Ne­ma­nau. Aš tik A. Bra­zaus­ko už­duo­tį įvyk­džiau – oro uos­tas bu­vo iš­sau­go­tas, vals­ty­bei jo rei­kė­jo ir pa­žiū­rė­ki­te, į ką iš­si­vys­tė – į Avia­ci­jos ba­zę, NA­TO ba­zę. Tai ir bu­vo ta slap­to­ji už­duo­tis. Ga­vau už tai vy­riau­sy­bi­nį ap­do­va­no­ji­mą – S. Gi­rė­no ir S. Da­riaus me­da­lį, A. Bra­zaus­kas įtei­kė.

Jau ta­da bu­vo aiš­ku, jog į Šiau­lių re­gio­ną ne­prit­rauk­si daug lėk­tu­vų ko­mer­ci­niais pa­grin­dais, už­ten­ka Lie­tu­vai dvie­jų-tri­jų tarp­tau­ti­nių oro uos­tų, o čia rei­kė­jo ka­ri­nės ba­zės. Bet at­vi­ru teks­tu to sa­ky­ti ne­ga­lė­jai, kaip fi­gos la­pe­liu rei­kė­jo dangs­ty­tis vers­lo pla­nais.

– Bet ir da­bar pla­nai brai­žo­mi. Sa­vi­val­dy­bė me­ta be­veik 10 mi­li­jo­nų eu­rų į oro uos­tą, ar at­si­ra­do ko­kia per­spek­ty­va?

– Po­zi­ty­vus yra no­ras Šiau­liams tu­rė­ti ci­vi­li­nį oro uos­tą. Bet rei­kia su­pras­ti, jog oro uos­tas pa­ts sa­vai­me ne­prit­rau­kia lėk­tu­vų. Lėk­tu­vų skry­džius trau­kia re­gio­no eko­no­mi­ka: jei­gu čia bus ką vež­ti ir iš čia ką iš­vež­ti, oro uos­tas gy­vuos.

Bet ir Sa­vi­val­dy­bė­je tu­ri bū­ti žmo­nės, ku­rie tiks­lin­gai dirb­tų ta kryp­ti­mi. O, štai, koks pa­sku­ti­nis pa­vyz­dys – atei­na kom­pa­ni­ja, ku­ri no­ri už­siim­ti lėk­tu­vų re­mon­tu. Bet Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riui pa­si­ro­dė, kad su­tar­ties pro­jek­tą rei­kia keis­ti. Tem­pė pu­sant­rų me­tų, kol pa­si­ra­šė su­tar­tį.

Apie val­džios kai­tą

– Ar įžvel­gia­te, kad kai ką ga­lė­jo­te da­ry­ti ki­taip, bū­da­mas me­ru?

– Be abe­jo. Vi­sų pir­ma ne­bū­čiau li­kęs me­ru tre­čią ka­den­ci­ją. Aš per il­gai už­si­bu­vau val­džio­je. Val­džia tu­ri keis­tis. Už­si­bu­vu­sių po­stuo­se tau­ta ne­mėgs­ta ir „kliur­kų“, ypač bū­da­mas vyk­do­mo­jo­je val­džio­je, neiš­veng­si.

Ma­nau, per leng­vai pa­si­da­viau Pa­sau­lio ban­ko rei­ka­la­vi­mui kel­ti van­dens kai­ną, kai su­tei­kė pa­sko­lą „Šiau­lių van­de­nų“ ap­lin­ko­sau­gi­niam pro­jek­tui. Rei­ka­la­vo kas ket­vir­tį van­dens kai­ną di­din­ti 15 pro­cen­tų, o aš ne­su­ge­bė­jau nu­si­de­rė­ti nė 5 pro­cen­tų. Mies­tie­čiai pa­ty­rė fi­nan­si­nį šo­ką. Man tie­siog trū­ko įžū­lu­mo de­ry­bo­se.

– Ar me­ro re­ga­li­jos sun­kios?

– Ne. Bet ne­su sto­rao­dis ir bū­da­mas po­li­ti­ko­je sto­ros odos neuž­siau­gi­nau. Ma­ne žei­dė sklei­džia­ma ne­tie­sa. Ra­šė, kad esą tu­riu net pen­kis na­mus, o gy­ve­nau blo­ki­nia­me dau­gia­bu­ty­je. Da­bar tik įsi­gi­jau ko­te­džiu­ką, iš­par­da­vęs vi­są tur­tą, ku­rį tu­rė­jau.

Iš­pūs­tas rei­ka­las bu­vo ir dėl kos­mod­ro­mo. Jo­kio kos­mod­ro­mo nė ne­pla­na­vo­me. Bu­vo pro­jek­tuo­ja­ma tik kos­mi­nio ry­šio sto­tis, jos sta­ty­to­jams te­rei­kė­jo Zok­niuo­se ke­lių šim­tų kvad­ra­tų te­ri­to­ri­jos. Bet kai ki­lo pa­šai­pų ažio­ta­žas, jie ap­si­su­ko ir išė­jo, Šve­di­jo­je sto­tį pa­sta­tė.

– Koks me­ras bū­tų idea­lus?

– Nė­ra idea­laus me­ro. Vie­nas žmo­gus me­ro sta­tu­se vie­naip elg­sis, ki­tas – ki­taip. Vie­nas su­teik­tų ga­li­my­bių nė ne­pa­nau­dos, ki­tas pikt­nau­džiaus val­džia. Tiek teis­mų, kiek da­bar yra dėl at­lei­di­mų iš dar­bo, dar nė­ra bu­vę.

Me­ras yra ir Ta­ry­bos va­do­vas. Tu­ri bū­ti ir dip­lo­ma­tas, ir de­ry­bi­nin­kas.

Šią ka­den­ci­ją, pa­vyz­džiui, Ta­ry­bo­je tie­siog ko­šė, neį­ma­no­ma nor­ma­liai dirb­ti. Iš pra­džių bu­vo vie­na koa­li­ci­ja: me­ro ne­par­ti­nio są­ra­šo, „vals­tie­čių“, li­be­ra­lų, kon­ser­va­to­rių. Pas­kui li­be­ra­lai at­šo­ko, "dar­bie­tės" pri­si­jun­gė, da­bar kon­ser­va­to­riai ta­po di­džiau­siais val­dan­čių­jų prie­ši­nin­kais.

Vie­nas soc­de­mas iš kar­to į vi­ce­me­rus nuė­jo, ki­ti soc­de­mai li­ko opo­zi­ci­jo­je. Kai vė­liau ir jie ga­vo ant­ro vi­ce­me­ro ir Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jo po­stus, ti­ki­no, jog vis tiek nė­ra val­dan­čio­jo­je koa­li­ci­jo­je. Tai kas jie to­kie yra?

– Apie me­rus vis kal­ba­me, o koks Ta­ry­bos na­rio vaid­muo? Ko­kią si­tua­ci­ją ma­to­te?

– Pak­laus­ki­te žmo­nių gat­vė­je, ko­kius mies­to Ta­ry­bos na­rius ži­no? Du tris gal įvar­dins. Da­lis Ta­ry­bos na­rių yra tik bal­suo­to­jai.

Ki­ta ver­tus, po­li­ti­ko­je kar­je­rą ga­li­ma da­ry­ti be rei­kia­mo iš­si­la­vi­ni­mo, be kom­pe­ten­ci­jos. Pos­tams užim­ti ne­ke­lia­mi nė svei­ka­tos rei­ka­la­vi­mai. Po­li­ti­ko­je ga­li bū­ti vis­kuo – ne­rei­kia nei tes­tų, nei kon­kur­sų praei­ti, kaip pre­ten­duo­jant į bet ku­rias ki­tas pa­rei­gas vals­ty­bės tar­ny­bo­je, ne­rei­kia nė už­sie­nio kal­bų ži­no­ji­mo.

Ma­ne ste­bi­na, kai nau­jai iš­kep­tas po­li­ti­kas atei­na į su­si­ti­ki­mą ir pra­de­da žo­džiais: „Pap­ras­tiems žmo­nėms no­rė­čiau paaiš­kin­ti ...“ Va­di­na­si, pa­ts jau yra ne­pap­ras­tas, sa­ve jau pri­si­sky­rė eli­tui, „iš­rink­tie­siems“.

– Tai gal neat­si­tik­ti­nai žmo­nės dai­ro­si į vi­suo­me­ni­nius rin­ki­mų ko­mi­te­tus?

– Tie ko­mi­te­tai lai­ki­ni, ne­ma­nau, kad duo­da nau­dos po­li­ti­nei sis­te­mai. Kai su­si­bė­ga bū­re­lis at­si­tik­ti­nių žmo­nių ir iš­ke­lia sa­vo kan­di­da­tą, tai jis iš­ren­ka­mas tik dėl to, kad su­ren­ka pro­tes­to bal­sus. Pri­si­min­ki­me, ką po rin­ki­mų vi­suo­me­ni­nin­kas me­ras sa­kė: „Esu ža­lias“. O kaip be pa­tir­ties val­dy­ti mies­tą?

Apie uni­ver­si­te­tą ir po­li­ti­nes gri­ma­sas

– Mies­tas pra­ran­da uni­ver­si­te­tą, ar Sa­vi­val­dy­bė­je bu­vo su­vok­ta jo reikš­mė?

– Pats bu­vau vie­nas iš uni­ver­si­te­to stei­gi­mo ini­cia­to­rių, to­dėl esu su­bjek­ty­vus. Bet su­tin­ku su tais, ku­rie sa­ko, jog įsteig­tas uni­ver­si­te­tas smar­kiai pa­tem­pė pir­myn mies­tą. Tik pri­si­me­nu, kaip dar ta­da Sei­me Bro­nius Gen­ze­lis aiš­ki­no, jog ge­riau vie­nas uni­ver­si­te­tas vi­so­je Lie­tu­vo­je, ne­gu to­kie, kaip Šiau­liuo­se ar Klai­pė­do­je.

Skau­džiau­sia, kad da­bar jun­gian­tis su Vil­niaus uni­ver­si­te­tu Šiau­liuo­se už­da­ro­mos in­ži­ne­ri­nės spe­cia­ly­bės. Pats dir­bu su pa­sku­ti­nio­jo kur­so stu­den­tais. Mus žu­dė įves­ti stu­den­tų krep­še­liai. Šiau­lių uni­ver­si­te­tas ne­ga­lė­jo ir ne­ga­li kon­ku­ruo­ti su Vil­niaus ir Kau­no uni­ver­si­te­tais, nes pa­tys mies­tai yra pa­trauk­les­ni.

O mies­to Sa­vi­val­dy­bė vi­siš­kai abe­jin­ga uni­ver­si­te­tui. Ta­ry­bos na­riai, dir­ban­tys uni­ver­si­te­te, nė ne­ga­li­me už jį agi­tuo­ti. Tik pra­si­žiok ir klap­čiu­kai ap­skųs Eti­kos ko­mi­si­jai. Juk net pla­ka­tą „Šiau­liai – uni­ver­si­te­ti­nis mies­tas“ nu­plė­šė. Štai to­kios yra da­bar­ti­nės po­li­ti­kos gri­ma­sos.

– Ne tik po­li­ti­kas ir dės­ty­to­jas esa­te, van­de­ni­lio jė­gai­nes, van­de­ni­lio va­rik­lį au­to­mo­bi­liui kūrė­te, spor­ti­nį lėk­tu­vą pi­lo­ta­vo­te – ko­kia veik­la mie­liau­sia šir­džiai?

– Avia­ci­ja bu­vo pir­mo­ji mei­lė. Sto­jau į avia­ci­ją, bet ne­priė­mė tik dėl to, kad esu iš trem­ti­nių šei­mos. Ne kar­tą dėl to bu­vau stum­do­mas, net iš dar­bo KPI fa­kul­te­te. Ae­rok­lu­bo va­do­vui pa­si­guo­džiau, o jis sa­ko: pa­ra­šyk biog­ra­fi­jo­je, kad pi­lo­tuo­ji lėk­tu­vus, kad esi avia­ci­jos spor­to meist­ras, ša­lies rink­ti­nės na­rys. Per­ra­šiau ir priė­mė at­gal dės­ty­to­ju dirb­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Ma­nęs nie­kas ne­ban­dė vers­ti, gal rūs­ti vei­do iš­raiš­ka at­bai­dė?“ – juo­kau­ja Alf­re­das Lan­kaus­kas.

Alf­re­das Lan­kaus­kas, po­li­ti­kas ir ŠU van­de­ni­li­nės ener­ge­ti­kos la­bo­ra­to­ri­jos va­do­vas, sa­ko, jog kei­čia sa­vo gy­ve­ni­mo kryp­tį: „Po­li­ti­ko­je ne­be­tu­rė­siu ga­li­my­bės da­ly­vau­ti, mies­to ne­kei­čiu, bet sie­ju sa­ve su ki­tu uni­ver­si­te­tu – jei­gu kvie­čia, rei­kia va­žiuo­ti.“

„Po­li­ti­niams po­stams užim­ti ne­ke­lia­mi nei iš­si­la­vi­ni­mo, nei kom­pe­ten­ci­jos rei­ka­la­vi­mai – tu­ri gi bū­ti tai­ko­mi kaž­ko­kie kri­te­ri­jai“, – ti­ki­na A. Lan­kaus­kas.