Naujausios
SPORTO ELGETOS IR PRINCAI (1)
Čempionai plaukia kiauromis valtimis
Šiauliai į Olimpiadą siuntė tris atstovus, neskaitant krepšininkų. Treneriai sako Londonui galėtų paruošti dar daugiau. Jei valdžia skirtų daugiau dėmesio ne tik krepšiniui. Šiandien Šiaulių sportininkų kasdienybė — kiauros valtys, 35-erius metus nekeista lengvosios atletikos maniežo danga ir skurdas, nes neišgali perspektyvių sportininkų leisti į tarptautines varžybas.
„Šiaulių kraštas“ pradeda rašinių ciklą apie olimpinių sporto šakų būklę Šiauliuose.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
„Mes dar parodysim, trenere“
„Laukėm laukėm savo čempionams laivo iš savivaldybės — nesulaukėm. Mindaugas Mažeikis — keturiskart Lietuvos čempionas, Aurimas Eidukas — penkiskart. Sugrįžo Dainius iš darbų ir mokslų į sportą, nupirko “Lazerį“, sako: “Mes dar parodysim, trenere“, — pasakoja sporto mokyklos “Atžalynas“ buriavimo trenerė Irutė Žičkuvienė.
Buriuotojas Dainius Fedotovas rodo naująjį „Lazer“ tipo laivą, kurį pats nupirko už 26000 litų.
Dainius sako, kad su „Lazeriu“ šiauliečiai užsienyje nebesijaus ubagais. “Patikėkit, jau dabar aš turiu storą skūrą, bet va tokiems — kaip jaustis?, — mosteli į aplink besisukiojančius vaikus Dainius. — Ten (užsienyje) jų amžiaus vaikai ir aprangą specialią turi, ir tvarkingus laivus, o mes — špaklius dedam. Bet jei su tokiu inventoriumi mes galime čempionais būti... Juk Šiaulių vardą keliame.“
Dainius tęsia toliau: „Burė skirta sezonui — 52 buriavimo valandoms, o štai čia — mano amžiaus burė, jai — 27 metai. Tokių jau niekur nebėra, o mes plaukiojame su skudurais“.
Trenerė Irutė Žičkuvienė susirūpinusi: toks inventorius buriuotojus stabdo, jei imsis „Lazerių“ — sportininkai kils aukščiau. Tuo tarpu dabar Lietuvos čempionas Aurimas Eidukas plaukioja kiauru “Lučiu“. Pasaulyje tokiais esą niekas nebeburiuoja, todėl mūsų sportininkai negali už Lietuvos ribų rungtis.
„Tai tas pats, kaip su “Zaporožiečiu“ prieš “Volvo“ eitum, bet Aurimas antras-trečias“, — liūdnai tęsia trenerė.
Trenerė
Trenerės kambariukas — antrame elingo aukšte. Ant sienos — garbingos medalių kolekcijos likutis. Didžiąją dalį išvogė. Kaip ir beveik pusę brangaus inventoriaus.
„Mano visa motyvacija — vaikai. Jau tiek metų dirbu, kartėlį jaučiu dėl šitokio požiūrio į vaikus... Tai yra skaudžiausia“, — sako.
Dabar didžiulis trenerės ir buriuotojų galvos skausmas — sporto mokyklos teritorija. Jau buvo parengti detalieji planai, tačiau atsirado žemės prie Rėkyvos ežero savininko palikuonis, ir reikalai sustojo: Savivaldybė nebepriima jokio sprendimo, o buriuotojų rankos surištos.
Nepaisant to, per metus Šiauliuose prie Rėkyvos ežero surengiami du-trys čempionatai. Rėkyvos ežeras, tikina trenerė — idealus ir buriavimui, ir ledrogių sportui, todėl visiškai realu, kad sportininkai iš viso pasaulio atvažiuotų į Rėkyvą stovyklauti.
Pernai pavyko sėkmingai organizuoti ledrogių sporto Pasaulio čempionatą, net amerikiečiai buvo atvykę. Viso pasaulio internetiniuose buriuotojų puslapiuose buvo surašyti gražiausi atsiliepimai apie Šiaulius, Rėkyvą, čempionato organizaciją.
„Aišku, mes į tą bazę jų nevežėme, svečiai gyveno viešbučiuose, tik mes čia buvom su vaikais. Dešimt laipsnių šalčio, o mes dirbam. Pripusto elingą...“
Sporto bazėje nėra nei tualetų, nei galimybės vaikams atsigerti karštos arbatos.
Šiemet Savivaldybė jauniesiems buriuotojams iš viso skyrė 1300 litų. Tai — pusė vieno čempionato biudžeto. Likusius pinigus vaikams iš labdaros ir rėmėjų surenka įkurtas Šiaulių miesto buriuotojų klubas.
Politinės negalios kaina
„Iki šios Olimpiados Lietuvoje buvo vienas Dievas — krepšinis, jam buvo aukojami didžiausi pinigai kaip Lietuvoje, taip ir Šiauliuose. Džiaugiamės, kad mūsų buriuotoja laimėjo sidabro medalį, laukiame, gal atsiras lėšų ir kitoms šakoms“, — nepraranda vilties Šiaulių buriuotojų klubo prezidentas Vidmantas Vitkevičius. Tačiau ir klubo prezidentas, susirašinėjęs su Savivaldybe, sakė dorai nežinąs, kaip dabar yra su buriuotojų teritorija.
„Šiaulių kraštas“ pasiteiravo Savivaldybės ir gavo tokį atsakymą: suformuotas žemės sklypas, tačiau dalis teritorijos yra grąžintina savininkui. Pretendentas sutinka palikti esamą situaciją, jei jam bus duotas kitas sklypas su galimybe statytis. Tam reikia keisti detalųjį planą, o tai — labai dideli pinigai, Savivaldybė savo lėšomis to daryti neketina.
Galima paskaičiuoti, kokia yra tokio Šiaulių valdininkų politinio sprendimo ar neapsisprendimo kaina.
Pirma, Šiaulių buriuotojų klubas yra surinkęs pinigų naujam laivui vaikams nupirkti. Bet nėra teritorijos, nėra vietos, kur tą laivą laikyti.
Antra, yra užmegzti ryšiai dėl laivų įsigijimo su septyniolika jūrinių valstybių „Lion's“ klubų. Bet jei mecenatai atgabentų (o tai realu) 17 valčių, kur jas dėti?
Trečia, šią vasarą buriuotojai norėjo surinkti miesto vaikus į stovyklą prie vandens. Idėja aptarta: rytą iš Šiaulių centro vaikus surinktų autobusas, rėmėjai maitintų pietumis. Buvo sutarta su pedagogais, muzikantais. Tačiau svajonė atsimušė į faktą — nei teritorijos, nei tualetų, nei elektros.
Olimpiečio treneris serga prieš krepšininkus
„Gal būsiu labai didelis ne patriotas, bet, kai žiūriu krepšinį, visada noriu, kad jie pralaimėtų, garbės žodis, — prisipažįsta Kęstutis Jankevičius, olimpiečio Pauliaus Viktoravičiaus plaukimo treneris. — Aš pykstu ne dėl krepšinio, o dėl sistemos, dėl požiūrio“.
Valerijus Belovas, plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktorius, jam pritaria: “Ir kas tie krepšinio klubai? Gauna geresnį sportininką, ir nusiperka už pinigus. O mūsiškiai čia gimė, augo ir pasiekia tokius rezultatus — iš tokio maniežo, tokio baseino“.
Šiauliuose yra du baseinai, tačiau jie — ne olimpinio (50 metrų) ilgio. Olimpinio ilgio 10 takelių baseiną su viešbučių kompleksu norintys statyti verslininkai jau seniai prašo Savivaldybės galimybės prisijungti per 20 arų valstybinės žemės, kad tilptų toks baseinas. Tačiau politikai, kaip mieste juokaujama, „dėl visiems žinomų priežasčių“, niekaip nepriima politinio sprendimo.
Jei projektas pavyktų, tai būtų pats geriausias Lietuvoje olimpinis baseinas, ir Savivaldybei nekainuotų. Mūsų olimpiečiai turėtų kur treniruotis, vaikai — sportuoti.
„Nėra gero 50 metrų baseino net Vilniuje, matėt, kokioje bazėje treniravosi mūsų penkiakovininkai, kurie medalius parvežė? Į tokį baseiną tik šunį galima atvest, ir tai ne kiekvienas šeimininkas ryšis“, — kategoriškas V. Belovas.
Direktorius įsitikinęs, kad naujasis baseinas užtikrintų masiškumą, be kurio, tai paliudys kiekvienas treneris, nebūna be meistriškumo. Vidutiniškai iš penkių šimtų vaikų galima išauginti vieną olimpietį.
Nes, anot V. Belovo, Lietuvos plaukimo federacija yra išreiškusi savo požiūrį: jai pigiau vežti sportininkus į užsienio stovyklas, negu statyti naujus baseinus Todėl sportininkai su treneriais priversti blaškytis tarp Lietuvos ir užsienio, kur vyksta per pusmetį po 4— 5 stovyklas, trunkančias tris savaites.
Estijoje, sako V. Belovas, pastatyti du nauji olimpinius standartus atitinkantys baseinai. Jau prieš dešimtmetį treneris į Šiaulius buvo atgabenęs estą baseinų statytoją, po to organizavo Šiaulių valdininkų kelionę į Švediją, ten parodė — vien apie Stokholmą pastatyti dvidešimt penki 50 metrų ilgio baseinai. Po to vežė valdininkus lankyti baseinų Lenkijoje, Suomijoje. Bet Šiauliuose olimpinio baseino nėra.
„Kodėl, nežinau“, — prisipažino.
„Šiaulių kraštas“ pasiteiravo savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjos Rasos Budrytės. “Kol kas nėra politinio sprendimo“, — buvo atsakymas.
Rytojaus numeryje — apie kitų olimpinių sporto šakų materialinę bazę ir netolimo užsienio — kaimyninės Jelgavos patirtį.
POŽIŪRIS
Prieš keletą metų absoliučiai geriausiu Europos Sąjungos finansuojamu projektu buvo pripažinta švedų iniciatyva.
Vienas entuziastas surinko nelankančius mokyklos vaikus ir statė su jais lėktuvą. Baltais chalatais vilkintys neklaužados plušėjo prie brėžinių, padavinėjo įrankius, išmoko matematikos, braižybos, neliko problemų su anglų kalba. Lėktuvas netgi pakilo. Tačiau svarbiausia, rudenį visi vaikai grįžo į mokyklą.
Remdamiesi šiuo pavyzdžiu, Šiaulių buriuotojai buvo sumanę analogišką projektą — su vaikais statyti laivą. Tikina — finansavimas būtų garantuotas. Tačiau susidūrė su neišsprendžiama problema — nebuvo nei kur statyti laivo, nei kur jį laikyti.
Citata: „Gal būsiu labai didelis ne patriotas, bet, kai žiūriu krepšinį, visada noriu, kad jie pralaimėtų, garbės žodis“.
INVENTORIUS: Šiaulių buriuotojai, trenerės Irutės Žičkuvienės vedami, skina laurus ir su skylėtais „lučiais“, kuriuos kas sezoną lopo ir glaisto.
APMAUDAS: „Mano visa motyvacija — vaikai. Jau tiek metų dirbu, tokį kartėlį jaučiu dėl šitokio požiūrio į vaikus... Tai yra skaudžiausia“, — sako Irutė Žičkuvienė, “Atžalyno“ sporto mokyklos buriavimo trenerė.
SKURDAS: Buriuotojas Dainius Fedotovas, įsigijęs pirmąjį „Lazer“ klasės laivą, sako, kad dabar šiauliečiai nuvykę į užsienį nebesijaus ubagais ir skurdukais. Tačiau net ir kiaurom, “špakliuotom“, vandens pilnomis valtimis mūsų sportininkai sugeba nugalėti.
SKAIČIAI: Šiaulių buriavimo sporto mokyklą lanko 40 vaikų. Pasiekimai: 9 jaunių čempionato medalininkai, 5 Lietuvos suaugusiųjų buriavimo čempionai. Per šiuos metus savivaldybės skirtos lėšos — 1300 litų.
NEPATRIOTAS: „Aš gal būsiu labai didelis nepatriotas, bet, kai žiūriu krepšinį, visada noriu, kad jie pralaimėtų, garbės žodis“, — prisipažįsta Kęstutis Jankevičius, olimpiečio Pauliaus Viktoravičiaus plaukimo treneris.
Sauliaus JANKAUSKO nuotr.
SĄLYGOS: Elingas, vėjo perpučiama pašiūrė, kurioje laikomos valtys, žiemą čia dirba ir ilsisi vaikai.
