Naujausios
MIESTELIŲ LIKIMAI (2)
Prabangus vaiduoklis
Dar prieš gerą dešimtmetį iš Šeduvos, Radviliškio, Šiaulių, Pakruojo, Panevėžio važiuodavo būriai žmonių pasilepinti baseinu, masažais ir mineralinio vandens voniomis į Alksniupius, buvusį Radviliškio rajono „Draugo“ kolūkį. Šiandien baseinas — įgriuvusiu stogu, pridergtas balandžių. Turtas griuvo, nes neužteko supratimo ir geranoriškumo dalijantis kolūkio palikimą. “Jeigu šiandien turėtume baseiną, Alksniupiai būtų aukštumoje, o dabar virstame kaimu“, — apgailestauja patys alksniupiečiai.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Draugai
Alksniupiai, miestelis nutolęs 7 kilometrus nuo Šeduvos, vis dar pasitinka didžiuliu betoninių raidžių riboženkliu „Draugas“. Taip kažkada sovietiniais laikais vadinosi čia veikęs kolūkis. “Kam griauti, “draugas“ — geras, talpus žodis, nutarėme, kad išliktų ir toks Alksniupių pavadinimas“, — paaiškina Alksniupių bendruomenės pirmininkė Laima Didžbalienė.
Bendruomenė taip pat vadinasi „Draugas“, žemės ūkio bendrovė irgi — “Draugas“, net kažkada veikęs Alksniupių jaunimo klubas taip pat vadinosi “Draugu“.
Griuvėsiai
Pačiame miestelio centre šalia į viršų šaunančio vandentiekio bokšto suka balandžių būriai. Tamsiais, prabangiu parketu ir spalvotomis akmens mozaikomis, išklotais koridoriais per paukščių išmatas einame į buvusį baseiną. Išmatų ir nudvėsusių paukščių tvaikas.
„Čia buvo povandeninio masažo kambarys — dabar šiukšlynas, net gaila žiūrėti. Čia — masažinė vonia, gydydavosi stuburo problemų turintys žmonės“, — prisiminimus apie buvusį Alksniupių pasididžiavimą pasakoja bendruomenės pirmininkė Laima.
Būrys balandžių išskrenda pro didžiulę skylę stoge. Baseino dugne — lentų plokštės, cemento gabalai, nuolaužos, šiukšlės, mirę balandžiai. Baseino laiptinių ąžuoliniai ranktūriai apdergti balandžių išmatomis.
Nors sienų plytelės dar blizga nesudaužytos, tačiau baseinas šiandien virto prabangiu vaiduokliu. Neseniai vienoje pusėje įgriuvo baseino stogas — lubose žiojėja didžiulė skylė, nors ąžuolinės gegnės, laikančios lubų konstrukcijas, atrodo dar visai geros.
„Jei gerai šią žiemą pasnigs, įgrius visas stogas ir tai bus visiška baseino pabaiga“, — su apmaudu sako atlydėjęs į baseino griuvėsius alksniupietis Jonas.
Laima Didžbalienė turi vilties — Radviliškio rajono valdžia žadėjo atsiųsti komisiją, kuris nustatys, ar baseino stogas remontuotinas ir galbūt atgaivins baseiną. Nebežada tik gydomųjų procedūrų, nors dar puikiai išsilaikęs šalia baseino esantis mineralinio vandens gręžinys.
Vilties alksniupiečiams atstatyti baseiną suteikė ir tai, jog už savivaldybės ir fondų lėšas suremontuota baseino pastate esanti sporto salė, dabar priklausanti Alksniupių pagrindinei mokyklai.
Tragedija
Baseiną, griuvus kolūkiui, perėmė „Draugo“ bendrovė. Rajono valdžia, L. Didžbalienės teigimu, prašė atiduoti baseiną jai nemokamai, nes rajono savivaldybė neturėjusi pinigų pirkti. Tačiau tuometinės bendrovės valdžia už dyką atiduoti už kolūkio pinigus pastatyto ir ne vieną milijoną rublių kainavusio baseino nesutiko.
Galiausiai baseinas vis tiek atiduotas rajono Savivaldybei, tačiau jau neveikiantis.
„Galbūt baseinas būtų išlikęs veikiantis, jeigu bendrovė nebūtų užsispyrusi. Vėliau visi suprato, kad tai buvo didžiausia klaida — neatiduoti, bet ir patiems netęsti veiklos“, — svarsto bendruomenės pirmininkė.
Baseinas nustojo veikti, pamažu šiuro, triušo, kol galiausiai įgriuvo stogas. Nebereikėjo jo žmonėms — užkariavo balandžiai.
„Mums didžiausias nuostolis, kad nebėra baseino, nors svečių Alksniupiai sulaukdavo. O dabar kam įdomus mūsų miestelis? Kaimas ir tiek,“ — nelinksmai sako Emilė Rupšlaukienė, trisdešimt metų dirbusi kolūkio vyriausiaja buhaltere.
Turto naikinimo laikai
Baseinas buvo pastatytas 1984 metais, kolūkio pirmininku esant Algirdui Malinauskui.
„Dėl baseino Alksniupiai buvo tapę kurortu. Turėjome purvo vonias, masažus, mineralines vonias. Mūsų vaikai išmoko plaukti. Kolūkio žmonėms viskas buvo nemokamai. Mokėdavo tik mūsų svečiai, atvažiavę pasigydyti, pailsėti, paplaukioti. O dabar toks vaizdas, lyg nieko to nebuvę“, — prisiminimais dalijasi E. Rupšlaukienė.
Ji prisimena, kad baseiną taip, kaip kultūros namus Briduose (apie juos rašėme praėjusį šeštadienį), Šiaulių rajone, buvo norėta išdalyti pajais, bet žmonės susivokė laiku ir po plytą baseino neišsidalijo.
„Laikas, gyvenimas nestovi vietoje, bet niekada negalvojau, kad galima sunaikinti savo turtą“, — svarstė buvusi ilgametė kolūkio vyriausioji buhalterė.
Kėsintasi ir į Kultūros namus
Bendruomenės pirmininkė Laima Didžbalienė, kuri dirba Alksniupių kultūros namų direktore, prisimena, kaip nepriklausomybės pradžioje buvo kėsintasi ir į kultūros namus.
„Ateinu rytą į darbą, o prie durų jau stovi darbininkai su “svarke“. Pjaus Kultūros namuose radiatorius, nes per brangu matai kultūros pastatą šildyti. Nerakinu durų, nors ką man tegul daro. Nubėgau paskambinti rajono valdžiai, šiaip ne taip įkalbėjome, kad nepjautų radiatorių“, — pasakojo L. Didžbalienė.
Kultūros namai Alksniupiuose pastatyti 1977 metais ir buvo vieni geriausių ne tik Radviliškio rajone. Konstruktoriai iš Maskvos ir tuometinio Leningrado rengė specialų apšvietimą, garso aparatūrą, iš Maskvos buvo pakviesti akustikos meistrai, kuriems paliepus, buvo praplatinta žiūrovų salė, kad akustika būtų ideali.
„Mums, vaikams, jau buvo atsibodę tie klasikos dainininkai. Nuolatiniai svečiai būdavo Giedrė Kaukaitė, Virgilijus Noreika. Į koncertus mus varu varydavo. Į Alksniupių kultūros namus Panevėžio, Šiaulių, Kauno teatrai atveždavo rodyti geriausius premjerinius spektaklius“, — prisimena Alksniupiuose augusi ir iki šiol tebegyvenanti Laima Didžbalienė.
Net aikštės priešais kultūros namus plytelės suklijuotos iš pjauto akmens į mozaikas. „Pamenu, kai pradėjau dirbti Kultūros namuose, pasiuntė mane buvęs pirmininkas Algirdas Malinauskas nupirkti mūsų dainų ir šokių kolektyvams kostiumų. Žiūrėk, sako, mergele, išrink geriausius, tokius, kad niekas neturėtų“, — mena L. Didžbalienė.
Dabar kultūros namuose veikia suaugusiųjų ir vaikų saviveiklos kolektyvai, statomi spektakliai. Tik svečių iš didžiosios scenos retai teatvažiuoja.
5 vaikai
„Alksniupiai eina ne pirmyn, o atgal ir labai dideliais žingsniais“, — įsitikinusi miestelyje gyvenanti Emilė Rupšlaukienė. Ji skaičiuoja: po trejų metų į pirmą klasę ateis tik penki vaikai. Šiemet Alksniupiuose gimė tik vienas vaikas, galbūt iki metų pabaigos gims dar vienas: “Tai kiek vaikų po septynerių metų ateis į pirmą klasę?“
O kažkada Alksniupiuose veikė vidurinė mokykla, kurioje mokėsi apie 250 vaikų.
„Matau pavojų ir ambulatorijai. Alksniupiai labai sensta, o savo gydytojo neturime, tik atvažiuojantį. Šiaip ne taip prikalbinome daktarą iš Rozalimo, Pakruojo rajono. Seni išmirs, jaunimas išvažiavęs, kas gyvens Alksniupiuose? Viena paguoda, kad neseniai į Alksniupius atsikėlė gyventi kelios šiauliečių šeimos“, — į ateitį žvelgia E. Rupšlaukienė.
Į Alksniupius kolūkio laikais buvo atvestos gamtinės dujos. Bet jomis alksniupiškiai išgali tik maistą pasigaminti, šildyti būstus — per brangu.
CITATA
„Turėjome purvo vonias, masažus, mineralines vonias. Mūsų vaikai išmoko plaukti. O dabar toks vaizdas, lyg nieko to nebuvę.
FAKTAI
Alksniupiai — gyvenvietė Radviliškio rajono savivaldybės šiaurės rytuose, 7 kilometrai šiaurę nuo Šeduvos. Yra 1853 metais statyta koplyčia, vėjo malūnas, veikia Alksniupių pagrindinė mokykla, paštas.
Alksniupiai pirmąkart minimi 1556 metais Upytės valsčiaus inventoriuje. 2 kilometrus į vakarus nuo Alksniupių yra Radvilonių dvaras. 1949— 1993 metais „Draugo“ kolūkio centrinė gyvenvietė. 1911 metais įsteigta pradinė mokykla, 1959— 1983 metais ji buvo septynmetė, aštuonmetė, 1983— 2001 metais vidurinė, nuo 2001 metų pagrindinė mokykla. 1957 metais atidaryti kultūros namai, 1970 metais biblioteka, išgręžtas 300 metrų gylio mineralinio vandens gręžinys.
Per 2001 metų visuotinį gyventojų surašymą Alksniupiuose gyveno 761 žmogus.
STOGAS: Baseino lubose žiojėja skylė, per kurią į prabangiu buvusį baseiną patenka balandžiai, lietus ir sniegas.
ALKSNIUPIAI: Kažkada buvęs pavyzdinis Alksniupių miestelis prarado dalį savo turto ir žavesio.
DRAUGAS: Nuo kolūkio laikų Alksniupiuose išliko riboženklis „Draugas“.
RADIATORIAI: Jeigu Kultūros namų direktorė būtų atrakinusi duris darbininkams, 1993 metais atvažiavusiems nupjauti radiatorių, šiandien Alksniupiai nebeturėtų ir puikios koncertų salės.
BENDRUOMENĖ: Alksniupių bendruomenės pirmininkė Laima Didžbalienė įsitikinusi, kad tik miestelio bendruomenės, kurioje yra visi Alksniupių gyventojai, dėka miestelis dar laikosi ir tvarkosi.
MILIJONAI: Buvusi kolūkio vyriausioji buhelterė Emilė Rupšlaukienė sako, kad Alksniupiai eina ne pirmyn, o atgal.
TURTAS: Baseinas pamokų metu beveik prieš 20 metų. Čia Alksniupių vaikai plaukiodavo nemokamai. Fizinio lavinimo mokytoja Rita Janavičienė.
KAPINĖS: Prabangus baseinas virto balandžių kapinėmis.
VONIOS: Vertikalių vonių baseinas, kuriame gydydavosi stuburo ligomnis sergantys žmonės, — tuščias ir apleistas.
GRIUVĖSIAI: Įgriuvus baseino stogui vieta, kur plaukiodavo miestelio ir aplinkinių rajonų gyventojai, virto šiukšlynu.
IŠLIKIMAS: Alksniupiuose originalios skelbimų lentos.
Jono TAMULIO nuotr.
