Naujausios
Aktualus interviu
Praraja tarp žmonių ir politinės kastos
„Tik jau nerašykit Markusas, aš galiu būti ir Morkus Radūnas“, — juokavo devintus metus Šiauliuose gyvenantis šveicaras, užsukęs pokalbiui į “Šiaulių krašto“ redakciją. Praėjusį trečiadienį Markus Roduneris Vilniuje buvo apdovanotas ketvirtąja šv. Jeronimo premija už lietuvių literatūros vertimus į vokiečių kalbą.
Kalba su ponu Marku neišvengiamai pasuko nuo literatūros prie politikos.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Šiauliuose — pigiau negu Vilniuje
— Jau devintus metus gyvenate Šiauliuose? Kodėl pasirinkote šį miestą?
— Vilniuje buvo labai aukštos nuomos kainos, čia buvo pigiau, nusipirkome butą centre. Ir tikrai nepasiilgstu sostinės, nes kasryt ir kas vakarą po valandą stovėti spūstyje... Čia iššoki — ir esi centre.
— Koks kultūrinis gyvenimas Šiauliuose?
— Man nelabai ko trūksta. Teatras yra. Būtų blogai, jei su universitetu kažką ten, Vilniuje, padarytų. Žinoma, daugiau galėtų būti literatūros skaitymų, bet Lietuvoje nelabai gaji tradicija, kad autoriai važiuotų skaityti savo kūrinių.
— Kokia, jūsų manymu, kultūros žmonių situacija Lietuvoje krizės sąlygomis?
— Menininkai visur turi problemų, bet jei tu moki suktis rėmimo fondų karuselėje, gali iš to gyventi. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje daug rašytojų turi normalias profesijas (dauguma jų yra mokytojai), o iš rašymo gyvena gal tik anglosaksai, nes jų didelė auditorija.
Apie politines sistemas
— Koks jums atrodo Lietuvos politinis fonas?
— Sakyčiau, sunkokas. Vis dar yra labai didelė žmonių ir politinės kastos atskirtis. Ir nepriklausomai nuo to, kuri partija valdo — net keista.
Tauta gi tikėjosi iš „gelbėtojų“ (kaip R. Paksas ar V. Uspaskich), kad jie bus arčiau tautos, bet nematau jų arčiau — nebent Kėdainiuose ledus dalijant. Bet ar tai artumas? Matyt, iš tiesų, kaip sakė kažkuris jūsų rašytojas, lietuviai pripratę turėti kunigaikštį.
— O kokia politinė sistema Šveicarijoje?
— Šveicarija yra visiškai kitokia. Ten nėra opozicijos, septyniasdešimt metų valdo keturios partijos, o kiekvienas įstatymas gali būti žmonių atšauktas referendumu — tereikia per tris mėnesius surinkti 50 tūkstančių parašų. Įsivaizduokite, tai tas pats, kaip Lietuvą draugiškai valdytų socdemai su konservatoriais, įtraukiant Darbo partiją bei „Tvarką ir teisingumą“.
— Koks šveicarų nusiteikimas valdžios atžvilgiu?
— Tikrai geresnis. Matyt, dėl to, kad žmogus jaučiasi galįs pats kažką nuveikti. Šveicarijoje piliečiai valdyme dalyvauja tiesiogiai: mažesnėse savivaldybėse klausimai sprendžiami bendruomenės narių rankų pakėlimu.
Iš esmės ten visai kita politinė sistema. Pavyzdžiui, pusę mokesčių mokama savivaldybei, dėl to priemiesčiai neįeina į miestus. Miestai kartais eina prašyti kaimiečių pinigų. Ir tai iš esmės yra gerai — taip nušluojama miestiečių arogancija. O Lietuvoje miestiečiai į kaimiečius žiūri iš aukšto.
Nežinau, bet man kartais keista, kad žmogus, atvažiavęs iš Telšių į Vilnių, po kelerių metų tampa toks vilnietis, jog nebemato, kad Žemaitijoje yra problemų, kuriomis reikėtų užsiimti. Patekęs į Vilnių, žmogus greitai suvilnėja.
— Pats prakalbote apie regioninę politiką. Ar jums labai matyti skirtumas tarp Lietuvos sostinės ir provincijos?
— Mane nervina žodis „provincija“. Man provincija — administracinis vienetas. Tačiau nuvertinti žmogų, kuris yra ne iš didelio miesto, labai kvaila. Juolab kad miestiečiai Lietuvoje nėra tapę tikrais miestiečiais, todėl yra jaučiamas toks sunkus tapatumas: žmogus nėra miestietis, bet ir kaimietis nebėra.
Tikras kaimietis yra šviesus, normalus, geras žmogus. Tačiau yra tokių, kuriems galima prikabinti „mužikų“ etiketę. Jų daugiau yra mieste.
— O Seime, jūsų manymu, daug mužikų?
— Seime kita kategorija — jie yra įžūlūs, bet suvokia, ką daro. Politika iš tikrųjų traukia tokius žmones, kurie nori ketverius metus ten pasėdėti.
Diskutavau su vienu žmogumi apie seimūnus. Ir paaiškėjo, kad jis daugiausiai pyksta ne dėl to, kad seimūnai vagia, o dėl to, kad jis ar jo giminaičiai ten nesėdi. Kol žmogus per mažai reikalauja iš Seimo atsakomybės, kol pats stengiasi ten patekti, nieko nebus...
— Bet tai, ką daro seimūnai, jau piktina žmones, jų arogancija, prabangių automobilių nuoma...
— Manyčiau, tai ne sistemos, ne įstatymų, bet požiūrio klausimas. Žmogus, patekęs į valdžią, mano, kad jis turi kažkokias teises.
Kai seimūnas ar valstybės tarnautojas supras, kad jis yra valstybės ir piliečių tarnas, tada viskas keisis. Pavyzdžiui, Šveicarijoje viena Vyriausybės narė visada važinėdavo tramvajumi.
Beje, ir Lietuvoje aš matau teigiamus poslinkius: kad Prezidentė stoja bent jau prie raudono šviesoforo signalo, tai jau verta žinutės. Jie yra tokie pat piliečiai, ir turi laikytis įstatymų.
Žmogus nėra aukštesnis ar turi daugiau teisų dėl to, kad yra Seimo narys. Atvirkščiai — jis turi daugiau pareigų, o ne teisių. Tačiau tokie procesai užtrunka.
— Už ką mylite lietuvius, ir ko pasigendate, būdamas Šveicarijoje?
— Tai — žmonių atvirumas. Čia žmonės normaliai bendrauja ir nestebi kitų. Kartais nervina, mūsų žodžiais, šveicarų pensininkų stebėjimas pro langą: kas ten ką vėl išdarinėja?
— Gal jūsų pensininkai labai pilietiški?
— Turi būti lygsvara tarp tolerancijos ir savo teisių gynimo.
— Susitikome pakalbėti apie literatūrą, o baigėme politika...
— Visada prieini prie politikos. Bet matau, kad ir Lietuvoje žmonės jau yra pakankamai pilietiški, reiškia savo nuomonę streikais, piketais — tai yra geras ženklas.
PROVINCIJA: „Manęs irgi dažnai klausia: kaip tu gyveni provincijoje, ne Vilniuje? Sakau, jūs irgi tokia pat provincija, jei netikit, važiuokit į Paryžių ir palyginkite“, — sako Markas Roduneris.
Jono TAMULIO nuotr.
Apie kūrybą ir vertimą
Vertėjas Markus Roduneris įvertintas už B. Sruogos „Dievų miško“, J. Ivanauskaitės romanų “Ragana ir lietus“ bei “Placebas“ vertimus į vokiečių kalbą, už publikuotus kitų mūsų rašytojų kūrinius.
— Manęs klausė, kaip vyras gali versti tokį romaną, kaip „Ragana ir lietus“, nes ten vyrai parodyti ne iš geriausios pusės. Jį iš tiesų verčiau kitaip — nujaučiant, netgi sapnuojant tekstą ar atsirandant sapnuose, kaip stebėtojui. Jei galvoje būtų jungiklis, kartais galvoju, jau ir filmas būtų pastatytas.
Dar norėčiau išleisti Jurgio Kunčino „Tūlą“, labai mėgstu R. Gavelį, ypač “Prarastų godų kvartetą“. Verčiu ištrauką iš K. Sabaliauskaitės knygos “Silva rerum“. Beje, prikalbinau, kad rašytoja atvažiuotų į spalio pabaigoje rengiamus skaitymus Šiauliuose.
DOSJĖ
Markus Roduner gimė 1967 metais Rheinfeldene (Šveicarija), nuo 2000-ųjų gyvena Šiauliuose, vedęs, augina tris vaikus. Studijavo slavų ir baltų kalbų filologijas, istorinę-lyginamąją kalbotyrą, senąją rusų kalbą Berno universitete. Moka vokiečių, retoromanų, prancūzų, lotynų, graikų, lietuvių, gruzinų ir dar kelias kalbas. Tyrinėja mažųjų kalbų istoriją ir raidą, jų santykius ir įtaką kitoms kalboms. Dėsto Šiaulių universitete. Rašo daktaro disertaciją iš baltų kalbų sintaksės. Nuo 2004 metų rengia festivalį „Europos literatūros dienos Šiauliuose“. 2008 metais jam paskirta Šiaulių miesto kultūros ir meno premija.
