Prisiminti operacijos "Osen" tremtiniai

Su­lau­kė lie­tu­vių

Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos Šiau­lių fi­lia­lo or­ga­ni­zuo­ta­me ren­gi­ny­je pri­si­min­ti 1951 me­tų trė­mi­mai ir pa­mi­nė­ta Tarp­tau­ti­nė pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­na.

Ren­gi­nį Lie­tu­vos him­nu pra­dė­jo jung­ti­nis cho­ras – Šiau­lių "Da­gi­lė­lio" dai­na­vi­mo mo­kyk­los 3 kla­sės ber­niu­kų ir trem­ti­nių.

Pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si bu­vę trem­ti­niai.

Šiau­lie­tis Va­len­ti­nas Ke­mė­šis su tė­vais ir bro­liais bu­vo iš­vež­tas 1949 me­tais, bet at­min­ty­je tvir­tai įstri­go ir 1951-ųjų ru­duo, kai į Ir­kuts­ko sri­ties Ty­re­tės ra­jo­no Tag­nos kai­mą bu­vo at­vež­ti nau­ji trem­ti­niai.

Prie Tag­nos upės nuo 1949 me­tų pa­va­sa­rio gy­ve­no apie 60 lie­tu­vių šei­mų iš Aukš­tai­ti­jos – Anykš­čių, Ro­kiš­kio. Nau­ji trem­ti­niai – 12–15 šei­mų – bu­vo iš Jo­niš­kio, Ža­ga­rės.

V. Ke­mė­šis pri­si­me­na, kaip pas ma­mą at­sku­bė­ju­si ru­sė pra­ne­šė: at­ve­žė lie­tu­vių, bet jie kal­bą ki­taip – sky­rė­si tar­mės.

"Bė­go­me vi­si žiū­rė­ti, ką at­ve­žė", – sa­kė V. Ke­mė­šis.

1949 me­tų trem­ti­niai jau bu­vo ap­si­pra­tę – dir­bo ko­lū­ky­je, Ma­ši­nų ir trak­to­rių sto­ty­je, tu­rė­jo gy­vu­lių. At­vež­tie­ji pa­ma­tė, kad lie­tu­viai su­si­ren­ka, pa­dai­nuo­ja – ta­po kiek drą­siau.

Pa­sak V. Ke­mė­šio, 1951 me­tų tiks­lu bu­vo įvar­di­ja­ma iš­trem­ti tuos, ku­rie truk­do ko­lek­ty­vi­za­ci­jai, nors rea­ly­bė­je "buo­žės" nuo­sa­vy­bės ne­be­tu­rė­jo, jau bu­vo ko­lū­kiuo­se. Ve­žė par­ti­za­nų ar­ti­muo­sius, šei­mas, ku­rių na­riai bu­vo la­ge­ry­je.

V. Ke­mė­šis pri­si­me­na ir ati­trem­tų jo­niš­kie­čių is­to­ri­jas: kaž­kie­no ar­ti­mas žu­vęs par­ti­za­nau­da­mas, kaž­kie­no ken­tė­jo la­ge­ry­je. Apie 1958 me­tus iš la­ge­rių į trem­tį pra­dė­jo at­va­žiuo­ti sa­viš­kiai.

Pa­sak V. Ke­mė­šio, iš trem­ti­nių bu­vo no­ri­ma atim­ti Lie­tu­vą, bet trė­mi­mų vyk­dy­to­jai ne­su­mo­jo, kad Lie­tu­va iš­va­žia­vo kar­tu su tre­mia­mai­siais – su kal­ba, pa­pro­čiais, tra­di­ci­jo­mis: "Mes į Si­bi­rą Lie­tu­vą nu­si­ve­žė­me, iš­lai­kė­me, par­si­ve­žė­me ir tu­ri­me iki šių die­nų."

Kar­tu su ger­vė­mis

Šiau­lie­tė 1951 me­tų trem­ti­nė Onu­tė Če­pie­nė pri­si­mi­ni­mus pra­dė­jo An­ta­no Miš­ki­nio ei­lė­mis: "Kur jūs le­kiat, ger­vės ma­no mie­los? Gal ry­toj kle­gė­sit pro tė­vy­nę..."

Mo­te­ris pri­si­me­na: iš­ve­žė su ger­vė­mis – spa­lio mė­ne­sį, tik ger­vės skri­do ten, kur šil­čiau, kur ge­res­nis mais­tas, o trem­ti­nių va­go­nai ju­dė­jo į prie­šin­gą pu­sę.

At­min­ty­je li­ko pil­nas va­go­nas: pa­gy­ve­nu­sių, jau­nų, vai­kų... Pa­ke­liui trem­ti­niai gie­do­da­vo ro­ži­nį – O. Če­pie­nės tė­vai bu­vo gie­do­riai. Jau­ni­mas pri­si­min­da­vo per­skai­ty­tas kny­gas, ei­lė­raš­čius, žai­di­mus.

Ke­lio­nė tru­ko tris sa­vai­tes.

"Skau­du bu­vo ir na­mus pa­lik­ti, ir kad nu­si­kal­tė­liais bu­vo pa­da­ry­ti ir vai­kai", – kal­bė­da­ma apie va­go­ne gi­mu­sią mer­gai­tę, sa­kė O. Če­pie­nė.

Mo­te­ris pri­si­mi­nė ir kar­tu trem­tą dai­ni­nin­ko (bo­sas), ka­ri­nin­ko, ka­ro to­pog­ra­fo, po­li­ti­nio ka­li­nio An­ta­no Ku­čin­gio se­se­rį su pa­ra­ly­žiuo­tu sū­nu­mi.

At­min­ty­je li­ko pir­mo­sios ati­trem­tų­jų mir­tys, jas žy­mė­jo kry­žius ir trys kau­bu­rė­liai.

Bir­že­lį O. Če­pie­nė su ar­ti­mai­siais per­va­žia­vo į Toms­ką, nes 1952 me­tais bu­vo su­gau­ti ir čia at­vež­ti Lie­tu­vo­je iš­si­slaps­tę bro­liai.

"Die­vas par­ve­dė mus į Lie­tu­vą", – sa­kė O. Če­pie­nė. Na­mo su­grį­žo vi­si: abu tė­vai ir sep­ty­ni vai­kai.

Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos Šiau­lių fi­lia­lo va­do­vė Va­le­ri­ja Jo­ku­baus­kie­nė in­for­ma­vo apie ar­ti­miau­sius su­si­ti­ki­mus.

Spa­lio 30 die­ną bu­vę trem­ti­niai ir po­li­ti­niai ka­li­niai rink­sis į tal­ką Gin­kū­nų ka­pi­nių trem­ti­nių sek­to­riu­je grėb­ti la­pų. Lapk­ri­čio 2 die­ną su­si­ti­kę prie di­džio­jo kry­žiaus pa­gerbs mi­ru­siuo­sius, už­degs žva­ku­tes tiems, ant ku­rių ka­po jų ne­bus. Ap­lan­kys ir dau­bą – va­di­na­muo­sius Šiau­lių ma­žuo­sius Tus­ku­lė­nus.