Naujausios
Privilegija kapinėse: kam skirti ar skirti?
Šiaulių senosios kapinės, uždarytos daugiau nei pusę amžiaus, šį vasarį buvo atvertos palaidoti anapilin išėjusią miesto šimtmečio legendą Gražbylę Venclauskaitę, Šiaulių miesto garbės pilietę. Gegužę kapinių vartai dar kartą atverti – išimtį vėl suteikė miesto Taryba. Prašymų leisti laidoti neveikiančiose kapinėse daugėja.
Ar senosios kapinės gali priglausti bent urnas?
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Išimtys – pretekstas taisyklei?
Advokatė Gražbylė Venclauskaitė (1912–2017) mirė šių metų vasario 1 dieną, nesulaukusi savo 105-o gimtadienio.
Miesto Taryba įvykdė garbiosios miesto pilietės paskutinę valią – būti palaidotai šalia savo tėvo Kazimiero Venclauskio (1880-1940), buvusio pirmojo miesto burmistro.
Tarybos sprendimas leisti palaidoti urną su velionės palaikais niekam nekėlė jokių abejonių. Šviesaus atminimo Gražbylės Venclauskaitės ir visos Venclauskių šeimos nuopelnai Šiauliams, miesto istorijai yra išskirtiniai.
Gegužę miesto Taryba padarė išimtį dėl dar vienos garbios šiaulietės Irenos Ruškuvienės palaidojimo. Ir šiuo atveju įvertinti anapilin išėjusiosios nuopelnai. Be to, paaiškėjo, jog dar 2011 metais jos šeimos atstovams buvo suteiktas leidimas įrengti urnai vietą senųjų kapinių kapavietėje.
Raštu tuometinis Savivaldybės Administracijos direktorius Vladas Damulevičius sutiko tenkinti prašymą, jeigu sutiks ir paveldosaugininkai.
„Tada nedirbau, aiškinausi tą situaciją, – sakė „Šiaulių kraštui“ Rytis Budrys, Kultūros paveldo departamento Šiaulių padalinio vadovas. – Kiek žinau, lyg ir buvo mūsų pritarimas, bet ne Savivaldybės Administracijos direktorius galėjo sutikti, o tik miesto Taryba. Kai į mane kreipėsi velionės artimieji, tai ir pasakiau: kadangi Taryba kapines užrakino, tai tik ji ir gali atrakinti.“
Taryba du kartus kapines jau „atrakino“, kaip bus toliau?
„Iš principo – tai privilegija“
„Atidaryti kapinių negalima, kapinės – miesto centre ir apie palaikų laidojimus negali būti nė kalbos“, – tvirtina paveldosaugininkas R. Budrys. Bet svarsto, jog „urnos – kitas dalykas“. Fiziškai jos nedaro įtakos pačioms kapinėms, tik ar neatsiras naujų paminklų?
„Europoje neveikiančios kapinės atidaromos urnoms. Ten senos kapinės tampa lankomais objektais, panteonais, – teikia pavyzdį R. Budrys. – Nematyčiau nieko blogo, jeigu taip būtų pas mus, gal tuomet ir mauzoliejus galima būtų sutvarkyti. Jie griūna apleisti, nes nebėra palikuonių.“
Jo nuomone, Savivaldybė turėtų situaciją išnagrinėti ir nustatyti, kaip turėtų būti laidojamos urnos.
„Išimties tvarkai turi būti ypatingos aplinkybės. Jeigu leis visiems, kapinės tokio spaudimo neatlaikys“, – sako R. Budrys ir akcentuoja, jog tai labai jautri vieta – šalia ežero, reikia saugoti kapinių reljefą, negalima kasinėti nei kapinių viršūnėje, nei šlaituose – pradės slinkti, byrėti.
Problema – ir teisinis reguliavimas. Įstatymai atsilieka nuo realios situacijos. Atskirų teisės aktų nuostatų dėl urnų laidojimo nėra. Laidojimo įstatyme, Vyriausybės patvirtintose laidojimo taisyklėse urnos formaliai yra toks pat palaidojimas, kaip karstuose.
„Norinčių urnas laidoti senosiose kapinėse yra daug, – teigia R. Budrys. – Žmonėms sunku išaiškinti, kodėl negalima urnų laidoti į senuosius šeimos kapus?“
Jo nuomone, viską galima padaryti, tik svarbiausia, kad visiems būtų aišku: „Iš principo – tai privilegija, išskirtinumas. Jeigu suteikiama išskirtinė teisė, visi turime žinoti, už ką?“
Identitetą saugo
Savivaldybės vyriausiasis specialistas paveldosaugai Mantas Antanavičius „Šiaulių kraštui“ sakė, jog kasmet sulaukiama kelių prašymų dėl palaidojimo senosiose kapinėse.
Tačiau norintiems dėl giminystės ryšio turėti vieną šeimos kapą, buvo siūlomas palaikų iškėlimas iš senųjų kapinių į kitas veikiančias kapines.
„Tą praktiką ir taikydavome, – sakė M. Antanavičius. – Geriausia būtų išlaikyti esamą situaciją. Net urnų laidojimas atvers Pandoros skrynią. Kapinių statiniai, užrašai ims keistis. Vienintelės istorinės miesto kapinės gali prarasti istorinį identitetą – taps eilinės kapinės“.
Dabar per vešinčias žoles, krūmynus, sukrypusius kryžius, aptrupėjusius paminklus sunku bet kokį identitetą įžvelgti. Išskyrus vieną – apleistų kapinių. Negelbėja bendro vaizdo nė atskiri tvarkomi kapai.
Nueina į nebūtį
Nuo 1959 metų neveikiančios senosios miesto kapinės – valstybės saugomos, įrašytos į Kultūros vertybių registrą. Kultūros vertybės statusą turi pavieniai žymių žmonių kapai, šeimų kapavietės.
Šiose kapinėse miestiečiai laidoti nuo XIX amžiaus pradžios – daugiau nei šimtą metų. Masiniai laidojimai pradėti 1831 metais. Čia laidoti ir katalikai, ir stačiatikiai, ir laisvamaniai.
Istorikė Roma Baristaitė, 1999 metais išleistos knygos apie Šiaulių senąsias kapines, bendraautorė (kartu su A. Petrikausku) , „Šiaulių kraštui“ sakė, jog dar sovietmečiu bandyta skaičiuoti, kiek yra palaidojimų. Bet inventorizuota tik jų dalis – vien katalikų. Jų palaidota per 6 700.
Knygos autoriai ieškojo ir identifikavo žymių asmenybių kapus, parengė jų schemą.
„Kapinės dabar baisios, apleistos – dilgėlynai ir kažkokie apžėlimai, – sako istorikė. – Neveikiančios – nueinančios į nebūtį. Pats žodis „neveikiančios“ negatyvus, užblokuoja mūsų sąmonę.“
Ji svarsto, jeigu būtų leista laidoti urnas, nerengiant naujų kapų, jeigu būtų laidojamos iškilios asmenybės, tai būtų ir istorijos pratęsimas.
„Toks sugrįžimas būtų ir kapinių vertės pakėlimas ir tolesnis miesto istorijos rašymas, – teigia istorikė. – Jeigu yra interesas, vadinasi, kapinės yra svarbios, vertingos. Jeigu žmonės išreiškia paskutinę valią čia būti palaidoti šalia artimųjų – tai ir šeimos tradicija tęsiama.“
Sovietmečiu kapines norėta sulyginti su žeme, iškelti, įrengti parką ar stadioną.
„Taip ir atsitiks – savaime taps „stadionu“, nes matome, kaip dabar Savivaldybė tvarkosi“, – sako R. Baristaitė.
Pradėta diskusija
Antanas Bartulis, Savivaldybės Administracijos direktorius, pripažino, jog priimant sprendimus dėl išimtinių palaidojimų kilo diskusija, ar neatverti kapinių laidoti urnoms.
„Atvira diskusija, – teigia A. Bartulis. – Remiantis įvykusiu precedentu, galima būtų leisti. Diskusijos dalykas, kaip protingiau tai padaryti, pagal kokius požymius. Bet ne Administracija spręs – Taryba turi spręsti, nes tam reikia politinio sprendimo.“
Pats mano, jog nereikėtų kategoriškai užkirsti kelio į senąsias kapines.
„Amžinojo poilsio vieta – svarbus dalykas, ir mirusiųjų paskutinės valios klausimas – labai jautrus, reikia ir į tai atsižvelgti“, – argumentuoja direktorius.
Kada pasikeis situacija su kapinių tvarkymu?
„Tvarkome jas tik minimaliai – tenka pripažinti“, – sako A. Bartulis.
Savivaldybė skelbs naują konkursą kapinėms prižiūrėti, nes su dabartiniu prižiūrėtoju sutartis šiais metais baigiasi. Nuo kitų metų planuojama skirti lėšų ir neprižiūrimiems kapams aptvarkyti.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Arčiau pagrindinių vartų daugiau prižiūrimų kapų. Ant kalniuko – Žukauskių šeimos mauzoliejus, turintis kultūros vertybės statusą.
Ar senųjų kapinių vartai gali atsiverti naujiems palaidojimams? Šiaulietis Algis, atėjęs tvarkyti savo senelių kapų, abejoja: „Šalia – gyvenamieji namai, dėl to 1959 metais ir buvo uždarytos.“
Senosios miesto kapinės turi kultūros paveldo statusą. Nuo XIX amžiaus pradžios daugiau nei šimtmetį čia laidoti miestiečiai.
Neveikiančios, apleistos – nueinančios į nebūtį kapinės.
Kapus užkariauja vijokliai ir žolės.
Gėlės ant tėvo ir dukters Venclauskių kapo.
Kapinių valytoja Regina: „Valome tik takus. Daug apleistų kapų, bet jų netvarkome, neliepia ir tarp kapų žolės rauti. Žmonės dar ateina savo artimųjų kapų tvarkyti ir savanoriai ateina. Mano močiutė čia palaidota. Jeigu leistų urnas laidoti, gal ir aš čia norėčiau pasilaidoti?“
