Naujausios
„Kur link mes einame“
– Kaip jus, jauną specialistę, priėmė Šiaulių ligoninė? Pastaruoju metu dažnai viešai kalbama apie itin didelius medikų darbo krūvius šioje gydymo įstaigoje. Jūsų tai negąsdino?
– Aš čia sulaukiu daug palaikymo, dėmesio, kartais tokio pasaugojimo, matyt, kad nepabėgčiau. Daug specialistų čia buvo, bet išvyko. Aš buvau nusiteikusi dideliam darbo krūviui. Žinau, koks yra vaikų psichiatrų poreikis, net didžiuosiuose miestuose jų trūksta. Kad darbo bus daug, buvo akivaizdu. Gal kiek gąsdino mano darbo specifika – su vaikais ir paaugliais. Iš kur tiek tų pacientų? Suprantu, kad tokie laikai. Pasirinkau konkurencingą specialybę ir suprantu, iš kur tai kyla.
– Kokios bėdos jūsų jaunus pacientus kamuoja dažniausiai?
– Skyriuje šiuo metu gydomi pacientai dėl nuotaikos ir elgesio sutrikimų, agresijos, narkotinių medžiagų vartojimo sukeltų pasekmių. Nors čia ne priklausomybių centras, bet būna, kad išsivysto gretutinės būklės. Paauglius kamuoja suicidinės mintys, depresija. Dažniausiai čia gydomi 12–17 metų pacientai – tiek berniukai, tiek mergaitės.
Skyriuje paauglys atsiduria, kai kyla pavojus jam pačiam, šeimos nariams, kai šeimos nariai nebeišsprendžia problemų, kai depresija tiek pažengia, kai vaikas nebegyvena, o egzistuoja, o tėvai negali 24 valandas būti su juo.
– Dalis pacientų yra agresyvūs. Tai nekelia baimės?
– Manęs tai negąsdina, kaip tik įdomu. Pyktis, agresija susijusi su žmogaus energija. Pyktis dažnai atspindi vidinius konfliktus, reikalus, kurių vaikas kitaip negali išspręsti. Manau, kad su tuo galima dirbti, bendrauti, nukreipti tą energiją į pozityvesnį gydymą ir, aišku, medikamentinis gydymas, kuris padeda suvaldyti nežabotą pyktį.
Aš galbūt labiau jaučiu labiau tokią filosofinę baimę. Kur link mes einame? Tų problemų vis daugėja. Paaugliai vėliau bręsta. Branda pasiekiama, kai subręsta frontalinė smegenų žievė, o tai dabar atsitinka žmogui sulaukus 25–30 metų. Kas toliau bus?
– Ar tiesa, kad jūsų skyriuje padaugėja jaunųjų pacientų prasidedant mokslo metams. Problemų kelia didelis nenoras eiti į mokyklą?
– Taip, yra sezoniškumas. Labai pablogėja, kai prasideda mokslo metai. Tam didelę įtaką turi vaikų patyčios. Ypač, jei dar yra kokių sutrikimų, pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimas. Vaikams sunku išbūti mokykloje, būti naujose situacijose. Būna, kad neatlaiko ir tuomet atsiduria Skubiosios pagalbos skyriuje. Dažnai įvyksta kritinė situacija, jai spręsti reikia skubios pagalbos ir policijos. Būna toks sunkesnis laikotarpis.
Vaikus kankina nesaugumas. Manau, kad blogų vaikų nebūna, ir agresoriai ateina iš tam tikros aplinkos, kartais agresyvios, nesaugios. Rugsėjis yra įtemptas metas mokytojams, tėvams, paaugliams. Visi vaikšto ant peilio ašmenų, o kai kurie nebeatlaiko.
– Antra vertus, vaikai įpratę bendrauti telefonuose, gyvas bendravimas juos gąsdina, tai irgi lemia nenorą eiti į mokyklą?
– Turime sunkią situaciją, nes po karantino apskritai suaktyvėjo socialinis nerimas, fobijos. Daug vaikų turi socialinių sunkumų, nes įprato viską daryti nuotoliu. Kai jie atsiduria erdvėje, kur yra kiti vaikai, iššūkiai, nebemoka palaikyti gyvo kontakto. Didžioji jų laiko dalis praleidžiama internete. Kai paklausi paciento, ar jis turi draugų, jis atsako, kad turi, bet paaiškėja, kad tai žmonės, kurie gyvena kitose šalyse. Jaučiasi, kad paaugliai nebemoka kurti to ryšio, santykio, viskas pastatyta ant laikinumo. O dar medijos sukuria iliuzijas, kaip turėtų būti. Pasimeta tiek vaikų norėjimas, tiek mokėjimas bendrauti. Ypač jei dar patyrė kažkokį atstūmimą. Retai kada jie iššoka iš komforto zonos – jie atsitraukia. Su medijomis kažkas ateityje turės būti daroma. Tas internetinis gyvenimas yra labai didelis iššūkis.
Skyriuje įvyksta tam tikra socialinių tinklų detoksikacija. Paaugliai nustebina tėvus ar globėjus, kai pradeda daugiau bendrauti. Skyriuose telefono naudojimas yra ribotas – valanda vakare. Jie nesinaudoja medijomis ir pradeda daugiau bendrauti su bendraamžiais ir su gydytoju. Mes toje aplinkoje būdami mokomės priėjimo, kad paaugliai mumis pasitikėtų, nes pirmiausia mes gydome juos, o ne šeimą ar socialinę situaciją.
– Yra ir tokių vaikų, kurie yra be galo užimti ir jie pervargsta nuo to užimtumo ir laisvalaikio neturėjimo...
– Yra ir perdegusių vaikų. Aš pati turiu daug veiklos, bet yra vaikų, kurie ir mane nustebina. Jauni žmonės turi perfekcionistinių savybių, turi klaidų baimę. Prieinamos medijos rodo tobulus, nerealius gyvenimus, o vaikai neatskiria, kur realybė, o kur ne. Dar tėvų lūkesčiai, visuomenės, ir jie perdega. Tokiems vaikams rekomenduojame kaip tik duoti sau laisvės, patyrinėti, ko jie norėtų. Paauglystė yra laikas klysti, savęs ieškoti, suprasti, kas patinka, kas nepatinka. Paeksperimentuoti gerąja prasme.
– Tenka būti tarpininku tarp vaikų ir tėvų?
– Taip, ir svarbu nepasirinkti niekieno pusės. Vaikai jaučia, kai esi tėvų pusėje ir užsiveria. Kartais tėvai iš to noro, kad būtų geriau, pradeda nebematyti paprastų dalykų – kad su vaiku reikia bendrauti, leisti laiką. Tėvai pasimeta. Kaip ir vaikams, taip ir tėvams yra spaudimas, kokie jie turi būti. Yra įbauginti, išgirsta apie vaikų teises arba pasiskaito apie paauglių sutrikimus. Tada ir iš savęs spaudžia, ir iš vaiko, ir iš gydytojo nori labai konkrečios informacijos. Mes tiesiog dabar gyvename tokioje visuomenėje, kai per daug turime informacijos.
Susiduriu tiek su vaikais, tiek su tėvais, kurie kreipiasi, prisiskaitę įvairios informacijos. Buvo keli atvejai, kai pacientams reikėjo ne medicininės konsultacijos, bet kad patvirtinčiau ar atmesčiau jų perskaitytus faktus.
Aiškinama, kad prieš tai buvusi karta vaikus blogai augino, o dabartinė nori auginti geriau. Iš tokio noro atrodo, kad vaiką reikia auginti kaip vazoninę gėlę. Bet jis ne vazone auga, jam bus ir nepalankių sąlygų. Viską sustyguoti yra neįmanoma.
Tendencinga, kad tėvai vaikų nesupranta, bet mes gyvename tokiame laikmetyje, kai viskas keičiasi, ne viską galima suprasti. Bet tam, kad išklausytum, neprivalai viskam pritarti. Suprasti ir išgirsti nėra lygybė, svarbu, kad tėvai norėtų klausytis.
Vaikai narkotikų nusiperka lengviau nei alkoholio
– Teko girdėti, kad šiandien sumažėjo vaikų, kurie į ligoninę patenka dėl alkoholio vartojimo, tačiau padaugėjo – dėl narkotikų. Ar dažni tokie jūsų pacientai?
– Alkoholio šiandien vaikams sunkiau nusipirkti nei narkotikų. Turi nueiti į parduotuvę, tavęs paprašys dokumento, neparduos. Reikia prašyti suaugusiojo. Jis gali pareikalauti poros eurų už paslaugą. O narkotikų gauni tiesiog mokykloje, iš kokio draugelio už tuos pinigus, kuriuos tau mama įdėjo pavalgyti. Turime tokią situaciją ir narkotikų fone padaugėjo įvairių psichozių, kitokių būklių.
Yra šešėlinė problema. Žinome, kad yra narkotikų problema, bet nežinome, ką su tuo daryti. Daug narkotinių medžiagų vaikšto mokyklų kiemuose. Mokytojai nėra kalėjimo prižiūrėtojai, kad juos gaudytų, jiems ir taip užkrauta didžiulė atsakomybė. Narkotinių medžiagų daugėja, atsiranda sintetiniai kvaišalai, kurių nerodo testai, nors matai, kad vaikas apsinešęs. Ši problema tik augs, kol pasidarys tokia didelė, kad į ją būtų pažiūrėta rimtai ir imtasi sprendimų.
Dažnai paaugliui, apsinuodijusiam narkotikais, pirma pagalba suteikiama Skubiosios pagalbos skyriuje, atliekama detoksikacija. Retai, bet kartais prireikia ir reanimacijos.
Priklausomybės gydomos priklausomybių centruose. Bet reabilitacijos programoje gali dalyvauti tik žmogus, turintis pakankamą motyvaciją. Labai retai paauglys būna motyvuotas įsitraukti į programą. Tuomet atsimušame į sieną. Vienas iš programos tikslų – kad žmogus prisiimtų atsakomybę, o paaugliui tai labai sunkus dalykas. Labiausiai gaila tėvų, kurie dažnai yra labai motyvuoti – jūrą perplauktų, kad tik tą vaiką ištrauktų. Net ir finansiškai pajėgūs vežioti, ieškoti, padėti. Tačiau nesvarbu, kokio amžiaus yra žmogus, jis turi įsitraukti į gydymosi procesą. Paauglys atsakomybės neprisiima ir neįsitraukia į gydymosi procesą. Su priklausomybe taip yra tol, kol situacija nepramuša dugno.
– Kaip „pasikraunate“ save, dirbdama tokį darbą, kuris reikalauja didelių vidinių resursų?
– Aš daug metų užsiiminėju ištvermės sportu – bėgimu, triatlonu. Šią vasarą kaip tik įveikiau „ironmaną“. Taline plaukiau 3,8 kilometro, bėgau 42 kilometrus, o dviračiu važiavau 180 kilometrų. Aš turiu giežtą režimą ir reguliarią dienotvarkę – sportas, mityba, poilsis yra pagrindas. Būna ir tokių etapų, kai sportuoju po 12–14 valandų per savaitę, jei turiu tikslą. Nesiūlau ir kitiems pereiti prie tokių kraštutinumų, bet man iš tikrųjų tai padeda nusinulinti ir įsižeminti. Įveikiau kelis maratonus, ultramaratoną.
Manau, kad dažnai vaikų psichinės sveikatos problemų šaknys – užimtumo stoka. Retai kuris mūsų pacientas turi kažkokios veiklos. Keli pacientai dingo iš mūsų akiračio, nes susirado kuo užsiimti. Vieną mergaitę boksas išgydė. Susirado bendruomenę, bendraminčius, palaikymą. Kiekvienas gyvena sau, mažai bendrauja, neužsiima veikla. Sportas yra ir gyvenimo būdas ir kartu bendruomenė, to mes ir stokojame.
– Kaip šiandien jums atrodo, ar ilgam kuriatės Šiauliuose?
– Šiandien atrodo, kad ilgam, nors ne visi tuo tiki. Kai aš priimu sprendimus, tai prieš tai gerai juos apgalvoju. Šiaulius pasirinkau tikslingai, įsivertinau miestą, tai, kad netoli Telšiai.
Šiauliai man jaukus miestas. Mažiau intensyvus, artimesni atstumai. Man patinka, kai vieni žmonės pažįsta kitus. Tie ryšiai tarp žmonių, santykiai – tai verta saugoti. Man patinka mažesni, ramesni miestai. Aš daug laiko sportuoju viena. Tas vienišumas, mano nuomone, jauki terpė naujoms idėjoms, buvimui su savimi ir savęs pažinimui. Kol kas gyvenu bendrabutyje. Šių metų tikslas buvo „ironman“ ir Šiaulių ligoninė, o kitų metų – nuosavas būstas.
Noriu likti triatlone. Žinau, kad turite krosfito bendruomenę, patinka man bėgioti, noriu pagerinti plaukimo techniką, ieškosiu trenerio. Aš susikuriu sau veiklos, išėjimas iš komforto zonos vilioja.
